Trečiadienis, Gruo 11th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas DIDYSIS DABARTIES ŽMONIJOS PATIRTIES KLAUSIMAS KOSMINIU POŽIŪRIU

DIDYSIS DABARTIES ŽMONIJOS PATIRTIES KLAUSIMAS KOSMINIU POŽIŪRIU - KAIP REIKĖTŲ SUPRASTI DABARTINIŲ ĮVYKIŲ PRASMĘ

XIV

KAIP REIKĖTŲ SUPRASTI DABARTINIŲ ĮVYKIŲ PRASMĘ 

A. Pastaruoju metu Vokietijoje labai dažnai kalbama bei rašoma apie tai, kad didieji dabarties įvykiai lėmė žmonijos pasikeitimą. Tačiau niekada aiškiai nesakoma, kas iš to išplauksią. Visgi įmanoma būtų tai šiek tiek pasvarstyti. Tiktai į paprastus įvykius reikėtų žiūrėti nuosekliau.

Regint visa susieta didžiaisiais ryšiais, visas pojūčiais patiriamas gyvojo pasaulio vyksmas reiškia slaptųjų jėgų poveikį subtilesniems gyvenimo reiškiniams. Po griovimų ir naikinimų, atrodo, tai atsitinka savaime. Gamtoje po tokių įvykių visada ryškėja didesnis gyvenimo antplūdis. Naują pavasarį bus tuo daugiau žiedų, kuo {116} daugiau jų buvo nulaužta praėjusį pavasarį. Taip vyksta visoje gyvojoje karalystėje.

Žmonija taip pat visiškai jai priklauso. Tiktai čia kalbama ne vien tik apie žmonių skaičiaus didėjimą. Vokiečių nacionalsocializmas galvojo apie tai kaip apie kažką ypač pageidautina ir žvalgėsi didesnės gyvenamos erdvės. Su tuo buvo susijęs taip pat ir valdžios siekimas.

O Rusijoje puoselėjama tokia mintis. Ten yra pakankamai gyvenamos erdvės dar daug didesniam gyventojų skaičiuj. Tačiau jie pageidauja vienodo mąstymo ir gyvenimo būdo žmonių susitelkimo. Žinoma, tai greičiau juntama kaip tapsmo trukdymas, o ne kaip paskata. Tikras esminis žmonijos augimas visų pirma skleidžiasi viso jos gyvenimo raida, žmonių sąmoningumo augimu. Žmoniškumas daiktiškame pasaulyje, būtyje turi tapti vis reikšmingesne kūrybine jėga žadinant visą gyvenimą.

Jo spinduliavimas turi vis giliau prasiskverbti į gyvenimą ir padaryti jį prasmingesnį. Apskritai, ką žmogus skelbia, kas akivaizdu jo asmenybėje ir ką jis įgyvendina, turi reikštis kaip esmingesnio gyvenimo teigimas, kaip siekimas išaukštinti jo turinį.

Priklausomai nuo to, kaip šitai daugiau ar mažiau tampa aišku, formuojasi pavienio žmogaus bei visos tautos likimas. Jeigu žmogus pasitraukia iš šito esminio formavimosi, tai jis atsilieka ir turi kentėti tol, kol vėl įsitrauks į kūrybos vyksmą.

B. Deramas elgesys, prasmingesnis gyvenimo būdas dažniausiai pasiekiamas pažinus savo esmę. Tyrinėjant daiktiškumą, materiją, pagaliau buvo rastas protonas, kuris jau nebeturi nieko daiktiško. Todėl apie protoną sakoma, kad jis esąs tik vieta ir veikimas. Pamąsčius apie žmogaus esmę, kuri yra dvasingumas, ir ištyrinėjus iki pat gelmių, apie ją pasakytina, tik kur kas labiau, tai, kas sakoma apie protoną.

Žmogus iš esmės yra visai savitos rūšies dvasinis vienetas. Kalbama apie jo asmenybę, jo individualumą, jo Aš ir savimonę. Šitai nuolat yra tam tikrų veikimų pamatinis taškas. Kaip tam tikras vienetas, jis yra jėga, kuri darbuojasi jėgų jūroje ir veržiasi nuolat didėti. Tad ji taip pat yra ir veikimas, bet galiausiai dar ir vyksmas. {117}

Žmogaus esmė, kaip kūrybinė jėga, yra labai paslaptinga ir jau vos įžvelgiamo dydžio. Ji kyla per milijonus žmonijos gyvavimo metų ir kaip tik turi pabusti iš snaudulio būsenos. Tik kelių žmonių esmė skleidėsi visiškai kaip dieviška jėga. Tačiau apie tai kalbama kaip apie magiją, kaip apie trokštamus įvaizdžius. Nuostabus žmoniškumo dydis, kaip kūrybinė jėga, dažnai tėra vos tik numanomas.

C. Dabar, prisiminus save, galima aiškiai suvokti, kad mūsų esmė reiškiasi mūsų asmenybės jėgų viduje, o po to išoriškiau — asmens jėgose. Pirmosios yra labiau susijusios su dvasingumu, o antrosios — su kūniškumu. Žmogaus esybė dalyvauja įvairiausių jėgų žaidime ir stengiasi šitame žaidime laimėti.

Visos šitos jėgos nėra viena nuo kitos atsiskyrusios. Jos greičiau priklauso bendram esimui, vidinei jo gilumai — iki pačios būties. Visur šitos jėgos yra pastovūs srautai. Jau kūniškumas yra nuolatinis vyksmas, ilgai trunkantis gyvenimo apraiškos kūrimas, atsikratymas mirštančių gleivių lašelių, vadinamų ląstelėmis. Tačiau gyvesnis vyksmas esti viduje, sielos ir minčių gyvenime. Šitai žmogus, be kita ko, pastebi tuo metu, kai procesai jo kūne vyksta tam tikru atžvilgiu išorėje. Jis taip pat žino, kaip tai sruvena jame ir per jį, kiekvieną akimirką jame kažkas pakyla, netgi jeigu jis jau ir nesugeba savarankiškai to valdyti.

Dar mažiau negu apie jėgų žaidimą savo kūne žmogus žino apie vyksmą kosmose, kuris jį supa, kuriame jis yra. Kad tai labai stipriai veikia, turėtų, tiesą sakant, būti savaime suprantama, tačiau žmogaus sąmonė dar neįgavo tam reikalingo šviesumo. Ir taip gyvena dabarties žmonės, ypač vyraujančioje žmonijos dalyje, nesuprasdami, iš kur ir kur link.

Jėgų žaidimas kosmose vyksta labai panašiai, kaip kad ir regimojoje būtyje, gamtoje ir žmonių gyvenime susikaupiant ir išsisklaidant, susivienijant ir išsiskiriant, sutariant ir prieštaraujant. Žmonių pasaulyje tai išryškėja ypač aiškiai. Pavienis žmogus jau yra jėgų judėjimas, taigi jis taip pat priklauso savo tautos jėgų sumai, kuri kartu traukia jo jėgas. Šitoje jėgų sumoje jis taip pat veikia, {118} tačiau ne tik dabartiniame jėgų žaidime, bet taip pat ir praeities ir net visame visų žmonijos tautų gyvenime.

Dabar visai aišku, kaip visa žmonija įtraukiama į bendrus jėgų veikimus. Nepaisant visų išėjimų, visų prieštaravimų ir išsiskyrimų, čia kalbama apie susitelkimą. Žmonijai turėtų būti žinoma, kad žmoniškumas yra savita gyvenimo banga kūrybos tapsme.

D. Kad šitokio bendro sąmoningumo negalima pasiekti vienai tautai užvaldant kitas tautas arba net visą žmoniją, turėjo būti pripažinta. Tautų sunaikinimas, kuriuo buvo grasinama žydams ir vokiečiams ir kuris, atrodo, buvo įgyvendinamas, žinoma, taip pat negalėjo tam padėti.

Žmonių vienybė gali būti pasiekta lik didesniu tikruoju, daugelio, visų pirma vadovaujančių, žmonių žmoniškumu, didėjant supratimui to, kas yra žmogus iš esmės.

Karai dabar turi baisiai giliai prasiskverbiančią, tačiau gyvenimą neigiančią ir jį naikinančią reikšme. Anksčau jie kildavo tarp atskirų vienos tautos jėgų. o vėliau buvo prieita prie karų tarp visų dviejų arba ir didesnio skaičiaus tautų jėgų, kol pagaliau viena prieš kitą stovėjo pagrindinės žmonių pasaulio dalys. Nepaisant visų pastangų ir veržimosi į visos žmonijos sugyvenimą, buvo prieita prie siaubingo visos žmonijos susidūrimo.

Žmonės, kurie linksta tik į daiktiškumą, kalba apie būtinumą kariauti, kad būtų garantuotas tautos egzistavimas ir gyvenimas. Tačiau per karą visada yra sunaikinama daug gyvybės. Nepaprastai smarkiai ji buvo naikinama per abu pasaulinius karus. Karai yra tik kūrybinį vyksmą neigiančių jėgų padariniai. Jos stoja prieš teigimo jėgas, norinčias kelti ir vienyti.

Nepaisant to, ir naikinančios jėgos taip pat priklauso kosmoso jėgų žaidimui. Jos turi laimėti, jeigu gyvenimo jėgos darbuojasi toje pačioje plokštumoje kaip ir jos ir neiškyla virš jų. Tačiau vos tik teigimo jėgos prasiveržia į viršų, karai daugiau nebegali kilti. Taikos sutartys čia labai mažai turi įtakos.

Tikrojo žmonių žmoniškumo susiformavimas yra vienintelis visos žmonijos vienybės laidas. Tada karai galutinai bus išstumti iš jos gyvenimo. Žmonijos audros, tokios kaip abu pasauliniai karai, negali kilti tarp taurių žmonių, {119} nes neigimo jėgoms kūrybiniame vyksme tada trūksta reikalingo impulso.

E. Reikėtų pasvarstyti, kaip prieinama prie žmoniškumo suklestėjimo. Negalima aklai tikėti, kad žmogaus esmė kylanti iš kūniškumo. Tai yra visiškai neįtikėtina. Ji turinti egzistuoti dar iki gimimo ir padėti atsirasti kūniškumui, kad po to galėtų juo reikštis. Tai pavyksta tuo tobuliau, kuo aiškesnė pati esmė, ir vėliau kūniškumas taip pat plėtojasi jai padėdamas. Esmė, kuri yra nuostabi jėga tarp kūrybinių jėgų, turi vis labiau iš snaudžiančios būsenos peraugti į tikrąjį gyvenimą.

Čia didelę įtaką turi kūno gyvenimas. Dėl jo žmogaus esmę gali veikti aplinka ir ją užvaldyti. Taip laimimas esminis aukštesnės esybės turinio susiformavimas, besiskleidžiantis didesniu sąmonės šviesumu.

Šis turinys po mirties perkeliamas toliau, pirmiausia į kitokį negu kūniškumas egzistavimo būdą, o po to ir vėl — į naują kūną. Taip reikėtų įsivaizduoti žmoniškumo formavimąsi. Jis yra veikiamas įvairių jėgų ir aplinkybių. Kai kurios jų skatina, o kitos kliudo ar net nustumia atgal.

Kas, pvz., į žmogų ar į visą tautą žiūri kaip į tai, ko reikėtų neapkęsti visame gyvame pasaulyje, tas įgyja nekenčiamų savybių. Naujam gyvenimui jis gali atsirasti tik ten, kur labiausiai tinka jo nekenčiamas būdas su visais savitumais. Tada jis patiria, ką tai reiškia, kai tavęs nekenčia, ir taip galbūt galėtų įveikti šią neapykantą.

F. Baisūs paskutinių karų įvykiai daro atitinkamą poveikį taip pat ir žmogaus esmei. Jis yra skirtingas priklausomai nuo kiekvieno savybių.

Su didžiausia kovine narsa kritusieji kare pakeičia savo esmę, bet bailio esmė nepasikeičia, kai jis žūva. Vėlgi siaubingas oro puolimas su aukštyn sklindančiu mirties kauksmu visiškai beginkliams yra patyrimas, turintis didžiausią poveikį ne tik kūnui, bet ir dar labiau sielai. Toliau, taip pat labai didelę reikšmę turi neįsivaizduojamas ilgalaikis skurdas, kurį karas lėmė milijonams žmonių.

Visokių daiktinių vertybių praradimas dažnai yra sunkiai pakeliamas, tačiau artimų mylimų žmonių mirtis, velnioniškos baisybės, žvėriškas žiaurumas, badas ir šaltis, silpnumas ir ligos, sužeidimai ir bejėgiškumo patyrimas {120} naikina visus ryšius su išoriškumu, daiktiškumu, tuo, kas laikina. Jautiesi priverstas galvoti apie tai, kas iš tikrųjų yra gyvenimas, kas yra žmogus iš esmės. Gyvenimo būdas, įpročiai, ypač mitybos ir apsirengimo, dažniausiai, rodosi, yra nereikšmingi žmogaus esmei. Tačiau kaip tik jie labiau negu kas kita riša prie beprasmybės, prie visiško netikrumo. Dabar visi šie įsipareigojimai turi būti palikti, turi būti atsisakyta visų įpročių. Galimybių juos patenkinti daugiau nebėra. Reikia pasitenkinti pačiu paprasčiausiu ir vargingiausiu.

Bendras vargas ir nepriteklius, kurie viešpatauja taip pat ir po karo, iš pagrindų keičia viso gyvenimo aplinkybes. Nuolat slegiamai ir silpninamai veikia nuogąstavimas, ką gi duos kita diena.

Tada kai kas prasiveržia pro savąjį išoriškumą. Pamažu žmogus vis gyviau jaučia, kad jis iš esmės yra kažkas visai kitos rūšies, kuo jis skiriasi nuo kitų, kažkas labai vidinio. Ir tada jis ieško savo kilmės. Tai negali būti nei kūnas, nei kraujas. Jo esmė jam pasirodo tarsi esanti labai didelė paslaptis. Jis norėtų ją visai aiškiai pažinti. Viskam, kas įprasta gyvenime, jis leidžia nuslūgti. Žmogus ateina į save.

G. Tačiau daugeliui karo vyksmas labai dažnai lemia kažką priešinga, viso esmingumo pajautimo nuslopinimą, netgi vidinio gyvenimo, taip pat ir esmės mirimą. Kai kuriuose žmonėse šėlsta jėgos, ypač prieš beginklius, ir nuslopina juose visa, kas žmogiška. Jie tam tikru atžvilgiu tampa žmoniškumo vaiduokliais, niekšais, baisenybėmis.

Moterys dažnai kankinamu būdu turi patirti šiurpiausius dalykus. To, kas su jomis daroma, beveik neįmanoma įsivaizduoti, ir tai yra daug skausmingesnis dalykas negu nužudymas. Tačiau daugumą jų ištinka tai, kas yra visiškai nežmoniška. Baisių masinių mirčių fone gyvenimas jas visiškai nubloškia žemyn. Jų žmoniškumas tampa bejėgis prieš lytinio geismo šauksmą, ir jos grimzta į krūpčiojantį, kitos lyties trokštantį ir alkstantį kūniškumą.

Moteris, kurios buvo išprievartautos, apima siaubingas pasišlykštėjimas lytiniu gyvenimu ir po to persekioja jas visą gyvenimą. Jeigu po išprievartavimo jos yra nužudomos, tai jų esmė labai pasikeičia ir šis pasikeitimas {121} lieko veiksmingas taip pat ir kitame gyvenime su nauju kūnu. Tokia moteris pajėgs susilaikyti nuo lytinio gyvenimo.

Pagaliau ir visiškas įvairių tautų žmonių maišymasis turi ypatingą reikšmę žmonių savimonei. Įvairių tautų žmonių buvo ne tik kovotojų gretose, bet jie taip pat atėjo į vietoves, kuriose buvo daug kitataučių. Belaisviai ir tremtiniai blaškomi toli nuo gimtųjų vietų. Šitaip susipažįsta žmonės, kurie anksčiau niekada negalėjo išsamiau pamąstyti apie kitos tautos savitumą. Tačiau vėliau po visais savitumais jie įžiūri žmoniškumo esmę, įžvelgia jo formavimąsi arba jo trūkumą. Skirtumas tarp esmės ir išoriškumo darosi aiškesnis.

H. Tarp visų šių žmonių, kuriuos karo vyksmas užklupo visu savo baisumu ir stipriai palietė jų esmę, yra daug tokių, kurie tik dar karščiau visa savo sąmone krypsta į visos būties esmę, į Didžiąją Paslaptį. Nepaisant visų sukrečiančių patyrimų, jie viską išgyvena ne tik kaip Mysterium tremendum, bet kaip Amžinąją Galią, nepaisant visos neperžengiamos tamsos, kaip gyvenimą ir viltį žadinančią ir gelbstinčią šviesą.

Ši Didžioji Paslaptis tokiems žmonėms tada visai aiškiai pasirodo kaip tai, iš kur kyla visoks vyksmas. Jiems ypač svarbus yra pamaldumas ir tylus atsidavimas Didžiajam, Neaprėpiamajam, Begaliniam. Religija jiems būtinai pasirodo esanti kaip jų vaidmens visai kūrinijai būtyje ir visoje esamybėje nušvietimas.

Taip žmogus, tapęs sąmoningesnis, tada taip pat supranta, kad religija esanti būdinga visos žmonijos sąmonei, kad ji esanti netgi pats esmingiausias žmoniškumo bruožas. Tai, ką jau seniai rodo religijos liudijimai, įvairių tautų religiniai mokymai ir apeigos, dabar tampa ypač aišku. Religijoje žmonija randa savo žmoniškumą. Religijos neigimas parodo tik žmogiškos sąmonės užtemimą.

Nors religija, priklausomai nuo žmonių sąmonės lygio, veikia labai įvairiai, tačiau ji visuomet išlaiko savo reikšmę tikrojo žmoniškumo formavimuisi, nors šis dar būtų ir visai mažas. Šiuo metu reikėtų taip pat pamąstyti ir apie tai, kad religijos liudijimai yra žinomi ir tampa veiksmingi ne tik gyvenančioms tautoms, bet taip pat ir {122} praėjusių laikų tautoms ir anuomet gyvenusiems bei veikusiems žmonėms.

O dabar žmonijoje, be griaunančių jėgų galybės, kuri sukelia mirti lemiančius prieštaravimus ir veda žmoniškumą prie smukimo ar netgi prie mirimo, vėlgi išryškėjo gaivinantys abipusiai poveikiai ne tiktai iš visos kosminės erdvės, bet taip pat ir iš visų laikų.

Žmoniškumas gyvenime auga tarsi vėtros blaškomas ąžuolas, kuris ištveria ir žiemą, ir vasarą. Įmanoma, net ir esant visiškai dabarties vyksmo tamsybei, patirti, jog visa tai vyksta viską užtvindančioje ir persmelkiančioje šviesoje.

I. Visam vidiniam pakilimui kiekvienas žmogus ir kiekviena tauta turi savo pašaukimą. Jeigu tam paklūstama visiškai vidujai atsiduodant, tai šis esmės kūrimasis taip pat jau ir be žodžių ir darbų žadinamai veikia aplinką. Pavyzdys yra pastebimas ir juo sekama. Taip pat pripažįstama, jog žmonėms neskirta gyventi priešiškai, kurstyti neapykantą, pradėti abipusį naikinimą.

Žmogaus būties prasmės įgyvendinimo teigimas turi būti laikomas tikriausiu gyvenimo turiniu. Ir jeigu kartais sakoma, kad žmogus turįs tapti žmogumi, tai šitą formavimąsi reikėtų suprasti kaip jo esmės atsivėrimą visai būčiai ir pirmajai vyksmo priežasčiai. Nors ir kaip baisiai dabartis veikia žmogų, tačiau per šį sužadintą formavimąsi jis paaukštinamas ir įgyja pajautimą, kuris ji tuose įvykiuose sustiprina ir daro sąmoningesnį.

Čia taip pat reikia įžvelgti neįsivaizduojamo skausmo, kurį lėmė Antrasis pasaulinis karas žmonijai, ypač vokiečiams, prasmę. Tačiau ją galima įvertinti tik kaip akstiną kitam, naujam žmonių gyvenimo būdui. Karo sukeltas skausmas turėjo būti toks didelis, nes žmonės buvo per daug nerūpestingi formuojant žmonijos įstatymus. Jeigu šio karo prasmė suprantama teisingai ir nuosekliai, tai jį galima įvertinti kaip ryškią paskatą eiti išganymo link.

J. Nors aimanos dėl vienos ar kitos tautos žlugimo ir labai skausmingos, tačiau jos ištirpsta tylėjime. Tai, ką gyvenimas turi esminio, kas visada reiškiasi kaip teigi­mas, nepražus. Sunaikinimas būna tik ten, kur visos jėgos nukreipiamos naikinti. Tokios jėgos visuomet žlunga {123} tarsi pačios savaime. Kiekvienas noras naikinti yra „Ne“ savo būčiai ir egzistavimui.

Tačiau jeigu kur nors yra dar šis tas teigiančio, tai kuriamosios jėgos veikia ten toliau. Netgi ir nugalėta, išoriškai sunykusi tauta vis dėlto išlaiko savo reikšmę žmonijos gyvenime, jeigu ji bent šiek tiek padeda kelti tikrąjį žmoniškumą. Jos egzistavimas yra tuo labiau garantuotas, kuo labiau atsidavusi ji tai daro.

Nepaisant visų pralaimėjimų, nepaisant daugybės jėgų išsekimo, netgi ir palūžusi tauta žmonijoje išlieka kaip savita veikimo išdava. Ji gali pasirodyti visai kaip tikrojo žmoniškumo didėjimo ir augimo jėga.

Vokietijoje visuomet buvo kalbama apie galutinę pergalę, net ir tada, kai karo permainos jau buvo beveik visai akivaizdžios. Jos galutinė pergalė dabar yra aiškiai neįmanoma. Tačiau jeigu vokiečių tautoje anoji daigumo jėga taps veiksminga, tai ateis sėkmė. O tai ir galėtų būti švenčiama kaip galutinė pergalė.

Tai negalėtų būti nei valdžios laimėjimas, nei laimėta vadovo teisė, nei iškovota galia įsakinėti. Ši pergalė galėtų reikštis kaip išganymas atgaivinant ir žadinant tikrą žmoniškumą. Nepajudinamas gyvenimo įstatymas bet kokiomis aplinkybėmis net ir su visai menkomis teigimo jėgomis išsikovoja pripažinimą.

K. Be to, nors dabar sakoma, kad karas pasibaigė, žmonijos kūrybos vyksmas nesiliauja. Ji vyksta toliau. Tačiau tai, kas dar bus, daugeliui yra paslaptis ir apgaubta tamsos. Galbūt jaučiama, kad dar daug ką reikės pakelti, daug ką reikės visiškai pertvarkyti.

Tačiau visuomet reikėtų galvoti apie tai, kad galutinė pergalė yra skirta gyvenimui ir šviesai, ir tuo labiau, kada kalbama apie esminį žmonių gyvenimą, apie jo šviesėjimą. Į tai yra orientuotas visas kūrybos vyksmas. Jis veržiasi ten link su visomis jėgomis, su karu ir taika, su kančia ir džiaugsmu.

Iš paslaptingos viso kūrimosi gilumos vis suprantamiau skamba pasveikinimas. Jis lydi didžiųjų, sukrečiančių, šiurpą keliančių įvykių prasmės įgyvendinimą. Žmonėse jis visuomet vis aiškiau pažadina Kūrėjo trokštamą žmoniškumo kupiną gyvenimą. {124}

Jis atsiskleidžia įvairiu būdu ir įvairiu mastu. Tai atitinka gyvenimo aplinkybės ir likimai. Juos galima matyti atskiruose žmonėse ir atskirose tautose. Labiausiai subrendusiems keliami sunkiausi uždaviniai. Dabar su didele narsa reikia juos spręsti.

 

DIDYSIS DABARTIES ŽMONIJOS PATIRTIES KLAUSIMAS KOSMINIU POŽIŪRIU 

Originalo pavadinimas „Die grosse Frage in gegenwärtigen Menschheitserlebnis erwogen aus kosmischer Schau“. Versta iš autorinio mašinraščio, kuris gautas iš asmeninio Br. Kviklio archyvo. Vertė Zofija Dūdaitė ir Gražina Šumskytė.

1. Mitra—indoiraniečių šviesos ir santarvės dievas, minimas jau XIV a. pr. Kr. indų Vedose. Ypač gerbtas ir garbintas senovės Persijoje. Vėliau jo kultas paplito ir Romos imperijoje. Šio kulto pagrindu paskutiniais amžiais pr. Kr. helenistiniame pasaulyje atsirado sinkretiška religinė sistema mitraizmas, kuriame buvo mazdaizmo, chaldėjų, graikų ir romėnų religijų elementų. Pagrindiniai mitraizmo bruožai — kova su blogiu pačiame žmoguje, kūniškasis asketizmas, vidinė disciplina. Kai kuriuos mitraizmo elementus perėmė ir krikščionybė.

2. Kalbama apie vadinamąjį būrų karą, kurį 1899—1902 m. su Pietų Afrikos respublikomis Oranžija ir Transvaliu kariavo Didžioji Britanija, besivaržydama su kitų šalių kolonizatoriais Afrikoje, ypač su Vokietijos, siekė praplėsti savo kolonijų valdas. Anglai labiausiai kėsinosi į vienos iš Afrikos tautų būrų pasisavintas aukso ir deimantų turtingas žemes. Būrai karą pralaimėjo.

3. Kalbama apie vokiečių istoriko K. Forštroiterio (Forstreuter) parašytą Vydūno knygos recenziją, paskelbtą Žurnale „Altpreussische Forschungen“ (1934.— Nr. 1).

4. Šis veikalas tais pačiais 1941 m. buvo išspausdintas O. V. Mauderodės spaustuvėje Tilžėje, tačiau valdžia nedavė leidimo jo platinti. Visas tiražas žuvo karo liepsnose.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas DIDYSIS DABARTIES ŽMONIJOS PATIRTIES KLAUSIMAS KOSMINIU POŽIŪRIU