Penktadienis, Gruo 06th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas DIDYSIS DABARTIES ŽMONIJOS PATIRTIES KLAUSIMAS KOSMINIU POŽIŪRIU

DIDYSIS DABARTIES ŽMONIJOS PATIRTIES KLAUSIMAS KOSMINIU POŽIŪRIU - DAUG ŽADANTIS NAUJAS VOKIEČIŲ TAUTOS PAKILIMAS

VIII 

DAUG ŽADANTIS NAUJAS VOKIEČIŲ TAUTOS PAKILIMAS 

A. Nėra paprasta kalbėti apie tai, kas tautoje gera ir teigia gyvenimą, kai neigimas lėmė karčią asmeninę patirtį. Bet kiekvienas, kuris siekia, kad jo žmoniškumas visiškai atsiskleistų, visuomet žiūri, ką gero galima pamatyti kitame. Jeigu mes kam nors kitam suteikiame mažesnę vertę, negu jis iš tikrųjų yra vertas, tai mes jo atžvilgiu pažeminame save ir pažeidžiame gyvenimo dėsnį. Pripažįstant kitų gėrį, skatinamas žmoniškumo plėtojimasis. Kito žmogaus pervertinimas gali jį paskatinti arba apkaltinti.

Vokiškumas turi ne tik didelio dėkingumo vertą reikšmę žmogui. Jis yra žmogiškas vertybes kuriančioji jėga visoje žmonijoje. Tai reiškėsi netgi ir jo smukimo laikais. Į ateitį taip pat galima žiūrėti su pasitikėjimu, tiktai reikėtų suprasti tai, kas iš tikrųjų teigiama.

B. Buvo nedidelė žmonių grupė, mėginusi po Pirmojo pasaulinio karo pagreitinti naują Vokietijos pakilimą. Čia ypatingai greitai jau iš pat pradžių dėl savo stebėtinai sugestyvių sugebėjimų lyderiu tapo žmogus, vardu Adolfas Hitleris. Palengva jis sugebėjo į savo pusę palenkti vis daugiau vokiečių, kuriems pažadino norą įsitvirtinti ir labai stiprų veikimo ir puolimo ryžtą, nebijantį jokių aukų.

Pamažu jis atsiskleidė kaip žmogus, turintis nepaprastos energijos. Per dvylika metų jam pavyko palenkti savo pažiūrų ir nusistatymo link didelę vokiečių tautos dalį. Šitie vokiečiai, aišku, jau turėjo polinkį į tai, ką jis žadino. Tai vėliau lėmė sunkių padarinių turintį vokiečių tautos likimą. {80}

Tačiau Adolfas Hitleris, be abejonės, turėjo ir gyvybingų teigimo jėgų. Tai, kad kartu su jomis nuolatos prasiverždavo neigimo jėgos ir kartais net ypač suintensyvėdavo, matyt, buvo susiję su jo asmenyje įkūnytu išgyventu karu. Tai jau iš pat pradžių kėlė baimę. Vis dėlto iš pradžių teigiamos jėgos pirmavo.

C. Skaitydami Adolfo Hitlerio raštus, priešais save matome užsispyrusį ir labai savimi pasitikinti žmogų. Jau pati jo kalba yra patraukli ir veikia sugestyviai, ypač tada, kai jis vaizduoja savo asmeninius pasisekimus bei nagrinėja kitų priemones. Nors dėstymui trūksta paprastumo ir kartais ieškoma pasakymų ir ryšių nuorodų ar dažnai trūksta išsamesnio pasaulio procesų sąryšio įžvelgimo bei tautų gyvenimo supratimo, tačiau iš viso to, kas parašyta, kalba stipri dvasia.

Kartais pateikiami vaizdingi pasakymai, būdingi tiktai tikriems poetams. Daug kur atsiskleidžia visuotinio vokiečių tautos gyvenimo aiškumas ir platumas, rodantis ypač aukštą sąmoningumo lygį šioje srityje.

Save patį Adolfas Hitleris suprato esant pašauktą Kūrėjo valios. Tai jis prisipažįsta ne tik savo raštuose, bet dažnai yra sakęs ir viešose kalbose. Tai reiškė, jog jis turįs veikti kaip apvaizdos įrankis. Jis buvo įsitikinęs esąs pašauktas ne tik vokiečių tautai, bet žmonijai, josios pagrindinei daliai.

Kartais atrodė, jog jo gyvenimas buvo saugomas nuo pavojų, kad jis galėtų iki galo atlikti savo darbą. Kai kurie taip pat manė, jog tam tikrais atvejais pasikėsinimai į jį buvę kažkokiu būdu suvaidinti, nors yra buvę ir labai rimtų. Adolfas Hitleris iš tikrųjų užbaigė savo darbą.

Šiandien, 1945 m. viduryje, prie šios minties mes nutylame ir sukrėsti klausiame save, ar iš tikrųjų tai buvo jo visas uždavinys, ar iš jo veiklos dar turėjo išplaukti ir kas nors kita.

Vis dėlto dideli, stebinantys jo siekimų rezultatai visiškai įrodo jo ryšį su kuriančiomis jėgomis. Laimėjimai turėjo nemažą, dažnai netgi didelę reikšmę. Be to, ryškėjo šio žmogaus tokios savybės, kurios yra svarbios kiekvienam augimui, tapsmui ir sėkmei. Tai kantrybė, ištvermė, {81} atkaklumas, tvirtumas, tinkamas būtinumo įvertinimas ir panaudojimas.

Žvilgtelėjus į Adolfo Hitlerio pažiūrų visumą, kokia ji matyli iš tik dabar visai atsitiktinai įsidėmėtos knygos ,,Mein Kampf“, kaip pagrindinė nuostata ryškėja nevaržomas kovos troškimas. Savos neigiančios galios turi palaužti priešingas neigiančias jėgas. Tai gali pavykti tik esant atitinkamoms sąlygoms. Tikrą galutinę pergalę galima laimėti tik tada, kai sukeliamos savos teigimo jėgos, kurios pažadina priešingos pusės teigimo jėgas. Tuomet neigiančios jėgos dingsta savaime. Atrodo, kad Adolfui Hitleriui nebuvo lemta tai suvokti. Vokiečių nacional-socializme netgi prieštaringas žodis apie gamybos mūšį (Erzeugungs-Schlacht) tapo kasdieniškas.

D. Nepaisant šito, daug ką iš Adolfo Hitlerio pažiūrų reikėtų dar išsamiau įvertinti. Jau pats jo atvirumas gyvenimo vyksmui yra gana didelis. Visą tapsmo kilmę ir jėgą jis mato vidujiškume, idealuose (M. K., p. 459). Todėl jis taip pat kalba apie išsiplėtojimą iš mažiausių pradmenų (p. 159). Remdamasis tuo, jis veikė, kol pagaliau užvaldė vokiečių tautą.

Nors jis niekuomet aiškiau nekalba apie esminio žmoniškumo formavimąsi, tačiau gana dažnai mąsto apie religijos reikšmę žmonėms. Vadinasi, apie Dievą reikia ne kalbėti, o jo siekti (p. 630). Religinių jausmų šaknys yra gilesnės negu politinių tikslingumų (p. 630). Religinio auklėjimo išstūmimas sudrebintų tautos egzistencijos pagrindus. Jis yra tvirtai įsitikinęs žmogaus sielos neišardomumu, jos egzistencijos amžinumu, aukštesnio gyvenimo buvimu (p. 417). Apie tikėjimą jis sako, kad šis yra išaugęs iš vidinio ilgesio (p. 416, 417).

Žmoguje Adolfas Hitleris visuomet stengiasi suvokti tai, kas esmingiausia. Vadinasi, žmonės nėra vienodi, skiriasi sugebėjimais. Čia galbūt aiškiau būtų pasakyti, kad jie skiriasi savo esmingumo susiformavimo lygiu. Žmogus, sako Adolfas Hitleris, turi gyvenimiškai svarbią reikšmę tautai (p. 500).

Šiuo klausimu viena geriausių Adolfo Hitlerio minčių yra ta, kad pavienio žmogaus spinduliuojanti jėga turi būti skirta visos tautos gerovei, pavienės jėgos turi susilieti į visumą visuotinumo (universalumo) naudai. Nereikėtų {82} niekinti nė vieno pavienio žmogaus veiklos, prisidedančios prie bendros gerovės. Tai, kas kūniška, reikėtų vertinti lygiai taip kaip ir tai, kas dvasiška. Žmogų reikia vertinti ne pagal darbą, o pagal laimėjimus (p. 482).

Materialinis užmokestis turėtų atitikti laimėjimus visumos naudai. Idealusis užmokestis yra įvertinimas to, kas tarnauja tautai (p. 484). Kiekvienas turėtų būti savo reikšmingumo kalvis (p. 485). Kūrybinis darbas niekuomet neturėtų būti dirbamas dėl užmokesčio, jis turi būti nulemtas vidinių paskatų (p. 486). Žmogų reikėtų vertinti tik pagal vidinį sielos kilmingumą.

Valstybę reikėtų vertinti tik kaip priemonę žmoniškumui išlaikyti ir plėtoti. Valstybei turėtų vadovauti lobiausiai sugebantieji. Liaudiškoji valstybė turėtų juos ištraukti iš pačių giliausių tautos sluoksnių ir perkelti į reikšmingiausias vietas (p. 430). Čia norėtųsi nurodyti kilnias pažiūras, kurias reikia priskirti prie sugebėjimų mokėti vadovauti.

Verta taip pat pažymėti, jog Adolfas Hitleris kalba netgi apie žmonijos pasikeitimus. Pasak jo, pasaulio valstybės savo vidine organizacija priešinasi suvienodinimui (p. 601). Tai ypač tinka vokiečių tautai. Ji įgyvendina idėją.

E. Priemonės, kurių imamasi remiantis vokiečių tautos pakilimu, yra labai įvairios. Labai svarbus yra jaunimo auklėjimas. Pirmiausia reikėtų galvoti apie fizinį stiprinimą. Mokykloje dažniau negu lig šiol reikėtų daryti fizinius pratimus. Moksliniai užsiėmimai turėtų apsiriboti esminiais dalykais. Reikia ištraukti iš liaudies bendrijos tai, kas iš tikrųjų svarbu gyvenimui ir veiklai, kad nebūtų varžomos ir neliktų nepanaudotos jėgos.

Tautos didžiuosius jaunimas turi pažinti kaip didžiai gerbtinus herojus, kad galėtų pajusti skatinančią jų jėgą.

Ypač didelę reikšmę turi charakterio formavimas. Čia visų pirma reikia siekti ugdyti valią, ryžtingumą, pasitikėjimą savimi, ištikimybę, pasiaukojimą, prisipažinimo drąsą, atsakomybės jausmą ir tvirtumą.

Visus formalumus reikia palikti nuošalyje, vengti nereikšmingų dalykų. Reikia neišleisti iš akių žmonių esmės {83} formavimosi, žadinti tikėjimą savo jėgomis. Spręsti turi vyras (p. 501).

Moteriškajam jaunimui skirtinas ypatingas dėmesys. Mergaitėms ypač svarbi yra fizinė kūno sveikatos priežiūra. Taip pat labai svarbus yra ir vidinių vertybių formavimas. Pagrindinis tikslas visada yra sveika ir gera motinystė (p. 459, 460).

Visa tai reikia daryti taip pat ir po mokyklos baigimo. Vyriškojo jaunimo auklėjimą užbaigia tarnyba kariuomenėje. Ten jis visų pirma turi išmokti klusnumo, kad vėliau galėtų įsakinėti. Po bendrojo lavinimo prasideda profesinis lavinimas. Baigusias mokyklą mergaites reikia rengti namų šeimininkės pareigoms.

Ypatingo dėmesio vertas vienas dalykas. Tiek vyriškąjį, tiek moteriškąjį jaunimą labai svarbu rengti valstiečio profesijai. Valstietija iš esmės reiškia atsidavimą gyvenimo priežiūrai. Šitaip jaunimas galėtų ugdyti gyvenimo branginimą ir skatinimą, o tai visai tautai būtų ypatingas laimėjimas.

F. Tautai primygtinai peršama saugotis nuo sveikatos sužalojimų. Valstybė turinti kovoti su alkoholio vartojimu bei iškrypimais lytiniame gyvenime. Turėtų būti pritariama ankstyvoms vedyboms. Tačiau reikėtų leisti tuoktis tik sveikiems žmonėms. Santuokos tikslas yra sveiki vaikai. Nesveikus žmones reikėtų padaryti nevaisingus.

Kaip labai reikšmingas kiekvienai tautai yra siūlomas rasės grynumo išlaikymas. Kiekvieną tautą, kiekvieną rasę reikėtų vertinti kaip atsiradusią iš Kūrėjo valios. Ši Adolfo Hitlerio mintis labai stebina, palyginti su tuo, kas buvo padaryta vėliau. Toliau sakoma, kad grynarasis vokiškas kraujas esąs aukštesniojo žmoniškumo pagrindas (p. 444).

Tauta yra skatinama gerbti asmenybę. Į klasinius skirtumus nereikėtų atsižvelgti. Kiekvienos asmenybės labiausiai vertintina yra drąsa, narsumas, tiesumas, savitvarda. Atsisakymas garbinti didelę dvasią reikštų nuostolį visai tautai (p. 387).

Siektinas yra ne aukštesnio sluoksnio smukimas, bet žemesnio pakilimas. Reikia apgalvotai mokytis sveikos mitybos, socialinio aprūpinimo, rūpestingumo ūkio reikaluose. {84} Tikras žmoniškumas turįs reikštis ir gyvūnijos pasaulio atžvilgiu.

G. Galima būtų akcentuoti dar daugelį dalykų, kurių siekti Adolfas Hitleris siūlė dėl vokiečių tautos gerovės. Dažnai jis primena esminius žmonių gyvenimo dalykus. Tačiau dažnai jis pro juos labai lengvai praeina. Labai trumpai jis kalba ir apie jėgas, kurios sukelia istorinius įvykius (p. 12).

Žinoma, mintys, kurias jis skelbia, nėra visai naujos. Jas vokiečiai yra išsakę seniai ir daug kartų. Tačiau Adolfas Hitleris mokėjo jas skelbti taip primygtinai ir taip dažnai kaip niekas kitas. Šitaip jis yra sužadinęs daugybę gyvenimą teigiančią galių.

Taip Adolfas Hitleris buvo kaip jėgų versmė, kuri pažadino įvairias vokiečių tautos jėgas ir skatino vis stipriau veikti. Tad daugelis jį pripažino tokį, koks jis ir pats manė esąs, būtent kaip Kūrėjo valios įrankį ir netgi kaip išgelbėtoją.

H. Daug kas iš to, ką sužadino Adolfas Hitleris, buvo įgyvendinta, kai nacionalsocializmas tapo vadovaujančia jėga vokiečių valstybės gyvenime. Pavyzdžiui, kaip labai svarbų dalyką reikėtų paminėti, kad buvo pripažinta, jog valstietis, kaip savo žemės ir pelno savininkas, labai reikšmingas tautos gerovei. Todėl jis buvo remiamas.

Paminėtinas ir skatinimas būti saikingiems reguliuojant maisto produktų skirstymą. Tai, žinoma, yra apsisaugojimas nuo tikro nepritekliaus ir nuo maisto produktų švaistymo. Tausoti iš pažiūros nereikalingus, jau sunaudotus daiktus skatino ir skudurų bei makulatūros rinkimas. Jo tikslas buvo taupumas.

Labai neįprastą reikšmę vokiečių tautos gyvenimo sampratai galėjo turėti įgyvendinta mintis, kad liaudies ūkyje vertę turi jau nebe auksas, o darbo jėga ir darbo našumas.

Vokiečių tautoje nacionalsocializmas pažadino ir kitų gyvenimą teigiančių dalykų. Vokietijoje nuolat gerėjo bendras gyvenimo lygis. Užsieniečiai, ypač rusų kareiviai, visada stebėjosi gerove ir maisto produktų gausumu, kurie atsirado vokiečių žemėje, nors visada buvo girdėję, koks didelis vargas esąs Vokietijoje.

I. Galiausiai neturėtų likti nepaminėta, kad {85} nacionalsocializmas vokiečių tautai davė kaip tik priešingų dalykų, negu skelbė Adolfas Hitleris. Kai ką, žinoma, nulėmė tik jo reikalavimų padidinimas. Daug kas, taip pat ir gero, per šešerius metus pamažu prarado reikšmę.

Tai ypač akivaizdu žiūrint į jaunimą. Čia kiekvienas vidinis žmoniškumo turinys akivaizdžiai sumenko. Nepaisant gyvenimo sąlygų pagerėjimo ir vokiečių reicho galios pakilimo, daugelis jau gana anksti ėmė bijoti liūdnos baigties. Neigiančioms jėgoms buvo duodama vis daugiau galimybių veikli, tad jos nuolat grėsmingiau didėjo, palyginti su menkėjančiomis teigimo jėgomis.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas DIDYSIS DABARTIES ŽMONIJOS PATIRTIES KLAUSIMAS KOSMINIU POŽIŪRIU