Penktadienis, Gruo 06th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas DIDYSIS DABARTIES ŽMONIJOS PATIRTIES KLAUSIMAS KOSMINIU POŽIŪRIU

DIDYSIS DABARTIES ŽMONIJOS PATIRTIES KLAUSIMAS KOSMINIU POŽIŪRIU - DVASINIAI JĖGŲ RITMAI VYRAUJANČIOJE ŽMONIJOS DALYJE PER PASTARUOSIUS TŪKSTANTMEČIUS

IV.

DVASINIAI JĖGŲ RITMAI VYRAUJANČIOJE ŽMONIJOS DALYJE PER PASTARUOSIUS TŪKSTANTMEČIUS 

A. Tiek žmonių jausmų pasaulyje, tiek ir vidiniame jų gyvenime būna pakilimų ir smukimų. Dvasinės jėgos auga ir veikia šviesinamai. Tačiau po to žmogui vėlgi užeina užtemimas. Taip tat žmoniškume atsiskleidžia kūrybos tapsmas. Galima kalbėti apie jo sąmoningumo lygio pakilimą ir sumažėjimą. Čia visada taip pat didelę reikšmę {66} turi didelis žmonių sąmonės palinkimas į materialumą.

Tokių kilimų ir nusileidimų buvo visais laikais ir visose tautose. Jų visų negalima nė išvardyti. Pakaktų nurodyti ypač reikšmingus, vykusius žemės pusiaujo srityje per pastaruosius du tūkstantmečius. Atrodė, jog jie yra skirti visos žmonijos dvasinio gyvenimo suvokimui.

B. Visiems yra žinoma, kaip dvasinė šviesos banga, nepaisant visų prieštaravimų, pakilo mažoje graikų tautoje ir visomis kryptimis ištvino į žmones. Visose tautose, kurias pasiekė, ji pažadino žmonių savimonę. Atrodė, kad ši šviesi banga tarsi numalšino didelį žmonijos troškimą, tarsi ji būtų užkirtusi kelią dideliam pavojui.

Daug ypatingu dvasingumu pasižymėjusių graikų žmonių vardų nuskambėjo daugelyje tautų. Reikėtų tik prisiminti Pitagorą, Sokratą, Platoną. Jie matė, kaip žmonės vis labiau atsiduodavo jutiminiam gyvenimui, ir stengėsi juos nukreipti į dvasingumą. Įvairiausios filosofijos mokyklos pirmiausia mėgino paveikti jaunimą.

Vėliau po tam tikro pasisekimo ėmė atrodyti, kad viskas buvo veltui. Helenizmas lik išoriškai dar šimtmečius buvo reikšmingas. Nors graikų tauta ir išliko, tačiau ji pasitraukė į žmonijos istorijos antrąją vietą. Ėmė atrodyti, tarsi graikų dvasingumas dar nebuvo subrendęs antpuoliui jėgų, traukiančių žmoniją į smukimą.

Tačiau maždaug po tūkstančio metų šitas dvasingumas tarsi atgimė. Graikų mąstymas, graikų menas, graikų papročių išmanymas darėsi vis reikšmingesni. Ypač daug žmonių atplėšė nuo polinkio į daiktiškumą ir žmoniškos sąmonės žvilgsnį nukreipė į esamybės vidų Platono mokymas apie idėjas.

Nors taip ir pavyko pažadinti žmonišką sąmonę tikrai realybei, tačiau smukimas į daiktiškumą nebuvo sustabdytas. Šių dienų žmonėms graikiškosios misterijos esti nežinomos ir nesuprantamos. Tačiau jos turėjo labai didelę reikšmę, ypač krikščionybei. Jau pats Kristaus vardas byloja apie tai. Jis žymėjo laimėtą žmonių galimybę pajausti Dievo apreiškimą.

C. Nuslūgus dvasinei bangai Graikijoje, pakilo krikščionybės banga. Išoriškai ji buvo susijusi su Romos kuriančios jėgos augimu. Ji įgalino įvairių religinių liudijimų {67} sąveiką. Jau graikai įkūnijo daug to, ką jie buvo perėmę iš indų ir persų. Dabar buvo prieita prie tiesioginio poveikio.

Buvo pripažinta svarbi persų Išganytojo idėja, kurią puoselėjo Mitros [1] kultas. Tai, ką anksčiau apie tai skelbė graikai, frigiečiai, egiptiečiai bei indai, pagyvėjo labai savitu būdu. Žydai ir graikai tapo šito pasiuntiniais. Ypač šitam darbui buvo atsidavęs graikų dvasingumo subrandintas žydas Paulius. Nors kiti žydų skelbėjai aiškino krikščionybę žydiškesniu būdu, tačiau jie nukreipė naująjį mokslą prieš žydus, pasidavusius daiktiškumui. Jie norėjo, kad ši tauta taptų jiems keliančiąja jėga.

Ilgainiui krikščionybė tapo jėga, apėmusią ne tik Viduržemio jūros tautas, bet taip pat nušvietusią ir tolesnę žmoniją. Tačiau dar gana anksti jai atsidavusiems žmo­nėms sukilo ir neigiančios jėgos. Dar tuomet, kai Konstantinas Didysis paskelbė krikščionybę valstybine religija, prasiveržė tam tikras žiaurumas nekrikščionių atžvilgiu. Vėlesniais laikais šis žiaurumas vis dažniau ir nežmoniškiau prasiverždavo. Reikia tik prisiminti inkvizicijos teismus, raganų deginimus, neįsivaizduojamus priešiškumus kitokį tikėjimą išpažįstančioms bendruomenėms. Šitaip ši dvasinga banga slūgo.

Vėliau, žinoma, prisiminus krikščionybės turinį bei atnaujinus jo skelbimą, vėl buvo pakilimas. Tačiau tai, kam krikščionybė buvo pašaukta, nebuvo įgyvendinta. Ji nesuteikė žmonijai sąmoningo žmoniškumo ir kartu vienybės. Netgi ir dvasinė banga, besiskleidusi su islamu, sugebėjo daug kur ją pralenkti. Ji išblėso, nes vis labiau paviršutiniškėjo. Kad čia kalbama apie Dievo pajautimą, jam apsireiškiant žmonijai, beveik visai nemąstoma.

D. Tačiau jau nuo senų laikų žmonija, ypač jos vyraujančioji dalis, įžiūri dvasinio tapsmo paskatą, tarsi kiltų kokia nors jo jėgų banga. Visi vėl žvelgia į tarsi laukiantį senosios Indijos dvasingumą. Atrodo, kad jo dvelktelėjimas pagyvino krikščionybę. Vėlei visur atgyja noras, kad žmonėms pakiltų dvasinio tapsmo banga. Po siaubingos žmonijos audros vėl laukiama žmoniškumo pavasario.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas DIDYSIS DABARTIES ŽMONIJOS PATIRTIES KLAUSIMAS KOSMINIU POŽIŪRIU