Trečiadienis, Gruo 11th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas DIDYSIS DABARTIES ŽMONIJOS PATIRTIES KLAUSIMAS KOSMINIU POŽIŪRIU

DIDYSIS DABARTIES ŽMONIJOS PATIRTIES KLAUSIMAS KOSMINIU POŽIŪRIU - KAIP BUVO UŽTRAUKTA NELAIME

XI 

KAIP BUVO UŽTRAUKTA NELAIME 

A. Dažnai sakoma, jog žmogus gyvena tam, kad taptų žmogumi. Tą patį galima pasakyti ir apie tautų bei visos žmonijos gyvenimą. Kiekviena tauta turi būti tikrų žmonių susitelkimas, o visa žmonija turi suvokti savo vienybę kaip sąmoningą tauriausią žmoniškumą.

Juk būtyje atsiskleidžia ne tik didžiulis gyvenimo pilnumas, bet čia ryškėja ir vis aukščiau kylantis gyvenimo turinys. Tačiau aukščiausias būties turinys, kurį galima suvokti, yra kilniausias žmoniškumas. Kai jis yra brandus — vadinasi, kūrimo procesas žemėje laimėjo susivaldymą ir ramybę, kurie leidžia toliau vystytis visai gamtai.

Jei žmogus atsiduoda šiam kilniam uždaviniui visiškai vidujai, tai jis išlieka tiesiame kūrybos kelyje ir patiria palaimą, kuri yra lemta žmonijai. Tačiau jei jis mano galįs vadovauti šiam didžiuliam tapsmui, remdamasis savo trumparegiška nuožiūra, jei laiko save gabesniu už kitus žmones, tai jis pats save stumia iš gėrį lemiančio kūrybos proceso. Šito padarinys — baisi nelaimė, ištinkanti ne tik pavienius žmones, bet ir visą tautą.

B. Vienintelė ir tikra žmonijos raidos galimybė yra {100} tai, ką galima pavadinti religingumu, kuris suprantamas kaip sąmonės nusikreipimo į didžiąją būties paslaptį išdava. Šito vokiečių nacionalsocializmui, deja, labai stigo. Mintis apie vokiečio žmogaus esmės atsiskleidimą jam tikriausiai atrodė bereikšmė.

Vis labiau buvo pasimetama išoriškume. Nepaisant visų Adolfo Hitlerio nurodymų dėl formuotinų kiekvieno žmogaus vertybių, vis labiau buvo prisirišama prie akivaizdžiai matomo egzistavimo. Ryšio su būties paslaptimi daugelis visiškai nejautė.

Adolfas Hitleris apie tikėjimo reikšmę pasisako labai taikliai (p. 116—117). Nepaisant to, tikybos mokymas buvo beveik visiškai išguitas iš mokyklų. Tiesa, melstis buvo leidžiama, tačiau negalima buvo vartoti Jėzaus Kristaus vardo. Mat Jėzus Kristus buvo laikomas žydu, kuris, kaip ir visi žydai, taip pat turėjo būti neapkenčiamas.

Aiškiai nebuvo suvokiamas milžiniškas atstumas tarp paprastos žydų tautybės asmenybės ir Jėzaus Kristaus dieviškumo bei jo reikšmės dieviškoje trejybėje. Visiškai nežinoma buvo tai, kad senosiose graikų misterijose Kristus reiškė Dievo pasireiškimo žmoguje prabudimą.

Toliau galima būtų priminti ir senovės egiptiečių bei senovės indų dieviškąją trejybę ir įvairių Artimųjų Rytų tautų tikėjimą išganytoju. Smarkiai krinta į akis ir tai, kad Jėzaus Kristaus graikiški vardai skamba labai panašiai kaip indiški. Dievo pasireiškimas žmoguje Indijoje vadinamas Jisna Krišna. Juk senovės indai kai kuriuos indiškus ir persiškus vardus pritaikė savo tarimui.

Tačiau tokie apmąstymai vokiečių nacionalsocialistams buvo visiškai neįmanomi. Neapykanta žydams sukėlė atvirkščią poveikį. Juk neapykanta, kaip ir kiekviena aistra, temdo sąmonės aiškumą. Todėl religija ir prarado savo reikšmę. Tačiau tik žydai buvo kaltinami religijos paniekinimu (p. 598).

Su niekuo nesulyginamas religijos vaidmuo žmoniškumo atsiskleidimui žmoguje darėsi vis menkiau suvokiamas. Tautos gyvenimas buvo nuo jos smarkiai izoliuojamas. Tačiau šitaip buvo atsiskiriama ir nuo visos žmonijos. Juk religingumas yra tai, kas nuo neatmenamų laikų priklauso visos žmonijos, nepaisant jos įvairovės ir susiformavimo skirtumų, žmoniškumui. {101}

Taip buvo užtraukta nelaimė vokiečių tautai. Gal kai kas galvoja apie religijos padėtį Rusijoje. Tačiau ten tautos gyvenimas yra kitoks. Čia vyrauja ne abstraktus mastymas, kaip tarp vokiečių, o dvasinės būsenos. Todėl daugelis čia išlieka religingi nepaisant visuotinio religijos nuvertinimo.

C. Tolesnis vokiečių tautos atskyrimas nuo visos žmonijos vyko kurstant aklą tikėjimą tuo, kad jėgos šaltinis yra neapykanta. O juk ji yra neigimo jėga, kuri gali uždusinti visą žmogaus žmoniškumą ir kuri skiria žmones vienus nuo kitų. Tačiau Adolfas Hitleris šitą jėgą žydų atžvilgiu skatino ypač aistringai. Nors jis labai stengėsi sužadinti vokiečių tautos kūrybines ir kuriančias jėgas, bet pats skleidė naikinančias. Su neapykanta žydams labai greitai buvo susieta neapykanta ir kitoms tautoms, galų gale viskam, kas kuo nors nepatiko vokiečių nacionalizmui. Tačiau tai galėjo tik sukelti visą pasaulį prieš Vokietiją ir iš jau rusenančios neapykantos įpūsti liepsną. Praraja tarp vokiečių tautos ir žmonijos smarkiai padidėjo.

Ši tauta beveik nesuvokė, kad tikra, egzistuojanti jėga, nesukelianti prieš save jokios naikinimo valios, atsiranda tik teigiant gyvenimą ir esmę viso, kas gyva. Neapykanta tam tikru mastu susikerta su tuo, kas neapkenčiama. Ir tai reiškiasi abiem kryptim kaip naikinimas.

Jei, nepaisant visko, vokiečių tauta dar ir turėjo sąjungininkų, tai jie atkrito. Aiškinti tai vien tuo, kad aiškiai buvo matyti, kaip Vokietija žengia į pralaimėjimą, būtų paviršutiniška. Nebuvo stipresnės vidinės sąjungos, kuri būtų leidusi sąjungininkams paveikti Vokietiją.

Vokietija tarsi atsiskyrė nuo žmonių pasaulio. Naujaisiais laikais prasidėjęs naujasis jo vienybės formavimasis buvo kol kas visiškai sustabdytas. Jau vien žodis „tarptautinis“ sukeldavo daugelio nacionalsocialistų antipatiją glaudesniems ryšiams su kitomis tautomis. Su šiuo žodžiu buvo siejama mintis apie savo tautybės atsisakymą. Rodos, niekam nekilo mintis, kad, kol žmogus gyvena, tai yra neįmanoma. Ir tik tautinio savitumo puoselėjimas galėtų būti apribotas.

D. Prie neapykantos netrukus prisidėjo dar kažkas, kas dar labiau padidino vokiečių tautos atskyrimą nuo {102} žmonių pasaulio. Neapykantą, kuri, būdama neigimo jėga, kaip ir kiekvienas aistringas jausmas, aptemdo sąmonę, papildė savęs pervertinimas, išdidumas, arogantiškumas, dėl kurių nors kiek aiškesnis matymas, ypač numatymas, darėsi visiškai nebeįmanomas. O kaip tik jį vokiečių nacionalsocializmas kuo uoliausiai ir skatino vokiečių tautoje.

Vėl ir vėl galima buvo girdėti dainuojant: „Šiandien mums priklauso Vokietija, o rytoj — visas pasaulis“. Buvo kalbama apie amžinąją Vokietiją. Rekomenduojamas vokiečių pasveikinimas skambėjo: „Heil Hitler!“ Jei iš tikrųjų būtų buvęs puoselėjamas gyvenimo teigimas, apie kurį kartais kalbėdavo Adolfas Hitleris, tai šis pasveikinimas gal ir butų turėjęs prasmę kaip noras ar palinkėjimas. Tačiau jis juk išreiškė vien begalinius lūkesčius, kurių patenkinimo buvo laukiama iš Hitlerio. Todėl daugelis vokiečių kartu ir baiminosi, kad būsią kalbumu ir apie nelaimę, ir nevartojo šio sveikinimo.

Skaitant kūrinį „Mein Kampf“, vis labiau stebina tai, kaip smarkiai Adolfas Hitleris jaučia savo pranašumą prieš visus tuos, kurie irgi rūpinosi vokiečių tautos likimu. Vėl ir vėl kartojama, kad visa tai esą kvaila arba kvailystė (p. 214, 291, 295, 306). Jie taip pat vadinami valkatom, nemokšom ar dar kitaip (p. 406).

O juk abejotina, ar šiomis aplinkybėmis, kurias Adolfas Hitleris laikė tinkamomis, būtų buvę pasiekti geresni rezultatai. Savęs pervertinimas trukdo tinkamai įvertinti kitų mąstymą ir veiksmus. Bet kuriom aplinkybėm bandoma pasiekti, kad butų pripažinta sava nuomonė. Prieš kitaip mąstančius tada sukyla netgi naikinimo valia. Ir atrodo, kad visiškai nebeįmanoma net ir pagalvoti apie padarinius, kurie gali iš to išplaukti.

Jei pamąstai apie tai, kaip lenkai po Pirmojo pasaulinio karo dažnai kartojo, kad jie ir vėl prisijungsią kitas vokiečių sritis, tai beveik atrodo, lyg jie būtų sugebėję numatyti toliau negu Hitleris. Užpuldamas Lenkiją ir pralaimėdamas Antrąjį pasaulinį karą, jis šį troškimą dar labiau sustiprino.

Pasipūtimas, išdidumas slopino atsargumą ir tiesiog skatino viso pasaulio priešiškumą Vokietijai. Vien tik {103} žydų persekiojimu, kurį vykdė vokiečių nacionalsocializmas, toli gražu nebūtų tai pasiekta.

E. Labai greitai atsirado ir daugiau veiksnių, kurie šį priešiškumą dar labiau stiprino. Jau vien Adolfo Hitlerio idėja, kad agresija bet kuriom aplinkybėm reiškia pergalę, labai sujaudino visą pasaulį. Dabar buvo svarbu užbėgti priešui už akių. Ir net brutaliausių ginklų panaudojimas nėra neįmanomas (p. 597). Nutaria pats žmogus. Pavienio žmogaus ryžtas gali būti labai reikšmingas, tačiau savivalė turėtų čia buti vienintelė svarbi. Remdamiesi tuo ir veikė kai kurie nacionalsocialistai.

Šitaip vokiečių tautos vadovybė stojo prieš visas kitas tautas. Buvo manoma esant pranašesniu už visus kitus. Tiesa, dažnai buvo sakoma, kad reikia turėti tikėjimą norint laimėti pergalę. Tačiau visos viltys buvo dedamos į daiktinę galią. Pergalę lems ginklai, rašė Adolfas Hitleris (p. 158). Laimės puolimo dvasia (p. 414—415).

Taip pat buvo teigiama, kad vokiečių tauta turinti tapti ponų tauta (p. 422), kad dėl pernelyg didelio idealizmo vokiečių tauta prarado pasaulinį viešpatavimą (p. 437). Beje, mintis, kad vokiečių valstybė turinti padaryti vokiečių tautą kilniausia žmonijos sudėtine dalimi, buvo labai gera. Tiktai nacionalistinė valstybė sugebėjo pasiekti, kad įvyko vos ne atvirkščiai. Reiškėsi vien garbės troškimas, kuris aiškiai jaučiamas anoje mintyje. Daugelis vokiečių tiesiog apsvaigo vertindami Vokietijos reikšmę ir didybę.

Visa tai peraugo kokias nors ribas. Vis labiau didėjo priešiškumas žmonijos susitarimui. Išstojimą iš Tautų sąjungos 1934 metų spalio 14-ąją gal ir galima paaiškinti vokiečių ambicijos įžeidimu, tačiau tai buvo žingsnis į atsiskyrimą. Ir taip buvo žengiama vis toliau — iki pat vokiečių tautos griuvimo į didžiausią kančių bedugnę.

F. Tai tiesiog kažkas siaubinga, kas dėl dabarties įvykių ištiko vokiečių tautą. Skausmingi išgyvenimai vis dar kartojasi ir nutvieskia tuos įvykius lyg žaibai tamsią naktį. Jie nuolat primena visa, ką iki šiol teko pakelti.

Milijonai vokiečių pačiame jaunystės žydėjime tikėjo, kad atiduoda gyvybę, už savo tėvynės šlovę ir gyvavimą, o žuvo už jos žlugimą. Pagaliau buvo pašaukti karinėn tarnybon ir senyvo amžiaus vyrai. Tačiau ne visada galima {104} pamatuoti ir tai, ką reikėjo ir vis dar reikia iškęsti žmonėms, nedalyvavusiems mūšiuose. Jiems karo kančios prasidėjo dabar, kautynėms jau išsisiautėjus.

Daugeliui atrodo, kad ne taip sunku Italijoje ir Japonijoje, kurios buvo Vokietijos sąjungininkės. Ten tikriausiai nebuvo tokios neapykantos kitoms tautoms, taip pat ir žydams. Išpuikimas ir arogantiškumas ten tikriausiai irgi nebuvo tokie dideli. Todėl turbūt ir jų likimas nėra toks kraupus.

Tačiau Vokietija tapo šalimi, kurioje sugriovimai tokie, kokių dar neregėjo pasaulio istorija. Miestai, taip pat ir daugelis kaimų liudija savo buvusią reikšmę tik kaip griuvėsių krūvos. Žmonės nebeturi net ir to, kas gyvybiškai būtiniausia. Visur ligos, badas ir šaltis, ir visų pirma skausmas dėl žuvusiųjų, sužeistų ir invalidų. Visoje tautoje turbūt nėra šeimos, kurios tai nebūtų palietę.

Dabar daugelis kalba apie Adolfo Hitlerio kaltę dėl šios nelaimės. Tačiau vis dėlto visa tauta irgi turėtų suvokti savo kaltę. Daugelis garbino Adolfą Hitlerį, o kai kurie tiesiog jį dievino. Ir tai tarsi prišaukė nelaimę. Tai sukėlė tiesiog beribį Adolfo Hitlerio pasipūtimą. Jis prarado bet kokį įžvalgumą. Jam reikėjo daryti sprendimus, pranokstančius jo galimybes. Ir tai sukėlė nelaimę.

G. Dabar kyla klausimas, ar vokiečių tauta vis dėlto bus apsaugota nuo visiško sunaikinimo. Galbūt jos priešininkai vis dėlto nelabai to siekia ir labiau negu nacionalizmas orientuojasi į besiformuojančias jėgas. Galbūt, nepaisant slegiančios padėties, vokiečių tauta ir šiomis siaubingai sunkiomis gyvenimo sąlygomis vis dėlto dar turi įrodyti savo reikšmę žmonijai.

Tikriausiai tam būtų galimybė, jeigu visas išpuikimas būtų pripažintas klaida ir būtų sukurti kiti santykiai su visomis tautomis. Vokiečių tauta tada galėtų tapti naujo, kilnesnio tautų žmoniškumo daigu. Karas gali būti baigęsis, bet žmonijos formavimasis dėl to nesustoja. Ji tikrai patirs pakilimą ir pasieks visiškai nelauktų rezultatų.

Šio kūrinio autoriui buvo padaryta skriaudų, tačiau jis nenustojo mąstyti apie tai, kad už labai daug ką dėkingas vokiečių tautai. Tiek visų žmonių, tiek ir vokiečių tautos dėmesį jis visų pirma norėtų atkreipti į gėrį ir didingumą, kad būtų teisingai įvertinta jų reikšmė žmonijai. {105}

Jis pats pajuto, koks sutvarkytas buvo visas vokiečių tautos gyvenimas, kokią nuostabą visada kėlė jos sąžiningumas ir meilė tvarkai, kūrybos džiaugsmas ir laimėjimai. Juk vis dėlto tarp vokiečių klestėjo ir nemaža tikro žmoniškumo.

H, Ir štai stovime prie Vokietijos griuvėsių. Ją palaužė jos priešininkų galia. Mintys nepaliaujamai sukasi apie klausimą, kodėl taip turėjo įvykti. Ir kaip lik 1945 metų birželio 22 dieną jos verčia užrašyti šiuos apmąstymus. Lygiai prieš ketverius metus — taip buvo sakoma iš pradžių- vokiečių vadovybė pradėjo karą su Rusija. Iš pradžių jis atrodė labai pergalingas. O po trejų metų užėjo nelaimė.

Vokietijos karinė galia buvo visiškai sunaikinta. Tie, kurie įsivaizdavo save tokius didingus ir nenugalimus, dabar, trūkčiodami nuo kančios, raitosi ant žemės. Daugelis negalėjo to numatyti. Nacionalsocializmo suformuotos neigiamos jėgos, niūrus fiurerio dievinimo šešėlis — visa tai lyg šerkšnas apdengė vokiečių tautą, stingdydamas jos gyvenimą. Visą blogį, kuris okupuotose svetimose žemėse buvo padarytas dėl kai kurių vokiečių arogantiškumo, dabar visu kartumu turi patirti pati vokiečių tauta. Didysis gyvenimo dėsnis, kad kiekviena sukelta energijos banga grįžta į savo pradžios tašką, veikia amžinai. Ir ten, kur žmoniškumo formavimasis jau yra pasiekęs didesnių aukštumų, kiekviena piktadarybė sulaukia ir ryžtingesnio atsako.

Jau pirmojo žmoniją užgriuvusio viesulo baigtis kvietė nuosekliai pamąstyti, kokia pasaulio užduotis gali būti skirta vokiečių tautai. Kiekviena tauta turi turėti jame ypatingą paskirtį ir kartu patirti savo likimą. Kai kurie vokiečiai galvojo apie jėgos stiprinimą ir vadovavimą žmonijai, o kiti manė, kad Vokietija turinti būti žmonijos gyvenimo ir veiklos pavyzdys ir skatintoja.

I. Vokiečių likimas daug kuo primena žydų tautos likimą. Vokiečių nacionalsocializmas ją apšaukė tikruoju Vokietijos priešu. Tačiau pažvelgus į žydų tautos istoriją, gal būtų galima įžvelgti vokiečių tautos paskirtį. Tai, ką žydų tauta tūkstantmečiais skatino, tam tikru atžvilgiu yra pasiekta. Dabar savo uždavinį turėtų išspręsti vokiečių tauta. {106}

Žydų tauta tikriausiai turėtų skatinti vyraujančioje žmonijos dalyje veržlesnį individualios sąmonės atsiskleidimą per šios santykį su daiktiškumu, todėl vis labiau būtina, kad ji įgautų daugiau dvasingumo. Ir rodėsi, kad kaip tik vokiečių nacija ypač sugebėjo tai paskatinti. Tačiau nereikėtų tai traktuoti kaip prieštaringumą, o greičiau suprasti kaip tolesnį kūrybos vyksmą. Bet čia žydiškumas turi dar vieną prasmę.

Pati vokiečių tauta šią savo ypatingą misiją tikriausiai pakankamai suvokė, tačiau jos žvilgsnį, ypač pastaruoju metu, vis primygtiniau traukė išorinė ir paviršutiniškoji pusė. Ir tai, kuo ji kaltino žydų tautą, rodos, išsiugdė savyje pati. Visa tauta tarsi sustingo savo egoizme ir savimeilėje.

Kadangi visa tai visiškai prieštarauja Kūrėjo valiai, tai galėjo tik užtraukti sunkų likimą. Buvusi Vokietijos vadovybė nesiekė, kaip tai būdinga vokiečių nacijai, žmonijos raidos, o per ją — ir nesavanaudiškumo bei galimybės suvienyti žmoniją. Greičiau ji veikė netgi priešingai. Todėl ir nebegalima buvo išvengti siaubingos, didelės nelaimės.

J. Atrodo, kad Adolfas Hitleris neretai nujausdavo, kas gresia vokiečių tautai. Jis kartais kalbėdavo apie ją kaip apie varguolių tautą, taip pat apie galimą vokiečių ir net visos Vakarų kultūros žlugimą, jei Vokietija pralaimėtų. O jis juk norėjo vokiečių tautos gerovės ir didybės. Tačiau, deja, visa, dėl ko jis būgštavo, įvyko.

Beveik atrodo, lyg būtų išsipildęs vienas mįslingas Adolfo Hitlerio pasakymas. Jo turinys būtų maždaug toks: dėl jo vokiečių tautai ar net visai žmonijai turinčios kilti didžiulės kančios, už kurias jam atleis apvaizda. Ji, be abejo, tai ir padarys.

Juk viskas vyksta Kūrėjo valia. Kiekviena kančia, net ir pati didžiausia, turi pozityvią reikšmę kūrybos vyksmui. Kad ir kokia sunki našta šiandien tenka vokiečių tautai, pagaliau ir visai žmonijai, vis dėlto yra labai daug vilties, kad iš čia pakils apsivalęs žmoniškumas.

Kai pamėgini įsigilinti į žmonijos nūdienos išgyvenimų prasmę, tai ir paties esybė labiau susitvardo. Ji net įgauna {107} jėgų pakilti virš tamsios kaip naktis lemties ir pažvelgti į žvaigždėtą dangų. Sąmoningą žmogų ten pasveikins brėkštanti naujos žmonijos dienos aušra.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas DIDYSIS DABARTIES ŽMONIJOS PATIRTIES KLAUSIMAS KOSMINIU POŽIŪRIU