Sekmadienis, Rugp 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS

RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS - ŽMONIJOS IŠGANYMAS IR RELIGIJA

XII 

ŽMONIJOS IŠGANYMAS IR RELIGIJA 

Nuo seno kiekvienos tautos religija įdiegdavo gyvenimo pasaulyje kaip nepilnaverčio arba netgi kaip kentėjimo pajautimą. Todėl buvo bandoma pakilti virš jo Dažniausiai šito tikėtasi pasiekti vengiant visokių malonumų. To siekta ir stengiantis visko atsižadėti ir netgi save kankinant. Bet ramiomis valandomis prabusdavo ilgesys, kuris pro visa tai skverbdavosi į regimąjį gyvenimą.

Nepageidaujama pirmiausia atrodė gyvenimo pabaiga. Mirtis laikyta viso to, kas pasiekta per gyvenimą, teismu. Taip buvo senosiose tautose. Tikėta, kad po mirties nusileidžiama į tamsą. Ir taip visi žmonės panoro pakilti į gyvenimą, kuris būtų kupinas šviesos, niekuomet neturėtų baigtis, kurio ypatingumas ir turinys būtų tiesiog neapsakomi. Šis gyvenimas reiškė tobulumą ir išganymą. {159}

Apie tai buvo prikurta visokiausių minčių. Visuomet norėta tvirtai tikėti, kad gyvenimas nenutrūkstąs, kai žmogus miršta. Senovėje žmogaus žvilgsnis buvo nukreiptas ne tiek į žmogų kaip reiškinį, o daugiau į jo gyvenimą. Tikriausiai, kaip ir šiandien, matyta, kaip reiškinys atsiranda, plėtojasi ir išnyksta. Tačiau gyvybė išlikdavo ir galėdavo sukurti naujus pavidalus.

Šiandien žmogus per daug yra įsitvėręs į reiškinį. Gyvybė kaip kuriančioji jėga jam yra sunkiai suvokiama. Į ją vis dar žiūrima tik kaip į procesą. Vienas mokslininkas taip pat tvirtino, kad gyvybė esanti ląstelių veikla. Tik neseniai pripažinta, kad gyvybė yra paslaptis. Kartu su mirtimi gyvybė praranda tik kūniškumą.

Nuolat kalbama, kad žmogus mirdamas paliekąs ši pasaulį. Tačiau dažniausiai sakoma, jog jis pasitraukiąs iš gyvenimo. Taip vėl manyta, kad jis nustoja gyvenęs. Bet senaisiais laikais tvirtinta, kad mirusysis gyvenąs visai kitokį gyvenimą. Tas gyvenimas prasidedąs po mirties. Šiuolaikinis žmogus, matyt, nėra įsisąmoninęs, kad gyvenimas yra kažkoks nuolatinis vyksmas, kuris susikuria reiškinius ir per juos atsiveria kaip kūrėjo apsireiškimas, apie kurį sakoma: „Iš jo, per jį ir jame viskas yra“ [8].

Išmintingieji apie gyvenimą kalba ir kaip apie sąmonę, kurioje glūdi visi reiškiniai. Tai turėtų pajausti kiekvienas žmogus. Vienas vokiečių mąstytojas [9] sake: „Visa, kas yra, tegali būti išmanoma kaip ypatingos sąmonės turinys“. Jei žmogaus sąmonės šviesos ratui pritrūksta skaidrumo, jis mano, kad gyvenimas kyląs kaip daiktiškumo apraiška ir kartu su šia išnyksta.

Žinoma, kalbama taip pat apie žmogaus sielos nemirtingumą. Tačiau gyvenimas vis dėlto dar jaučiamas kaip neišnykstantis dalykas. Tik pritariama mintims apie žmogaus esmės nemirtingumą ir amžinumą. Todėl tokie žmonės, perėję į kitą gyvenimą, nelabai suvokia, kad jie yra gyvi. Ir jei jie vėl atgims jausmų pasaulyje, tat taip nieko ir nežinos apie ankstesnį ir kitus gyvenimus. Tik vaikai kartais apie tai dar pareiškia, kol jų šios rūšies prisiminimai dar neišblaškyti kaip sapnai. Tačiau vis dėlto yra žmonių, kurių sąmonėje šis faktas suvokiamas labai aiškiai. {160}

Nemirtingumas turi būti įgyjamas. Kai tik žmogus savo pastangomis iš esmės suvokia gyvenimą, jis taip pat tampa pajėgus bent šiek tiek prisidėti prie to, kad subręstų nemirtingumui, amžinajam gyvenimui. Bet tai nereiškia, kad jo esmė nėra amžina; jis tik privalo ir gali iškopti iš nesąmoningumo, ir turi šito siekti.

Senieji indai, graikai, ypač Pitagoras, taip pat orfikų misterijos, egiptiečiai ir kiti įvairiais budais kalbėjo apie tai. Jiems visiems rūpėjo išsiveržti iš ankštumos, aklumo ir iš savo menko žmoniškumo į tobulybę, į didelio sąmoningumo šviesą. Šito ir šiandien norėtų daug žmonių, ypač tada, kai juos apima didelis sielvartas.

Šią galimybę suteikia tik religija. Tačiau ją reikia suprasti. Religijos negalima rasti žodžiuose, jį yra vidinis atsivėrimas tam, kas yra amžina, Didžiajam Slėpiniui. Dievui. Bet būtina pabrėžti, kad žmogus šiuo vidiniu nusistatymu ne tik pats vienas kuriasi tobulesnį gyvenimą. Tai įstengia tik šventoji galia, kuri yra pirminis viso išganymo šaltinis. Žmogaus veikimas yra tiktai atsidavimas jai.

Gyvąja religija žmogus gali priartėti prie dieviškojo gyvenimo. Bet šis visuomet priklauso tik nuo kiekvieno asmens žmoniškumo. Visiškai patirti Dievo didingumą ir begalingumą negali joks žmogus. Jam pasiekiamas tik dieviškumo apsireiškimas žmoniškume. Šitokį Dievo apsireiškimą galima patirti. Ir jis tada yra tai, kas žmogaus esmę atveria gelminiam ir galiausiai amžinam gyvenimui. Dievui apsireiškus žmoguje, pastarasis įgyja sąmonę.

Krikščioniškuose religijos mokymuose kalbama apie graikišku Jėzaus Kristaus vardu pavadintą Dievo apsireiškimą žmoniškume. Dažniausiai žmonės apie jį mąsto kaip apie laikiną šio pasaulio reiškinį. Tačiau čia kalbama apie visa apimantį Dievo apsireiškimą, kuris jam pasiaukojusius žmones lydės iki pasaulio pabaigos.

Indų religijoje Dievo apsireiškimas žmoniškume vadinamas Krišna. Ten sakoma, kad jis vėl į žmonių pasaulį atkeliauja tada, kai žmoniškumas praranda savo esmingumą ir kai reikia šį vėl aukštyn iškelti.

Tad visai aiškiai privalu žinoti, jog vien tik Dievo apreiškimas žmonijai teikia išganymą. To apreiškimo dėka žmogus taps sąmoningesnis, jis vis aiškiau suvoks save tikrame, esmingame gyvenime. Jis išsivaduos iš visokiausių {161} apribojimų ir suvaržymų, iš visokių silpnybių ir visų paklydimų, iš mirties ir viso, kas praeina.

Tik dėl Dievo apsireiškimo jo sieloje jis tampa sąmoningas tikram amžinajam gyvenimui. Jo dėka žmogus patiria, kad visuomet yra Dievuje. Jam tampa tiesa šie žodžiai: „Jame mes gyvename, veikiame ir esame“. Tik Išganytojo ir išgelbėtojo dėka žmogus skleidžiasi ir bręsta dieviškajam gyvenimui.

To siekiama Dievo apsireiškimu. Sakoma: „Tai dienai atėjus, jūs suprasite, kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse“ [10]. Ir toliau: „Viešpats laukia, kad galėtų jūsų pasigailėti“. O indų poetas Rabindranatas Tagorė netgi pasakė: „Dievo meilė dieną ir naktį laukia mūsų meilės“. Jai pasiaukoti yra žmogaus uždavinys. Žmogus sugeba tai atlikti, jei jame yra gyva religija.

 

BAIGIAMOSIOS PASTABOS 

Tai, kas aprašyta pateiktame darbe, buvo jaučiama kaip kažkas, prie ko šiandien ypač dažnai krypsta daugelio žmonių mintys. Galbūt tai, kas išdėstyta, ne visai patenkins lūkesčius, tačiau reikia vis dėlto tikėti, kad šis darbas daugeliui galės būti paskata išsamesniam pamąstymu.

O galbūt tie, kurių žinojimas yra išsamesnis, geresnė atmintis bei nuoseklesnis požiūris, įžvelgs paskatinimą dar tobuliau aprašyti tai, kas pateikta šiame darbe. Tada galbūt jau ir nebūtų reikalo taip dažnai pasikartojant, kaip šiame darbe, išryškinti tam tikrų pažiūrų svarbą.

Šios mintys užrašytos Eikfiero bažnytkaimyje, Schlochau apylinkėje, Pomeranijoje, kur tik kelyje į Vakarus iš sugriautos Tilžės buvo lemtas nesavanoriškas penkiolikos mėnesių lankymasis.

 

RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS

Originalo pavadinimas „Die Religlon in Jahrtausenden der Menscheitsgeschichte“. Mašinraštis gautas iš B. Kviklio archyvo. Vienas šio mašinraščio egzempliorius yra ir Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Inv. nr. 10307). Jį muziejui padovanojo Berlyno universiteto profesorius V. Falkenhanas. Vertė Regina Sinkevičienė.

1. Uranas — senovės graikų dangaus dievas, kartu su Gėja (Žeme) davęs pradžią titanams, kiklopams ir šimtarankiams milžinams. Kronas — Urano sūnus titanas, Dzeuso tėvas. Iš pradžių jis buvo garbintas kaip žemdirbystės dievas. Dėl jo vardo panašumo į žodį laikas (gr. chronos) buvo laikomas ir laiko dievu.

2. Eliziejus—graikų raituose vaizduojamas palaimintųjų kraštas, į kurį amžinam gyvenimui patekdavo herojai, teisieji ir dievobaimingieji. Tartaras — bedugnė žemės gelmėse, giliausioji Hado dalis. Čia Olimpo dievai įkalindavę nugalėtuosius titanus. Dažniausiai vaizduojamas kaip pragaras, kuriame amžinas kančias kenčia nuodėmingieji. {416}

3. Brahma. Višnu ir Šyva — dieviškoji trejybė, vyriausieji dievai, brahmanizmo ir induizmo religijose. Ši trejybė reiškia Visatos kūrimą (Brahma — kūrėjas), jos saugojimą ir globą (Višnus — pasaulio tvarkos saugotojas, žmonių globėjas), gyvybės įsikūnijimą bei sunykimą (Šyva — pasaulio griovėjas, baudėjas).

4. Samsara (sanskritiškai — perėjimas per ką nors, naujas gimimas, nuolatinis gimimas) — viena iš pagrindinių indų filosofijos ir religijos sąvokų, reiškianti amžinos, niekada nepranykstančios ir nesunaikinamos sielos persikūnijimų grandinę.

5. Ahūra Mazda (Ormuzdas) — senovės ir ankstyvųjų viduramžių iranėnų aukščiausias dievas, pasaulio, šviesos ir gyvybės kūrėjas, gėrio saugotojas. Angra Mainjus (Arimanas) — jo priešingybė, blogio pradas.

6. Apie mitraizmą žr. „Didžiojo klausimo“ 1 paaiškinimą.

7. Nurodytoje Evangelijos pagal Joną vietoje (5, 39 ir 40) sakoma:

Jūs tyrinėjate Raštus.

nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą.

Tie Raštai tikrai liudija už mane,

bet jus nenorite ateiti pas mane.

kad turėtumėte gyvenimą.

8. Posakis iš Naujojo Testamento (Pauliaus laiškas Romiečiams 11, 36).

9. Šis mąstytojas — Ernstas Troeltschas, 1865—1923.

10. Naujasis Testamentas, Evangelija pagal Joną (14, 20).

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS