Penktadienis, Gruo 06th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas DIDYSIS DABARTIES ŽMONIJOS PATIRTIES KLAUSIMAS KOSMINIU POŽIŪRIU

DIDYSIS DABARTIES ŽMONIJOS PATIRTIES KLAUSIMAS KOSMINIU POŽIŪRIU - VOKIETIJOS NELAIME NUTILUS GINKLAMS

XII 

VOKIETIJOS NELAIME NUTILUS GINKLAMS 

(Šitas skyrius taip pat yra parašytas 1946 m. lapkrityje) 

A. Sunku yra žiūrėti į Vokietiją. Visuomet nuščiūvame ir paklausiame save, kas liko iš Vokietijos? Taip dažnai ji buvo vadinama Europos širdimi. Ar šitoji širdis dar tebeplaka? Ar dar jaučiamas Europoje jos pulsas? Atrodo, kad iš Vokietijos į žmoniją jau nebesrūva nieko gyvybinga.

Atrodo, tarsi iš ten į Vokietiją žiūrėtum su siaubu. Visi svarbesni įrankiai, mašinos, net ir ištisi fabrikai dažnai su dideliu būriu sučiuptos darbo jėgos yra kraunami į laivus ir išgabenami. Nuolatos klausi save, ką gi Vokietija reiškė pasauliui, ar ji buvo tiktai siaubas, ar vis dėlto ir žadinanti jėga?

Žvilgsnis, skubėdamas per užimtas vokiečių sritis, visur užkliūva už užtvarų. Kai kurios krašto dalys yra tarsi atplėštos nuo Vokietijos. Nors visur, atrodo, matyti gyvenimas, tačiau jis atrodo visai kitaip negu anksčiau vokiškasis. Jis atrodo svetimas. Kaip tik ten, kur buvo ypač smarkiai kuriama, matyti sugriovimas.

Apžvelgus viską, kaupiasi šie įspūdžiai. Vietos, kuriose vokiškas gyvenimas skleidėsi iki galo, yra negyvenami, negyvi griuvėsiai. Ypač niūrus jausmas sukyla, kai pasuki ten, kur šitas gyvenimas anuomet plito į visas puses tarsi spindinti šviesa ir pasiekė didžiausias aukštumas. Taip pat ir mažos vietovės dažnai yra tylinčios šiukšlių krūvos. Gyvenimas jas beveik visiškai paliko.

B. Rytų srityse būta ypatingo baisumo vaizdų. Visur — gatvėse ir laukuose — gulėjo sulaužyti, suskaldyti žmonių kūrybos ir išradimo vaisiai: įvairiausi įrankiai, dviračių, automobilių, žemės ūkio ir kitokių mašinų dalys. Visur {108} taip pat buvo išmėtyti skalbiniai, mezginiai, drabužių liekanos. Įsisiautėjo beatodairiškas naikinimas viso, ką sukūrė žmogus.

Bet labiausiai sukrėtė tai, kad visur gulėjo arklių, karvių, veršiukų, kartais kiaulių ir šunų bei mažiau pastebimi paukščių lavonai. Aplinkui lyg pašėlę lakstė šunys, tarsi jie kažko ieškotų, bet nerastų. Taip pat kartkartėmis ore dar sukosi paukščiai. Kai jie nutūpdavo ant medžių, rodėsi, tarsi juos slėgtų didelė kančia. Tik retkarčiais jie bandydavo gailiai sučiulbėti.

Daugumą šių vaizdų galima buvo matyti iki pirmosios pokario žiemos ir netgi iki kito pavasario. Gatvėse ir laukuose matėsi, nors ir ne tiek daug, gyvulių lavonų. Jaučių ir veršiukų bandos nuolat buvo genamos į rytus. Daugelis jų vos bepaėjo ir dažnai likdavo gulėti ant kelio.

Naikinimo vaizdai buvo matyti dar išlikusiose vietovėse. Priešais namus gulėjo sulaužyti įvairiausi namų rakandai, priešais mokyklas ir valstybinius pastatus mėtėsi suplėšyti dokumentai, sąsiuviniai, knygos. Vėjas žaidė su puslapiais, kuriuose lig šiol ieškančios žmonių akys rasdavo įvairių dalykų. Kai kuriuose skutuose dar ruseno uždeganti išmintis, tad buvo sunku jų nepaimti į rankas, nepaisant viso prilipusio purvo. Apie makulatūros, skudurų, metalo rinkimą, atrodo, niekas daugiau negalvojo. Labai graudu būdavo taip pat, kai žvilgsnis sklandė virš stovyklų, kuriose buvo telkiami iš Rytų išvaryti vokiečiai. Šie, šiaip jau tokie darbštūs žmonės, dabar ištisas dienas, dažnai netgi ištisas savaites sėdėjo priešais namus nieko neveikdami, daugiausia tylomis, paskendę apmąstymuose.

Tačiau tam tikromis valandomis jie susirinkdavo didesnėse aikštėse. Tada dvasininkai kalbėdavo jiems apie galias, kurios formuoja gyvenimą, bandydavo juos paguosti ir pažadinti viltį. Netrukus po to pasigirsdavo pasmerktųjų giesmė. Rodės, kad ji reiškė viltį. Žmonės, kurie be darbo turėjo leisti savo dienas, dabar tarsi norėjo pripažinti, kokią reikšmę turįs dabartinis jų gyvenimas ir ką iš tikrųjų gyvenimas apskritai reiškia.

Daugelis šių žmonių dar vėlyvą rudenį tikėjosi nusikasti bulves. Tačiau juos išvarė rusų kareiviai. Bulvių neleido nusikasti, ir jos supuvo. Taip pat ir didžiuliai {109} javų laukai liko nenupjauti, derlius paliktas supūti. Vargu ar galima buvo paaiškinti, kodėl kraštą užtvindžiusi jėga šito reikalavo prievarta.

C. Nepaisant baisių sugriovimų, visai kas kita ryškėjo Vokietijos vakaruose, kur žvilgsnis gali sklandyti kiek labiau nurimęs. Gyvybingumo srautas, atrodo, kyla. Vokietija yra suspausta, o jos gyvenimas sukauptas tarp Oderio ir Reino, perpildytas žmonių. Veidai dažnai rodo, jog žmonės kenčia įvairius nepriteklius.

Anksčiau nuolat buvo sakoma, jog vokiečių tautai reikia daugiau erdvės. Su šio naujo karo pradžia milijonai vokiečių vyrų iš visų Vokietijos dalių plūdo į svetimus kraštus, pirmiausia į Rytus, kad juos užimtų ir išnaudotų. Tačiau iš tų vietų vėliau vėl buvo išgabenami milijonai žmonių į Vokietiją, nes dabar čia trūko darbo jėgos. Naujosios jėgos išgyveno Vokietiją gerąja ir blogąja prasme. Yra pakankamai reikšminga, jog dauguma jų norėjo likti Vokietijoje ir negrįžti į savo tėvynę.

Tačiau į Vokietiją buvo taip pat atgabenta žmonių iš įvairių šalių ypatingos prievartos būdu. Kai kurie vokiečiai juos ten laikė pavojingais. Vokietijoje jie pateko į stovyklas, kuriose dauguma rado karčią pražūtį. Jau tuomet nuolat kalbėdavo, kad su jais atliekami baisūs bandymai ir jie turėsią mirti kankinama mirtimi.

O dabar į šitą Vokietiją plaukia vokiečiai visų pirma iš okupuotų rytinių sričių. Jie mėgina pabėgti nuo to, kas juos užklupo. Nuolatos jie išgyvena tai, kaip jie buvo išvaryti iš savo namo, iš savo nuosavybės, tik menkniekius tegalėdami su savimi pasiimti į kitą būstą, kad greitai ir iš ten būtų išvaryti. Vis mažiau jie tada nešdavosi rankose, kol pagaliau bėgo be nieko į vakarinę Vokietiją.

Nuo puolančios rusų jėgos į Vokietiją bėgo taip pat labai daug estų, latvių, lietuvių ir netgi didelis skaičius lenkų. Jie nenorėjo grįžti į svetimųjų užimtą tėvynę. Nepaisydami visų sunkumų, jie mieliau lieka Vokietijoje. Tiesa, lenkai jau ir vėl traukia į Lenkiją, tačiau priešindamiesi.

Tad dabar Vokietijoje yra didelė spūstis. Daugiau nieko negirdėti apie kovą dėl gyvenamo ploto. Jo ieškoti pasidarė neįmanoma. Ir šitokioje suspaustoje gyvenamoje {110} erdvėje yra ne tik vokiečiai, bet ir daugelio kitų tautų žmonės.

D. Nacionalistinė Vokietija buvo priešiškai nusistačiusi kiekvienos nevokiškos kalbos vokiečių teritorijoje atžvilgiu, o dabar turi būti toleruojamos įvairios kalbos. Vokiečiai netgi yra priversti bent jau šiek tiek pramokti įvairių kalbų.

Priešingai, savotiškai jaudina, kai kitatautis vartoja vokiečių kalbą, kai tik jam reikia kalbėti susirinkusiems kitų tautų žmonėms. Suspaustoje Vokietijoje ji yra laikoma kalba, kurią gali suprasti daugelis tautų.

Betgi labai neįprastą priešingą reakciją vokiečių kalba patiria okupuotuose Vokietijos rytuose. Pastaruoju metu, ypač po 1941 m., visi nevokiški vietovardžiai buvo pakeisti vokiškais. Dabar visos vietovės pervardijamos: vienur rusiškai, kitur vokiškai. Šitaip Kionigsbergas dabar vadinamas Kaliningradu. Tačiau tai tėra tik šitą vardą turinti griuvėsių krūva. Taip pat ir šūksmai apie vokiečių tautos grynarasiškumą dabar gavo labai stiprų atkirtį. Nuolat gimsta mišraus kraujo vaikai. Tiesą sakant, taip būdavo jau ir tais laikais, kai Vokietijoje viešpatavo nacionalsocialistai. Moterys, tapusios motinomis nuo kitataučių, būdavo sunkiai baudžiamos. Kai kurios jų netgi būdavo nubaudžiamos mirtimi. Tačiau nugalėtojams okupavus Vokietiją, vis daugėja kitataučių gimimų. Vis dažnesnės santuokos tarp vokiečių ir nevokiečių.

Tačiau sunkiausias Vokietijos likimo dalykas yra visiškas vokiečių tautai nacionalsocializmo žadėtos padėties tarp tautų pasikeitimas. Adolfas Hitleris savo darbe ,,Mein Kampf“ tvirtina, kad begalinis idealizmas leidžia vokiečių tautai viešpatauti pasaulyje. Vėliau dažniau buvo kalbama apie vokiečių vadovavimą arba netgi apie vokiečių arijų tautą Europoje.

O dabar vokiečių tauta yra visiškai užkariauta kitų tautų. Vokiečiai privalo paklusti ir tarnauti. Tačiau dabar jie patys tik patiria tą patį, ką žiauraus ir pikto okupuotose teritorijose yra darę nacionalsocialistiniai vokiečiai. Tik Rytuose kai kas pasikartoja kerštaujančiu, tačiau visgi istoriškai švelnesniu būdu. Visa tai, žinoma, gali pažadinti vokiečius vertinti kitaip tiek savo, tiek ir kitų {111} tautų būdą ir reikšmę. Taip nelaimė yra tapusi išsigelbėjimu.

E. Labai reikšmingas yra ir vokiečių veikios pasikeitimas. Daugelio fabrikų sugriovimas išlaisvino tūkstančius nuo darbo. Norint išgyventi, dabar reikia auginti maistingus augalus mažiausiuose žemės plotuose. Maisto tiekimas iš užimtų rytinių sričių nebeįmanomas, o iš tolimų kraštų — nepakankamas. Šitaip dabar fabrikinį darbą reikėjo pakeisti žemės ūkio darbais. Badas ir kuro trūkumas vis didėjo.

Žiūrint iš kosminės panoramos, visa tai yra labai reikšminga vokiškumui. Gyvojoje karalystėje žmogus turi uždavinį skatinti augalijos ir gyvūnijos pasaulio raidą. Jis tai, žinoma, darė dėl savo reikmių. Tačiau kūrybos vyksme tatai turi didelę prasmę. Ją dabar įgyvendina vokietis. Po didžiausio žmonių gyvybių naikinimo laikotarpio vokiečiai privalo labiau negu kada nors rūpintis žemesnių gyvybės sričių gyvenimu.

Palyginti su naikinimo įtūžiu, tai yra tikras atsivertimas. Iš to galėjęs kilti tik didesnis viso, kas gyva, vertinimas. Užuot stengusis laimėti daugiau gyvenamos erdvės, siekiama didinti kūrybą, žmogus turi daugiau atsiduoti viso, kas gyva, plėtojimui. Atrodo, jog vokiečių tautos likimą patręšė užplūdusi nelaimė, kad ji būtų išgelbėta. Ir tai jau ryškėja kaip vis didėjantis ir visus sutelkiantis visos vokiečių tautos tarpusavio paslaugumas.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas DIDYSIS DABARTIES ŽMONIJOS PATIRTIES KLAUSIMAS KOSMINIU POŽIŪRIU