Trečiadienis, Lap 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS

RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS - GYVENIMO PATYRIMO IR RELIGIJOS REIKŠME ŽMOGUI

X 

GYVENIMO PATYRIMO IR RELIGIJOS REIKŠME ŽMOGUI 

Paprastai kalbama, kad žmogus į gyvenimą įaugąs savo gimimu. Čia turimas galvoje tik jo pasireiškimas. Manyta, kad šitaip jis prisidedąs prie kitų gyvų būtybių. Nėra visiškai aišku, kaip kūniškumas atsiranda iš daiktiškumo arba, kaip net sakoma, iš žemės, kaip šitą atsiradimą lemia paslaptinga jėga, vadinama gyvybe. Taip gyvybe sukuria reiškinį daiktiškumo pasaulyje. Juo tuomet reiškiasi ir žmogaus esmė. Žmogaus esmė kaip tik yra gyvybė, ir jo gyvybė kyla iš gyvybės.

Žmogaus tapsmas, jo formavimasis lygiai kaip ir jo esme yra įtraukti į kūrybos vyksmą. O šis niekada nesibaigia ir vyksta be perstojo. Gyvybės reiškiniai atsiranda, nuolat keičiasi ir išnyksta. Tačiau tai. kas visa šita sukelia, nesiliauja kurti naujų reiškinių. Tai žmogus patiria tiek savo asmeniu, tiek ir savo esme.

Asmuo, taigi kūniškumas, kvėpuoja, maitinasi ir išskiria tai, kas sunaudota. Taip ji nuolat atsinaujina ir pratęsia savo egzistavimą tol, kol šis tapsmas pasibaigia. Visa tai žmogus patiria. Jis pastebi, kad jo kūnas vis labiau gyvėja, nors šį vyksmą ir neaiškiai tesuvokia.

Daug daugiau jis žino apie tai, ką jam praneša aplinkos veikiamos juslės. Tas patirtis jis pasitinka savo esme ir iš jų susikuria visokias būsenas, pojūčius, jausmus, paskatas, džiaugsmus Ir kančias, malonumus ir skausmus.

Bet po to iš savo kūniškųjų patyrimų jis vėl susikuria {154} visokius vidinius darinius. Tai yra vaizdiniai, mintys, sąvokos. Šitokiu būdu žmogaus gyvenime atsiranda antroji gyvenimo sritis, tarsi antrasis pasaulis. Jis atrodo kaip atsirandąs kūniškume. Tačiau per kūniškumą tas pasaulis veržiasi ir išorėn. Čia žmogus jaučiasi kaip kūrėjas.

Šiuo kūrimu įsitvirtina jo esmė, jo sąmonė. Ji suteikia įvairiausioms būsenoms gyvumą, o mintims — dar ir sielą. Kiekvienoje iš jų, nors ir nevienodai stipriai šviesdama, tarsi žėrinti kibirkštis veikia žmogaus sąmonė.

Dažniausiai žmogaus pasireiškimas jau laikomas pačiu žmogumi. Tačiau beveik kiekvienas taip pat tiki, kad jo kuriamas vidinis gyvenimas, jo būdas ir jo mąstymas sudaro jo esmę. Tačiau šitas vidinis gyvenimas yra lik antrasis gyvybes pasireiškimas, kilęs iš pirmojo, t. y. iš kūniškumo. Abi gyvenimo sritys teikia visokių patyrimų, dėt kurių gali įsitvirtinti ir bręsti žmogaus esmė.

Tačiau šis vidinis gyvenimas dar nėra žmogaus esmė. Tai turi būti gerai žinoma, nes antrais reiškiamasi tik šituo vidiniu gyvenimu ir tikimasi pagausinus jo turinį, tapti gyvesniam. Tačiau tai pasiekiama ne šitaip, o priešingai — tik tada, kai žmogus tampa viso šio vidinio gyvenimo pasireiškimus lemiančia jėga. Jo esmė privalo valdyti visą vidinį gyvenimą. Tada žmogus tampa doresnis. Jo esmė įgauna jėgos.

Jei jis vis dėlto be jokio nusistatymo pasiduoda vidinio gyvenimo paskatoms, jo esmė vis labiau silpsta. Tada gaunami patyrimai jį prievartauja. Jo žmoniškumas lieka neatsiskleidęs. Gali augti jo kūniškumas, turtingėti jo vidinis gyvenimas, bet jo esmę apima sustingimas.

Tačiau žmogaus esmė tikrojo gyvumo ir brandumo taip pat nepasiekia ir tada, kai visiškai yra valdomas savos vidinio gyvenimo paskatos. Dorovingumas tėra vien žmoniškumo įtvirtinimas, pirmas esminis jo pasireiškimas regimajame pasaulyje. Tačiau Kūrėjo valia siekia kažko dar aukštesnio.

Save suvokiantis žmogus, atverdamas sąmonę visos būties gelmėms ir aukštumoms, privalo sutelkti kūrybos jėgas, kad siektų savo tapsmo tobulumo. Jis privalo savo esme tapti sąmoningas žemiškame gyvenime, jame išaugti, atsiverti Didžiajam Slėpiniui ir įgyti tokį sugebėjimą, kuris vadinamas gyvąja religija. Tuomet žmogus įstengia {155} pajusti Dievą. Jis pasiekia tobuląjį žmoniškumą, tampa dieviškuoju žmogumi.

Šitai skatina visi gyvenimo pasaulyje patyrimai. Viskas šiame vyksme yra reikšminga. Tai pasakytina ir apie kūniškumo bei vidinio gyvenimo patyrimus. Jie gali būti tik tada prasmingi, kai žmogus pasirodo esąs už juos tvirtesnis ir būna nuolat atsigręžęs į Amžinybę ir Begalybę ir jų požiūriu stebi ir vertina viską pasaulyje.

Šitai, žinoma, nėra lengva. Patyrimai dažnai suvaržo sąmonę, netgi sukausto ją ir aptemdo. Tačiau kartais atrodo priešingai — lyg jie sąmonę praplėstų, išlaisvintų ir nuskaidrintų. Bet tai yra tik trumpi ir dažnai labai klaidinantys poveikiai. Tikrąjį sąmonės, žmogaus esmės nušvitimą suteikia tik dieviškumas, jei žmogus jam atsiduoda.

Kiekvienas besistengiantis sulaukia iš dieviškumo visokeriopos pagalbos. Net didžiulė nelaimė, kuri užklumpa žmoniją, irgi reiškia ją. Tik nereikėtų svyruoti ir nusiminti, nes tada sukils vidinis pasaulis, ir žmogus nebeįstengs atsilaikyti.

Tada galima išgirsti netgi religingus žmones sakant, kad jie nebegalį daugiau melstis, nes Dievas jų nė neišklausęs. Jiems Dievas lieka kurčias kaip tas Dievo paveikslas, kurį jo garbintojas sudaužo, kad jo neišklauso, ir yra nepajudinamas visų šauksmų, kaip ir akmeninis gyvūno atvaizdas senajam egiptiečiui, kuris iš nusiminimo raitosi, nes anas sustingęs žvelgia pro šalį.

Kūrėjo viešpatijai priklauso ir siaubingi dabarties įvykiai. Jie tokie sukrečiantys yra todėl, kad žmogus per daug atsidavė daiktiškumui. Šitų sukrėtimų dėka daugelis žmonių vėl ima suvokti savo esmę bei savo dievišką prigimtį.

Jie išsilaisvina iš savo pančių ir atsigręžia į dar nesuvoktą pasaulį, kurį stengiasi surasti per savo vidinį pasaulį, siekia jame tapti gyvi, sąmoningi. Tada žmogaus smukimas sustoja. Gali prasidėti kilimas, žmogus gali tapti esmingu žmogumi. {156}

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS