Sekmadienis, Rugp 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS

RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS - ESMINGIAUSIAS ŽMONIJOS APREIŠKIMAS

I

ESMINGIAUSIAS ŽMONIJOS APREIŠKIMAS 

Iš viso gyvojo pasaulio kūrybinio vyksmo tėkmės žmogus vis labiau išsiskyrė savo išoriniu pavidalu. Ir dar daugiau — viską, kas gyva. jis pranoksta savo sąmone. Gamtiškoji sąmonė turbūt veikia ir žmogaus kūną, kaip ir visą gamtos viešpatiją, tačiau žmogaus sąmonė vis dėlto labai aiškiai skiriasi nuo gamtiškos sąmonės.

Gamtiškoji sąmonė gyvajame pasaulyje pasirodo kaip formos ir rūšies sąmonė, o žmogaus sąmonė neįprastai skleidžiasi pati savaime. Šia savimone daugiau ar mažiau aiškiai nusakoma viskas, kas skleidžiasi žmoguje. Žmogaus tapsmas netgi skatina, kad savimonė kuo labiau {126} atsiskleistų. Taip akivaizdžiai išryškėja jo gyvenimo prasmė būtyje.

Šiai savimonei būdingas ypatingas sugebėjimas. Ji kaip svarstyklių rodyklė gali nusvirti arba būti traukiama į vieną ar į kitą pusę. Tačiau reikšmingiausia yra tai, kad ji gali tiek visiškai pasinerti į daiktiškumą, taigi atsiduoti tam, ką jai perteikia juslės, tiek ir krypti į vidinį, dvasinį gyvenimą. Taigi žmogus gali orientuotis į išorinę regimybę ar ir vėl panirti į būties ir visos esamybės paslaptį.

Šios antrosios sąmonės nuostatos galimybė atskleidžia tai, kaip žmoniškumas ypatingu būdu ėmė reikštis nuo tada, kai tik gyvajame pasaulyje atsirado žmonės. Šį žmoniškumo ypatumą išreiškia religija. Visoje žmonijoje ji egzistuoja nuo seniausių laikų. Apskritai sąmonė yra sugebėjimas išgyventi, o religija yra pasiruošimas atsiverti pačiai būties paslapčiai. Orientacija į šią paslaptį siauresniu požiūriu turėtų būti vadinama tikyba. Tačiau visuomet reikia kreipti dėmesį į nevienodą sąmonės šviesos ryškumą. Esama didesnio bei mažesnio sąmoningumo žmonių. Lygiai taip pat skiriasi ir ištisos tautos. Todėl apskritai kalbama apie pirmykštes ir kultūringas tautas.

Vis dėlto kiekvienam žmogui, kaip ir kiekvienai tautai, būdingas nuolat pasikartojantis sąmonės pragiedrėjimas, o po to — apsiniaukimas.

Tas pats tinka ir religijai. Kartais ji yra reikšmingesnė žmonių gyvenime, o po to vėl išnyksta. Vis dėlto reikia atsižvelgti ir į tai, kad kaip sąmones šviesa turi įvairių atspalviu, taip ir religija įvairiai atsiveria. Tai žinoma tiek iš tautų, tiek iš atskirų žmonių gyvenimo.

Greičiausiai religiją galime apibudinti remdamiesi tuo, kaip ir kuo žmonės per ją išreiškia save. Čia dažniausiai prisimenami religiniai mokymai arba tam tikros idėjos. Daugumai tai atitinka religiją.

Todėl ir sakoma, kad yra daug religijų. Tačiau žmonių sąmonė visuomet suvokiama tik kaip viena, nors pavieniai žmonės skiriasi jos šviesumu ir savitumu.

Taip reikėtų manyti ir apie religiją. Ji lygiai taip pat, kaip ir žmogaus sąmonė, yra kiekvieno žmogaus ypatumas ir savitumas. Todėl galėtume net teigti, kad kiekvienas žmogus turi savo religiją. {127}

Atitinkamai ir religiniai apreiškimai yra įvairių rūšių ir įvairaus turinio. Jie parodo ir tikėjimo įvairovę. Kai kurie apreiškimai yra labai reikšmingi ir smarkiai veikia religijai subrendusius žmones. Tačiau kiti, regis, neturi jokios suvokiamos prasmės ir jokio svarbesnio turinio. Tam tikri religiniai liudijimai netgi vadinami absoliučia religija.

Jeigu religija atsiskleidžia ir žmogaus gyvenimo raiškoje, tai šitai reiktų vadinti religingumu arba pamaldumu. Jis ypač aiškiai parodo, kokio lygio yra žmogaus religija. Esant aukštesniam jos lygiui, žmogus iškyla kaip pašventintas, kaip apimtas šventumo.

Jei žmogus neturi religingumo, tai ir religija nėra jam būdinga, nors jis ir išpažįsta kokį nors religinį mokymą. Tuomet jis yra visiškai pavaldus daiktiškumui ir galbūt jam net trūksta tikro žmoniškumo bruožų. Žmogus skleidžiasi kaip žmogus tik gyvąja religija. Jei ji nyksta, tai menkėja ir žmoniškumas. Daugelio žmonių telkimasis į vieną bendriją dėl kokio nors religinio mokymo turi iš esmės tik abstrakčią reikšmę.

Dabar turbūt yra žmonių, kurie nekalba apie religiją ir taip pat neišpažįsta kokio nors mokymo, bet rūpinasi savo sąmonės šviesėjimu. Jie siekia priartėti prie būties paslapties. Čia vis dėlto jau reiškiasi religijos esamybė. Tokie žmonės tuomet tiki žmoniškumu. Jis tuo gražiau išsiskleidžia, kuo sąmonė su didesne jėga atsiduoda begalybei, neaprėpiamumui, dieviškumui.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS