Sekmadienis, Rugp 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS

RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS - PASAULINĖ ŽMONIŠKUMO REIKŠMĖ RELIGIJOS DĖKA

XI 

PASAULINĖ ŽMONIŠKUMO REIKŠMĖ RELIGIJOS DĖKA 

Įvairioms senųjų tautų religijoms būdingas požiūris, kad žmoniškumas reiškia kūrybos vyksmo bangą. Tai, regis, ypač aiškiai yra išreiškę šumerai. Bet tokią mintį yra išsakę ir indai. Lygiai tokia pat mintis randama pas egiptiečius ir persus. Indai ją vėl suformulavo tada, kai skelbė, kad žmoguje regi Dievo atvaizdą.

Kiekviena kūrybos vyksmo banga turi reikšmės kitoms, visu pirma žemesniosioms. Šitai žmonės suvokė senovėje. Jie žvelgdavo iš begalybės į atskirybes, į reiškinius. Šiuose reiškiasi tam tikros jėgos, kurios savo ruožtu veikia žemesniąsias bangas.

Tai gali įžvelgti ir dabarties žmogus. Jis jaučiasi taip, tarsi įvairiausi poveikiai sklistų iš jo. Šie visuomet krypsta į aplinką, į artimus žmones, į gyvūnus ir augalus, o šiuo metu — ypač stipriai — į negyvą daiktų pasaulį. Dabarties žmogui taip pat visiškai aišku, kad šie poveikiai yra tuo reikšmingesni, kuo daugiau aprėpia jo sąmonės šviesos ratas.

Paprastai šitą šviesą jis stengiasi susikurti treniruodamasis, mokydamasis ir veikdamas. Tačiau tai pavyksta, kaip sakoma, tik tam tikru mastu. Žmogus privalo stengtis kilti aukščiau šito. O tai įgalina religija. Kaip tik ji yra savęs suradimas Kūrėjo Išmintyje, Valioje ir Galioje. Čia žmoniškumas įgauna dideli kūrybini pajėgumą.

Religijos dėka žmogus tampa dar tobulesniu kuriančiojo Dievo įrankiu bei organu. Žmogaus esmingumas stiprėja, ir dėl to suaktyvėja visas pasaulio gyvenimas. Žmoniškumu besireiškiąs gyvybės kilimas, kuris matuojamas sąmonės šviesos didėjimu, kartu su savimi kelia aukštyn visą gyvąjį pasaulį.

Dideli sąmonės šviesos svyravimai kai kuriose tautose, o paskui apėmę ir visą žmoniją, turėjo įvairių padarinių. Gyvybės pasaulyje, ypač gyvūnijoje, jie visuomet būdavo aiškūs, nors ir žmoniškumo ryškiau dar nepaveiktas augalų pasaulis jau anksčiau buvo vartojamas gyvybei palaikyti. {157}

Dėl tūkstantmečius vykusio ir nuolat tvirtėjusio žmogaus sąmonės atsigręžimo į daiktiškumą vis stipresnis darėsi visą gyvybės reiškinių sudaiktėjimas ir vis didesnis jų esmės nusiraminimas. Bet žmogus pamatė, kad jis vis tvirčiau gali pasikliauti pats savimi. Šitaip jis mokėsi būti vis sumanesnis ir pajėgesnis veikimui. Galiausiai jis ėmė manyti galis laikyti savo gamtos kūrėju ir viešpačiu.

Nuo visiško pasidavimo daiktiškumui vyraujančiąją žmonijos dalį sulaikė graikų patyrimas. Tereikia tik prisiminti Platono mokslą apie idėjas. Prie šito dar reikšmingiau savo poveikiu prisidėjo krikščionybės mokymai. Ir taip, nepaisant visų atkryčių, žmoniškumas pasauliui darėsi vis reikšmingesnis.

Nuo tada, kai religija žmonijoje nublanko ir žmogus vis labiau ėmė orientuotis į negyvąjį daiktiškumą, iš esmės jis pastarajam ir atsidavė. Dabar žmogus ne labai didžiuodamasis kalba apie kultūrą. Bet ši kaip tik reiškia žmoniškumą šalia daiktiškumo. Įtaisymas ir išradimas visokių padargų ir priemonių, palengvinančių ir praplėsiančių žmogaus ribotas kūrimo galimybes, laikomas pagrindiniu žmogaus uždaviniu. Nuo gyvybės sričių tam tikru mastu atsitraukiama.

Žmogus netgi rodė vis didesnę panieką visam, kas gyva. Paaiškėjo, kad taip buvo daroma ne tik žemesniųjų gyvybės sričių, bet ir žmogaus gyvybės atžvilgiu. Ši panieka didėjo kuo labiau žmogus pasinerdavo į daiktiškumą. Žmogaus gyvybės naikinimas darėsi vis baisesnis. Tapo galimi karai, kainavę daug milijonų žmonių gyvybių.

Silpstant religijai, persvarą pasaulyje įgyja neigimo jėgos. Jos pagauna žmones ir sukrečia juos iki vidaus gelmių. Tada šie apsidairo. Jie pamato, kad, nepaisant visų paklydimų ir žiaurumų, žmonės krikščionybės dėka vis dėlto darėsi žmoniškesni ir apskritai veikdavo viso gyvojo pasaulio atžvilgiu. Bet po to šį vyksmą vėl tarsi apimdavo sąstingis. Religija krikščionybėje prarado savo gyvybingumą ir netapo tuo, ko iš jos buvo tikėtasi.

Dabar, atrodo, yra pasiekta nuosmukio gelmė. Todėl vienas poetas galėjo aimanuoti: „Pasaulis tobulas visur, kur tik nepasirodo žmogus su savo kančia“. Tačiau baisūs {158} dabarties įvykiai, atrodo, vis dėlto skatina žmones apsispręsti. Savo esme jie gali tapti gyvesni, sąmoningesni. Žmoniškumo kilimas tampa galimas. Ir kaip tik tai yra esmingoji kultūra. Religija vėl tampa svarbi. Ir žmogus vėl gali pradėti spręsti savąjį uždavinį pasaulio tapsme.

Bet tam yra būtina vis ryžtingiau sąmonę nukreipti į žmogaus gyvenimo prasmę ir atverti ją dieviškajam gyvenimui. Tada sąmonė nušvinta. Ir veikla, kylanti iš jos, gyvinančiai veikia visą pasaulį. Religijos dėka žmogus tampa esminga kūrybos jėga, keliančia aukštyn viso pasaulio gyvenimą.

Senovėje kalbėta apie dieviškąjį žmogų, krikščionybės apreiškimuose skelbiama, kad tai, kas apie žmones kaip apie dievus pasakyta, vis aiškiau galėtų pasitvirtinti. jeigu religija įgalina ypatingą gyvenimą Dievuje, o kartu ir didžiausią žmoniškumo atsiskleidimą, tai šitai visam gyvam pasauliui gali teikti tik išganymą. Tada ir jo raida yra skatinama. Dėl to galėtume džiugiai sušukti: „Pasaulis visur taps tobulesnis, kur žmogus sušvis kaip dieviškas spindulys“. O tada žmoguje ir visame gyvenime įsigalės tikra kultūra.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS