Penktadienis, Lap 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS

RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS - AMŽINAI TOS PAČIOS ARBA PANAŠIOS PAMATINĖS VISOS ŽMONIJOS RELIGINĖS PAŽIŪROS

II 

AMŽINAI TOS PAČIOS ARBA PANAŠIOS PAMATINĖS VISOS ŽMONIJOS RELIGINĖS PAŽIŪROS 

Visais laikais žmonijai buvo būdingas polėkis susitelkti, susiburti. Jis dažnai skleisdavosi jėga ir troškimu pažinti visą žmoniją, jos narius padaryti reikšmingus vienus kitiems.

Nepaprastai patobulintos susisiekimo priemonės teikė tam vis didesnių galimybių. Jų stebėtinai padaugėjo dėl {128} išradimų, įgalinusių siųsti ir priimti pranešimus eteriu iš viso pasaulio.

Žinoma, visa tai lėmė tik išorinius ryšių laimėjimus. Jie dažnai pažadindavo tik norų prievartos priemonėmis sutelkti žmonija. Paskutiniaisiais šimtmečiais tai buvo vėl mėginama ypatingu mastu. Dėl to dažnai kildavo išoriškai nesušvelninami prieštaravimai. Žmonija susiskaldydavo, o tai atvesdavo prie kruvinų karų.

Nepaisant viso šito, ir vėl išryškėdavo įvairių žmonijos narių pastangos siekti vidinio gyvenimo turinio. Taip žmonijai tapdavo aiškesnė paskata vidiniam gyvenimui. Jo savitumą norėtųsi suvokti visai sąmoningai. Tai geriausiai pavyksta susipažįstant su visais religijos reiškiniais.

Šie reiškiniai beveik visada turi tų pačių arba panašių požymių. Nuo seno visa žmonija pripažįsta šviesą, orą, šilumą, vandenį kaip išganingus visai gyvybei, o kaip nelaimių šaltinį — tamsą, tuštumą, šaltį, sausrą. Visada buvo garbinama šviesa ir jai meldžiamasi. Jos atsiradimas sveikinamas džiūgaujant, jos garbei švenčiamos šventės. Tamsa dažniausiai sukeldavo baimę. Todėl visuomet norėta atsiduoti šviesai.

Vis dėlto šviesa ir tamsa buvo vertinamos ne tik kaip jausmų išgyvenimas. Jos reiškė tam tikrą dvasingumą, o kartu nesuvokiamą paslaptingumą, kuris pasiekia žmogaus vidų iš būties gelmių. Paslaptingumą ypač pranašaudavo tamsa, tik ji atrodydavo vis labiau nesuprantama. Tačiau tiek Šviesa, tiek ir tamsa supa žmogų ir smelkiasi į jo vidų visą gyvenimą.

Čia paaiškėja, kad šviesa sugyvina, sudvasina ir išlaisvina, o tamsa veikia kankinamai, pragaištingai ir žudančiai. Šviesos sritis yra dangus, kuris lenkiasi žmogui iš viršaus, o tamsos valdos traukia į save iš apačios. Žemė yra jos simbolis.

Žmogus privalo siekti abiejų palankumo. Jo priedermė — prašyti to, kas jam atrodo reikalinga arba geidžiama. Vis dėlto jis privalėtų anksčiau atsiduoti Šviesai, nors gali atsiduoti ir tamsai. Priklausomai nuo to, žmogus tuomet yra geras ar blogas. Nuo jo paties pareina jo savitumas.

Taip pat vis aiškiau jaučiama, kad pats žmogus ateina iš šviesos ir gyvenimo slėpinio gelmės, kad ir pats jis {129} yra slėpinys. Jis nenustoja juo buvęs ir tada, kai kūnas atiduodamas ir suyra. Ir tuomet saviesiems žmogus yra dar artimas ir gali jiems teikti gėrį. Tik priešams mirusysis pavojingas. Jis turi daugiau galios negu gyvasis.

Mirusieji gali pasirodyti gyviesiems, nors ir nebeturi kūno. Tai gali atsitikti įvairiais būdais. Jie patys gali įgauti pavidalą, taip pat gali per gyvas būtybes, ypač paukščius, pareikšti apie save, apie savo buvimą praneša netgi per daiktus. Kur ir kaip žmogus gali būti po savo mirties, priklauso nuo to, kaip jis gyveno. Kas atsidavė šviesai, taigi gėriui, tas pakils į ją. Kas pasidavė tamsai, taigi blogiui, nugrimzta į tamsiausias kančios valdas.

Būties paslaptingumas kaip gėris gali taip pat dažnai atsiskleisti gyvuose žmonėse. Jie turi naujai ir kitaip gimusio požymių. Iš jų spindi didesnis žmoniškumas, švyti dieviškumas. Jie pajėgūs padaryti tai, ko neįstengia kiti žmonės. Jie gali išgydyti ligas, padėti visokiuose varguose, tiesiog daryti stebuklus.

Dažnai šie žmonės apgaubti tokios šviesios esaties (Wesenheit), kad jie gali buti pripažinti paslaptingiausio dievo sūnumis. Jų gyvenimą ir mirtį nuolat lydi prisikėlimas. O visa tai padeda su jais susijusiems žmonėms išsilaisvinti iš valdžios, iš tamsos ir viso, kas bloga, pančių.

Vis dėlto esama žmonių, kurie kaip tik iš tamsos perima galią. Tuomet kitiems žmonėms jie daro tik žalą. Jau jų žvilgsnis lemia pavojų, dar daugiau — jų žodžiai ir veiksmai. Žmogus visuomet gali tik pats augti į šviesą arba į tamsą.

Būties slėpinys įvairiomis galiomis atsiskleidžia pasaulyje. Jos yra dievai, kurie iškelia tam tikrus uždavinius pasauliui ir gyvenimui, o labai ypatingus uždavinius — žmogui. Dažnai jiems reikia bausti. Ir vis dėlto jie yra palaimos skleidėjai. Jie gyvena, kenčia, miršta ir vėlei prisikelia žmonių labui.

O žmonės pasidaro dievų simboliu. Jų akivaizdoje žmonės prisimena dievus ir jų galią. Visada jie turi atsiduoti jiems ir svajoti apie išlaisvinimą iš visko, kas žemiška. Tai yra veržimasis iš pasidavimo daiktiškumui į dvasios laisvę.

Išganymo mintis tokia pat sena kaip ir žmonija. Ji {130} labiausiai siejama su gyvenimo Didžiajame Slėpinyje suvokimu. Ir net jei neįstengtume apie tai mąstyti, vis dėlto visuomet žmonija ilgėtųsi tobulesnio gyvenimo.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS