Penktadienis, Gruo 06th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas DIDYSIS DABARTIES ŽMONIJOS PATIRTIES KLAUSIMAS KOSMINIU POŽIŪRIU

DIDYSIS DABARTIES ŽMONIJOS PATIRTIES KLAUSIMAS KOSMINIU POŽIŪRIU

DIDYSIS DABARTIES ŽMONIJOS PATIRTIES KLAUSIMAS KOSMINIU POŽIŪRIU 

Įžanginė pastaba

Šis darbas yra parašytas labai sunkiomis aplinkybėmis. Tikslesnių žinių apie įvykius pasaulyje 1945 m. žiemos pabaigoje, pavasarį ir vasarą buvo neįmanoma gauti. Sustoję buvome kaime, kuris dėl karo įvykių buvo tiek nukentėjęs, jog neturėjome pakankamai maisto. Tai labai išsekino visas jėgas. Dėl šios priežasties iš šio darbo nereikėtų daug tikėtis. Tačiau, nekreipiant dėmesio į trūkumus, o atsižvelgiant į tai, kas galėtų pažadinti geresnį supratimą, vertėtų šį darbą perskaityti, ir galbūt net keletą kartų.

Eikfyras, Šlochau apskritis, Pomeranija, 1945 m. vasara. Vydūnas


I 

JĖGŲ JUDĖJIMAS VISATOJE IR ŽMONIJOJE 

A. Dabartiniai įvykiai skleidžiasi tarsi milžiniški visą augimą ir klestėjimą naikinantys uraganai. Ką visa tai reiškia, nelengva suprasti. Iš pavienių išgyvenimų negalima susidaryti geresnio supratimo. Taip pat visiškai klaidinga yra žiūrėti į pavienius žmones kaip į įvykių sukėlėjus. Juos būtinai reikia pažinti kaip dalyvaujančius kosminių jėgų judėjime. Ten link aiškiai veržiasi ir didžiosios kūrimo jėgos. Todėl ir žmonės yra taip smarkiai paliečiami. {55}

Kai jie kenčia, jie pradeda dažniau mąstyti apie tai, kas galėtų būti jų sunkių patyrimų priežastis ir prasmė. Tačiau tik paprastesniais atvejais jie randa atsakymą. Kentėdami ypač smarkiai, jie dažnai aiškina būtį kaip slegiančią, nesąmoningą ir todėl negailestingą tikrenybę, kuri stengiasi žmones sulyginti kančiomis.

Tačiau karti patirtis gali būti paaiškinta visaip kitaip, jeigu visas gyvenimas suprantamas kaip kūrybos galių judėjimas. Tuomet žmogus jaučiasi esąs begalinėje gyvenimo įvairovėje ir neaprėpiamoje sąmonėje. Save patį jis irgi suvokia kaip šioje įvairovėje veikiantį jėgos tašką, turintį savo reikšmę. Jis netgi pamato, jog kiekvienu žmogumi įgyvendinama tam tikra prasmė.

Gimdamas žmogus įeina į šitą jėgų judėjimą. Iš tikrųjų tai jis jau yra jame dar prieš išsiskleidžiant jo kūniškumui ir prasidedant jo gyvenimui. Gimstant ši jėgų įvairovė tik stipriau ir tvirčiau jį pagriebia, neša, supa, siūbuoja, ir jis vis labiau joje dalyvauja.

B. Iš lengvo žmogus išmoksta gyvenimo sraute atskirti ir įvertinti įvairias jėgas. Paprastai jis jas skirsto į palankias ir nepalankias, džiuginančias ir linksminančias, skatinančias ir trukdančias veikimo priežastis. Pagaliau jis pradeda skirti ir gyvenimą teigiančias bei gyvenimą neigiančias, kuriančias ir griaunančias, gyvenimą skatinančias ir gyvenimą naikinančias jėgas. Šis skirtumas jam darosi vis aiškesnis. Senais laikais buvo kalbama apie dieviškas ir demoniškas jėgas.

Tuo, ko mokė išmintingasis persas Zaratustra prieš tūkstančius metų, tikima ir šiais laikais. Didžiosios Paslapties, Amžinojo Vienumo, to, kas nesuvokiama ir neatskleidžiama, apreiškimo jėgas Zaratustra vadino Ahūra Mazda, tai — šviesybė, gyvenimo įvairovė ir Angra Mainjus, tai — tamsybė, žudymas.

Religiniuose paviršutiniškos krikščionybės mokymuose kalbama apie Dievą ir apie Velnią. Tikima, jog lai kosmose esančios jėgos, viena su kita besirungiančios dėl viešpatavimo.

Tiesa, tokias mintis šiais laikais atmetė labai daug žmonių. Jos atrodančios jiems nutolusios nuo tikrovės ir beprasmės. Tačiau kiekviename žmoguje, netgi ir pačiame menkiausiame, glūdi tylus šviesos ilgesys, dažnai netgi {56} tylus raginimas pasukti šviesos link ir paskirti jai visą gyvenimą. Žmonės tikisi, kad tai būtų jų esybės turinio paaukštinimas.

Zaratustra pažymi, jog žmogaus paskirtis yra būti, Ahūra Mazda sąjungininku. Tuomet jis tapsiąs tikru, tauriu žmogumi. Jame įvyksiąs giliausias pasikeitimas. Galima manyti, kad nepaprastas dabarties vyksmas ir siekia tokio pasikeitimo.

C. Tačiau reikėtų pažymėti, kad gyvenimą teigiančios ir gyvenimą neigiančios jėgos pasaulyje nelabai aiškiai atsiskiria. Jos daugiau ar mažiau aiškiai veikia kiekvieno gyvo reiškinio viduje ir išorėje. Tai galima pamatyti ir gamtoje.

Šalia maitinančių ir gydančių augalų taip pat yra ir nuodingų. Panašiai yra ir gyvūnų pasaulyje. Net ir visai maži gyviai, pvz., bakterijos, labai savotiškai veikia visą gyvūniją. Dažniausiai jiems priskiriama tik pragaištį lemianti reikšmė. O dažnai jie veikia kaip skatinanti jėga, kuri pažadina gyvenimą ir padeda turtingiau jam išsiskleisti.

Kaip gamtoje, taip yra ir žmonių pasaulyje. Tačiau jo jokiu būdu negalima nagrinėti atsietai nuo gamtos. Tarp žmonių visiškai pasikartoja tai, ką skleidžia gamta. Žmogus tik šiek tiek labiau išsiskiria iš gamtos savo žmogiškos išvaizdos savitumu, o dar ryškiau — savo esybės savitumu.

Taip nuo negyvojo daiktiškumo, žinoma, skiriasi jau ir žemiausias gyvasis pasaulis. Daiktiškumas yra įveikiamas augmenijos. Gyvūnai visiškai skiriasi nuo šios, nors jos ir labai jiems reikia egzistavimui. Žmogus visgi yra daug aukštesnės pakopos negu kuris nors kitas būties vienetas, vieta, vyksmas ar poveikis. Abi didžiosios kosmoso jėgos dar vis ypatingu būdu daro jam įtaką.

D. Jeigu žmogus su visu savo gyvenimu visiškai savitu būdu yra vienetas, tai taip pat ir kiekviena tauta, nepaisant gausių atskirybių, yra vienetas. Esamybėje ji išryškėja ne tik savo savitumu, bet taip pat ir žmoniškumo išsiplėtojimu. Kiekvienoje tautoje tam tikrame kontekste ir pakopoje veikia savitos jėgos.

Tai taip pat turi įtakos tautų gyvenimo eigai. Tai, ką galima stebėti pavieniame žmoguje, akivaizdu ir tautų {57} istorijoje. Jų gyvata pakyla ir po tam tikro laiko bei išsiskleidimo vėl smunka. Gyvenimą teigiančios jėgos nustoja veikusios, ir savo darbą pradeda gyvenimą neigiančios jėgos.

Tačiau, be šito, lemiamą reikšmę turi ir žmonių nusistatymas būties jėgų atžvilgiu.

Esant šiai kaitai, visada reikia galvoti, kad visa visata yra nenutrūkstamas ilgalaikis vyksmas, nuolat besiskleidžiantis tame, kas turi būti pažinta ir aiškinama kaip Esantysis, Gyvasis ir Sąmoningasis. Kaip ir kiekvienas žmogus, taip ir kiekviena tauta savo gyvenimu ir kūryba turi įgyvendinti tam tikrą prasmę.

Tai turėtų buti suvokta visuotinai. Niekas negali laikyti teisėtu dalyku kito žmogaus gyvenimo nutraukimo. Lygiai taip pat jokia tauta negali sau leisti žlugdyti kitos tautos ar net visiškai jos sunaikinti.

E, Kūrybos vyksmas būtyje visų pirma siekia padidinti gyvenimo įvairovę. Aukštesnėse gyvenimo srityse tai atrodo kaip gyvybingumo pakilimas. O žmogaus atžvilgiu visa tai reiškia kūrybiškumo galios pakilimą, tvirtesnį savęs suvokimą, pilnatviškesnį pavienių žmogiškų būtybių santykiavimą bendrijoje ir kartu kylančią kūrybinę visos būties gyvenimo jėgą.

Iš pradžių tai visuomet vyksta atskirybėse, tačiau vėliau šis vyksmas atsiskleidžia ir atskirų reiškinių sumoje. Galiausiai išaiškėja ir gilesnė atskirybių sąveika tarp vienos tautos žmonių, o vėliau ir tarp tautų.

Kūrybos vyksmas iš pradžių visuomet plečiasi į plotį ir išsitęsęs išsišakoja. Tuomet išryškėja posūkis susitelkti, susivienyti. Ryškiausiai tai atsispindi žmonijoje. Čia nuolatinis veržimasis susivienyti vyksta per brandesni žmonijos suklestėjimą. Kuo šis aiškiau ir esmingiau išryškėja žmonėse, tuo tobulesni ir nuoširdesni darosi jų tarpusavio santykiai.

F. Tačiau kiekvienas žmogus ir lygiai taip pat kiekviena tauta tik vieninteliu visai savitu būdu įgyvendina tam tikru laiku ir tam tikroje erdvėje savo egzistencijos prasmę. Kaip daiktiniai reiškiniai, jie tai pasiekia patekdami Į daiktiškumą. Jau vien šis faktas turėtų paskatinti kiekvieną gerbti kitą žmogų, kiekvieną tautą gerbti kitos tautos būdą. Niekada negalima į kitą tautą žiūrėti kaip į {58} menkesnę, o reikia pripažinti ir vertinti ją kaip savitą.

Labai svarbu yra tai, kokioms pasaulio jėgoms atsiduoda pavienis žmogus bei visa tauta, ar jie tarnauja šviesioms ar tamsioms, kuriančioms ar naikinančioms jėgoms. Tai nulemia, kokio sąmoningumo lygio yra jų žmoniškumas. Tačiau tuomet reikia taip pat tinkamai įvertinti šias jėgas.

Įgyvendinant žmonių gyvenimo prasmę, yra svarbūs du dalykai. Reikia siekti savo vidinio tapsmo, pakilti į didesnį, esmingesnį žmoniškumą. Toliau turėtų būti išsamiai atsižvelgta į kiekvieno žmogaus, kiekvienos tautos savitumą, skatinamos bei puoselėjamos jos esmingumo apraiškos. Tai yra ypatingas Kūrėjo valios įsakymas, duotas visiems žmonėms ir visoms tautoms.

Abu dalykai, tiek esmingumo suklestėjimas savitu būdu, tiek veiklus palankumas kito būdui, privalėtų kiekviename žmoguje turėti pusiausvyrą. Tai, žinoma, yra labai svarbu ir tautoms. Kuo veikiau yra skatinamas kiekvienos tautos savitas susiformavimas, tuo labiau reikia siekti gyvenimą teigiančio susitelkimo bei atitinkamų santykių.

Tai tuo geriau pavyksta, kuo labiau tautos atsiduoda gyvenimą teigiančioms jėgoms. Netgi jei neigiančios jėgos puola prieš, reikėtų jas patirti kaip skatintojas. Būtyje tegu viešpatauja šviesa.


II 

ŽMONIJOS PAKILIMAS IR SMUKIMAS PER DAUGELĮ TŪKSTANTMEČIŲ 

A. Per paskutinius dešimtmečius žmonių žvilgsnis prasiskverbė pro milijonus žmonijos istorijos metų. Kartu buvo pirmiausia suprasta, kad žmonijos gyvenimą lemia kosminės jėgos. Tačiau aiškiai išryškėja vien tik naikinančios jėgos, ištisos pasaulio dalys su milijonais žmonių dažnai žūdavo per palyginti neilgą laiką.

Pasaulio istorijoje žinoma apie kraštus žemės šiaurėje, pietuose — apie Lemūriją, o žemės pusiaujo srityje — apie Atlantidą. Jos visos dingo kartu su žmonėmis. {59}

Pragaištis įsišėlo žemės formavimosi laikais, būtent primero, sekundero, tercero ir kvartero periodais. Tai, ką pasiekė kuriančiosios jėgos, vos matyti palyginti su tuo, ką padarė griaunančiosios jėgos.

Visgi jos visą laiką tebesidarbuoja kartu. Tai vienos, tai vėlgi kitos paima viršų. Tai aiškiai matyti iš radinių, kuriuos išsaugojo žemės sluoksniai, ir iš padavimų, kuriuos žmonijos atmintis, nepaisant nuolat besikartojančių pragaištingų išgyvenimų, pernešė per tūkstančius ir net per milijonus metų.

B. Taip pat yra žinoma apie žmonijos kilimą ir smukimą. Tokia kaita jau buvo žinoma ir tolimos praeities ūkanose skendinčioje senovėje. Tačiau tuomet tai, atrodo, užtrukdavę ilgiau. Senieji egiptiečiai, kaip praneša Platonas, gyrėsi Solonui, kad žiną apie savo tautos gyvenimą, turintį net tris šviesmečius, t. y. daugiau negu 75 tūkstančius metų. Palyginti su tuo kylanti graikų tauta atrodė esanti tik vaikų tauta.

Jeigu į Egipto tautos gyvenimą dažnai ir įsiverždavo griaunančios jėgos, ji visgi išsilaikė ilgą laiką. Tai, ką ji davė žmonijos formavimuisi, ji jaučia lik kaip sapną gilaus miego metu.

Ką kita galima pasakyti apie jauną palyginti su egiptiečiais tautą — graikus. Čia, taip sakant, vienos prieš kitas įsišėlo kuriančiosios ir griaunančiosios jėgos ir pritraukė svetimas priešiškas jėgas. Šiais laikais reikėtų dažniau apie tai pamąstyti. Kas tuomet turėjo įtakos graikų miestams-valstybėms, tartum kartojasi, tik didesniu mastu, tarp Europos valstybių.

Visgi helenizmas iki šių dienų neprarado savo reikšmės vyraujančiai žmonijos daliai per paskutinius tūkstantmečius. Žinoma, labai reikšmingas čia buvo ir šviesos jėgų iš Tolimųjų Rytų bei Egipto priėmimas bei perdavimas. Tai ypač reikėtų prisiminti.

C. Kita jėgų sritis, kuri taip pat išsilaikė per tūkstantmečius, nors tikriausiai Ir ne taip ilgai kaip Egiptas, yra Azijos rytai, Kinija. Skaitydami, ką Lao Dzė, o vėliau Konfucijus pasakė apie gyvenimo prasmę ir uždavinį, juntame anų abiejų jėgų vienodą veikimą. Šitaip Kinija visgi galėjo iki naujesnių laikų išsilaikyti kaip uždara vienybė, nors kartkartėmis ją užtvindydavo svetimos jėgos. {60}

Tas pats pasakytina taip pat ir apie senosios Amerikos tautų — majų, toltekų, actekų, peruaniečių jėgų vienybę. Tai, kas ten dar suprantama kaip kuriančių jėgų raiška, dažnai labai primena Egiptą. Viskas dvelkia ramia pusiausvyra, kuri leidžia pažinti ypatingą kuriančiųjų jėgų ramybę. Tačiau šias senąsias jėgas besiveržiančios ir griaunančios jėgos beveik visiškai išstūmė iš žmonijos tapsmo. Labai dažni pasikeitimai, datuojami net daugeliu šimtmečių, vyko Tigro ir Eufrato tarpupyje. Ten gyveno ir kūrė labai dvasinga šumerų tauta. Žmoniškumas ten buvo sužydėjęs iki nuostabios pranašystės. Bet po to užėjo semitų akadai. Šie pralaimėjo asiriečiams ir babiloniečiams. Taigi ten net ir ilgesnį laiką ryškėjo tautų gyvenimo kilimas ir smukimas.

Vis dėlto šumerų kūrybingumas, kaip pradinė jėga, nepaliaujamai veikė taip pat ir tas tautas, kurios juos užtvindė. Kyliaraščiu užrašyta patirtis ir toliau buvo gyvybingumu ir kūrybingumu šiose srityse, nepaisant jėgų, kurios, regis, galėjo tik griauti.

Vėliau iškilusi persų karalystės galia palaužė babiloniečius. Tačiau po to smuko taip pat ir Persija, ją užvaldė Aleksandras Makedonietis. Savo valdžia jis pagaliau suvienijo įvairių Balkanų, Vakarų Azijos iki Indijos tautų jėgas ir įtraukė į savo valdas taip pat ir Egiptą. Tačiau praėjus porai dešimtmečių, žlugo ir šitokia koncentruota jėga.

D. Žemės pusiaujo juostoje buvo įvairių pakilimų ir smukimų. Tuo metu Romoje pamažu ryškėjo kylančios jėgos. Jos darėsi vis galingesnės, pamažu ėmė reikštis Vakaruose, Šiaurės vakaruose, Europos pietuose, Azijos vakaruose ir Afrikos šiaurėje.

Romos kuriančioji jėga buvo kur kas pranašesnė negu visų kitų tenykščių tautų. Tikriausiai čia jau viešpatavo ardančiosios jėgos. Ypač aiškiai išryškėjo tvarkančioji Romos reikšmė žmonių ir tautų tarpusavio gyvenimui. Jos reikšmė vyraujančiai žmonijos daliai akivaizdi ištisus šimtmečius, iki dabar.

Galiausiai ir Romos pasaulinėje imperijoje įsiviešpatavo irimo jėgos. Vis didėjantis tariamos gerovės troškimas teikė joms vis daugiau galimybių veikti. Šitaip žmonija Romos imperijoje tam tikru atžvilgiu smuko. Ją sudraskė {61} įvairių besiveržiančių tautų jėgos. Tačiau šitos buvo mažiau kūrybingos. Todėl jos taip pat greitai išnyko tose jėgų srityse, į kurias buvo patekusios.

E. Tuo tarpu keltai, paskatinti frankų genties, įgavo kylančios jėgos. Atsirado frankų karalystė su tolimomis sienomis į rytus. Tačiau neilgai trukus ji pasidalijo. Tad uždaroje Prancūzijoje iki dabar vyksta dažni pakilimai ir smukimai. Tačiau ji išliko, o tai ir yra svarbu.

Prie Reino po didžiosios frankų karalystės Europos žmonėms reikšmingos tapo vokiečių gentys. Jos galėjo daugeliui šimtmečių susiburti į vieną karalystę, kad po to vėl išsisklaidytų, o vėliau ir vėl susitelktų. Europos širdyje, atsirado susitelkimas ir uždarumas, išgyvenęs milžiniškus svyravimus. Dėl jų reikšmės dabarčiai reikėtų juos dar aptarti atskirai.

Anais laikais kūrimo jėga taip pat buvo pakilusi ir Europos pietvakariuose. Portugalai ir ispanai veržėsi toli už okeano ir ten susikūrė naujas veikimo sritis. Tačiau ir jų jėgos taip pat greitai pasuko naikinimo link. Reikėtų dar paminėti ir olandus Europos šiaurės vakaruose. Jų reikšmė žmonijos istorijoje vis didėjo. Tačiau po to visos šios jėgos vėl smuko.

Gana savitas pakilimas buvo Britų saloje. Vis didesni žemės plotai pateko į jų veikimo sritį. Ten keistai tautos susimaišė. Pas keltus atėjo romėnai. Vėliau juos užtvindė anglai ir saksai, danai ir į Prancūziją patekę normanai.

Vis dėlto tarpo jėga, kuri per daugelį šimtmečių apėmė didelę viso žmonių pasaulio dalį. Nors XVIII šimtmetyje iš jų valdų išsiskyrė svarbi Šiaurės Amerikos dalis, tačiau jos teritorija iki šiol tebedidėjo.

F. Tiek susitelkimas bei augimas, tiek ir išsisklaidymas Rytų Europoje buvo labai saviti. Nemažai tautų įvairiais laikais sugebėjo nusiraminti, tačiau po to jos vėl buvo užtvindytos pranašesnių jėgų. Tiek Pietuose, tiek Šiaurėje, tiek vakarinėje, tiek ir pietinėje Rytų Europos dalyje visada buvo naujų jėgų susitelkimų. Tačiau po to viena ypač stipri jėga įtraukė jas į savo įtakos sritį. Ankstesnis antplūdis iš Azijos taip pat vertė pasukti į tuos plotus. Taip europietiškos Rusijos galia užliejo Šiaurės Azijos tautas. Jeigu jų jėgos tarsi apsnūsdavo, jos būdavo įtraukiamos į didelį susitelkimą. {62}

Europinėje šios valstybės dalyje buvo didelių ir smarkių sukrėtimų. Įvairių jos sričių tautų jėgos atsiskyrė nuo bendrosios valdžios sferos ir susitelkė į savas jėgų sąjungas, kad po to ir vėl kuriam laikui patektų į rūsčią priespaudą ir turėtų didinti josios jėgą.

G. Labai svarbus yra jėgos augimas arabų pasaulyje. Jo baigtis buvo žmogiškos sąmonės krypimas Didžiosios Paslapties, Pirmykštės Būties link. Jėgos šaltiniu tapo religija. Ji buvo svarbi arabų tautos gyvenime ir tapo veiksminga platesnėse žemės srityse bei tautose į rytus iki Indijos, į vakarus per Šiaurės Afriką, iki Europos pietvakarių ir galiausiai — šio žemyno pietryčiuose.

Stiprus jėgos bangavimas laikėsi ilgą laiką ir tik iš lengvo nuslūgo. Šios jėgos gyvenimo teigimas jaučiamas taip pat dar ir dabar, nepaisant visų, ypač daugelio tautų religijos silpnumų, panašiai kaip nusileidusi dienos šviesa šviesią vasaros naktį. Tad reikėtų įžvelgti, kas tautų gyvenime yra religija.

Visai kitokios rūšies buvo jėgų judėjimas Indijoje. Ten tamsiaodės dravidų tautos kūrybingumas buvo ypač didelis. Jo pradžios tolimos praeities tamsybėje neįmanoma surasti. Dar neseniai buvo manoma, kad dravidai buvę žemesnės pakopos tautos. Juos vėliau užplūdusios arijų tautos jėgos, kurios ypatingu būdu buvo labai pakilusios.

Susidarė jėgų vienybės, kai visos tenykštės gentys susitelkė ir vėl išsisklaidė. Atskiros tautos šakos išlaikė savo savitumą iki dabarties laikų. Taigi kai kuriuose dideliuose miestuose girdėti žmones kalbant daugiau kaip šimtu kalbų. Svarbiausias šių tautų bruožas yra savitas jų daugelio žmonių sąmonės šviesumas. Išmintis iš Indijos jau šimtmečius šviečia per visą žmoniją. Tiesa, dabar ji tarsi saulė už horizonto, ir jos pakilimo reikia laukti. Tautos gyvenimas Indijoje vis dar tebėra tarsi užkerėtas.

H. Šitas tautų gyvenimo kilimas ir smukimas yra suprantamas. Tik nuolat vis reikėtų sakyti, kad tiek kuriančios, tiek ir naikinančios jėgos didėja ir kyla tiek, kiek žmonės ir tautos linksta į jas ir leidžia joms skleistis. Kūrybinis vyksmas, esant tam tikroms sąlygoms, prieš kuriančią gyvenimą teigiančią jėgą sukelia gyvenimą neigiančią jėgą. Taigi dažnai atsitinka, kad viename gyvenimą ir kūrybą teigiančiame reiškinyje po tam tikrų {63} pasikeitimų į priekį prasiveržia neigiančios jėgos. Reiškinio gyvybingumas tada praranda stiprumą ir nuslūgsta. Kūrybos tapsme būna vis didesnių ar mažesnių svyravimų.

Tai ypač akivaizdu žmonijos istorijoje. Abi aidžiosios kosminės pasaulio jėgos tam tikru mastu yra paleistos per žmones žmonijai. Labai ryšku tai, kad po tam tikro tautos gyvatos ir valdžios augimo abu šie dalykai greit pranyksta, jeigu, augant galiai, buvo siekiama sunaikinti ar tik pavergti kitokios rūšies gyvatą. Kylančioje galių įvairovėje prieš jas tada veikia neigiančios jėgos. Jeigu taip atsitinka, tai gyvenimą teigianti jėga vėl gali tęsti savo darbą. Taip žmonijos tautose, jų gyvenime vyksta judėjimas.


III 

YPATINGAS ŽYDŲ TAUTOS SAVITUMAS 

A. Jau nuo senų laikų pastebėta, kad kiekvienos tautos savitumą lemia aplinkos, kurioje ji gyvena, elektromagnetinės jėgos. Nors žmogus ir nėra pririštas prie žemės ruožo kaip koks žvėris ir nėra joje taip Įsišaknijęs kaip augalas, tačiau savo vidiniame gyvenime jis pastebi kažką panašaus į palaimą dėl gimtosios žemės. Čia jis tarsi randa visas galimybes išskleisti savo žmoniškumą. Tačiau tai, kas jį čia taip veikia, nėra materialu, o yra tai, ką jis gali išgyventi tik giliai savo viduje.

Žydų tauta jau seniai viso šito neturi. Ji jau beveik keletą tūkstantmečių gyvena be tėvynės. Prieš šį ilgą laikotarpį ji buvo tautos bendrija krašte, kuriame formavosi. Bet po to ji išsisklaidė beveik po visą žmoniją. Iš pradžių galbūt tik keli šios tautos žmonės pasuko į tolumas. Tačiau vėliau svetimų tautų galios pakartotinai išstūmė ją iš tėvynės.

Ji pateko į babiloniečių nelaisvę. Vėliau jos tėvynę mindė Aleksandras Didysis, dar vėliau — egiptiečiai ir romėnai. Jos šventovės, jos Jeruzalės, jos gyvenimo širdies, sunaikinimas visiškai ją atskyrė nuo tėvynės. Jos žmonės galiausiai ėmė be paliovos keliauti po visą pasaulį. Niekur jie nesurado tėvynės. {64}

B. Nepaisant viso šito, žydai išliko kaip tauta. Jų labai nedaug liko, tačiau iki dabar egzistuoja kaip tauta. Tai yra ypatingas žmonijos istorijos faktas. Visaip išsibarstę žydai išlaikė savo rasini savitumą, o dauguma žmonių, vos tik buvo atpalaiduoti nuo savo gimtinės magnetinių svyravimų, prarado didžiąją dalį savo savitumo.

Žydų tauta tam tikru atžvilgiu buvo susibūrusi virš žemės magnetinio veikimo savotišku susitvardymu idėjų srityje. Ji taip pat manė esanti tarsi išskirta iš žmonijos. Kai, pvz., mažame Pabaltijo miestelyje žmogus prašydavo žydą būti žmogumi ir nemėginti jo apgauti, šis atsakydavo: „Aš nesu žmogus, aš esu žydas“. Šitaip jis atvirai mano esąs daugiau negu tik žmogus. Tačiau kaip tik šiame krašte jis yra vadinamas žydeliu. Bendra nuomonė, ypač tarp kai kurių religingų žmonių, visgi yra ta, kad žydai yra Dievo išrinkta tauta.

Vienas neįprastas žydų bruožas jau nuo labai senų laikų yra jų požiūris į daiktiškumą.

C. Gyvendami išsibarstę, žydai aiškinimais apie savo savitumą ir ryšį su praeitimi ypatingu ir labai reikšmingu būdu darė poveikį vyraujančiai žmonijos daliai, pagaliau taip pat ir visam pasauliui. Žmonių sąmonės linkimas į materiją žydų buvo ypač inspiruojamas.

Visa tai lėmė tam tikrą šios sąmonės trumparegiškumą ir susiaurėjimą, tačiau taip pat ir didesnį susivaldymą. Pamažu tai darėsi vis labiau iškylanti vienybė, Individualumas, turintis savybę kurti svarias mintis. Per tai žmogus, žinoma, pasiekė vien tik materijos vertinimą. Visa kita išnyko iš jo patyrimo srities.

Šitoks visiškas pasisukimas į materiją galiausiai davė savotišką rezultatą. Kuo labiau buvo ištyrinėta materija, tuo labiau ji atsiskyrė nuo žmogaus žvilgsnio į vyksmą, į jėgų judėjimą. Apskritai žmogus pradėjo čiupinėtis aplinkui, kad pasiektų esaties tikrenybę. Šitaip vis labiau buvo linkstama į vidujiškumą, į dvasingumą.

Buvo prieita prie prieštaravimo tarp dvasingumo ir materialumo. Dabartiniu metu ginčas dėl to tampa labai svarbiu dalyku, ypač vadinamajame kultūros pasaulyje. Į čia kaip tik iš žydų atėjo tikrai reikšmingos paskatos.

D. Dar reikėtų paminėti šį tą ypatinga, ką žmonija patyrė per žydus. Dar tuomet, kada žydai tebegyveno savo {65} tėvynėje, dauguma jų ieškojo visokių vertybių svetimose šalyse. Tačiau jie surado ne tiktai materialių vertybių, bet ir tokių, kurios buvo grynai dvasinės. Žydų Šventieji Raštai turi daug ką iš Babilono, Egipto, Mažosios Azijos, Persijos, Graikijos ir netgi Indijos. Tuo jie taip pat veikė ir juos supusią aplinką.

Šitaip žydai, nors ir ribotai, padėjo platinti krikščionybę. Tai turėtų skatinti deramai įvertinti žydus. Juk krikščionybė tapo jėga, kuri didžiajai žmonijos daliai visiškai užkirto kelią į materiją.

E. Vis dėlto šios tautos istorija rodo labai sunkų kančių kelią. Kur tik žydai ateidavo, iš pradžių veikdavo skatinamai, todėl būdavo priimami ir pakenčiami. Vėliau jie imdavo veikti erzinamai ir būdavo traktuojami kaip ardymo elementas. Taip buvo iki šių dienų. Tuo remiantis, reikėtų bijoti, jog tai gali sukelti kančią lemiantį atoveiksmį. Kaip tik dabar ryškėjo ir neigiamos žydų jėgos, kurios kartais labai smarkiai sukyla.

Tačiau ir čia reikia įžvelgti kūrybinę prasmę. Žmoniškumas turi plėtotis. O tai vyksta ypač per išorinių kliūčių įveikimą. Jeigu žydai būtų tik griaunanti, žmoniškumą neigianti jėga, tai jie jau seniai būtų patyrę savo pražūtį. Tačiau jie išliko ligi šiol, nes Kūrėjo mintis bus turėjusi uždavinį, kurį išspręsti jis neskyrė jokiai kitai tautai ir kuris turėjo būti išspręstas tik per dideles kančias.


IV.

DVASINIAI JĖGŲ RITMAI VYRAUJANČIOJE ŽMONIJOS DALYJE PER PASTARUOSIUS TŪKSTANTMEČIUS 

A. Tiek žmonių jausmų pasaulyje, tiek ir vidiniame jų gyvenime būna pakilimų ir smukimų. Dvasinės jėgos auga ir veikia šviesinamai. Tačiau po to žmogui vėlgi užeina užtemimas. Taip tat žmoniškume atsiskleidžia kūrybos tapsmas. Galima kalbėti apie jo sąmoningumo lygio pakilimą ir sumažėjimą. Čia visada taip pat didelę reikšmę {66} turi didelis žmonių sąmonės palinkimas į materialumą.

Tokių kilimų ir nusileidimų buvo visais laikais ir visose tautose. Jų visų negalima nė išvardyti. Pakaktų nurodyti ypač reikšmingus, vykusius žemės pusiaujo srityje per pastaruosius du tūkstantmečius. Atrodė, jog jie yra skirti visos žmonijos dvasinio gyvenimo suvokimui.

B. Visiems yra žinoma, kaip dvasinė šviesos banga, nepaisant visų prieštaravimų, pakilo mažoje graikų tautoje ir visomis kryptimis ištvino į žmones. Visose tautose, kurias pasiekė, ji pažadino žmonių savimonę. Atrodė, kad ši šviesi banga tarsi numalšino didelį žmonijos troškimą, tarsi ji būtų užkirtusi kelią dideliam pavojui.

Daug ypatingu dvasingumu pasižymėjusių graikų žmonių vardų nuskambėjo daugelyje tautų. Reikėtų tik prisiminti Pitagorą, Sokratą, Platoną. Jie matė, kaip žmonės vis labiau atsiduodavo jutiminiam gyvenimui, ir stengėsi juos nukreipti į dvasingumą. Įvairiausios filosofijos mokyklos pirmiausia mėgino paveikti jaunimą.

Vėliau po tam tikro pasisekimo ėmė atrodyti, kad viskas buvo veltui. Helenizmas lik išoriškai dar šimtmečius buvo reikšmingas. Nors graikų tauta ir išliko, tačiau ji pasitraukė į žmonijos istorijos antrąją vietą. Ėmė atrodyti, tarsi graikų dvasingumas dar nebuvo subrendęs antpuoliui jėgų, traukiančių žmoniją į smukimą.

Tačiau maždaug po tūkstančio metų šitas dvasingumas tarsi atgimė. Graikų mąstymas, graikų menas, graikų papročių išmanymas darėsi vis reikšmingesni. Ypač daug žmonių atplėšė nuo polinkio į daiktiškumą ir žmoniškos sąmonės žvilgsnį nukreipė į esamybės vidų Platono mokymas apie idėjas.

Nors taip ir pavyko pažadinti žmonišką sąmonę tikrai realybei, tačiau smukimas į daiktiškumą nebuvo sustabdytas. Šių dienų žmonėms graikiškosios misterijos esti nežinomos ir nesuprantamos. Tačiau jos turėjo labai didelę reikšmę, ypač krikščionybei. Jau pats Kristaus vardas byloja apie tai. Jis žymėjo laimėtą žmonių galimybę pajausti Dievo apreiškimą.

C. Nuslūgus dvasinei bangai Graikijoje, pakilo krikščionybės banga. Išoriškai ji buvo susijusi su Romos kuriančios jėgos augimu. Ji įgalino įvairių religinių liudijimų {67} sąveiką. Jau graikai įkūnijo daug to, ką jie buvo perėmę iš indų ir persų. Dabar buvo prieita prie tiesioginio poveikio.

Buvo pripažinta svarbi persų Išganytojo idėja, kurią puoselėjo Mitros [1] kultas. Tai, ką anksčiau apie tai skelbė graikai, frigiečiai, egiptiečiai bei indai, pagyvėjo labai savitu būdu. Žydai ir graikai tapo šito pasiuntiniais. Ypač šitam darbui buvo atsidavęs graikų dvasingumo subrandintas žydas Paulius. Nors kiti žydų skelbėjai aiškino krikščionybę žydiškesniu būdu, tačiau jie nukreipė naująjį mokslą prieš žydus, pasidavusius daiktiškumui. Jie norėjo, kad ši tauta taptų jiems keliančiąja jėga.

Ilgainiui krikščionybė tapo jėga, apėmusią ne tik Viduržemio jūros tautas, bet taip pat nušvietusią ir tolesnę žmoniją. Tačiau dar gana anksti jai atsidavusiems žmo­nėms sukilo ir neigiančios jėgos. Dar tuomet, kai Konstantinas Didysis paskelbė krikščionybę valstybine religija, prasiveržė tam tikras žiaurumas nekrikščionių atžvilgiu. Vėlesniais laikais šis žiaurumas vis dažniau ir nežmoniškiau prasiverždavo. Reikia tik prisiminti inkvizicijos teismus, raganų deginimus, neįsivaizduojamus priešiškumus kitokį tikėjimą išpažįstančioms bendruomenėms. Šitaip ši dvasinga banga slūgo.

Vėliau, žinoma, prisiminus krikščionybės turinį bei atnaujinus jo skelbimą, vėl buvo pakilimas. Tačiau tai, kam krikščionybė buvo pašaukta, nebuvo įgyvendinta. Ji nesuteikė žmonijai sąmoningo žmoniškumo ir kartu vienybės. Netgi ir dvasinė banga, besiskleidusi su islamu, sugebėjo daug kur ją pralenkti. Ji išblėso, nes vis labiau paviršutiniškėjo. Kad čia kalbama apie Dievo pajautimą, jam apsireiškiant žmonijai, beveik visai nemąstoma.

D. Tačiau jau nuo senų laikų žmonija, ypač jos vyraujančioji dalis, įžiūri dvasinio tapsmo paskatą, tarsi kiltų kokia nors jo jėgų banga. Visi vėl žvelgia į tarsi laukiantį senosios Indijos dvasingumą. Atrodo, kad jo dvelktelėjimas pagyvino krikščionybę. Vėlei visur atgyja noras, kad žmonėms pakiltų dvasinio tapsmo banga. Po siaubingos žmonijos audros vėl laukiama žmoniškumo pavasario.


V 

ŽMONIJOS VIENYBĖS SIEKIMAS 

A. Kūrybos vyksme pirmiausia siekiama atskirybės, bet vėliau gyvi vienetai telkiasi, lai ypač ryšku žmonių atžvilgiu. Nuolat didėjantis žmonių skaičius buriasi į giminę, gentį, tautą ir pagaliau į žmoniją.

Bet čia svarbiausia yra viena. Žmonės tuo veikiau tampa vieningi, kuo labiau jie tampa žmonėmis. Esminio žmoniškumo plėtojimasis yra būtina galutinio visos žmonijos susivienijimo prielaida. Per milijonus jos raidos metų padaugėjus atskirų reiškinių, išryškėjo jų polinkis vienytis.

Žvelgiant kiek tik galima atgal į žmonijos istoriją, visada čia ryškus siekimas sutelkti į vieną visumą kuo daugiau tautų. Taip buvo prieš tūkstančius metų ir taip yra dabar. Ir tada vėl reiškėsi irimas. Esminis žmoniškumas dar nebuvo pakankamai subrendęs žmonijos vienybei.

B. Kaip žmonių pasaulyje buvo mėginama susivienyti paskutinį kartą, yra visuotinai žinoma. Tam ypatingą reikšmę turėjo didėjantis atsidavimas daiktiškumui. Šis skatino išrasti ir pagaminti įvairias priemones, prietaisus bei įrankius, kuriais žmonės lengviau įveiktų net ir labai didelius erdvės nuotolius.

Žinoma, buvo ieškoma įvairiausių dalykų, kuriuos norėta pažinti, naudoti ir jais mėgautis. Šitaip taip pat buvo sukurti ryšiai tarp įvairiausių žmonijos dalių. Net ir visai mažos ir lig šiol nežinomos tautos buvo įtrauktos į žmonijos pažinimą.

Visa tai paskutiniais dešimtmečiais stebėtinai pakilo. Tai įgalino visai nauji, pažinimą praturtinantys išradimai. Jie leido sukurti tarp žmonių ypač artimus ryšius. Susisiekimo priemonės pasidarė stebėtinai tobulos. Labai lengvai ir greitai galima buvo patekti vienam pas kitą per didžiausius nuotolius. Su lėktuvais per trumpą laiką perskrisdavo didžiulius žemės plotus ir pasaulio jūras.

Atrodo, kad žmones apėmė tam tikras nerimas. Kelionės į svetimas ir labai tolimas šalis buvo suprantamos {69} kaip gyvenimo lygio pakilimas. Daugybė žmonių geležinkeliu, laivais, lėktuvais plūdo į tolimas šalis. Jie tarsi nutraukė žemės magnetinį ryšį su gimtinės žeme. Atrodo, lyg jie norėtų įgyti žydų tautos savitumą.

Tuo tarpu ryšiai tarp žmonių tapo dar glaudesni. Anksčiau per keletą mėnesių buvo galima nusiųsti pranešimus į tolimiausius žemės kampelius, o dabar jau buvo galima susikalbėti su jais. Tam tikslui pagaliau buvo panaudotas net ir eteris. Dabar žmogus su savo mąstymu ir savo žodžiu gali tiesiogiai kreiptis į savo tautą ir netgi į visą žmoniją ir būti jos išgirstas.

C. Taip buvo įvaldžius tik grynai išorinius ryšius. Vidinis žmonių gyvenimas galėjo pasiekti didesnę sąveiką. Šioji jau buvo paruošta daugiau kaip prieš 150 metų. Žmonijai tapo žinomi žymiausių tautų ištobulinto žmoniškumo liudijimai.

Dar 1761 m. prancūzas Anąuetilas Duperronas galėjo atgabenti į Paryžių persų Avestos originalo tekstą ir vertimą į prancūzų kalbą. Anglas Wilkinsas 1785 m. išvertė ir parsigabeno į savo tėvynę indų Bagavadgitą.

1799 m. Rozetėje, Šiaurės Egipte, suradus akmenį su hieroglifais ir demotiniu raštu bei graikiškai, pasidarė įmanoma suprasti senovės Egipto kalbą ir šiek tiek suvokti senųjų egiptiečių dvasingumą.

XIX a. viduryje prancūzai, anglai ir vokiečiai perskaitė Mesopotamijos tautų dantiraštį. Greitai atsirado galimybė užmegzti glaudesnius ryšius su senosios Kinijos dvasiniu gyvenimu, ir pagaliau vis daugėjantys kasinėjimai ir labai senų laikų radiniai leido geriau pažvelgti į žmonių kūrybą per lig šiol beveik nežinomą tautų vidinį gyvenimą ir susipažinti su žodžiu perteiktomis sakmėmis.

D. Žmonių sąmonė, ypač europietiškame pasaulyje, šitaip atsivėrė naujam žmoniškumo supratimui. Aiškėjo, kad visur žmonės jau labai senais laikais veržėsi suvokti gyvenimo prasmę ir reikšmę bei visuotinės būties esmę ir jos paslaptis, taip pat turėti labai gyvą kūrybą.

Šitaip taip pat buvo įrodytas ir žmogaus pasaulio vieningumas. Pažintis su jo vidinio pasaulio, jo sąmoningumo apraiškomis šią vienybę darė vis tikresnę. Šitaip galėjo būti sužadintas esmingasis žmoniškumas. Daugianarė {70} žmonija su milijonais savo gyvenimo apraiškų visokiais būdais buvo vedama prie ypatingo ir savito gyvenimo turinio pajautimo.

Darėsi vis aiškiau, kad žmoniškumas visoje būtyje yra viena, pati savimi besiremianti esybė. Tai pažadino suvokimą, kad ne tik pavienio žmogaus, bet ir visų tautų uždavinys yra siekti vidinio visų žmoniškų būtybių sąskambio. Tokiu būdu buvo pasilikta esminio kūrybinio proceso viduje.

Šitam priklauso ir tam tikras žmoniškumo gilumas. Jis turėtų tapti lemiamu veiksniu visame žmonijos gyvenime, tačiau jau seniai taip nėra. Todėl ir reikia daug sukurti ir išgyventi. Tiek visais laikais buvo sunkių ir karčių patyrimų, tiek ir ateityje jų teks žmonijai. Reikia kovoti už tikrą žmonišką gyvenimą ir prieš jo smukimą. Tik tuomet žmonija galės tapti vieninga. Antraip bus vidinių susiskaldymų.


VI 

PASTARUOJU METU RYŠKĖJANTYS PRIEŠTARAVIMAI 

A. Visai žmonijai trokštant susivienyti, vis labiau išryškėja tautų priešingumai. Nors susivienijimo sėkmė iš tikro buvo džiuginanti, vis dėlto dažniausiai ji likdavo tik kaip išorinis faktas. Esmingumas, tikrojo žmoniškumo atsiskleidimas nelabai reiškėsi. Tikras žmoniškumas netapo pakankamai aiškus.

Vis labiau ėmė ryškėti žmonių pasaulio susivienijimui besipriešinančios jėgos, ypač paskutiniais dešimtmečiais. Įvairios tautų jėgos stojosi viena prieš kitą su vis didėjančiu priešiškumu. Pasaulio vyksme atsirado noras naikinti. Visa tai, kas vienijo, ėmė valdyti tai, kas skiria. Taip buvo prieita prie karų.

Iš pradžių tai buvo tik maži gaisro židiniai atskirose žmonių pasaulio vietose, o vėliau jų padaugėjo. Žmonių aukų nenumatytai gausėjo. Galiausiai jų pasidarė labai {71} daug. Atrodė, tarsi tautos nepajėgė liautis stengusios nugalėti vienos kitas. Taip buvo prieita prie Pirmojo pasaulinio karo. O visas naikinimo valios baisumas išsišėlo per Antrąjį pasaulinį karą.

B. Kaip buvo iki to prieita, daugeliui žmonių ligi šiol tebėra mįslė. Žinoma, šito priežastys dažnai išvardijamos prabėgomis. Manoma, kad jas galima rasti išorėje, daiktiškume. Jų veikimą sukėlė tam tikri žmonės. Istorijos filosofas Kurtas Breysigas yra pasakęs per savo paskaitas: „Žmonės kariauja, kai to užsinori“. Tačiau reikėtų pamąstyti, kaip žmonėse atsiranda toks noras.

Karai visada yra griovimo ir naikinimo jėgų padarinys. Jos puola viena kitą, kad užgesintų priešingą jėgą kaip nepakeliamą blogį. Bet reikėtų pamąstyti, kodėl taip būna, kad karai kyla tik tam tikru laiku, kariais netgi eina vienas paskui kitą, kol galiausiai vėl stojasi ramybės ir taikos laikotarpis.

Kai ką galima suprasti pagalvojus, kad žmogus esąs įtrauktas į kosmoso jėgų judėjimą. Rudolphas Mewesas dar 1896 m. parašė darbą „Karo ir dvasios periodai tautų gyvenime“, kuriame teisingai numatė būsimus karus nuo 1910 iki 1920 m. Tačiau buvo ir keletas mažesnių karų prieš tai.

C. Dar prieš prasidedant dvidešimtajam amžiui, Anglija ėmė kariauti su būrais Pietų Afrikoje [2]. Netrukus po to buvo Japonijos karas su Rusija, kuriame iš pažiūros maža jėga nugalėjo labai didelę jėgą. Kinijoje taip pat vyko karas, kuriame dauguma jėgų drauge pakirto kinų galią. Po 1910 m. prasidėjo keli karai Balkanuose. Po visai neilgo laiko žmonija išgyveno Pirmąjį pasaulinį karą.

Tada maždaug 20 metų truko tai šen, tai ten nelabai ramus laikotarpis. Po to kilo baisi žmonijos audra, užkūrusi daugelyje pasaulio vietų didžiulę ugnį. Vargu ar kada nors žmonijos istorijoje buvo paaukota tokia baisi daugybė žmonių ir kultūrinių vertybių.

Kad ir kokie šiurpūs buvo Pirmojo pasaulinio karo padariniai, Antrojo — kur kas baisesni. Jie apėmė visą žmoniją ir įstūmė ją į neįsivaizduojamas kančias. Ji buvo paliesta iki pat gelmių ir pasidarė visai kitokia. Naikinimo jėgos įrodė savo reikšmę pasaulio vyksme. {72}

D. Pasižiūrėjus iš išorės, slogu matyti, kaip jėgos žmonių pasaulyje skyrėsi ir vėl telkėsi. Vokietijoje vyravo mintis, kad įvairios galios jos atžvilgiu nusiteikusios grasinamai. Žinoma, jau per Pirmąjį pasaulinį karą į kovą su Vokietija stojo daug tautų. Rusija, Prancūzija, Anglija, Italija, Japonija ir Amerika laikėsi kartu.

Nepaisant silpnų mažų tautų jėgų, prisidėjusių prie vokiečių galios, Vokietija rėmėsi pati savimi. Tačiau susidūrus jėgų telkiniams, ji paėmė viršų. Pirmoji žlugo Rusija. Taip pat labai keista, kad Vokietijos galiai suirti iš vidaus padėjo patys vokiečiai, o tai Vokietijai buvo lemtinga. Italija, Prancūzija buvo arti žlugimo. Didžioji Britanija ir Amerika, atrodė, irgi nebesitikėjo pergalės.

Tačiau kaip tik tuomet vokiečių tautą apėmė silpnumas, tarsi ją būtų kas nors užbūręs. Po šitiek daug didelių pergalių ji sudėjo ginklus. Žinoma, taip buvo sukliudyta tam, kas vėliau prasiveržė į visą šalį.

E. Labai panaši buvo ir Antrojo pasaulinio karo eiga. Žmonijos tautų jėgos vėl buvo padalintos į dvi dalis. Vienoje, šalia Lenkijos, atsiradusios po Pirmojo pasaulinio karo, buvo Anglija ir Prancūzija. Prie jų prisidėjo Amerika ir Rusija. Pastaroji dėl vokiečių antpuolio buvo priversta drauge su pirmosiomis pulti Vokietiją. Šį kartą su Vokietija kartu laikėsi stipresnės tautos: Italija ir Japonija Tolimuosiuose Rytuose. Vėliau jos pusėn atėjo dar keletas mažų tautų. Plyšiai žmonijoje darėsi vis gilesni ir platesni.

Vokietija ir vėl turėjo reikšmingų pergalių. Bet po to įvyko išpranašauta, tačiau Vokietijos vadovų nenumatyta permaina. Atrodė, kad lėmė Rusija, tačiau nugalinčioji jėga buvo neįveikiama ir nesusilpninama Amerika bei ją lydinti Didžioji Britanija.

Nepaisant šito, vokiečių vadovybė kovojo iki paskutinio atodūsio. Tautai nuolat buvo pranešama, kad po visų pralaimėjimų ji laimės galutinę pergalę.

Per du taikos dešimtmečius vokiečių tauta pasikeitė. Jai pasisekė sustiprėti. Pasidarė galima pažadinti ypatingą jos savigarbos jausmą. Kaip tik iš šito ir kilo vis didėjantis priešiškumas kitoms tautoms. Dažnai garsinama puolimo dvasia tik praplėtė ir iš priešingos pusės nesaugomus žmonijos plyšius. {73}

F. Nors per Pirmąjį pasaulinį karą priešingumai iš esmės išryškėjo tik Europoje ir apie Vokietiją, tačiau liepsnų atšvaitai buvo jaučiami taip pat ir Azijos rytuose bei Afrikos pietuose, Rytuose ir Vakaruose. Vienur vokiečių sritis pasiėmė japonai, kitur — britai ir prancūzai. Per Antrąjį pasaulinį karą labai didelis gaisras liepsnojo ir Rytų Azijoje.

Jis buvo uždegtas dar 1937 m. liepos mėnesį. Japonija užpuolė Kiniją. Ji manė turinti įvykdyti misiją. Tik ji viena turinti vadovauti Rytų tautoms, kurios turinčios pasiekti savarankiškumą, laisvę ir gerovę. Svetimųjų išnaudojimui reikią užkirsti kelią.

Jeigu per neilgą laiką japonai nebūtų užkariavę ir prisijungę derlingų ir tankiai gyvenamų Kinijos pietų, jie būtų linkę kariauti dešimtmečius truksiančius karus. Vadovaujamas Vang Ciung Vaiso, šis kraštas lapo Japonijos sąjungininku. Kai šiame kare Kinijos pusėn stojo Anglija ir Amerika, Japonijai pavyko užkariauti dar ir Azijos pietus bei salas iki Australijos.

Japonija nugalėjo, nors ir ne taip sparčiai kaip Vokietija. Tačiau ir ten įvyko visiškas pasikeitimas, lėmęs greitą baigti. Rytų Azijoje pasikartojo tai, kas buvo atsitikę Europoje. Vienos pusės jėgos buvo palaužtos.

G. Karas Rytuose pareikalavo iš tautų didelių aukų, nors gyvenimą neigiančios jėgos ir nesireiškė čia taip baisiai kaip Europoje. Japonijoje netgi buvo sakoma: „Mes turime laimėti 450 mln. kinų tautos širdį“. Kinijoje taip pat buvo kalbama, kad svarbiausi ir kilniausi tautų gyvenimo tikslai gali būti pasiekti ne kariniais konfliktais (kunigaikštis A. Urachas, Rytų Azija, 1940).

Tai primena ir vokiečių vadovų pasisakymus. Buvo kalbama apie Vokietijos misiją. Tik niekada nebuvo sakoma, jog norima laimėti kitų tautų širdis. Dažniau netgi buvo sakoma, kad vokiečių tauta privalo vadovauti Europos tautoms. Tačiau šitaip buvo galima sukelti lik prieštaravimus. Nors žmonijos plyšiai Europoje buvo didesni negu Azijoje, tačiau ir ten jie veikė prieš visos žmonijos susivienijimą. Prasmę galima suvokti tik įtraukus kylančius prieštaravimus į kūrybinį žmonijos tapsmą. Naikinimo jėgos, kurios yra sukilusios visoje žmonijoje, turi {74} išsekti, kad kuriančios ir gyvenimą žadinančios jėgos iškiltų ir galėtų netrukdomos veikti.

Kūrybos vyksmo niekas negali sulaikyti. Netgi ir kovoje, kur naikinamas priešininkas, galima rasti teigiamą reikšmę turinčių paskatų. Norėtųsi pašalinti tai, kas neigiama, ir pasiekti žmonijos vienybę, netgi jei priemonės būtų negatyvaus pobūdžio. Čia žmogaus esybė paveikiama kuo stipriausiai ir ji svyruoja tarp tokių sunkių ir skausmingų išgyvenimų. Tai yra tikrosios žmonijos vienybės prielaida.

H. Kaip kylančių prieštaravimų iniciatorė dažniausiai keikiama Vokietija. Per Antrąjį pasaulinį karą ją paliko visi jos bendražygiai. Priešingoje pusėje, atrodo, buvo didesnis sutarimas. Bet vis dėlto apskritai vyravo pažiūra, jog didžiosios pasaulio jėgos, Didžioji Britanija, Amerika ir Rusija, siekė savų tikslų. Esminės vienybės vargu ar būta.

Vokietijoje kai kurie žmonės kaltino žydų tautą esant didžiausiu vokiečių tautos priešu. Neapykanta žydų tautai nuolat didėjo. Nors kai kur kitur, pvz., Italijoje, žydai kad ir nebuvo mėgstami, tačiau nebuvo tokio didelio priešiškumo jų atžvilgiu.

Žmonių pasaulio prieštaravime, matyt, esama didelės įtampos tarp judaizmo ir vokiškumo. Vienas kitame jie mato žmoniškumo vėžį. Todėl, kai kurių žmonių nuomone, abu jie ir sudaro žmonijos plyšio smaigalius. Tačiau taip tik galėjo atrodyti. Judaizmas, kaip ir vokiškumas, yra kūrybinio tapsmo padarinys. Vienas iš jų žmonijos raidoje įgyvendina vieną prasmę, o antrasis — kitą. Abu jie turi tarnauti Visumai. Vokiškumui, kaip jaunesniam, žmonijos istorija skiria naujesnį uždavinį. Judaizmas pažadino žmonijos sąmonę nusistatyti vieną kryptį, o vokiškumo pašaukimas yra pasukti ją kita kryptimi.

Gerą sėkmę, realizuojant gyvenimo prasmę, gali laiduoti tik pasiaukojamos pastangos, o ne neapykanta ir priešiškumas. Tik taip atsiranda esmingesnė žmonių būtis. Prieštaravimai išnyksta savaime. Kai žmonija su visais jos nariais artėja prie susivienijimo, tada tai ir gali įvykti be didelių kančių. Tačiau kai prieštaravimai yra nuolat didinami, tada abiejose pusėse nuolat būna stipriai kraujuojančių žaizdų. {75}


VII 

PAKILIMAS IR SMUKIMAS VOKIEČIŲ ISTORIJOJE 

A. Žmonių gyvenimas priklauso gamtos gyvenimui ir yra į jį įtrauktas. Žmonijoje, kaip ir gamtoje, egzistuoja tapsmas ir išnykimas, pakilimas ir nuosmukis, kūrimas ir irimas, užgimimas ir mirimas. Tai ypač aiškiai parodo tautos.

Apie žmogų labai dažnai sakoma, jog jis gyvenąs pasaulyje tik vieną kartą. Jame galima matyti visą gyvenimą vyksiančią budrumo ir miego kaitą. Gyvenimas ir mirtis galį būti tik vienkarčiai. Tačiau reikėtų pripažinti, jog žmogus savo esybe lygiai taip pat reiškiasi kūniškumu, kaip ir gyvenimas gamtoje.

Tautų gyvenime tatai labai ryšku. Po gyvenimo pakilimo eina nuosmukis, po to gyvenimo jėga vėl naujai naudojama. Vokiečių istorijoje tai skleidėsi tiesiog neįprastu būdu. Didžioji kaita tarp gyvenimo džiaugsmo ir didelio gyvenimo skausmo į vokiečių tautą prasiskverbė, matyt, kur kas stipriau negu kur nors kitur. Didesnių sunkumų galbūt išgyveno tik žydų tauta.

B. Vokiečių tauta galėjusi dažniau pajusti, kad tada, kai joje sukildavo gyvenimą teigiančios jėgos, ji džiaugėsi savo gyvybingumo padidėjimu, o kai pirmenybę įgaudavo neigiančios jėgos, jos gyvumas smukdavęs. Prieš tūkstantį metų vokiškumas buvęs pirmoji jėga Europoje! Jis nuolatos įgaudavo vis didesnę reikšmę ir užtvindydavo vis tolimesnius kraštus.

Vokiečių žmonės apsigyveno žemėse į rytus nuo Elbės, o vėliau ir į rytus nuo Oderio. Pastaruoju metu buvo sakoma, kad jie vėl užėmė buvusias vokiečių sritis.

Kyla klausimas, kas privertė keliauti atgal ir kaip tapo įmanoma rasti pakankamai gyvenamos vietos tėvynėje, nes neva dėl jos trūkumo buvo patraukta į Rytus.

Iš šiaurės rytų vokiečių pirkliai traukė į kraštus, esančius į rytus nuo Baltijos jūros ir į pietus nuo Suomių įlankos. Ten jie įsitvirtino ir stipriai laikėsi su savo ginkluotosiomis jėgomis. Vokiečių riteriai per Vyslą prasiveržė {76} iki Nemuno, o per jį — į Rytus ir pasidarė tų kraštų valdovais.

Vis dėlto didelė ir stipri vokiečių imperija ėmė svyruoti. Jos galia ir jos įtaka smuko. Tiesa, kaip didžiulė jėga ji egzistavo ištisus šimtmečius. Apie ją pastaruoju metu buvo kalbama kaip apie Pirmą vokiečių reichą.

C. Jos žlugimą sukėlė įvairūs vokiečių tautos prieštaravimai. Įvairios gentys kovojo ir vaidijosi tarpusavyje. Klasės abipusiškai apkartino viena kitos gyvenimą. Noras pavergti ir laisvės troškimas sukilo vienas prieš kitą. Vienas kitą keitė sukilimai ir jų numalšinimai.

Tuo metu prasiveržė vokiečių tautos noras siekti vis kilnesnio gyvenimo turinio. Buvo kalbama apie religijos idėjiškumą. Tai buvo beveik visiškai suprastinta. Tam su vis didėjančia jėga ir kylančia drąsa buvo priešpriešintas naujas mąstymas ir gyvenimas. Ypač peiktinas pasirodė piktnaudžiavimas religija siekiant daiktinio pelno.

Taip pagaliau buvo prieita prie karo, kuriame dalyvavo daugelis Europos valstybių. Ištisus 30 metų siautėjo naikinančios jėgos. Vokiečių tauta nuo maždaug 25 mln. sumažėjo iki 5 mln. gyventojų vokiečių kraštuose.

Po to labai iš lėto gyvenimas vėl kilo. Atskiros mažos sritys įsitvirtino kaip savarankiškos valstybės ir netgi sustiprėjo. Šiaurės rytuose vis reikšmingesnė darėsi Prūsija. Be to, dar egzistavo vokiečių kaizerinė imperija, kuri tam tikru atžvilgiu siejo visas Vokietijos valstybes, nors galiausiai turėjo apsiriboti lik viena Austrija ir netoliese esančiomis nevokiškomis sritimis.

D. Tuo tarpu vokiškoji gyvenimo galia vis labiau klestėjo Prūsijos valstybėje. Ji prie savęs traukė įvairias mažas vokiškas valstybes. Dėl prieštaravimų su Prancūzija 1870 ir 1871 m. kilo karas. Kartu atsirado nauja, stipri Vokietija. Atnaujinta vokiečių kaizerinė imperija dabar buvo didelė jėga Europoje ir visame pasaulyje.

Šią jėgą pagrįsti ir įtvirtinti pasisekė Bismarckui. Jis vadovavo imperijai ilgą jos egzistavimo laikotarpį. Kai vėlesniais laikais buvo kalbama apie Antrąjį vokiečių reichą, jis būdavo apibūdinamas kaip Bismarcko kūrinys. Jis, nepaisydamas jokių aplinkinių žmonių pavyduliavimų, sugebėjo išlaikyti ir padidinti imperijos gyvybinę {77} galią. Ši antroji vokiečių imperija sugebėjo išsilaikyti beveik 50 metų.

E. Visais šiais laikais vokiečių tauta, nepaisant visų gyvenimo svyravimų, kūrė ir veikė. Tatai buvo matyti net ir esant didžiausiam skurdui per 30 metų karą. Gyvenimą teigiančios jėgos Vokietijoje nebuvo užgesusios. Tai yra ypatingos jos reikšmės žmonijai įrodymas.

Srityse, kuriose skleidžiasi žmoniškumas, šios jėgos liko gyvos ir netgi pakilo. Mąstymas tapo daug išsamesnis. Mokslas pažangėjo. Tai, kas buvo laimėta mene, dar ir šiandien stebina. Tačiau ypač reikėtų prisiminti tai, kas buvo laimėta dorovės srityje.

Žinoma, tai reikėtų paaiškinti šiek tiek kitaip negu paprastai. Dorovė suprantama kaip visų žmogiškų norų, visų darbų ir leidimų, išplaukiančių iš žmogaus esybės, nuostata. Savimonė, kuri reiškiasi sąžiningumu, tautos gyvenimo tvarka, žmonių tarpusavio santykiais, sveikatos apsauga, rūpestingumu reguliuojant visą gyvenimą, taip pat vadovavimu visai tautai, turėjo būti suprantama kaip visos dorovės pagrindas.

Ir visa tai vis labiau skleidėsi po siaubingo 30 metų karo skurdo visoje vokiečių tautoje. Tai aiškiai lėmė Dievo valia. Ji atrodė aiškiai juntama visur. Religija skleidėsi visur kur. Ji buvo gaivinama iš giliausio žmonių vidaus.

Vis aiškesnis darėsi vokiečių sąmonės linkimas į Dievo apsireiškimą žmoniškume. Dainos, apmąstymai, taip pat daugumos ano meto vokiečių gyvenimo būdas nuoširdžiai tai patvirtina. įkurtos religinės bendruomenės taip pat veikė pavyzdingai, kaip paskata siekti kilnesnio žmoniškumo.

Visa tai, rodos, dar augo ilgą laiką po karo. Iš baisios nelaimės vokiečių tauta pakilo tarsi naujų laikų žmoniškumo atstovybė. Vėlesniais nelaimės laikais tatai stiprino Vokietijos pasitikėjimą savo pašaukimu.

F. Žinoma, vokiečių tauta visada turėjo išsigimimo žymių. Trukdančios ir neigiančios jėgos niekada nebuvo visai išstumtos. Tai, ką kitų tautų žmonės vokiečių elgesyje nemaloniai juto kaip tam tikrą atšiaurumą ir net žiaurumą, kartkartėmis išryškėdavo ir smarkiau. Tačiau tai turėtų būti įvertinta tiksliau. Žmonija yra dar tik tikro {78} žmoniškumo raidos viduryje. Svarbiausia, jog teigiančios gyvenimo jėgos nuolat reiškiasi. O tai vokiečių tautoje atsispindėjo visada.

Tačiau po to vėl buvo prieita prie didelio karo. Jo pabaiga buvo sukrečianti. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje atrodė, tarsi vokiečių tauta jau būtų visiškai žlugusi. Jos likimą vargu ar buvo galima blogiau įsivaizduoti. Tačiau, nors ir pamažu, vėl pakilo gyvybinė vokiečių energija. Ši energija buvo įtraukta į veiklą ir virto stebėtinu savigarbos jausmu. Buvo kalbama apie Trečiąją vokiečių imperiją, o po įvairių labai savavališkų priemonių — netgi ir apie Didžiąją Vokietiją.

G. Ši nauja vokiečių imperija galėjo išsilaikyti tik 12 metų. Čia kartu su kuriančiomis, statančiomis jėgomis veikė ir reikšmingos neigiančios jėgos. Antraip nebūtų buvusi tokia greita pabaiga.

Pakilimas buvo ne tik galios augimas. Jis skleidėsi kaip vokiečių tautos žmoniškumo atgaivinimas. Į tai pirmiausia ir reikėtų atkreipti dėmesį.

Laikotarpis, kurį dabar išgyvena vokiečių tauta, yra didžiausio skurdo laikotarpis. Palaikyti gali tik prisiminimas to, kas, nepaisant visko, buvo sukurta gero. Vos tik pagalvoji apie skurdą, kuriame atsidūrėme, dingsta visos jėgos. Visų pirma nereikėtų kai kurių žmonių laikyti nelaimės sukėlėjais ir jų neapkęsti. Jie, žinoma, tikėjosi atvesti vokiečių tautą į lig šiol dar nepasiektas gyvenimo aukštumas.

Kai kas iš siekiamo gyvenimo idealų gali įgyti reikšmės taip pat ir priešo stovyklose. Tai žinojo įvairios tautos. Padarytos baisybės iš tikrųjų temdo akis. Tačiau gėris pamažu prasiverš, ir Vokietija vėl atgaus savo reikšmę žmonijai.

H. Pavienių žmonių, kaip ir visos tautos, žmoniškumo lygis priklauso nuo to, kokios jėgos, teigiančios ar neigiančios, kuriančios ar griaunančios, turi pranašumą. Mažesnio žmoniškumo žmogus susigriebia viską, kas įmanoma ir kas jam atrodo reikalinga, panaudoja ir išmeta. Labiau subrendęs žmogus kuria, užuot glemžęsis, rūpestingai naudoja ar duoda kitiems naudotis. Taip yra ir su tautomis.

Tačiau visur vyksta svyravimai. Čia reikėtų įžiūrėti {79} žmoniškumo susiformavimo lygį. Kai įsigali naikinančios jėgos, tai greitai visa tai pradeda veikti prieš žmones ir taip pat prieš visą tautą ir teikti kančias. Taip esti ir kūrybos tapsme. Teigiamas jėgas reikia pažadinti pakilimu.


VIII 

DAUG ŽADANTIS NAUJAS VOKIEČIŲ TAUTOS PAKILIMAS 

A. Nėra paprasta kalbėti apie tai, kas tautoje gera ir teigia gyvenimą, kai neigimas lėmė karčią asmeninę patirtį. Bet kiekvienas, kuris siekia, kad jo žmoniškumas visiškai atsiskleistų, visuomet žiūri, ką gero galima pamatyti kitame. Jeigu mes kam nors kitam suteikiame mažesnę vertę, negu jis iš tikrųjų yra vertas, tai mes jo atžvilgiu pažeminame save ir pažeidžiame gyvenimo dėsnį. Pripažįstant kitų gėrį, skatinamas žmoniškumo plėtojimasis. Kito žmogaus pervertinimas gali jį paskatinti arba apkaltinti.

Vokiškumas turi ne tik didelio dėkingumo vertą reikšmę žmogui. Jis yra žmogiškas vertybes kuriančioji jėga visoje žmonijoje. Tai reiškėsi netgi ir jo smukimo laikais. Į ateitį taip pat galima žiūrėti su pasitikėjimu, tiktai reikėtų suprasti tai, kas iš tikrųjų teigiama.

B. Buvo nedidelė žmonių grupė, mėginusi po Pirmojo pasaulinio karo pagreitinti naują Vokietijos pakilimą. Čia ypatingai greitai jau iš pat pradžių dėl savo stebėtinai sugestyvių sugebėjimų lyderiu tapo žmogus, vardu Adolfas Hitleris. Palengva jis sugebėjo į savo pusę palenkti vis daugiau vokiečių, kuriems pažadino norą įsitvirtinti ir labai stiprų veikimo ir puolimo ryžtą, nebijantį jokių aukų.

Pamažu jis atsiskleidė kaip žmogus, turintis nepaprastos energijos. Per dvylika metų jam pavyko palenkti savo pažiūrų ir nusistatymo link didelę vokiečių tautos dalį. Šitie vokiečiai, aišku, jau turėjo polinkį į tai, ką jis žadino. Tai vėliau lėmė sunkių padarinių turintį vokiečių tautos likimą. {80}

Tačiau Adolfas Hitleris, be abejonės, turėjo ir gyvybingų teigimo jėgų. Tai, kad kartu su jomis nuolatos prasiverždavo neigimo jėgos ir kartais net ypač suintensyvėdavo, matyt, buvo susiję su jo asmenyje įkūnytu išgyventu karu. Tai jau iš pat pradžių kėlė baimę. Vis dėlto iš pradžių teigiamos jėgos pirmavo.

C. Skaitydami Adolfo Hitlerio raštus, priešais save matome užsispyrusį ir labai savimi pasitikinti žmogų. Jau pati jo kalba yra patraukli ir veikia sugestyviai, ypač tada, kai jis vaizduoja savo asmeninius pasisekimus bei nagrinėja kitų priemones. Nors dėstymui trūksta paprastumo ir kartais ieškoma pasakymų ir ryšių nuorodų ar dažnai trūksta išsamesnio pasaulio procesų sąryšio įžvelgimo bei tautų gyvenimo supratimo, tačiau iš viso to, kas parašyta, kalba stipri dvasia.

Kartais pateikiami vaizdingi pasakymai, būdingi tiktai tikriems poetams. Daug kur atsiskleidžia visuotinio vokiečių tautos gyvenimo aiškumas ir platumas, rodantis ypač aukštą sąmoningumo lygį šioje srityje.

Save patį Adolfas Hitleris suprato esant pašauktą Kūrėjo valios. Tai jis prisipažįsta ne tik savo raštuose, bet dažnai yra sakęs ir viešose kalbose. Tai reiškė, jog jis turįs veikti kaip apvaizdos įrankis. Jis buvo įsitikinęs esąs pašauktas ne tik vokiečių tautai, bet žmonijai, josios pagrindinei daliai.

Kartais atrodė, jog jo gyvenimas buvo saugomas nuo pavojų, kad jis galėtų iki galo atlikti savo darbą. Kai kurie taip pat manė, jog tam tikrais atvejais pasikėsinimai į jį buvę kažkokiu būdu suvaidinti, nors yra buvę ir labai rimtų. Adolfas Hitleris iš tikrųjų užbaigė savo darbą.

Šiandien, 1945 m. viduryje, prie šios minties mes nutylame ir sukrėsti klausiame save, ar iš tikrųjų tai buvo jo visas uždavinys, ar iš jo veiklos dar turėjo išplaukti ir kas nors kita.

Vis dėlto dideli, stebinantys jo siekimų rezultatai visiškai įrodo jo ryšį su kuriančiomis jėgomis. Laimėjimai turėjo nemažą, dažnai netgi didelę reikšmę. Be to, ryškėjo šio žmogaus tokios savybės, kurios yra svarbios kiekvienam augimui, tapsmui ir sėkmei. Tai kantrybė, ištvermė, {81} atkaklumas, tvirtumas, tinkamas būtinumo įvertinimas ir panaudojimas.

Žvilgtelėjus į Adolfo Hitlerio pažiūrų visumą, kokia ji matyli iš tik dabar visai atsitiktinai įsidėmėtos knygos ,,Mein Kampf“, kaip pagrindinė nuostata ryškėja nevaržomas kovos troškimas. Savos neigiančios galios turi palaužti priešingas neigiančias jėgas. Tai gali pavykti tik esant atitinkamoms sąlygoms. Tikrą galutinę pergalę galima laimėti tik tada, kai sukeliamos savos teigimo jėgos, kurios pažadina priešingos pusės teigimo jėgas. Tuomet neigiančios jėgos dingsta savaime. Atrodo, kad Adolfui Hitleriui nebuvo lemta tai suvokti. Vokiečių nacional-socializme netgi prieštaringas žodis apie gamybos mūšį (Erzeugungs-Schlacht) tapo kasdieniškas.

D. Nepaisant šito, daug ką iš Adolfo Hitlerio pažiūrų reikėtų dar išsamiau įvertinti. Jau pats jo atvirumas gyvenimo vyksmui yra gana didelis. Visą tapsmo kilmę ir jėgą jis mato vidujiškume, idealuose (M. K., p. 459). Todėl jis taip pat kalba apie išsiplėtojimą iš mažiausių pradmenų (p. 159). Remdamasis tuo, jis veikė, kol pagaliau užvaldė vokiečių tautą.

Nors jis niekuomet aiškiau nekalba apie esminio žmoniškumo formavimąsi, tačiau gana dažnai mąsto apie religijos reikšmę žmonėms. Vadinasi, apie Dievą reikia ne kalbėti, o jo siekti (p. 630). Religinių jausmų šaknys yra gilesnės negu politinių tikslingumų (p. 630). Religinio auklėjimo išstūmimas sudrebintų tautos egzistencijos pagrindus. Jis yra tvirtai įsitikinęs žmogaus sielos neišardomumu, jos egzistencijos amžinumu, aukštesnio gyvenimo buvimu (p. 417). Apie tikėjimą jis sako, kad šis yra išaugęs iš vidinio ilgesio (p. 416, 417).

Žmoguje Adolfas Hitleris visuomet stengiasi suvokti tai, kas esmingiausia. Vadinasi, žmonės nėra vienodi, skiriasi sugebėjimais. Čia galbūt aiškiau būtų pasakyti, kad jie skiriasi savo esmingumo susiformavimo lygiu. Žmogus, sako Adolfas Hitleris, turi gyvenimiškai svarbią reikšmę tautai (p. 500).

Šiuo klausimu viena geriausių Adolfo Hitlerio minčių yra ta, kad pavienio žmogaus spinduliuojanti jėga turi būti skirta visos tautos gerovei, pavienės jėgos turi susilieti į visumą visuotinumo (universalumo) naudai. Nereikėtų {82} niekinti nė vieno pavienio žmogaus veiklos, prisidedančios prie bendros gerovės. Tai, kas kūniška, reikėtų vertinti lygiai taip kaip ir tai, kas dvasiška. Žmogų reikia vertinti ne pagal darbą, o pagal laimėjimus (p. 482).

Materialinis užmokestis turėtų atitikti laimėjimus visumos naudai. Idealusis užmokestis yra įvertinimas to, kas tarnauja tautai (p. 484). Kiekvienas turėtų būti savo reikšmingumo kalvis (p. 485). Kūrybinis darbas niekuomet neturėtų būti dirbamas dėl užmokesčio, jis turi būti nulemtas vidinių paskatų (p. 486). Žmogų reikėtų vertinti tik pagal vidinį sielos kilmingumą.

Valstybę reikėtų vertinti tik kaip priemonę žmoniškumui išlaikyti ir plėtoti. Valstybei turėtų vadovauti lobiausiai sugebantieji. Liaudiškoji valstybė turėtų juos ištraukti iš pačių giliausių tautos sluoksnių ir perkelti į reikšmingiausias vietas (p. 430). Čia norėtųsi nurodyti kilnias pažiūras, kurias reikia priskirti prie sugebėjimų mokėti vadovauti.

Verta taip pat pažymėti, jog Adolfas Hitleris kalba netgi apie žmonijos pasikeitimus. Pasak jo, pasaulio valstybės savo vidine organizacija priešinasi suvienodinimui (p. 601). Tai ypač tinka vokiečių tautai. Ji įgyvendina idėją.

E. Priemonės, kurių imamasi remiantis vokiečių tautos pakilimu, yra labai įvairios. Labai svarbus yra jaunimo auklėjimas. Pirmiausia reikėtų galvoti apie fizinį stiprinimą. Mokykloje dažniau negu lig šiol reikėtų daryti fizinius pratimus. Moksliniai užsiėmimai turėtų apsiriboti esminiais dalykais. Reikia ištraukti iš liaudies bendrijos tai, kas iš tikrųjų svarbu gyvenimui ir veiklai, kad nebūtų varžomos ir neliktų nepanaudotos jėgos.

Tautos didžiuosius jaunimas turi pažinti kaip didžiai gerbtinus herojus, kad galėtų pajusti skatinančią jų jėgą.

Ypač didelę reikšmę turi charakterio formavimas. Čia visų pirma reikia siekti ugdyti valią, ryžtingumą, pasitikėjimą savimi, ištikimybę, pasiaukojimą, prisipažinimo drąsą, atsakomybės jausmą ir tvirtumą.

Visus formalumus reikia palikti nuošalyje, vengti nereikšmingų dalykų. Reikia neišleisti iš akių žmonių esmės {83} formavimosi, žadinti tikėjimą savo jėgomis. Spręsti turi vyras (p. 501).

Moteriškajam jaunimui skirtinas ypatingas dėmesys. Mergaitėms ypač svarbi yra fizinė kūno sveikatos priežiūra. Taip pat labai svarbus yra ir vidinių vertybių formavimas. Pagrindinis tikslas visada yra sveika ir gera motinystė (p. 459, 460).

Visa tai reikia daryti taip pat ir po mokyklos baigimo. Vyriškojo jaunimo auklėjimą užbaigia tarnyba kariuomenėje. Ten jis visų pirma turi išmokti klusnumo, kad vėliau galėtų įsakinėti. Po bendrojo lavinimo prasideda profesinis lavinimas. Baigusias mokyklą mergaites reikia rengti namų šeimininkės pareigoms.

Ypatingo dėmesio vertas vienas dalykas. Tiek vyriškąjį, tiek moteriškąjį jaunimą labai svarbu rengti valstiečio profesijai. Valstietija iš esmės reiškia atsidavimą gyvenimo priežiūrai. Šitaip jaunimas galėtų ugdyti gyvenimo branginimą ir skatinimą, o tai visai tautai būtų ypatingas laimėjimas.

F. Tautai primygtinai peršama saugotis nuo sveikatos sužalojimų. Valstybė turinti kovoti su alkoholio vartojimu bei iškrypimais lytiniame gyvenime. Turėtų būti pritariama ankstyvoms vedyboms. Tačiau reikėtų leisti tuoktis tik sveikiems žmonėms. Santuokos tikslas yra sveiki vaikai. Nesveikus žmones reikėtų padaryti nevaisingus.

Kaip labai reikšmingas kiekvienai tautai yra siūlomas rasės grynumo išlaikymas. Kiekvieną tautą, kiekvieną rasę reikėtų vertinti kaip atsiradusią iš Kūrėjo valios. Ši Adolfo Hitlerio mintis labai stebina, palyginti su tuo, kas buvo padaryta vėliau. Toliau sakoma, kad grynarasis vokiškas kraujas esąs aukštesniojo žmoniškumo pagrindas (p. 444).

Tauta yra skatinama gerbti asmenybę. Į klasinius skirtumus nereikėtų atsižvelgti. Kiekvienos asmenybės labiausiai vertintina yra drąsa, narsumas, tiesumas, savitvarda. Atsisakymas garbinti didelę dvasią reikštų nuostolį visai tautai (p. 387).

Siektinas yra ne aukštesnio sluoksnio smukimas, bet žemesnio pakilimas. Reikia apgalvotai mokytis sveikos mitybos, socialinio aprūpinimo, rūpestingumo ūkio reikaluose. {84} Tikras žmoniškumas turįs reikštis ir gyvūnijos pasaulio atžvilgiu.

G. Galima būtų akcentuoti dar daugelį dalykų, kurių siekti Adolfas Hitleris siūlė dėl vokiečių tautos gerovės. Dažnai jis primena esminius žmonių gyvenimo dalykus. Tačiau dažnai jis pro juos labai lengvai praeina. Labai trumpai jis kalba ir apie jėgas, kurios sukelia istorinius įvykius (p. 12).

Žinoma, mintys, kurias jis skelbia, nėra visai naujos. Jas vokiečiai yra išsakę seniai ir daug kartų. Tačiau Adolfas Hitleris mokėjo jas skelbti taip primygtinai ir taip dažnai kaip niekas kitas. Šitaip jis yra sužadinęs daugybę gyvenimą teigiančią galių.

Taip Adolfas Hitleris buvo kaip jėgų versmė, kuri pažadino įvairias vokiečių tautos jėgas ir skatino vis stipriau veikti. Tad daugelis jį pripažino tokį, koks jis ir pats manė esąs, būtent kaip Kūrėjo valios įrankį ir netgi kaip išgelbėtoją.

H. Daug kas iš to, ką sužadino Adolfas Hitleris, buvo įgyvendinta, kai nacionalsocializmas tapo vadovaujančia jėga vokiečių valstybės gyvenime. Pavyzdžiui, kaip labai svarbų dalyką reikėtų paminėti, kad buvo pripažinta, jog valstietis, kaip savo žemės ir pelno savininkas, labai reikšmingas tautos gerovei. Todėl jis buvo remiamas.

Paminėtinas ir skatinimas būti saikingiems reguliuojant maisto produktų skirstymą. Tai, žinoma, yra apsisaugojimas nuo tikro nepritekliaus ir nuo maisto produktų švaistymo. Tausoti iš pažiūros nereikalingus, jau sunaudotus daiktus skatino ir skudurų bei makulatūros rinkimas. Jo tikslas buvo taupumas.

Labai neįprastą reikšmę vokiečių tautos gyvenimo sampratai galėjo turėti įgyvendinta mintis, kad liaudies ūkyje vertę turi jau nebe auksas, o darbo jėga ir darbo našumas.

Vokiečių tautoje nacionalsocializmas pažadino ir kitų gyvenimą teigiančių dalykų. Vokietijoje nuolat gerėjo bendras gyvenimo lygis. Užsieniečiai, ypač rusų kareiviai, visada stebėjosi gerove ir maisto produktų gausumu, kurie atsirado vokiečių žemėje, nors visada buvo girdėję, koks didelis vargas esąs Vokietijoje.

I. Galiausiai neturėtų likti nepaminėta, kad {85} nacionalsocializmas vokiečių tautai davė kaip tik priešingų dalykų, negu skelbė Adolfas Hitleris. Kai ką, žinoma, nulėmė tik jo reikalavimų padidinimas. Daug kas, taip pat ir gero, per šešerius metus pamažu prarado reikšmę.

Tai ypač akivaizdu žiūrint į jaunimą. Čia kiekvienas vidinis žmoniškumo turinys akivaizdžiai sumenko. Nepaisant gyvenimo sąlygų pagerėjimo ir vokiečių reicho galios pakilimo, daugelis jau gana anksti ėmė bijoti liūdnos baigties. Neigiančioms jėgoms buvo duodama vis daugiau galimybių veikli, tad jos nuolat grėsmingiau didėjo, palyginti su menkėjančiomis teigimo jėgomis.


IX 

ANTRASIS PASAULINIS KARAS IR JO PABAIGA 

A. Politinė ir ekonominė Vokietijos padėtis, atrodė, ėmė sparčiai gerėti, kai 1933 m. sausio 30 d. Adolfas Hitleris tapo reicho kancleriu ir nacionalsocializmas Vokietijoje įgavo jėgų. Drausmė vis griežtojo, Vokietija stiprėjo. Įvairios Europos valstybės užmezgė su ja glaudžius ryšius.

Tačiau visa tai truko neilgai. Atrodo, jog pasaulyje pradėta matyti, kad vokiečių vadovybė priešpriešino save bendram tautų gyvenimui. Vis labiau stiprėjanti vokiečių galia ėmė vienus erzinti, o kitus baiminti. Pagaliau kai kuriose valstybėse prasiveržė mintis, jog taiką tarp tautų galima pasiekti tik sunaikinus vokiečių galią.

Tačiau tai beveik netrukdė vokiečių vadovybei. Ji vis labiau didino savo galią ir karinę jėgą. 1935 m. buvo galima atsiimti Saro sritį. 1938 m. pasidarė įmanoma prie vokiečių reicho prijungti Austriją. Vėliau be jokių sunkumų prie reicho vėl buvo prijungtos kai kurios per Pirmąjį pasaulinį karą iš Vokietijos atimtos sritys.

Dabar ji buvo vadinama Didžiąja Vokietija. Vis garsiau buvo kalbama apie amžinąją Vokietiją. Su Italija 1939 m. gegužės 22 d. vokiečių vadovybė sudarė karinę sutartį. Visa tai labai stipriai sujaudino pasaulį. Neigiančios jėgos visur sukilo prieš Vokietiją. {86}

Tačiau puolamoji vokiečių dvasia nebuvo išgąsdinta. Iš Lenkijos valstybės buvo pareikalauta grąžinti laisvąjį miestą Dancigą. Lenkija, remiama Didžiosios Britanijos, atsakė ginklavimusi siekdama gintis. Vokietijai grasino įvairios jėgos. Tačiau ir jos Vokietijos vadovybei nepadarė stabdančio poveikio.

Užpuolimas buvo imtas laikyti pergale. Buvo netgi sakoma, jog priešui reikia užbėgti už akių. Taip prasidėjo karas įžygiuojant į Lenkiją, kuri neva ketinusi pulti.

B. 1939 m. rugsėjo 1 diena buvo tarsi sunkios lemties pakilimas. Vokietijoje nacionalsocialistų sluoksniuose vargu ar kas numanė, kad tą dieną prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. 1933 m. rugsėjo 2 d. V NSDAP reicho partijos suvažiavime buvo paskelbtas ir su susižavėjimu sutiktas leitmotyvas apie tikėjimo pergalę. Dabar jis vėl turėjo suskambėti. Rugsėjo 2 d. Prancūzija ir Anglija, remdamos Lenkiją, paskelbė karą Vokietijai.

Tačiau tai jokiu būdu nesusilpnino vokiečių kovinės valios ir drąsos. Lenkijoje vokiečių galybė laimėjo vieną pergalę po kitos. Greitai visa Lenkija pateko vokiečių valdžion. Rugsėjo 27 d. Varšuva besąlygiškai kapituliavo. Viena Lenkijos dalis buvo atiduota Rusijai. 1939 m. spalio 12 d. vokiečių vadovybė pasiūlė Anglijai taiką. Tačiau tai tik pakurstė jos priešiškumą. Chamberlainas, Anglijos valstybės vadovas, atmetė pasiūlymą. Tokiu būdu karas kilo ir Vakaruose.

Siekdami užbėgti priešui už akių, vokiečių būriai okupavo Daniją ir Norvegiją. Okupacija buvo baigta 1940 m. balandžio 9 d. Tada vokiečiai žygiavo per olandų ir belgų sieną. Ji buvo peržengta 1940 m. gegužės 10 d. Jau gegužės 14 d. olandų armija pasidavė, o gegužės 28 d. — ir belgų armija.

Iš vokiečių reicho atimtos Eupeno ir Malmedy sritys gegužės 18 d. vėl buvo susigrąžintos. Tuo metu dar vyko mūšiai Norvegijoje, ypač prie Narviko, su anglų ir norvegų ginkluotosiomis pajėgomis. 1940 m. birželio 10 d. visa tai baigėsi vokiečių pergale.

Tuo metu prasidėjo karas ir Prancūzijoje. Taip pat ir čia vokiečių armijos jėgos buvo pergalingos. Jau 1940 m. birželio 22 d. buvo sudaryta karinių paliaubų sutartis. Birželio 25 d. karo veiksmai liovėsi visoje Prancūzijoje. {87}

Europos pietryčiuose buvo okupuotas visas Balkanų pusiasalis. Jugoslavijos karinė galia palūžo 1941 m. balandžio 8 d. Balandžio 27 d. vokiečių būriai įžygiavo į Atėnus. Mūšiai prie Kretos baigėsi 1941 m. birželio 2 d. Vokiečių galia laimėjo visur. Karo pabaiga buvo neabejotina. Po to įvyko posūkis, kurio iš pradžių nebuvo galima įžvelgti.

C. Vokiečių vadovybė manė, kad dabar svarbu yra palaužti ir rusų karinę galią. 1941 m. birželio 22 d. buvo užpulta Tarybų Sąjunga. Vėl — pergalės viena po kitos. Belaisvių skaičius viršijo milijonus. Jau liepos 10 d. pasibaigė didelis dvigubas mūšis prie Bialystoko ir Minsko. Tai buvo didžiulė vokiečių pergalė.

Dabar vokiečių karinė galia galėjo veržtis vis tolyn į Rusiją. Po metų, 1942 m. liepos 1 d., vokiečių rankose atsidūrė didelė sausumos ir jūros tvirtovė Sevastopolis. Vokiečių kariuomenė pasiekė Kaukazą ir Volgos žemupį. Buvo užkariautas didelis pramonės miestas Stalingradas.

Atrodo, kad šitoks veržimasis į priekį nuvedė į klystkelius. Audringas ir beveik nevaržomas Adolfo Hitlerio kovos troškimas negalėjo neprieštarauti numanomam geriausio stratego planui palikti priešą nukraujuoti prie tvirtos gynybinės linijos. Šitaip vokiečių karinis vadovavimas labai pasikeitė.

D. Vokietija atrodė esanti daug pranašesnė už savo priešininkus. Taip ji buvo pelniusi didelę šlovę. Daugelis, ypač Vokietijoje ir užsienyje, vokiečių galią laikė neįveikiama. Po šalių pakto pasirašymo su Japonija ir Italija 1940 m. rugsėjo 27 d. ji atrodė esanti dar patikimesnė, taigi prie jos prisijungė ir mažesnės valstybės, tokios kaip Suomija, Vengrija, Slovakija, Rumunija, Bulgarija, o galiausiai ir naujoji Chorvatija. Vokiečių pergalių aiškiai nebuvo galima sulaikyti, todėl šalia Vokietijos buvo galima jaustis saugiam.

Okupuotose svetimose srityse tuoj įsigalėjo vokiečių administracija. Ten paskirti vadovaujantys asmenys labai gerai žinojo, kaip valdyti užgrobtas šalis, kad Vokietija turėtų naudos. Vokiečių tautos jėgai tai buvo naudinga. Iš Ukrainos buvo išgabenti dideli kiekiai kviečių ir vaisių. Rumunija, kaip sąjungininkė, tiekė karui taip labai {88} reikalingą naftą. Taip pat ir kitose srityse buvo įvairių gaminių.

Truputį daugiau kaip po dvejų metų karo vokiečių vadovybė laimėjo tai, ko vokiečių tauta tokiu mastu dar niekada nebuvo turėjusi. 1942 m. pabaigoje ji išsikovojo viešpatavimą visoje Europoje. Tikrai atrodė, jog karas turėtų greitai baigtis. Ką jis duos pasauliui, nebuvo jokių abejonių.

E. Tačiau kaip tik šitoje vokiečių laimėjimų aukštybėje pasirodė tamsūs, audringi naujos priešingos karo eigos debesys. Nors Afrikoje vokiečių ir italų armija prasiveržė iki Egipto sienos, tačiau po to, kai į karą su Vokietija įsitraukė taip pat ir Amerika ir atėjo į Afriką, Vokietija ir Italija turėjo su dideliais nuostoliais trauktis.

Vakaruose Vokietijos priešininkų puolimai darėsi vis sėkmingesni. Jie užvaldė Italija. įvyko tautos perversmas. Musolinio išgelbėjimas iš nelaisvės, atrodė, dar šį tą žadėjo. Tačiau nors ir iš lėto, vokiečių karinė galia visur buvo išstumta.

Rytuose buvo prieita iki baisaus karo suliepsnojimo. Labiausiai gąsdinantis įvykis buvo pralaimėjimas prie Stalingrado. Didelės vokiečių karinės pajėgos po kruvinų nuostolių pateko rusų valdžion. Tai vargu ar buvo galima numatyti. Vokiečių vadovybė, praradusi gabiausias jėgas, darėsi vis silpnesnė. Vis dėlto ji sugebėjo išsilaikyti rusiškuose ir kituose Rytų kraštuose iki 1944 m. pabaigos.

Tuo tarpu žlugo Italija. Suomija nusigręžė. Rumunija nutraukė karą su Rusija. Prie Vokietijos dėl tam tikro spaudimo vis dar laikėsi Vengrija. Slovakija ir Chorvatija. Tačiau rusų pajėgų puolimas nemažėjo. Jos užtvindė ir baltų kraštus bei Lenkiją ir priėjo iki vokiečių sienos.

Panašūs įvykiai vyko ir Vakaruose. Pakrantės gynyba prie Atlanto vandenyno ir prie kanalo Prancūzijoje buvo palaužta. Buvo atsisakyta Balkanų. Traukiantis prireikė daugybės aukų. Atrodo, viskas keičiasi. Vargu ar buvo įmanoma sužinoti, kada ir kur patirtos lemiamos nesėkmės.

F. Kai prasidėjo 1945 metai, buvo kalbama, kad 1945 m. sausio 12 d. Stalinas pradėsiąs paskutinį didįjį puolimą prieš Vokietiją. Tuo pačiu metu Amerika ir Anglija {89} grūmėsi su vokiečių galia Italijoje bei Prancūzijoje ir ją palaužė. Greitai jų kariuomenės iš vakarų pusės, o rusų iš rytų užplūdo vokiečių kraštą.

Per trumpą laiką vokiečių tauta buvo visiškai sutriuškinta. Jos ir dar likusių sąjungininkių likimas buvo nulemtas 1945 m. gegužės mėnesį. Amerikiečių, britų, rusų ir galiausiai ką tik sudaryta prancūzų vyriausybės susitiko Berlyne. Tai buvo karo pabaiga, kokią ją dar prieš metus tik nedaugelis vos tegalėjo nujausti. Grėsmingos pranašystės Anglijoje ir Amerikoje dar prieš dvejus metus atrodė tik tuščias gyrimasis. O dabar jos išsipildė.

Prasidėjo karas dėl Dancigo. Dabar Lenkija jau nenorėjo viešpatauti tik toje srityje, kuri jai buvo pripažinta po Pirmojo pasaulinio karo, o ketino užimti taip pat ir naujus plotus. Tik atrodė, kad ji nėra visiškai savarankiška. Klaipėdos kraštas vėl atiteko Lietuvai. Tas pats atsitiko ir kraštams, esantiems prie nevokiškų valstybių sienų. Visa Vokietija atsidūrė svetimų jėgų valdžioje.

G. Kad buvo galimas toks posūkis, supranta tik tie žmonės, kurie visus įvykius kildina iš Kūrėjo jėgų, iš Begalybės. Jie taip pat sako, kad šitas posūkis turįs būti labai reikšmingas visai žmonijai, gal net labiau negu karas. Tačiau tai dar sunku įrodyti.

Visoje žmonijoje, ne tik Vokietijoje, bei taip pat ir Rusijoje, Amerikoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Prancūzijoje bei kitose, mažesnėse šalyse, apskritai yra daug milijonų žuvusių ir invalidų. Visur taip pat kenčiama dėl artimųjų netekties, taip pat dėl vargo, skurdo ir bado. Reikia dar pagalvoti ir apie siaubą, kuris ištiko žmones Azijoje. Visa Žmonija siaubingai kraujavo ir turi dar siaubingai kentėti.

Kad nelaimė buvo tokia didelė kaip tik Vokietijoje, turi būti nuolat apmąstoma. Neturįs likti be atsakymo klausimas, ar iš tikrųjų vokiečių tautos neigiančios jėgos buvo tiek pakilusios, kad galėjo nuvesti iki karo ir kartu iki savęs sunaikinimo. Juk galėjo suklestėti taip pat ir kas nors kita. Gyvybės pilna medžio sėkla išauga į medį net ir siaurame uolos plyšyje ir suskaldo uolą.

Kiekvienas pralaimėjimas vėliau baigėsi pergale. Taip rašė Adolfas Hitleris. Jo palydovai yra kalbėję apie galutinę pergalę. Vis dėlto laimėjo tik neigiančioji jėga. {90}

Tačiau iš to turėtų išplaukti kažkas labai reikšminga žmonijai. Galbūt jai ir atiteks galutinė pergalė. Tai nebus nei vokiečių, nei anglų ar amerikiečių pergalė. Taip pat vargu ar reikia laukti amerikietiško šimtmečio. Tačiau galima tikėtis tikrojo žmoniškumo pergalės.


X 

SUNKUS VOKIŠKOJO NACiONALSOCIALIZMO NUSIKALTIMAS VOKIEČIŲ TAUTAI 

A. Šiandien, 1945 metų rugsėjo pirmąją, mintys apie tai plūste plūsta. Prieš šešerius metus vokiečių vadovybė pradėjo karą su Lenkija. Užpuolimas garantuoja pergalę, dažnai kartojama Hitlerio veikale ,,Mein Kampf“ („Mano kova“). Be to, jis visada tikėjo, kad veikia apvaizdos vedamas. Ši tam jį ir remianti, kad jis atliktų savo misiją.

Atrodo, kad dabar jau visa baigėsi. Tačiau visai kitaip, negu to tikėjosi Adolfas Hitleris ir jo svita. Vokiečių tauta nesugebėjo visiškai nieko laimėti, kad išvengtų vergijos (M. K., p. 732), įvyko priešingai. Užuot laimėjusi siektą vadovavimą Europai, ji nesugebėjo net išlaikyti savo pačios savarankiškumo ir išplėtoto kultūrinio gyvenimo. Ji visiškai žlugo ir įpuolė į neįsivaizduojamą vargą.

Kyla klausimas, ar dėl to kalta vokiečių tauta? Tai, kad ji iš dalies savanoriškai pasidavė tokiam vadovavimui, atvedusiam ją prie viso to, turi lemtingą reikšmę, kurią vargu ar įmanoma visiškai atskleisti. Atsidavimas savo fiureriui sustiprino tai, ką užtraukė likimas. Jis tikėjosi galįs padėti vokiečių tautai pasiekti laimingesnį gyvenimą ir suklydo. Tačiau visas šis siaubas, kurį dabar išgyvena vokiečių tauta, galbūt galėtų tapti postūmiu jos žmoniškumo susiformavimui, išlaikant savitą vokiečių tautiškumą.

Kaip tik kitaip ir turėjo įvykti, negu buvo siekiama. Vokiečiai dar nepasirodė esą aukščiausio žmoniškumo puoselėtojai, kaip tai tvirtino Adolfas Hitleris (p. 732). Galbūt jie tai pasieks esant dabartinėms aplinkybėms. Iš Pirmojo pasaulinio karo nulemtų išorinių gyvenimo {91} sąlygų vokiečių tauta išsikapstė visai neblogai. Tiesa, karo savo krašte. kaip šįkart, ji nepatyrė. Ir jei dabar jaučiamas didžiulis pasibaisėjimas, tai iš to galėtų kilti tikras vidinis gyvenimas.

B. Čia reikia prisiminti, kaip galima buvo taip žlugti. Gyvenime taip jau nuolat būna, kad negatyvios, ardančios, griaunančios jėgos tuo labiau sukyla prieš gyvybingų ir kūrybinių jėgų augimą, kuo sparčiau šios laimi. Šios negatyvios jėgos gyvenimo reiškiniuose pabunda ir stiprėja, kai teigiamos laiduoja joms veikimo galimybę.

Įvairių tautų kultūros istorija nuolat rodo, kad, sparčiau formuojantis jų kūrybinėms jėgoms, įžiūrimi ir žmonių smukimo požymiai. Ir dažnai netgi labai greitai didėja skaičius pasiduodančių tam, kas kenkia jų kūnui ir sielai.

Tiesa, dažnai kalbama apie pasiektą gerovę, į kurią liaudis prasiskynusi kelią. Bet išsamiau pažiūrėjus, taip nėra. Šioje tariamoje gerovėje beveik visada skleidžiasi gyvenimą neigiančios jėgos. Aistringas pramogų ieškojimas, malonumų troškimas reikalingas patenkinimo ir slopina tikrą žmogaus gyvenimą. Tačiau ypač stipriai prasiveržia valdžios troškimas, išdidumas. Kurstoma neapykanta ir priešiškumas, pavydas, slopinama užuojauta kitam žmogui, nuolat stiprinamas naikinimo instinktas. Taip ir menkėja tokių žmonių žmoniškumas.

Esminis ar net lemiamas požymis to, koks žmogaus žmoniškumas, priklauso nuo to, kokios jo jėgos aiškiau prasiveržia — teigiamos ar neigiamos, kūrybinės ar naikinančios. Su žmogaus amžiumi tai išreiškia jo susiformavimo lygį. Kūryba siekia gyvenimą teigiančios, tobulesnės žmonijos. Kur to nėra, tai turi pažadinti sunkus likimas.

Kaip būna pavieniams žmonėms, taip ir tautoms. Ir čia teigiamos ir neigiamos jėgos parodo, kiek suklestėjęs ar atsilikęs yra tikras žmoniškumas. Tautos likimas klostosi atitinkamai. Kūrybiškumas žmonijoje realizuoja žmoniškumo prasmę. Kai vieno ar kito žmogaus, vienos ar kitos tautos teigiamų jėgų vyravimą pakeičia neigiamos tendencijos, tada tai gali sukelti dideles kančias.

Kiekviena trukdanti jėga žadina gyvenimo jėgas. Tačiau jeigu tai neskatina jų ryškiau veikti, o tik paklūsti neigiamai jėgai, gali tai atvesti vien prie žlugimo. Bet {92} ir neigiamos jėgos visada prieštarauja sau ir pagaliau pačios išnyksta.

C. Pastebėti dalykai vokiečių tautoje buvo tuo ryškesni, kuo labiau jos gyvenimą tvarkė tariami nacionalsocialistai. Visur ryškėjo nuolat didėjantis gyvenimo suvokimo paviršutiniškumas. Tą optimizmą, kurį piršo Adolfas Hitleris savo kūrinyje, vis labiau gožė priešingybės tam, kam ten buvo skatinama.

Labai aiškiai tai atsispindėjo jaunimo auklėjime. Nors ir galima pripažinti pastangas lavinti kūną, valstietiją ir jos veiklą patraukti savo pusėn, vis dėlto siela nuolat lėkštėjo. Jaunimas vertino save taip gerai, kad kito amžiaus žmonės jam nieko nebereiškė. Jis nusiteikė prieš savo tėvus ir visus, kurie dirbo auklėjamąjį darbą.

Todėl tiesiog stebino tai, su kokia pagarba jauni rusų kareiviai vokiečių žemėje sutiko senius, kuriuos vokiečių jaunimas dažnai su panieka laikė vien našta ir kliuviniu tautai.

Jaunimo auklėjimui aiškiai stigo to, kas galėtų pasiekti gilesnius dvasios klodus. Juk jis buvo išplėštas iš šeimos gyvenimo dvasinės srities. Niekinant viską, kas neturėjo jaunatviškos gyvenimo jėgos ir veržlumo, stiprėjo ir polinkis naikinti visa, ką tik įmanoma. Pagaliau į tai ir vedė jaunimą.

D. Lygiai taip pat neigiamos jėgos skleidėsi ir visame tautos gyvenime. Kur tik kas nors atrodydavo nemalonu, būdavo beatodairiškai naikinama neatsižvelgiant į tikrąją vertę. Ir netrukus tai labai sustiprėjo.

Pakanka lik prisiminti, kaip buvo pasielgta net su dvasinio turinio kupinais raštais, kurie pasirodė neatitinką to, ką vokiečių nacionalsocialistai laikė geru. Ištisos įvairiausių draugijų bibliotekos tapo šių naikinimų aukomis. Pakanka priminti vien įvairias religines bendruomenes, vadinamąsias okultistines ir teosofų draugijas.

Kaip buvo veikiama, ypač gerai iliustruoja keletas pavyzdžių iš šio rašinio autoriaus asmeninio patyrimo. Jau 1934 metais, per jo gimimo dieną, buvo konfiskuotas jo kūrinys „Vokiečių ir lietuvių santykiai per septynis šimtmečius“. Kaip rašė kritikas mėnesiniame žurnale „Senovės prūsų tyrinėjimai“ [3], jis buvo parašytas be neapykantos. Įžangoje autorius aiškiai nurodo, kad kūriniu {93} siekiama atkreipti dėmesį į tai, kokie yra santykiai su lietuviais ir ką daryti būtų tikslingiau ir garbingiau.

Vėliau, būtent 1937 metais, buvo konfiskuoti dienoraščio užrašai apie vienos vokiečių draugijos posėdžius ir nutarimus bei didelė lietuviška drama „Pasaulio gaisras“. Tikriausiai tai, kas ten vaizduojama — kaip rusai ir vokiečiai elgėsi Lietuvoje per Pirmąjį pasaulinį karą, — vokiečių nacionalsocialistams pasirodė nepriimtina. O juk kūrinyje kalbama ne apie tautinius santykius, o apie žmonijos klausimus.

Kitais metais šio kūrinio autorius buvo suimtas ir du mėnesius, nuo 1938 metų kovo iki gegužės mėnesio, kalinamas. Lietuvoje buvo surengta pinigų rinkliava, kad būtų galima Tilžėje įsigyti namą lietuvių draugijoms, kurios, beje, jau 1935 metais buvo paleistos. Vienam Kauno bankui autoriaus vardu buvo įteikta labai didelė pinigų suma. Rašytojas nepasiūlė jos Vokietijos imperijos bankui, kaip buvo įsakoma. Jis manė neturįs tam teisės ir savo pasiūlymu įžeisiąs Vokietijos orumą.

Lietuvoje kovo mėnesį buvo rengiama didelė šventė, skirta autoriaus 70-mečiui. Ir kaip tik likus iki jos vienuolikai dienų, rašytojas buvo pasodintas į kalėjimą. Tačiau nuteistas nebuvo. 1940 metais byla buvo nutraukta.

Tuo metu rašytojas rašė kitus veikalus lietuvių kalba. Vieną, labai reikšmingą, jis užbaigė 1941 metais. Jo pavadinimas—„Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose padavimuose, šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose“ [4]. Prieš tai jis išvertė iš sanskrito į lietuvių kalbą indų Bagavadgitą. Spausdinti nebuvo leista, autoriui buvo uždrausta kokia nors literatūrinė veikla, nes jis esąs politiškai nepatikimas. Tačiau savo gyvenimo uždaviniu jis visada laikė pareigą skatinti gerus santykius tarp žmonių. Politine veikla jis apskritai nesidomėjo. Tad uždrausti raštai negalėjo turėti kokios nors politinės reikšmės.

E. Minėti veiksmai, tiesą pasakius, tėra nedideli naikinimo valios prasiveržimai. Tačiau jie aiškiai parodo, ką vokiečių nacionalsocializmas norėjo sužadinti vokiečių tautoje. Dėl orientacijos vien į išorę vis sunkiau darėsi vertinti dvasines vertybes.

Buvo prieita prie to, kad svarbiausiu dalyku tautai vis labiau buvo deklaruojamas kūniškas gyvenimas ir jo {94} higiena. Rasė ir tautos dauginimasis buvo dalykai, verti daugiausia dėmesio. Neretai atrodydavo, kad vaikų gimdymas buvo ne daugiau kaip gyvybių reprodukavimas. Buvo manoma, kad, esant sveikiems gimdytojams, galima pagerinti rasę.

Daugelis aiškiai neturėjo net menkiausios nuojautos apie žmogaus lytinio gyvenimo ir gimimo paslaptingumą. O juk geriausi žmonės gimsta tik tada, kai tėvų vidiniai santykiai paremti sielos artumu ir abipuse pagarba. Gera fizinė sveikata, aišku, labai svarbi, tačiau vis dėlto ji yra tik išorinis dalykas.

Į lytinius santykius buvo žiūrima kaip į kažką kasdieniško, kas neva priklauso žmogaus gyvenimui. Todėl buvo rekomenduojamos ankstyvos vedybos. Beje, taip buvo tikimasi užkirsti kelią ištvirkavimui, paleistuvavimui ir venerinėms ligoms. Dažni lytiniai santykiui turėjo būti netrukdomi, tarsi jie būtų skirti vien malonumui, nors jų padarinys dažnai būdavo ir labai trokštami gimdymai. Toks lytinis gyvenimas, kuris atitinka žmogaus orumą, atrodė visiškai neįsivaizduojamas.

Atrodo, nebuvo susimąstyta ir apie tai, kad netinkama mityba, skanėstai ir gardumynai dirgina lytinį instinktą, labai anksti sužadina jį vaikams, veda prie iškrypimų.

Tačiau juk yra žmonių, kurie, pasirinkę tam tikrą gyvenimo būdą, sugeba atsiriboti nuo lytinio gyvenimo išvengdami kovos su savo instinktais. Lytiniame akte jie mato ne vien gašlumo patenkinimą, o išgyvena jį kaip paslaptingą gyvybės sukūrimo veiksmą. Tokių tėvų vaikai būna geriausi ir kilniausi savo tautos ir rasės atstovai.

F. Lėkštėjant ir formalėjant gyvenimo vertinimui, stiprėjo ir neigimas visko, kas nesusiję su vokiškumu. Pirmiausia tai buvo kitataučiai, kurie laikėsi priklausomybės savo tautai jau vien suvokdami, ką žmogui reiškia tiesa. Netrukus jie buvo išplūsti, vėliau puolami, stumdomi, apmėtomi akmenimis. Jiems buvo netgi grasinama kartuvėmis ir sušaudymu, ypač tada, kai jie ir toliau puoselėdavo savo tautiškumą.

Tačiau labai svarbu, kad labiausiai puolė girtuokliai ir silpnapročiai. Atrodė, kad jie ypač tiko tokiems veiksmams. Tai buvo įrodymas, kad negarbingas elgesys yra bendro smukimo požymis. Šio veikalo autoriui, kaip {95} lietuviui, anksti teko nukentėti nuo partijos žmonių, o 1932 metų lapkričio 14 dieną patirti ir ypač didelį užpuolimą.

Norint aiškiai parodyti jam neapykantą, 1935 metų kovo 26 dieną ir gegužės 17 dienos vakare iš gatvės buvo išmušti jo buto langai. Į juos buvo paleista apie 100 akmenų. Tą galima buvo nustatyti kitą dieną. Vadovaujami jaunų partijos narių, akmenis mėtė berniukai, kurie, atrodo, tam buvo itin išsimiklinę. Jau prieš kelias dienas tam buvo pasiruošta ir prisinešta akmenų. Mėtant akmenis, mergaičių grupėms buvo liepta švilpti. Tokiais tad veiksmais buvo gadinamas jaunimas.

Laikui bėgant, neapykanta nevokiečiams vis labiau stiprėjo. 1935 metais, paleidus lietuvių draugijas, kiekvienas lietuvis Rytprūsiuose, lietuvių gyvenamose vietovėse, būdavo apšaukiamas, jei jis gatvėje kalbėdavo lietuviškai. O 1939 metais Klaipėdos apskrityje policija skirdavo net baudą kiekvienam lietuviui, jei jis turguje kalbėdavo lietuviškai. Gauleiteris uždraudė lietuvių kalbą bažnyčiose. Tikriausiai tuo jis manė atliekąs itin svarbų ir didelį darbą Vokietijos labui.

Visa tai labai veikė kiekvieną lietuvį, gyvenantį Vokietijos imperijoje. Juk buvo labai tikima Vokietijos imperijos didingumu, orumu ir galia, ir štai paaiškėjo, kaip labai buvo bijoma netgi mažytės lietuvių tautos. Čia lietuviai įžvelgė požymius baisaus pavojaus, kylančio vokiečių tautai, ir troško, kad ji nuo jo būtų apsaugota.

Tai, kas paminėta, gal ir negalėtų būti laikoma labai svarbiu dalyku, tačiau čia išryškėja pažiūros ir nuostatos, vyravusios partijoje. Labai greitai tai atsiskleidė ir tikinčiųjų atstūmimu. Kiekvienam partijos nariui, kiekvienam imperijos tarnautojui buvo patarta išstoti iš savo religinės bendruomenės. Daugeliui religijos optimistinės reikšmės suvokimas aiškiai išblėso. Apie žmogų vis dažniau būdavo sakoma, kad jis toliau gyvena tik savo vaikuose. Kad jis savo esybe yra kažkas visai kita nei kūniškas gyvenimas, buvo beveik visiškai neįsivaizduojama. Šitaip negalėjo būti suvokiama, kad ši būtybė egzistuoja kaip stipri, paslaptinga jėga, kuri, nepaisant to, kad prasiveržė savo drąsa, pažinimu, tikėjimu ir veikla, dar tik brėkšta lyg aušra.

G. Esant tokiam žmogaus suvokimo lėkštumui, naikinimo {96} valia galėjo tik stiprėti. Ir iš tikrųjų ji nukrypo prieš tam tikrų žmonių gyvybę. Iš pradžių tai buvo patys vokiečiai, politiškai nusistatę prieš nacionalsocializmą. Daugelis asmenų, komunizmo šalininkų, buvo suimti ir uždaryti į stovyklas. Praėjus kelioms savaitėms, artimieji gaudavo pranešimą, kad suimtasis susirgęs ir miręs, o netrukus jiems būdavo atsiunčiama ir urna su pelenais. Panašiai buvo elgiamasi ir su religinių bendruomenių nariais, kurie komunistines pažiūras siejo su religiniais mokymais. Pašnibždom buvo kalbama ir apie žiaurius mokslinius bandymus, kuriais be jokio gailesčio būdavo sukeliama mirtis. Štai kaip žemai buvo smukęs žmoniškumas.

Naikinančioji vokiečių nacionalsocialistų valia ypač stipri buvo žydų atžvilgiu. Neapykanta jiems buvo kurstoma jau seniai, kol pagaliau prasiveržė akivaizdžiai, kai buvo padegti ir suliepsnojo žydų maldos namai, sinagogos. Žydai buvo metami iš savo namų, naikinamos jų vertybės. Atrodė, kad žmones, atliekančius šiuos veiksmus, yra apėmusi beprotybė. Visa tai vyko jau 1937 metais.

Savo kūrinyje ,,Mein Kampf“ Adolfas Hitleris pažymi, kad kiekvienas žmogus kilęs iš Kūrėjo valios (M. K., p. 417). Jis tai taiko ir tautai. Tačiau dabar žydams buvo grasinama ne tik sunaikinimu. Netrukus jie, kaip ir vokiečių komunistai, buvo perkeliami į tam tikras stovyklas, kuriose daugelis jų prarado ir gyvybę.

Jau seniai buvo sakoma, kad žydai yra parazitai, veltėdžiai, bacilos ir panašiai ir todėl su jais reikią elgtis kaip su kenkėjais. Tai ir buvo daroma vis mažiau susimąstant, visiškai nutilus žmogiškajai užuojautai. O juk žydai taip pat kilo iš Kūrėjo valios. Kas turi teisę stoti prieš ją? Tiek kiekviena kita tauta, tiek ir žydai turi savo reikšmę žmonijai. Jiems net buvo pavesta išspręsti vieną ypatingą uždavinį. Ir jis tikriausiai dar nėra išspręstas iki galo.

Žmonijos gyvenimas priklauso visos gamtos gyvenimui. Šis yra pilnas įvairiausių gyvų būtybių, kurios veikia viena kitą — tai skatindamos, tai stabdydamos ir netgi naikindamos. Pavyzdžiui, bakterijos, kurių gyvajame pasaulyje esama visur, dažniausiai laikomos mažyčiais {97} pavojų keliančiais padarais, ir vis dėlto be bakterijų žmogaus organizmas negalėtų virškinti.

Visi impulsai gyvenime yra prasmingi. Iš jų visada išplaukia kas nors teigiama gyvenimui, jei deramai priešinamasi griaunančioms jėgoms. Jas reikėtų sunaikinti gal tik visai negalint priešintis. Juk iš pradžių jos atlieka skatintojų vaidmenį. Jas sunaikinus, sau nelaimima nieko, o skatintojas prarandamas. Gyvybiškesniu ir stipresniu dėl to netampama. O kai pasinaudojama paskata, stiprėja ir paties esybė.

Žydai kaltinami tuo, kad norį sunaikinti viso pasaulio dvasingumą (p. 419). Tačiau ką svarbaus jie būtų laimėję? Tikriausiai jie galėtų už daug ką atkeršyti, tačiau juk jie neišleidžia iš akių ateities. Adolfas Hitleris dažnai giria žydų intelektą ir netgi vadina Karlą Marksą pranašu, kuriam būdingas ypatingas įžvalgumas, beje, neigiamoje veikloje (p. 420).

Tačiau intelektas savo prigimtimi nėra naikinimo jėga. Kai juo vadovaujamasi, laimima labai daug. Kvailys niekada nepažadins kitų tikrų dvasinių sugebėjimų. Gyvos būtybės klasta gamtoje visuomet sukelia kitų tinkamiausią gynybą. Žmonių pasaulyje taip irgi turėtų būti.

H. Žydai ypač kaltinami tuo, kad jie gadiną rasę. Iš čia kilęs išaiškėjęs vokiečių tautos silpnumas. Rasės grynumas busiąs atgautas pašalinus iš tautos žydus. Taip vokiečių tauta galėtų sutvirtėti.

Tačiau reikėtų pagalvoti apie tai, kad tiek visuose gyvenimo reiškiniuose, tiek ir rasės gyvavime būna pakilimas ir atoslūgis. Ilgame rasės gyvenime visada aiškiai išryškėja išsigimimo požymiai. Tokie požymiai pastebimi tarp žydų, nors jie tūkstantmečius stengėsi savo rasę išlaikyti gryną. Tiktai šie žydų išsigimimai neturėtų būti nepamatuotai laikomi jų rasės bruožais. Tai skatina netinkamą žydų tautos vertinimą.

Labiausiai neapkenčiamų žydų savybių galima rasti ir tarp daugelio vokiečių, ir ypač jos ryškios tarp tų, kurie nepaprastai stipriai kursto savo ir kitų neapykantą žydams. Kai Adolfas Hitleris primena žmogaus sielos amžinumą (p. 417), reikėtų pagalvoti ir apie pakartotiną gimimą. Tačiau tai galėtų įvykti tik tiems žmonėms, kurių savitumas atitinka juos pačius. Šitaip tie, kurie nekenčia {98} žydų, vėliau gali gimti tik kaip išsigimėliai žydai ir patirti savo pačių sukeltas kančias.

Kai Adolfas Hitleris (p. 428) rašo, kad marksizmas tesąs šiandien visuotinai vyraujančios pasaulėžiūros glausta išraiška, tai jis visiškai taikliai patvirtina, kad didžioji žmonijos dalis lygiai taip pat, kaip sakoma apie žydus, pasuko į daiktiškumą. Ypač aiškiai tai įrodo daugelio vokiečių nacionalsocialistų pažiūros ir veiksmai.

Pagaliau reikia pažymėti ir tai, kad rasių susimaišymas gali turėti ir gyvenimą teigiančią reikšmę. Tik pirmosiose kartose tai ne visada iš karto būna. Tačiau, laikui bėgant, tai išryškėja. Toks genijus kaip Leonardas da Vinčis buvo maišyto kraujo, gimęs šimtmečiams praėjus nuo to sumaišymo. Beje, toks rezultatas gali būti tik tada, kai rasės artimos viena kitai.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, vokiečių nacionalsocializmo atsidavimas naikinimo instinktui vis labiau didėjo plėtojantis pasauliniams įvykiams. Vis labiau buvo naikinamos visos realios vertybės, žmonės, atrodantys nepatikimi, buvo išplėšiami iš artimųjų, gimtųjų vietų, vadovaujantys įtakingi žmonės buvo tremiami iš nusiaubtų vietovių. Daugelis jų prarado ir savo gyvybę.

Tai, kad karui reikėjo milžiniškų realių vertybių ir gyvybių aukų, kaip ir tai, kas jau minėta, atrodė daugiau negu neišvengiama, o sugriovimai tose srityse, kurių turėjo būti atsisakyta, — kaip būtinybė. Naikinimo jėgos siautėjo taip stipriai, kaip turbūt niekada žmonijos istorijoje. Tai, kuo buvo kaltinamas bolševizmas, pakartojo vokiečių nacionalsocializmas.

G. Tačiau, nepaisant viso to, vokiečių tautos kūrybinės jėgos pasirodė patvarios iki pat karo pabaigos. Jos dažnai skleisdavosi ir okupuotose teritorijose ir, nepaisant visko, buvo vertinamos tenykščių gyventojų. Jie galėjo jas suprasti kaip priemones tvarkai palaikyti ir kaip apdairumą.

Jie matė, kad, pvz., paskirstant pirmo būtinumo produktus, pirmenybė būdavo visiškai teikiama vokiečiams, o nevokiečiams miestuose reikėjo kęsti nepriteklius, o kaimuose buvo visiškai kitaip. Kiekvienas ūkis, nepaisant visų nustatytų prievolių, galėjo visai gerai aprūpinti savo žmones. {99}

Tačiau dabar, kai visa Vokietija užtvindyta priešininkų armijos, vokiečiai turi savo kailiu patirti tai, ką jau žmonės pridarė svetimuose kraštuose. Dažnai tai kartojasi tiesiog kaip kerštas.

Apie tai mąstydamas, nuolat klausi savęs, kodėl po tokio didžiulio pergalės svaigulio per tokį trumpą laiką galėjo įvykti toks absoliutus pasikeitimas. Ar teigiamos Vokietijos priešininkų jėgos vis dėlto buvo stipresnės? O gal gyvenimą neigiančios jėgos turėjo išsisiautėti visoje žmonijoje? Ir valdyti ypatingai žiauriai ten, kur pagal pasiektą susiformavimo lygi buvo nepakankamai žiūrima pašaukimo siekti svarbiausių žmonijos tikslų? Atsakyti galima tik pažvelgus į kūrybos procesą, kuriame atsiskleidžia visos jėgos.


XI 

KAIP BUVO UŽTRAUKTA NELAIME 

A. Dažnai sakoma, jog žmogus gyvena tam, kad taptų žmogumi. Tą patį galima pasakyti ir apie tautų bei visos žmonijos gyvenimą. Kiekviena tauta turi būti tikrų žmonių susitelkimas, o visa žmonija turi suvokti savo vienybę kaip sąmoningą tauriausią žmoniškumą.

Juk būtyje atsiskleidžia ne tik didžiulis gyvenimo pilnumas, bet čia ryškėja ir vis aukščiau kylantis gyvenimo turinys. Tačiau aukščiausias būties turinys, kurį galima suvokti, yra kilniausias žmoniškumas. Kai jis yra brandus — vadinasi, kūrimo procesas žemėje laimėjo susivaldymą ir ramybę, kurie leidžia toliau vystytis visai gamtai.

Jei žmogus atsiduoda šiam kilniam uždaviniui visiškai vidujai, tai jis išlieka tiesiame kūrybos kelyje ir patiria palaimą, kuri yra lemta žmonijai. Tačiau jei jis mano galįs vadovauti šiam didžiuliam tapsmui, remdamasis savo trumparegiška nuožiūra, jei laiko save gabesniu už kitus žmones, tai jis pats save stumia iš gėrį lemiančio kūrybos proceso. Šito padarinys — baisi nelaimė, ištinkanti ne tik pavienius žmones, bet ir visą tautą.

B. Vienintelė ir tikra žmonijos raidos galimybė yra {100} tai, ką galima pavadinti religingumu, kuris suprantamas kaip sąmonės nusikreipimo į didžiąją būties paslaptį išdava. Šito vokiečių nacionalsocializmui, deja, labai stigo. Mintis apie vokiečio žmogaus esmės atsiskleidimą jam tikriausiai atrodė bereikšmė.

Vis labiau buvo pasimetama išoriškume. Nepaisant visų Adolfo Hitlerio nurodymų dėl formuotinų kiekvieno žmogaus vertybių, vis labiau buvo prisirišama prie akivaizdžiai matomo egzistavimo. Ryšio su būties paslaptimi daugelis visiškai nejautė.

Adolfas Hitleris apie tikėjimo reikšmę pasisako labai taikliai (p. 116—117). Nepaisant to, tikybos mokymas buvo beveik visiškai išguitas iš mokyklų. Tiesa, melstis buvo leidžiama, tačiau negalima buvo vartoti Jėzaus Kristaus vardo. Mat Jėzus Kristus buvo laikomas žydu, kuris, kaip ir visi žydai, taip pat turėjo būti neapkenčiamas.

Aiškiai nebuvo suvokiamas milžiniškas atstumas tarp paprastos žydų tautybės asmenybės ir Jėzaus Kristaus dieviškumo bei jo reikšmės dieviškoje trejybėje. Visiškai nežinoma buvo tai, kad senosiose graikų misterijose Kristus reiškė Dievo pasireiškimo žmoguje prabudimą.

Toliau galima būtų priminti ir senovės egiptiečių bei senovės indų dieviškąją trejybę ir įvairių Artimųjų Rytų tautų tikėjimą išganytoju. Smarkiai krinta į akis ir tai, kad Jėzaus Kristaus graikiški vardai skamba labai panašiai kaip indiški. Dievo pasireiškimas žmoguje Indijoje vadinamas Jisna Krišna. Juk senovės indai kai kuriuos indiškus ir persiškus vardus pritaikė savo tarimui.

Tačiau tokie apmąstymai vokiečių nacionalsocialistams buvo visiškai neįmanomi. Neapykanta žydams sukėlė atvirkščią poveikį. Juk neapykanta, kaip ir kiekviena aistra, temdo sąmonės aiškumą. Todėl religija ir prarado savo reikšmę. Tačiau tik žydai buvo kaltinami religijos paniekinimu (p. 598).

Su niekuo nesulyginamas religijos vaidmuo žmoniškumo atsiskleidimui žmoguje darėsi vis menkiau suvokiamas. Tautos gyvenimas buvo nuo jos smarkiai izoliuojamas. Tačiau šitaip buvo atsiskiriama ir nuo visos žmonijos. Juk religingumas yra tai, kas nuo neatmenamų laikų priklauso visos žmonijos, nepaisant jos įvairovės ir susiformavimo skirtumų, žmoniškumui. {101}

Taip buvo užtraukta nelaimė vokiečių tautai. Gal kai kas galvoja apie religijos padėtį Rusijoje. Tačiau ten tautos gyvenimas yra kitoks. Čia vyrauja ne abstraktus mastymas, kaip tarp vokiečių, o dvasinės būsenos. Todėl daugelis čia išlieka religingi nepaisant visuotinio religijos nuvertinimo.

C. Tolesnis vokiečių tautos atskyrimas nuo visos žmonijos vyko kurstant aklą tikėjimą tuo, kad jėgos šaltinis yra neapykanta. O juk ji yra neigimo jėga, kuri gali uždusinti visą žmogaus žmoniškumą ir kuri skiria žmones vienus nuo kitų. Tačiau Adolfas Hitleris šitą jėgą žydų atžvilgiu skatino ypač aistringai. Nors jis labai stengėsi sužadinti vokiečių tautos kūrybines ir kuriančias jėgas, bet pats skleidė naikinančias. Su neapykanta žydams labai greitai buvo susieta neapykanta ir kitoms tautoms, galų gale viskam, kas kuo nors nepatiko vokiečių nacionalizmui. Tačiau tai galėjo tik sukelti visą pasaulį prieš Vokietiją ir iš jau rusenančios neapykantos įpūsti liepsną. Praraja tarp vokiečių tautos ir žmonijos smarkiai padidėjo.

Ši tauta beveik nesuvokė, kad tikra, egzistuojanti jėga, nesukelianti prieš save jokios naikinimo valios, atsiranda tik teigiant gyvenimą ir esmę viso, kas gyva. Neapykanta tam tikru mastu susikerta su tuo, kas neapkenčiama. Ir tai reiškiasi abiem kryptim kaip naikinimas.

Jei, nepaisant visko, vokiečių tauta dar ir turėjo sąjungininkų, tai jie atkrito. Aiškinti tai vien tuo, kad aiškiai buvo matyti, kaip Vokietija žengia į pralaimėjimą, būtų paviršutiniška. Nebuvo stipresnės vidinės sąjungos, kuri būtų leidusi sąjungininkams paveikti Vokietiją.

Vokietija tarsi atsiskyrė nuo žmonių pasaulio. Naujaisiais laikais prasidėjęs naujasis jo vienybės formavimasis buvo kol kas visiškai sustabdytas. Jau vien žodis „tarptautinis“ sukeldavo daugelio nacionalsocialistų antipatiją glaudesniems ryšiams su kitomis tautomis. Su šiuo žodžiu buvo siejama mintis apie savo tautybės atsisakymą. Rodos, niekam nekilo mintis, kad, kol žmogus gyvena, tai yra neįmanoma. Ir tik tautinio savitumo puoselėjimas galėtų būti apribotas.

D. Prie neapykantos netrukus prisidėjo dar kažkas, kas dar labiau padidino vokiečių tautos atskyrimą nuo {102} žmonių pasaulio. Neapykantą, kuri, būdama neigimo jėga, kaip ir kiekvienas aistringas jausmas, aptemdo sąmonę, papildė savęs pervertinimas, išdidumas, arogantiškumas, dėl kurių nors kiek aiškesnis matymas, ypač numatymas, darėsi visiškai nebeįmanomas. O kaip tik jį vokiečių nacionalsocializmas kuo uoliausiai ir skatino vokiečių tautoje.

Vėl ir vėl galima buvo girdėti dainuojant: „Šiandien mums priklauso Vokietija, o rytoj — visas pasaulis“. Buvo kalbama apie amžinąją Vokietiją. Rekomenduojamas vokiečių pasveikinimas skambėjo: „Heil Hitler!“ Jei iš tikrųjų būtų buvęs puoselėjamas gyvenimo teigimas, apie kurį kartais kalbėdavo Adolfas Hitleris, tai šis pasveikinimas gal ir butų turėjęs prasmę kaip noras ar palinkėjimas. Tačiau jis juk išreiškė vien begalinius lūkesčius, kurių patenkinimo buvo laukiama iš Hitlerio. Todėl daugelis vokiečių kartu ir baiminosi, kad būsią kalbumu ir apie nelaimę, ir nevartojo šio sveikinimo.

Skaitant kūrinį „Mein Kampf“, vis labiau stebina tai, kaip smarkiai Adolfas Hitleris jaučia savo pranašumą prieš visus tuos, kurie irgi rūpinosi vokiečių tautos likimu. Vėl ir vėl kartojama, kad visa tai esą kvaila arba kvailystė (p. 214, 291, 295, 306). Jie taip pat vadinami valkatom, nemokšom ar dar kitaip (p. 406).

O juk abejotina, ar šiomis aplinkybėmis, kurias Adolfas Hitleris laikė tinkamomis, būtų buvę pasiekti geresni rezultatai. Savęs pervertinimas trukdo tinkamai įvertinti kitų mąstymą ir veiksmus. Bet kuriom aplinkybėm bandoma pasiekti, kad butų pripažinta sava nuomonė. Prieš kitaip mąstančius tada sukyla netgi naikinimo valia. Ir atrodo, kad visiškai nebeįmanoma net ir pagalvoti apie padarinius, kurie gali iš to išplaukti.

Jei pamąstai apie tai, kaip lenkai po Pirmojo pasaulinio karo dažnai kartojo, kad jie ir vėl prisijungsią kitas vokiečių sritis, tai beveik atrodo, lyg jie būtų sugebėję numatyti toliau negu Hitleris. Užpuldamas Lenkiją ir pralaimėdamas Antrąjį pasaulinį karą, jis šį troškimą dar labiau sustiprino.

Pasipūtimas, išdidumas slopino atsargumą ir tiesiog skatino viso pasaulio priešiškumą Vokietijai. Vien tik {103} žydų persekiojimu, kurį vykdė vokiečių nacionalsocializmas, toli gražu nebūtų tai pasiekta.

E. Labai greitai atsirado ir daugiau veiksnių, kurie šį priešiškumą dar labiau stiprino. Jau vien Adolfo Hitlerio idėja, kad agresija bet kuriom aplinkybėm reiškia pergalę, labai sujaudino visą pasaulį. Dabar buvo svarbu užbėgti priešui už akių. Ir net brutaliausių ginklų panaudojimas nėra neįmanomas (p. 597). Nutaria pats žmogus. Pavienio žmogaus ryžtas gali būti labai reikšmingas, tačiau savivalė turėtų čia buti vienintelė svarbi. Remdamiesi tuo ir veikė kai kurie nacionalsocialistai.

Šitaip vokiečių tautos vadovybė stojo prieš visas kitas tautas. Buvo manoma esant pranašesniu už visus kitus. Tiesa, dažnai buvo sakoma, kad reikia turėti tikėjimą norint laimėti pergalę. Tačiau visos viltys buvo dedamos į daiktinę galią. Pergalę lems ginklai, rašė Adolfas Hitleris (p. 158). Laimės puolimo dvasia (p. 414—415).

Taip pat buvo teigiama, kad vokiečių tauta turinti tapti ponų tauta (p. 422), kad dėl pernelyg didelio idealizmo vokiečių tauta prarado pasaulinį viešpatavimą (p. 437). Beje, mintis, kad vokiečių valstybė turinti padaryti vokiečių tautą kilniausia žmonijos sudėtine dalimi, buvo labai gera. Tiktai nacionalistinė valstybė sugebėjo pasiekti, kad įvyko vos ne atvirkščiai. Reiškėsi vien garbės troškimas, kuris aiškiai jaučiamas anoje mintyje. Daugelis vokiečių tiesiog apsvaigo vertindami Vokietijos reikšmę ir didybę.

Visa tai peraugo kokias nors ribas. Vis labiau didėjo priešiškumas žmonijos susitarimui. Išstojimą iš Tautų sąjungos 1934 metų spalio 14-ąją gal ir galima paaiškinti vokiečių ambicijos įžeidimu, tačiau tai buvo žingsnis į atsiskyrimą. Ir taip buvo žengiama vis toliau — iki pat vokiečių tautos griuvimo į didžiausią kančių bedugnę.

F. Tai tiesiog kažkas siaubinga, kas dėl dabarties įvykių ištiko vokiečių tautą. Skausmingi išgyvenimai vis dar kartojasi ir nutvieskia tuos įvykius lyg žaibai tamsią naktį. Jie nuolat primena visa, ką iki šiol teko pakelti.

Milijonai vokiečių pačiame jaunystės žydėjime tikėjo, kad atiduoda gyvybę, už savo tėvynės šlovę ir gyvavimą, o žuvo už jos žlugimą. Pagaliau buvo pašaukti karinėn tarnybon ir senyvo amžiaus vyrai. Tačiau ne visada galima {104} pamatuoti ir tai, ką reikėjo ir vis dar reikia iškęsti žmonėms, nedalyvavusiems mūšiuose. Jiems karo kančios prasidėjo dabar, kautynėms jau išsisiautėjus.

Daugeliui atrodo, kad ne taip sunku Italijoje ir Japonijoje, kurios buvo Vokietijos sąjungininkės. Ten tikriausiai nebuvo tokios neapykantos kitoms tautoms, taip pat ir žydams. Išpuikimas ir arogantiškumas ten tikriausiai irgi nebuvo tokie dideli. Todėl turbūt ir jų likimas nėra toks kraupus.

Tačiau Vokietija tapo šalimi, kurioje sugriovimai tokie, kokių dar neregėjo pasaulio istorija. Miestai, taip pat ir daugelis kaimų liudija savo buvusią reikšmę tik kaip griuvėsių krūvos. Žmonės nebeturi net ir to, kas gyvybiškai būtiniausia. Visur ligos, badas ir šaltis, ir visų pirma skausmas dėl žuvusiųjų, sužeistų ir invalidų. Visoje tautoje turbūt nėra šeimos, kurios tai nebūtų palietę.

Dabar daugelis kalba apie Adolfo Hitlerio kaltę dėl šios nelaimės. Tačiau vis dėlto visa tauta irgi turėtų suvokti savo kaltę. Daugelis garbino Adolfą Hitlerį, o kai kurie tiesiog jį dievino. Ir tai tarsi prišaukė nelaimę. Tai sukėlė tiesiog beribį Adolfo Hitlerio pasipūtimą. Jis prarado bet kokį įžvalgumą. Jam reikėjo daryti sprendimus, pranokstančius jo galimybes. Ir tai sukėlė nelaimę.

G. Dabar kyla klausimas, ar vokiečių tauta vis dėlto bus apsaugota nuo visiško sunaikinimo. Galbūt jos priešininkai vis dėlto nelabai to siekia ir labiau negu nacionalizmas orientuojasi į besiformuojančias jėgas. Galbūt, nepaisant slegiančios padėties, vokiečių tauta ir šiomis siaubingai sunkiomis gyvenimo sąlygomis vis dėlto dar turi įrodyti savo reikšmę žmonijai.

Tikriausiai tam būtų galimybė, jeigu visas išpuikimas būtų pripažintas klaida ir būtų sukurti kiti santykiai su visomis tautomis. Vokiečių tauta tada galėtų tapti naujo, kilnesnio tautų žmoniškumo daigu. Karas gali būti baigęsis, bet žmonijos formavimasis dėl to nesustoja. Ji tikrai patirs pakilimą ir pasieks visiškai nelauktų rezultatų.

Šio kūrinio autoriui buvo padaryta skriaudų, tačiau jis nenustojo mąstyti apie tai, kad už labai daug ką dėkingas vokiečių tautai. Tiek visų žmonių, tiek ir vokiečių tautos dėmesį jis visų pirma norėtų atkreipti į gėrį ir didingumą, kad būtų teisingai įvertinta jų reikšmė žmonijai. {105}

Jis pats pajuto, koks sutvarkytas buvo visas vokiečių tautos gyvenimas, kokią nuostabą visada kėlė jos sąžiningumas ir meilė tvarkai, kūrybos džiaugsmas ir laimėjimai. Juk vis dėlto tarp vokiečių klestėjo ir nemaža tikro žmoniškumo.

H, Ir štai stovime prie Vokietijos griuvėsių. Ją palaužė jos priešininkų galia. Mintys nepaliaujamai sukasi apie klausimą, kodėl taip turėjo įvykti. Ir kaip lik 1945 metų birželio 22 dieną jos verčia užrašyti šiuos apmąstymus. Lygiai prieš ketverius metus — taip buvo sakoma iš pradžių- vokiečių vadovybė pradėjo karą su Rusija. Iš pradžių jis atrodė labai pergalingas. O po trejų metų užėjo nelaimė.

Vokietijos karinė galia buvo visiškai sunaikinta. Tie, kurie įsivaizdavo save tokius didingus ir nenugalimus, dabar, trūkčiodami nuo kančios, raitosi ant žemės. Daugelis negalėjo to numatyti. Nacionalsocializmo suformuotos neigiamos jėgos, niūrus fiurerio dievinimo šešėlis — visa tai lyg šerkšnas apdengė vokiečių tautą, stingdydamas jos gyvenimą. Visą blogį, kuris okupuotose svetimose žemėse buvo padarytas dėl kai kurių vokiečių arogantiškumo, dabar visu kartumu turi patirti pati vokiečių tauta. Didysis gyvenimo dėsnis, kad kiekviena sukelta energijos banga grįžta į savo pradžios tašką, veikia amžinai. Ir ten, kur žmoniškumo formavimasis jau yra pasiekęs didesnių aukštumų, kiekviena piktadarybė sulaukia ir ryžtingesnio atsako.

Jau pirmojo žmoniją užgriuvusio viesulo baigtis kvietė nuosekliai pamąstyti, kokia pasaulio užduotis gali būti skirta vokiečių tautai. Kiekviena tauta turi turėti jame ypatingą paskirtį ir kartu patirti savo likimą. Kai kurie vokiečiai galvojo apie jėgos stiprinimą ir vadovavimą žmonijai, o kiti manė, kad Vokietija turinti būti žmonijos gyvenimo ir veiklos pavyzdys ir skatintoja.

I. Vokiečių likimas daug kuo primena žydų tautos likimą. Vokiečių nacionalsocializmas ją apšaukė tikruoju Vokietijos priešu. Tačiau pažvelgus į žydų tautos istoriją, gal būtų galima įžvelgti vokiečių tautos paskirtį. Tai, ką žydų tauta tūkstantmečiais skatino, tam tikru atžvilgiu yra pasiekta. Dabar savo uždavinį turėtų išspręsti vokiečių tauta. {106}

Žydų tauta tikriausiai turėtų skatinti vyraujančioje žmonijos dalyje veržlesnį individualios sąmonės atsiskleidimą per šios santykį su daiktiškumu, todėl vis labiau būtina, kad ji įgautų daugiau dvasingumo. Ir rodėsi, kad kaip tik vokiečių nacija ypač sugebėjo tai paskatinti. Tačiau nereikėtų tai traktuoti kaip prieštaringumą, o greičiau suprasti kaip tolesnį kūrybos vyksmą. Bet čia žydiškumas turi dar vieną prasmę.

Pati vokiečių tauta šią savo ypatingą misiją tikriausiai pakankamai suvokė, tačiau jos žvilgsnį, ypač pastaruoju metu, vis primygtiniau traukė išorinė ir paviršutiniškoji pusė. Ir tai, kuo ji kaltino žydų tautą, rodos, išsiugdė savyje pati. Visa tauta tarsi sustingo savo egoizme ir savimeilėje.

Kadangi visa tai visiškai prieštarauja Kūrėjo valiai, tai galėjo tik užtraukti sunkų likimą. Buvusi Vokietijos vadovybė nesiekė, kaip tai būdinga vokiečių nacijai, žmonijos raidos, o per ją — ir nesavanaudiškumo bei galimybės suvienyti žmoniją. Greičiau ji veikė netgi priešingai. Todėl ir nebegalima buvo išvengti siaubingos, didelės nelaimės.

J. Atrodo, kad Adolfas Hitleris neretai nujausdavo, kas gresia vokiečių tautai. Jis kartais kalbėdavo apie ją kaip apie varguolių tautą, taip pat apie galimą vokiečių ir net visos Vakarų kultūros žlugimą, jei Vokietija pralaimėtų. O jis juk norėjo vokiečių tautos gerovės ir didybės. Tačiau, deja, visa, dėl ko jis būgštavo, įvyko.

Beveik atrodo, lyg būtų išsipildęs vienas mįslingas Adolfo Hitlerio pasakymas. Jo turinys būtų maždaug toks: dėl jo vokiečių tautai ar net visai žmonijai turinčios kilti didžiulės kančios, už kurias jam atleis apvaizda. Ji, be abejo, tai ir padarys.

Juk viskas vyksta Kūrėjo valia. Kiekviena kančia, net ir pati didžiausia, turi pozityvią reikšmę kūrybos vyksmui. Kad ir kokia sunki našta šiandien tenka vokiečių tautai, pagaliau ir visai žmonijai, vis dėlto yra labai daug vilties, kad iš čia pakils apsivalęs žmoniškumas.

Kai pamėgini įsigilinti į žmonijos nūdienos išgyvenimų prasmę, tai ir paties esybė labiau susitvardo. Ji net įgauna {107} jėgų pakilti virš tamsios kaip naktis lemties ir pažvelgti į žvaigždėtą dangų. Sąmoningą žmogų ten pasveikins brėkštanti naujos žmonijos dienos aušra.


XII 

VOKIETIJOS NELAIME NUTILUS GINKLAMS 

(Šitas skyrius taip pat yra parašytas 1946 m. lapkrityje) 

A. Sunku yra žiūrėti į Vokietiją. Visuomet nuščiūvame ir paklausiame save, kas liko iš Vokietijos? Taip dažnai ji buvo vadinama Europos širdimi. Ar šitoji širdis dar tebeplaka? Ar dar jaučiamas Europoje jos pulsas? Atrodo, kad iš Vokietijos į žmoniją jau nebesrūva nieko gyvybinga.

Atrodo, tarsi iš ten į Vokietiją žiūrėtum su siaubu. Visi svarbesni įrankiai, mašinos, net ir ištisi fabrikai dažnai su dideliu būriu sučiuptos darbo jėgos yra kraunami į laivus ir išgabenami. Nuolatos klausi save, ką gi Vokietija reiškė pasauliui, ar ji buvo tiktai siaubas, ar vis dėlto ir žadinanti jėga?

Žvilgsnis, skubėdamas per užimtas vokiečių sritis, visur užkliūva už užtvarų. Kai kurios krašto dalys yra tarsi atplėštos nuo Vokietijos. Nors visur, atrodo, matyti gyvenimas, tačiau jis atrodo visai kitaip negu anksčiau vokiškasis. Jis atrodo svetimas. Kaip tik ten, kur buvo ypač smarkiai kuriama, matyti sugriovimas.

Apžvelgus viską, kaupiasi šie įspūdžiai. Vietos, kuriose vokiškas gyvenimas skleidėsi iki galo, yra negyvenami, negyvi griuvėsiai. Ypač niūrus jausmas sukyla, kai pasuki ten, kur šitas gyvenimas anuomet plito į visas puses tarsi spindinti šviesa ir pasiekė didžiausias aukštumas. Taip pat ir mažos vietovės dažnai yra tylinčios šiukšlių krūvos. Gyvenimas jas beveik visiškai paliko.

B. Rytų srityse būta ypatingo baisumo vaizdų. Visur — gatvėse ir laukuose — gulėjo sulaužyti, suskaldyti žmonių kūrybos ir išradimo vaisiai: įvairiausi įrankiai, dviračių, automobilių, žemės ūkio ir kitokių mašinų dalys. Visur {108} taip pat buvo išmėtyti skalbiniai, mezginiai, drabužių liekanos. Įsisiautėjo beatodairiškas naikinimas viso, ką sukūrė žmogus.

Bet labiausiai sukrėtė tai, kad visur gulėjo arklių, karvių, veršiukų, kartais kiaulių ir šunų bei mažiau pastebimi paukščių lavonai. Aplinkui lyg pašėlę lakstė šunys, tarsi jie kažko ieškotų, bet nerastų. Taip pat kartkartėmis ore dar sukosi paukščiai. Kai jie nutūpdavo ant medžių, rodėsi, tarsi juos slėgtų didelė kančia. Tik retkarčiais jie bandydavo gailiai sučiulbėti.

Daugumą šių vaizdų galima buvo matyti iki pirmosios pokario žiemos ir netgi iki kito pavasario. Gatvėse ir laukuose matėsi, nors ir ne tiek daug, gyvulių lavonų. Jaučių ir veršiukų bandos nuolat buvo genamos į rytus. Daugelis jų vos bepaėjo ir dažnai likdavo gulėti ant kelio.

Naikinimo vaizdai buvo matyti dar išlikusiose vietovėse. Priešais namus gulėjo sulaužyti įvairiausi namų rakandai, priešais mokyklas ir valstybinius pastatus mėtėsi suplėšyti dokumentai, sąsiuviniai, knygos. Vėjas žaidė su puslapiais, kuriuose lig šiol ieškančios žmonių akys rasdavo įvairių dalykų. Kai kuriuose skutuose dar ruseno uždeganti išmintis, tad buvo sunku jų nepaimti į rankas, nepaisant viso prilipusio purvo. Apie makulatūros, skudurų, metalo rinkimą, atrodo, niekas daugiau negalvojo. Labai graudu būdavo taip pat, kai žvilgsnis sklandė virš stovyklų, kuriose buvo telkiami iš Rytų išvaryti vokiečiai. Šie, šiaip jau tokie darbštūs žmonės, dabar ištisas dienas, dažnai netgi ištisas savaites sėdėjo priešais namus nieko neveikdami, daugiausia tylomis, paskendę apmąstymuose.

Tačiau tam tikromis valandomis jie susirinkdavo didesnėse aikštėse. Tada dvasininkai kalbėdavo jiems apie galias, kurios formuoja gyvenimą, bandydavo juos paguosti ir pažadinti viltį. Netrukus po to pasigirsdavo pasmerktųjų giesmė. Rodės, kad ji reiškė viltį. Žmonės, kurie be darbo turėjo leisti savo dienas, dabar tarsi norėjo pripažinti, kokią reikšmę turįs dabartinis jų gyvenimas ir ką iš tikrųjų gyvenimas apskritai reiškia.

Daugelis šių žmonių dar vėlyvą rudenį tikėjosi nusikasti bulves. Tačiau juos išvarė rusų kareiviai. Bulvių neleido nusikasti, ir jos supuvo. Taip pat ir didžiuliai {109} javų laukai liko nenupjauti, derlius paliktas supūti. Vargu ar galima buvo paaiškinti, kodėl kraštą užtvindžiusi jėga šito reikalavo prievarta.

C. Nepaisant baisių sugriovimų, visai kas kita ryškėjo Vokietijos vakaruose, kur žvilgsnis gali sklandyti kiek labiau nurimęs. Gyvybingumo srautas, atrodo, kyla. Vokietija yra suspausta, o jos gyvenimas sukauptas tarp Oderio ir Reino, perpildytas žmonių. Veidai dažnai rodo, jog žmonės kenčia įvairius nepriteklius.

Anksčiau nuolat buvo sakoma, jog vokiečių tautai reikia daugiau erdvės. Su šio naujo karo pradžia milijonai vokiečių vyrų iš visų Vokietijos dalių plūdo į svetimus kraštus, pirmiausia į Rytus, kad juos užimtų ir išnaudotų. Tačiau iš tų vietų vėliau vėl buvo išgabenami milijonai žmonių į Vokietiją, nes dabar čia trūko darbo jėgos. Naujosios jėgos išgyveno Vokietiją gerąja ir blogąja prasme. Yra pakankamai reikšminga, jog dauguma jų norėjo likti Vokietijoje ir negrįžti į savo tėvynę.

Tačiau į Vokietiją buvo taip pat atgabenta žmonių iš įvairių šalių ypatingos prievartos būdu. Kai kurie vokiečiai juos ten laikė pavojingais. Vokietijoje jie pateko į stovyklas, kuriose dauguma rado karčią pražūtį. Jau tuomet nuolat kalbėdavo, kad su jais atliekami baisūs bandymai ir jie turėsią mirti kankinama mirtimi.

O dabar į šitą Vokietiją plaukia vokiečiai visų pirma iš okupuotų rytinių sričių. Jie mėgina pabėgti nuo to, kas juos užklupo. Nuolatos jie išgyvena tai, kaip jie buvo išvaryti iš savo namo, iš savo nuosavybės, tik menkniekius tegalėdami su savimi pasiimti į kitą būstą, kad greitai ir iš ten būtų išvaryti. Vis mažiau jie tada nešdavosi rankose, kol pagaliau bėgo be nieko į vakarinę Vokietiją.

Nuo puolančios rusų jėgos į Vokietiją bėgo taip pat labai daug estų, latvių, lietuvių ir netgi didelis skaičius lenkų. Jie nenorėjo grįžti į svetimųjų užimtą tėvynę. Nepaisydami visų sunkumų, jie mieliau lieka Vokietijoje. Tiesa, lenkai jau ir vėl traukia į Lenkiją, tačiau priešindamiesi.

Tad dabar Vokietijoje yra didelė spūstis. Daugiau nieko negirdėti apie kovą dėl gyvenamo ploto. Jo ieškoti pasidarė neįmanoma. Ir šitokioje suspaustoje gyvenamoje {110} erdvėje yra ne tik vokiečiai, bet ir daugelio kitų tautų žmonės.

D. Nacionalistinė Vokietija buvo priešiškai nusistačiusi kiekvienos nevokiškos kalbos vokiečių teritorijoje atžvilgiu, o dabar turi būti toleruojamos įvairios kalbos. Vokiečiai netgi yra priversti bent jau šiek tiek pramokti įvairių kalbų.

Priešingai, savotiškai jaudina, kai kitatautis vartoja vokiečių kalbą, kai tik jam reikia kalbėti susirinkusiems kitų tautų žmonėms. Suspaustoje Vokietijoje ji yra laikoma kalba, kurią gali suprasti daugelis tautų.

Betgi labai neįprastą priešingą reakciją vokiečių kalba patiria okupuotuose Vokietijos rytuose. Pastaruoju metu, ypač po 1941 m., visi nevokiški vietovardžiai buvo pakeisti vokiškais. Dabar visos vietovės pervardijamos: vienur rusiškai, kitur vokiškai. Šitaip Kionigsbergas dabar vadinamas Kaliningradu. Tačiau tai tėra tik šitą vardą turinti griuvėsių krūva. Taip pat ir šūksmai apie vokiečių tautos grynarasiškumą dabar gavo labai stiprų atkirtį. Nuolat gimsta mišraus kraujo vaikai. Tiesą sakant, taip būdavo jau ir tais laikais, kai Vokietijoje viešpatavo nacionalsocialistai. Moterys, tapusios motinomis nuo kitataučių, būdavo sunkiai baudžiamos. Kai kurios jų netgi būdavo nubaudžiamos mirtimi. Tačiau nugalėtojams okupavus Vokietiją, vis daugėja kitataučių gimimų. Vis dažnesnės santuokos tarp vokiečių ir nevokiečių.

Tačiau sunkiausias Vokietijos likimo dalykas yra visiškas vokiečių tautai nacionalsocializmo žadėtos padėties tarp tautų pasikeitimas. Adolfas Hitleris savo darbe ,,Mein Kampf“ tvirtina, kad begalinis idealizmas leidžia vokiečių tautai viešpatauti pasaulyje. Vėliau dažniau buvo kalbama apie vokiečių vadovavimą arba netgi apie vokiečių arijų tautą Europoje.

O dabar vokiečių tauta yra visiškai užkariauta kitų tautų. Vokiečiai privalo paklusti ir tarnauti. Tačiau dabar jie patys tik patiria tą patį, ką žiauraus ir pikto okupuotose teritorijose yra darę nacionalsocialistiniai vokiečiai. Tik Rytuose kai kas pasikartoja kerštaujančiu, tačiau visgi istoriškai švelnesniu būdu. Visa tai, žinoma, gali pažadinti vokiečius vertinti kitaip tiek savo, tiek ir kitų {111} tautų būdą ir reikšmę. Taip nelaimė yra tapusi išsigelbėjimu.

E. Labai reikšmingas yra ir vokiečių veikios pasikeitimas. Daugelio fabrikų sugriovimas išlaisvino tūkstančius nuo darbo. Norint išgyventi, dabar reikia auginti maistingus augalus mažiausiuose žemės plotuose. Maisto tiekimas iš užimtų rytinių sričių nebeįmanomas, o iš tolimų kraštų — nepakankamas. Šitaip dabar fabrikinį darbą reikėjo pakeisti žemės ūkio darbais. Badas ir kuro trūkumas vis didėjo.

Žiūrint iš kosminės panoramos, visa tai yra labai reikšminga vokiškumui. Gyvojoje karalystėje žmogus turi uždavinį skatinti augalijos ir gyvūnijos pasaulio raidą. Jis tai, žinoma, darė dėl savo reikmių. Tačiau kūrybos vyksme tatai turi didelę prasmę. Ją dabar įgyvendina vokietis. Po didžiausio žmonių gyvybių naikinimo laikotarpio vokiečiai privalo labiau negu kada nors rūpintis žemesnių gyvybės sričių gyvenimu.

Palyginti su naikinimo įtūžiu, tai yra tikras atsivertimas. Iš to galėjęs kilti tik didesnis viso, kas gyva, vertinimas. Užuot stengusis laimėti daugiau gyvenamos erdvės, siekiama didinti kūrybą, žmogus turi daugiau atsiduoti viso, kas gyva, plėtojimui. Atrodo, jog vokiečių tautos likimą patręšė užplūdusi nelaimė, kad ji būtų išgelbėta. Ir tai jau ryškėja kaip vis didėjantis ir visus sutelkiantis visos vokiečių tautos tarpusavio paslaugumas.


XIII 

NIŪRUS TAUTOS UŽPUOLIKĖS LIKIMAS 

(Šis skyrius parašytas taip pat tik 1946 m. lapkrityje) 

A. Vokiečių vadovybei užpuolus Lenkiją, kilo baisi žmonijos audra. Lenkija greitai bus nugalėta. Po to, kai žlugo Vokietija, Lenkija atsidūrė tarp nugalėtojų. Tačiau ji ne pati laimėjo kovą. Ji sulaukė likimo, kuris beveik dar sunkesnis negu tas, kuris ištiko vokiečių reichą.

Lenkija taip pat yra kitos jėgos užimtas kraštas. Nors jai ir yra pripažintas balsas Tautų Taryboje, tačiau faktinio {112} savarankiškumo ji visgi neturi. Ją valdo Rusija. Priešingumai tarp jos žmonių yra tokie dideli, kad kalbama apie gyvenimą ir mirtį. Atrodo, tarsi Lenkijos padėtis kaip tik dėl jos glaudesnių ryšių su nugalėtojais yra dar nelaimingesnė, negu prieš tai buvo.

Ir tai lėmė Vokietijos vadovybė. Ji susitarė su Rusija dėl Lenkijos padalijimo ir priminė šiai tautai senąjį likimą. Mat ji jau kelis kartus buvo padalinta. Iš laisvos valstybės pasidarė trijų kaimyninių valstybių provincijos. Anuomet sumanytoja buvo Rusija, o dabar — žlugusi Vokietija ir nugalėtoja Rusija. Tačiau Vokietija per tai prarado labai daug.

B. Priešais kiekvieną likimą sustojama ir klausiama jo priežasties ir prasmės. Pažiūrėjus į likimo paliestųjų aplinką, kartais labai greitai randamas atsakymas. Atrodo, šiuo atveju nelaimę bus sukėlęs stipresniųjų troškimas valdyti.

Tačiau nukentėjusysis dabar kenčia, mąsto apie tai, kodėl kaip tik jam tatai buvo skirta.

O kiekvienos tautos istorija visada gana aiškiai nurodo įvykius, atitinkančius jos žmonių savitumą.

Lenkų tautai visada buvo būdingi didesni prieštaravimai, o dėl to — ir neramumai. Šitaip ji nusilpo ir kaimynams galėjo žadinti tik plėšikavimo ir valdžios troškimą.

Vidurinysis lenkų tautos sluoksnis yra išdidus ir mylintis laisvę, o viršutinysis nori tik valdyti, apatinysis nori paklusti ir daro tai jaudinančiu būdu. Tikros pastangos susivienyti vargiai kada nors buvo matomos. Tam visada priešinosi visur prasiveržiantis ir dažnai labai stebinantis savęs pervertinimas. Taigi čia nuolatos buvo daug įtampos ir lūžių, ir tauta negalėjo pasiekti stipraus susitvardymo, o tik pavergianti jėga galėjo išlaikyti visus kartu.

Jau kiekviename lenke atsispindi prieštaravimai ir nepastovumas, nors jo veidas daro visai inteligentiško žmogaus įspūdį. Su dideliu draugiškumu jis duoda pažadą ir per palyginti trumpą laiką jį pamiršta. Apsisprendimams trūksta tvirtumo. Jėgos panaudojimą siekiant to. kas viršija būtinų gyvybinių poreikių patenkinimą, būtent tautos labo, galima pamatyti nedažnai. Tačiau ranka labai lengvai ištiesiama siekiant neužtarnauto gėrio.

Mąstyti apie visos tautos garbę, esant tokiam elgesiui, {113} atrodo, beveik neįmanoma. Tačiau Lenkijos meilė tėvynei labai gyva.

Kiekvieno žmogaus ir visos tautos gyvenime išryškėjo greitas judėjimas šen bei ten, o dėl šito — judėjimas aukštyn ir žemyn. Ir nenorima prieiti prie didesnio savo tautos susivienijimo, ir nesiekiama šito su kitomis kaimyninėmis tautomis. Santykius su Vokietija slėgė elgesys ne tik vokiečių, bet ir pačių lenkų. O kaip tik šie santykiai turėjo būti draugiškesni. Galbūt tai pasiekti padės dabartinis likimas. Per Antrąjį pasaulinį karą rodės, kad Lenkija galinti dar šį tą laimėti, kai vokiečių galia pradėjo lūžti. Tačiau įvykęs padalijimas buvo dar skausmingesnis. Ankstesnių padalijimų metu lenkai galėjo pasilikti savo tėvynėje O šįkart jie buvo ištremti iš atskirų sričių. Savo tėvynę, labai dažnai taip pat ir savo turtą turėjo perleisti svetimiems. Jiems buvo nurodytas vokiškas kraštas

Nors kalbama, kad šios naujos sritys anksčiau buvusios apgyventos slavų genčių, tačiau jos niekada nepriklausė Lenkijai. Vokiečių žmonės ištisus šimtmečius aukojo savo jėgas šiai žemei, dirbo, ją atgaivino. Tai kėlė ir ten plūstančių nuostabą, kad gyvenimo sąlygos daug geresnės negu Lenkijoje ir Rusijoje, net ir po įvykusių sugriovimų. Netgi dauguma į Vokietiją darbams išvežtų lenkų ir ukrainiečių pareiškė, kad jie taip pat ir dabar labiau norėtų pasilikti čia negu grįžti į tėvynę, nepaisant juos kankinančio namų ilgesio.

Dabar į vokiečių kraštą atsiųsti lenkai rado čia visko, ką jie tuoj pat ėmė laikyti savo nuosavybe. Tai jie dar galėjo padauginti. Mat jiems buvo leista užimtą ūkį iškeisti į kitą ir tik po trečio pakeitimo pasilikti galutinai. Šitaip tada galėjo būti padauginta ir tai, kas kiekvieną kartą buvo atimama iš vokiečių. Kai kurie lenkai atkeliavo su savo turtu, netgi su naminiais gyvuliais, arkliais, karvėmis ir t. t. į kraštą, kurį jie dabar užėmė.

Vokiečiai turėjo iškeliauti negalėdami nieko pasiimti. Tačiau kai kurie buvo priversti pasilikti. Tai ypač darė amatininkai, mašinistai ir įvairūs technikai. Tokių jėgų kaip tik trūko. Savo darbingumo ir pasiryžimo nepakako.

Kai atėjo laikas įdirbti laukus, visur buvo matyti, kad įdirbti tik maži plotai, kurių vos galėjo pakakti prasimaitinti. Didesnieji laukai buvo palikti dirvonuoti. Skirtumas {114} tarp vokiško ir lenkiško žemės naudojimo tapo akivaizdus. Žinoma, galima buvo taip pat manyti, kad lenkai nesitikėjo čia pasilikti visiems laikams.

Gyvulių kiekį šiose srityse labai smarkiai sumažino rusai. Vokiečiai turėjo atiduoti gyvulius, kurių iš jų dar nebuvo atėmę lenkai. Nuolat buvo genamos didžiulės bandos į rytus, vėliau taip pat ir į šiaurę, kad toliau būtų gabenamos jūra.

D. Lenkų nusavintas vokiečių kraštas buvo pagaliau tik vargingas kraštas. Tai labai aiškiai buvo matyti iš sugriautų miestų. Buvo taip pat ir kaimų, kuriuose buvo vien griuvėsiai. Nors ir Lenkijoje buvo daug sugriauta, tačiau šituose vokiečių kraštuose sugriauta buvo ne mažiau. Silpna darbo jėga negalėjo užlyginti gilių prieštankinių griovių ir daugybės apkasų, kurie kirto ir labai mažino derlingiausius laukus. Vėliau dar buvo prieita prie to, kad įvairūs pramonės įrengimai buvo ardomi ir siunčiami į Rusiją.

Tegu Lenkija ir mato save esant tarp nugalėtojų, vis dėlto ji tėra varginga šalis, o naujos sritys, kurias jai buvo leista užimti, yra tik griuvėsių laukai. Ar lenkų jėgos visa tai ir vėl galės atstatyti, yra labai abejotina. Reikia didžiulės darbo ir kūrybinės jėgos bei darbo entuziazmo. Tačiau dideli lenkų tautos nuostoliai ji labai sumažina.

Žuvusiųjų skaičius — daug milijonų. Labai didelė tautos dalis buvo ką tik sunaikinta. Karas nusinešė milžiniškas aukas, o po to buvo planingai naikinami išsimokslinusieji. Lenkų karininkai, pasidavę priešui, buvo tūkstančiais šaudomi.

Taigi naujoji Lenkija yra ne tik sugriautas kraštas, bet ir pati tauta taip pat yra palaužta. Čia dar padidėjo ir jau egzistavę prieštaravimai. Rodos, tauta pati save žudo. Siautėja slaptas tautos karas, kuris daug kam atima gyvybę. Jėgos, kurias vyriausybė skiria dar vis nepakankamos tvarkos palaikymui, nuolat sunaikinamos. O priemonės, kurių po to imamasi, lemia vis didesnius nuostolius tautai.

Šitaip Lenkijos likimas, atrodo, yra dar sunkesnis negu Vokietijos. Kraštas ir žmonės smunka į vis didesnę {115} nelaimę. Pagaliau ir nėra tikros Lenkijos. Prisidengusi lenkišku apsiaustu, valdo svetima jėga.

E. Pažvelgus į žmoniškumo reikšmę gamtos gyvenimui, Lenkijoje matyti begalinis kentėjimas. Tai, ko gamta laukia iš žmogaus, Lenkijoje gali būti įgyvendinta mažiausiai. To, ką ji įgijo iš vokiečių žmonių ir ką vokiečiai sugeba daryti dabar savo suspaustoje tėvynėje, Lenkijoje nėra.

Didesni žemės plotai reikalingi daugiau darbo jėgos ir didesnės jos įtampos. O viso šito trūksta. Taigi Lenkija, nepaisant papildymo naujais žmonėmis, įsileido tik dar didesnį taip pat ir gamtos gyvenimo nuskurdinimą. Atrodo, tarsi virš šitos tautos sklando tamsi nelaimė. Kyla klausimas, o kokią prasmę ir reikšmę turi tai, kas dabar yra užkrauta šiai tautai.

Galbūt reikėtų pagalvoti, kad lenkų tauta turėtų aiškiau suprasti žmoniškumo reikšmę daugiau rūpinantis gamtos gyvenimu. Tada žmogus jaustųsi esąs pašauktas padėti viskam, kas gyva, labiau suklestėti. Visa tauta, ypač ką tik okupuotoji, kviečia prie šito arba žvalgosi kitokios galimybės, kad taptų gyvybingesnė.


XIV

KAIP REIKĖTŲ SUPRASTI DABARTINIŲ ĮVYKIŲ PRASMĘ 

A. Pastaruoju metu Vokietijoje labai dažnai kalbama bei rašoma apie tai, kad didieji dabarties įvykiai lėmė žmonijos pasikeitimą. Tačiau niekada aiškiai nesakoma, kas iš to išplauksią. Visgi įmanoma būtų tai šiek tiek pasvarstyti. Tiktai į paprastus įvykius reikėtų žiūrėti nuosekliau.

Regint visa susieta didžiaisiais ryšiais, visas pojūčiais patiriamas gyvojo pasaulio vyksmas reiškia slaptųjų jėgų poveikį subtilesniems gyvenimo reiškiniams. Po griovimų ir naikinimų, atrodo, tai atsitinka savaime. Gamtoje po tokių įvykių visada ryškėja didesnis gyvenimo antplūdis. Naują pavasarį bus tuo daugiau žiedų, kuo {116} daugiau jų buvo nulaužta praėjusį pavasarį. Taip vyksta visoje gyvojoje karalystėje.

Žmonija taip pat visiškai jai priklauso. Tiktai čia kalbama ne vien tik apie žmonių skaičiaus didėjimą. Vokiečių nacionalsocializmas galvojo apie tai kaip apie kažką ypač pageidautina ir žvalgėsi didesnės gyvenamos erdvės. Su tuo buvo susijęs taip pat ir valdžios siekimas.

O Rusijoje puoselėjama tokia mintis. Ten yra pakankamai gyvenamos erdvės dar daug didesniam gyventojų skaičiuj. Tačiau jie pageidauja vienodo mąstymo ir gyvenimo būdo žmonių susitelkimo. Žinoma, tai greičiau juntama kaip tapsmo trukdymas, o ne kaip paskata. Tikras esminis žmonijos augimas visų pirma skleidžiasi viso jos gyvenimo raida, žmonių sąmoningumo augimu. Žmoniškumas daiktiškame pasaulyje, būtyje turi tapti vis reikšmingesne kūrybine jėga žadinant visą gyvenimą.

Jo spinduliavimas turi vis giliau prasiskverbti į gyvenimą ir padaryti jį prasmingesnį. Apskritai, ką žmogus skelbia, kas akivaizdu jo asmenybėje ir ką jis įgyvendina, turi reikštis kaip esmingesnio gyvenimo teigimas, kaip siekimas išaukštinti jo turinį.

Priklausomai nuo to, kaip šitai daugiau ar mažiau tampa aišku, formuojasi pavienio žmogaus bei visos tautos likimas. Jeigu žmogus pasitraukia iš šito esminio formavimosi, tai jis atsilieka ir turi kentėti tol, kol vėl įsitrauks į kūrybos vyksmą.

B. Deramas elgesys, prasmingesnis gyvenimo būdas dažniausiai pasiekiamas pažinus savo esmę. Tyrinėjant daiktiškumą, materiją, pagaliau buvo rastas protonas, kuris jau nebeturi nieko daiktiško. Todėl apie protoną sakoma, kad jis esąs tik vieta ir veikimas. Pamąsčius apie žmogaus esmę, kuri yra dvasingumas, ir ištyrinėjus iki pat gelmių, apie ją pasakytina, tik kur kas labiau, tai, kas sakoma apie protoną.

Žmogus iš esmės yra visai savitos rūšies dvasinis vienetas. Kalbama apie jo asmenybę, jo individualumą, jo Aš ir savimonę. Šitai nuolat yra tam tikrų veikimų pamatinis taškas. Kaip tam tikras vienetas, jis yra jėga, kuri darbuojasi jėgų jūroje ir veržiasi nuolat didėti. Tad ji taip pat yra ir veikimas, bet galiausiai dar ir vyksmas. {117}

Žmogaus esmė, kaip kūrybinė jėga, yra labai paslaptinga ir jau vos įžvelgiamo dydžio. Ji kyla per milijonus žmonijos gyvavimo metų ir kaip tik turi pabusti iš snaudulio būsenos. Tik kelių žmonių esmė skleidėsi visiškai kaip dieviška jėga. Tačiau apie tai kalbama kaip apie magiją, kaip apie trokštamus įvaizdžius. Nuostabus žmoniškumo dydis, kaip kūrybinė jėga, dažnai tėra vos tik numanomas.

C. Dabar, prisiminus save, galima aiškiai suvokti, kad mūsų esmė reiškiasi mūsų asmenybės jėgų viduje, o po to išoriškiau — asmens jėgose. Pirmosios yra labiau susijusios su dvasingumu, o antrosios — su kūniškumu. Žmogaus esybė dalyvauja įvairiausių jėgų žaidime ir stengiasi šitame žaidime laimėti.

Visos šitos jėgos nėra viena nuo kitos atsiskyrusios. Jos greičiau priklauso bendram esimui, vidinei jo gilumai — iki pačios būties. Visur šitos jėgos yra pastovūs srautai. Jau kūniškumas yra nuolatinis vyksmas, ilgai trunkantis gyvenimo apraiškos kūrimas, atsikratymas mirštančių gleivių lašelių, vadinamų ląstelėmis. Tačiau gyvesnis vyksmas esti viduje, sielos ir minčių gyvenime. Šitai žmogus, be kita ko, pastebi tuo metu, kai procesai jo kūne vyksta tam tikru atžvilgiu išorėje. Jis taip pat žino, kaip tai sruvena jame ir per jį, kiekvieną akimirką jame kažkas pakyla, netgi jeigu jis jau ir nesugeba savarankiškai to valdyti.

Dar mažiau negu apie jėgų žaidimą savo kūne žmogus žino apie vyksmą kosmose, kuris jį supa, kuriame jis yra. Kad tai labai stipriai veikia, turėtų, tiesą sakant, būti savaime suprantama, tačiau žmogaus sąmonė dar neįgavo tam reikalingo šviesumo. Ir taip gyvena dabarties žmonės, ypač vyraujančioje žmonijos dalyje, nesuprasdami, iš kur ir kur link.

Jėgų žaidimas kosmose vyksta labai panašiai, kaip kad ir regimojoje būtyje, gamtoje ir žmonių gyvenime susikaupiant ir išsisklaidant, susivienijant ir išsiskiriant, sutariant ir prieštaraujant. Žmonių pasaulyje tai išryškėja ypač aiškiai. Pavienis žmogus jau yra jėgų judėjimas, taigi jis taip pat priklauso savo tautos jėgų sumai, kuri kartu traukia jo jėgas. Šitoje jėgų sumoje jis taip pat veikia, {118} tačiau ne tik dabartiniame jėgų žaidime, bet taip pat ir praeities ir net visame visų žmonijos tautų gyvenime.

Dabar visai aišku, kaip visa žmonija įtraukiama į bendrus jėgų veikimus. Nepaisant visų išėjimų, visų prieštaravimų ir išsiskyrimų, čia kalbama apie susitelkimą. Žmonijai turėtų būti žinoma, kad žmoniškumas yra savita gyvenimo banga kūrybos tapsme.

D. Kad šitokio bendro sąmoningumo negalima pasiekti vienai tautai užvaldant kitas tautas arba net visą žmoniją, turėjo būti pripažinta. Tautų sunaikinimas, kuriuo buvo grasinama žydams ir vokiečiams ir kuris, atrodo, buvo įgyvendinamas, žinoma, taip pat negalėjo tam padėti.

Žmonių vienybė gali būti pasiekta lik didesniu tikruoju, daugelio, visų pirma vadovaujančių, žmonių žmoniškumu, didėjant supratimui to, kas yra žmogus iš esmės.

Karai dabar turi baisiai giliai prasiskverbiančią, tačiau gyvenimą neigiančią ir jį naikinančią reikšme. Anksčau jie kildavo tarp atskirų vienos tautos jėgų. o vėliau buvo prieita prie karų tarp visų dviejų arba ir didesnio skaičiaus tautų jėgų, kol pagaliau viena prieš kitą stovėjo pagrindinės žmonių pasaulio dalys. Nepaisant visų pastangų ir veržimosi į visos žmonijos sugyvenimą, buvo prieita prie siaubingo visos žmonijos susidūrimo.

Žmonės, kurie linksta tik į daiktiškumą, kalba apie būtinumą kariauti, kad būtų garantuotas tautos egzistavimas ir gyvenimas. Tačiau per karą visada yra sunaikinama daug gyvybės. Nepaprastai smarkiai ji buvo naikinama per abu pasaulinius karus. Karai yra tik kūrybinį vyksmą neigiančių jėgų padariniai. Jos stoja prieš teigimo jėgas, norinčias kelti ir vienyti.

Nepaisant to, ir naikinančios jėgos taip pat priklauso kosmoso jėgų žaidimui. Jos turi laimėti, jeigu gyvenimo jėgos darbuojasi toje pačioje plokštumoje kaip ir jos ir neiškyla virš jų. Tačiau vos tik teigimo jėgos prasiveržia į viršų, karai daugiau nebegali kilti. Taikos sutartys čia labai mažai turi įtakos.

Tikrojo žmonių žmoniškumo susiformavimas yra vienintelis visos žmonijos vienybės laidas. Tada karai galutinai bus išstumti iš jos gyvenimo. Žmonijos audros, tokios kaip abu pasauliniai karai, negali kilti tarp taurių žmonių, {119} nes neigimo jėgoms kūrybiniame vyksme tada trūksta reikalingo impulso.

E. Reikėtų pasvarstyti, kaip prieinama prie žmoniškumo suklestėjimo. Negalima aklai tikėti, kad žmogaus esmė kylanti iš kūniškumo. Tai yra visiškai neįtikėtina. Ji turinti egzistuoti dar iki gimimo ir padėti atsirasti kūniškumui, kad po to galėtų juo reikštis. Tai pavyksta tuo tobuliau, kuo aiškesnė pati esmė, ir vėliau kūniškumas taip pat plėtojasi jai padėdamas. Esmė, kuri yra nuostabi jėga tarp kūrybinių jėgų, turi vis labiau iš snaudžiančios būsenos peraugti į tikrąjį gyvenimą.

Čia didelę įtaką turi kūno gyvenimas. Dėl jo žmogaus esmę gali veikti aplinka ir ją užvaldyti. Taip laimimas esminis aukštesnės esybės turinio susiformavimas, besiskleidžiantis didesniu sąmonės šviesumu.

Šis turinys po mirties perkeliamas toliau, pirmiausia į kitokį negu kūniškumas egzistavimo būdą, o po to ir vėl — į naują kūną. Taip reikėtų įsivaizduoti žmoniškumo formavimąsi. Jis yra veikiamas įvairių jėgų ir aplinkybių. Kai kurios jų skatina, o kitos kliudo ar net nustumia atgal.

Kas, pvz., į žmogų ar į visą tautą žiūri kaip į tai, ko reikėtų neapkęsti visame gyvame pasaulyje, tas įgyja nekenčiamų savybių. Naujam gyvenimui jis gali atsirasti tik ten, kur labiausiai tinka jo nekenčiamas būdas su visais savitumais. Tada jis patiria, ką tai reiškia, kai tavęs nekenčia, ir taip galbūt galėtų įveikti šią neapykantą.

F. Baisūs paskutinių karų įvykiai daro atitinkamą poveikį taip pat ir žmogaus esmei. Jis yra skirtingas priklausomai nuo kiekvieno savybių.

Su didžiausia kovine narsa kritusieji kare pakeičia savo esmę, bet bailio esmė nepasikeičia, kai jis žūva. Vėlgi siaubingas oro puolimas su aukštyn sklindančiu mirties kauksmu visiškai beginkliams yra patyrimas, turintis didžiausią poveikį ne tik kūnui, bet ir dar labiau sielai. Toliau, taip pat labai didelę reikšmę turi neįsivaizduojamas ilgalaikis skurdas, kurį karas lėmė milijonams žmonių.

Visokių daiktinių vertybių praradimas dažnai yra sunkiai pakeliamas, tačiau artimų mylimų žmonių mirtis, velnioniškos baisybės, žvėriškas žiaurumas, badas ir šaltis, silpnumas ir ligos, sužeidimai ir bejėgiškumo patyrimas {120} naikina visus ryšius su išoriškumu, daiktiškumu, tuo, kas laikina. Jautiesi priverstas galvoti apie tai, kas iš tikrųjų yra gyvenimas, kas yra žmogus iš esmės. Gyvenimo būdas, įpročiai, ypač mitybos ir apsirengimo, dažniausiai, rodosi, yra nereikšmingi žmogaus esmei. Tačiau kaip tik jie labiau negu kas kita riša prie beprasmybės, prie visiško netikrumo. Dabar visi šie įsipareigojimai turi būti palikti, turi būti atsisakyta visų įpročių. Galimybių juos patenkinti daugiau nebėra. Reikia pasitenkinti pačiu paprasčiausiu ir vargingiausiu.

Bendras vargas ir nepriteklius, kurie viešpatauja taip pat ir po karo, iš pagrindų keičia viso gyvenimo aplinkybes. Nuolat slegiamai ir silpninamai veikia nuogąstavimas, ką gi duos kita diena.

Tada kai kas prasiveržia pro savąjį išoriškumą. Pamažu žmogus vis gyviau jaučia, kad jis iš esmės yra kažkas visai kitos rūšies, kuo jis skiriasi nuo kitų, kažkas labai vidinio. Ir tada jis ieško savo kilmės. Tai negali būti nei kūnas, nei kraujas. Jo esmė jam pasirodo tarsi esanti labai didelė paslaptis. Jis norėtų ją visai aiškiai pažinti. Viskam, kas įprasta gyvenime, jis leidžia nuslūgti. Žmogus ateina į save.

G. Tačiau daugeliui karo vyksmas labai dažnai lemia kažką priešinga, viso esmingumo pajautimo nuslopinimą, netgi vidinio gyvenimo, taip pat ir esmės mirimą. Kai kuriuose žmonėse šėlsta jėgos, ypač prieš beginklius, ir nuslopina juose visa, kas žmogiška. Jie tam tikru atžvilgiu tampa žmoniškumo vaiduokliais, niekšais, baisenybėmis.

Moterys dažnai kankinamu būdu turi patirti šiurpiausius dalykus. To, kas su jomis daroma, beveik neįmanoma įsivaizduoti, ir tai yra daug skausmingesnis dalykas negu nužudymas. Tačiau daugumą jų ištinka tai, kas yra visiškai nežmoniška. Baisių masinių mirčių fone gyvenimas jas visiškai nubloškia žemyn. Jų žmoniškumas tampa bejėgis prieš lytinio geismo šauksmą, ir jos grimzta į krūpčiojantį, kitos lyties trokštantį ir alkstantį kūniškumą.

Moteris, kurios buvo išprievartautos, apima siaubingas pasišlykštėjimas lytiniu gyvenimu ir po to persekioja jas visą gyvenimą. Jeigu po išprievartavimo jos yra nužudomos, tai jų esmė labai pasikeičia ir šis pasikeitimas {121} lieko veiksmingas taip pat ir kitame gyvenime su nauju kūnu. Tokia moteris pajėgs susilaikyti nuo lytinio gyvenimo.

Pagaliau ir visiškas įvairių tautų žmonių maišymasis turi ypatingą reikšmę žmonių savimonei. Įvairių tautų žmonių buvo ne tik kovotojų gretose, bet jie taip pat atėjo į vietoves, kuriose buvo daug kitataučių. Belaisviai ir tremtiniai blaškomi toli nuo gimtųjų vietų. Šitaip susipažįsta žmonės, kurie anksčiau niekada negalėjo išsamiau pamąstyti apie kitos tautos savitumą. Tačiau vėliau po visais savitumais jie įžiūri žmoniškumo esmę, įžvelgia jo formavimąsi arba jo trūkumą. Skirtumas tarp esmės ir išoriškumo darosi aiškesnis.

H. Tarp visų šių žmonių, kuriuos karo vyksmas užklupo visu savo baisumu ir stipriai palietė jų esmę, yra daug tokių, kurie tik dar karščiau visa savo sąmone krypsta į visos būties esmę, į Didžiąją Paslaptį. Nepaisant visų sukrečiančių patyrimų, jie viską išgyvena ne tik kaip Mysterium tremendum, bet kaip Amžinąją Galią, nepaisant visos neperžengiamos tamsos, kaip gyvenimą ir viltį žadinančią ir gelbstinčią šviesą.

Ši Didžioji Paslaptis tokiems žmonėms tada visai aiškiai pasirodo kaip tai, iš kur kyla visoks vyksmas. Jiems ypač svarbus yra pamaldumas ir tylus atsidavimas Didžiajam, Neaprėpiamajam, Begaliniam. Religija jiems būtinai pasirodo esanti kaip jų vaidmens visai kūrinijai būtyje ir visoje esamybėje nušvietimas.

Taip žmogus, tapęs sąmoningesnis, tada taip pat supranta, kad religija esanti būdinga visos žmonijos sąmonei, kad ji esanti netgi pats esmingiausias žmoniškumo bruožas. Tai, ką jau seniai rodo religijos liudijimai, įvairių tautų religiniai mokymai ir apeigos, dabar tampa ypač aišku. Religijoje žmonija randa savo žmoniškumą. Religijos neigimas parodo tik žmogiškos sąmonės užtemimą.

Nors religija, priklausomai nuo žmonių sąmonės lygio, veikia labai įvairiai, tačiau ji visuomet išlaiko savo reikšmę tikrojo žmoniškumo formavimuisi, nors šis dar būtų ir visai mažas. Šiuo metu reikėtų taip pat pamąstyti ir apie tai, kad religijos liudijimai yra žinomi ir tampa veiksmingi ne tik gyvenančioms tautoms, bet taip pat ir {122} praėjusių laikų tautoms ir anuomet gyvenusiems bei veikusiems žmonėms.

O dabar žmonijoje, be griaunančių jėgų galybės, kuri sukelia mirti lemiančius prieštaravimus ir veda žmoniškumą prie smukimo ar netgi prie mirimo, vėlgi išryškėjo gaivinantys abipusiai poveikiai ne tiktai iš visos kosminės erdvės, bet taip pat ir iš visų laikų.

Žmoniškumas gyvenime auga tarsi vėtros blaškomas ąžuolas, kuris ištveria ir žiemą, ir vasarą. Įmanoma, net ir esant visiškai dabarties vyksmo tamsybei, patirti, jog visa tai vyksta viską užtvindančioje ir persmelkiančioje šviesoje.

I. Visam vidiniam pakilimui kiekvienas žmogus ir kiekviena tauta turi savo pašaukimą. Jeigu tam paklūstama visiškai vidujai atsiduodant, tai šis esmės kūrimasis taip pat jau ir be žodžių ir darbų žadinamai veikia aplinką. Pavyzdys yra pastebimas ir juo sekama. Taip pat pripažįstama, jog žmonėms neskirta gyventi priešiškai, kurstyti neapykantą, pradėti abipusį naikinimą.

Žmogaus būties prasmės įgyvendinimo teigimas turi būti laikomas tikriausiu gyvenimo turiniu. Ir jeigu kartais sakoma, kad žmogus turįs tapti žmogumi, tai šitą formavimąsi reikėtų suprasti kaip jo esmės atsivėrimą visai būčiai ir pirmajai vyksmo priežasčiai. Nors ir kaip baisiai dabartis veikia žmogų, tačiau per šį sužadintą formavimąsi jis paaukštinamas ir įgyja pajautimą, kuris ji tuose įvykiuose sustiprina ir daro sąmoningesnį.

Čia taip pat reikia įžvelgti neįsivaizduojamo skausmo, kurį lėmė Antrasis pasaulinis karas žmonijai, ypač vokiečiams, prasmę. Tačiau ją galima įvertinti tik kaip akstiną kitam, naujam žmonių gyvenimo būdui. Karo sukeltas skausmas turėjo būti toks didelis, nes žmonės buvo per daug nerūpestingi formuojant žmonijos įstatymus. Jeigu šio karo prasmė suprantama teisingai ir nuosekliai, tai jį galima įvertinti kaip ryškią paskatą eiti išganymo link.

J. Nors aimanos dėl vienos ar kitos tautos žlugimo ir labai skausmingos, tačiau jos ištirpsta tylėjime. Tai, ką gyvenimas turi esminio, kas visada reiškiasi kaip teigi­mas, nepražus. Sunaikinimas būna tik ten, kur visos jėgos nukreipiamos naikinti. Tokios jėgos visuomet žlunga {123} tarsi pačios savaime. Kiekvienas noras naikinti yra „Ne“ savo būčiai ir egzistavimui.

Tačiau jeigu kur nors yra dar šis tas teigiančio, tai kuriamosios jėgos veikia ten toliau. Netgi ir nugalėta, išoriškai sunykusi tauta vis dėlto išlaiko savo reikšmę žmonijos gyvenime, jeigu ji bent šiek tiek padeda kelti tikrąjį žmoniškumą. Jos egzistavimas yra tuo labiau garantuotas, kuo labiau atsidavusi ji tai daro.

Nepaisant visų pralaimėjimų, nepaisant daugybės jėgų išsekimo, netgi ir palūžusi tauta žmonijoje išlieka kaip savita veikimo išdava. Ji gali pasirodyti visai kaip tikrojo žmoniškumo didėjimo ir augimo jėga.

Vokietijoje visuomet buvo kalbama apie galutinę pergalę, net ir tada, kai karo permainos jau buvo beveik visai akivaizdžios. Jos galutinė pergalė dabar yra aiškiai neįmanoma. Tačiau jeigu vokiečių tautoje anoji daigumo jėga taps veiksminga, tai ateis sėkmė. O tai ir galėtų būti švenčiama kaip galutinė pergalė.

Tai negalėtų būti nei valdžios laimėjimas, nei laimėta vadovo teisė, nei iškovota galia įsakinėti. Ši pergalė galėtų reikštis kaip išganymas atgaivinant ir žadinant tikrą žmoniškumą. Nepajudinamas gyvenimo įstatymas bet kokiomis aplinkybėmis net ir su visai menkomis teigimo jėgomis išsikovoja pripažinimą.

K. Be to, nors dabar sakoma, kad karas pasibaigė, žmonijos kūrybos vyksmas nesiliauja. Ji vyksta toliau. Tačiau tai, kas dar bus, daugeliui yra paslaptis ir apgaubta tamsos. Galbūt jaučiama, kad dar daug ką reikės pakelti, daug ką reikės visiškai pertvarkyti.

Tačiau visuomet reikėtų galvoti apie tai, kad galutinė pergalė yra skirta gyvenimui ir šviesai, ir tuo labiau, kada kalbama apie esminį žmonių gyvenimą, apie jo šviesėjimą. Į tai yra orientuotas visas kūrybos vyksmas. Jis veržiasi ten link su visomis jėgomis, su karu ir taika, su kančia ir džiaugsmu.

Iš paslaptingos viso kūrimosi gilumos vis suprantamiau skamba pasveikinimas. Jis lydi didžiųjų, sukrečiančių, šiurpą keliančių įvykių prasmės įgyvendinimą. Žmonėse jis visuomet vis aiškiau pažadina Kūrėjo trokštamą žmoniškumo kupiną gyvenimą. {124}

Jis atsiskleidžia įvairiu būdu ir įvairiu mastu. Tai atitinka gyvenimo aplinkybės ir likimai. Juos galima matyti atskiruose žmonėse ir atskirose tautose. Labiausiai subrendusiems keliami sunkiausi uždaviniai. Dabar su didele narsa reikia juos spręsti.

 

DIDYSIS DABARTIES ŽMONIJOS PATIRTIES KLAUSIMAS KOSMINIU POŽIŪRIU 

Originalo pavadinimas „Die grosse Frage in gegenwärtigen Menschheitserlebnis erwogen aus kosmischer Schau“. Versta iš autorinio mašinraščio, kuris gautas iš asmeninio Br. Kviklio archyvo. Vertė Zofija Dūdaitė ir Gražina Šumskytė.

1. Mitra—indoiraniečių šviesos ir santarvės dievas, minimas jau XIV a. pr. Kr. indų Vedose. Ypač gerbtas ir garbintas senovės Persijoje. Vėliau jo kultas paplito ir Romos imperijoje. Šio kulto pagrindu paskutiniais amžiais pr. Kr. helenistiniame pasaulyje atsirado sinkretiška religinė sistema mitraizmas, kuriame buvo mazdaizmo, chaldėjų, graikų ir romėnų religijų elementų. Pagrindiniai mitraizmo bruožai — kova su blogiu pačiame žmoguje, kūniškasis asketizmas, vidinė disciplina. Kai kuriuos mitraizmo elementus perėmė ir krikščionybė.

2. Kalbama apie vadinamąjį būrų karą, kurį 1899—1902 m. su Pietų Afrikos respublikomis Oranžija ir Transvaliu kariavo Didžioji Britanija, besivaržydama su kitų šalių kolonizatoriais Afrikoje, ypač su Vokietijos, siekė praplėsti savo kolonijų valdas. Anglai labiausiai kėsinosi į vienos iš Afrikos tautų būrų pasisavintas aukso ir deimantų turtingas žemes. Būrai karą pralaimėjo.

3. Kalbama apie vokiečių istoriko K. Forštroiterio (Forstreuter) parašytą Vydūno knygos recenziją, paskelbtą Žurnale „Altpreussische Forschungen“ (1934.— Nr. 1).

4. Šis veikalas tais pačiais 1941 m. buvo išspausdintas O. V. Mauderodės spaustuvėje Tilžėje, tačiau valdžia nedavė leidimo jo platinti. Visas tiražas žuvo karo liepsnose.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas DIDYSIS DABARTIES ŽMONIJOS PATIRTIES KLAUSIMAS KOSMINIU POŽIŪRIU