Penktadienis, Lap 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS

RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS - TIE PATYS ARBA PANAŠŪS SIMBOLINIAI AR AKIVAIZDŪS RELIGINIAI APREIŠKIMAI

III 

TIE PATYS ARBA PANAŠŪS SIMBOLINIAI AR AKIVAIZDŪS RELIGINIAI APREIŠKIMAI 

Nors žmonės skiriasi savo išore, dar labiau jie skiriasi savo poelgiais, kurie, laikui bėgant, vis labi.ui keičiasi. Iš to nuolatos aiškėja, kad žmonės taip reiškiasi. Tie, kurie kaip nors pasireiškia iš sielos gelmių, visada turi labai panašių, dažnai net visai tokių pat bruožų.

Tai galima ypač įžvelgti Šventuose pirmykščiuose ženkluose, o vėliau — pasakose, sakmėse, legendose, dainose ir galiausiai visokiuose papročiuose. Apie tai lygiai taip pat skelbia tam tikros gyvenimo pažiūros. Ir pagrindiniai bruožai viso to, ką žmonijoje išreiškia religija, yra nuo seno tie patys.

Beveik visame žmonijos pasaulyje aptinkami tie patys šventieji pirmykščiai ženklai. O jie yra net labai seni. Kryžius, pavyzdžiui, randamas ant akmenų, kurie jį išlaikė per daugelį tūkstantmečių iki nūdienos. Formos kartais būna labai įvairios. Yra kryžių, kurių statmuo ilgesnis. Šitai turbūt reiškia tai, kad buvo prisimenama apie stipresnį daiktiškumo prasiskverbimą per paslaptingumą.

Greičiausiai, norint išreikšti kažką ypatingo, kryžių linijos buvo papildomos atgal pasuktomis trumpomis linijomis. Vienų kryžių jos buvo pasuktos į vieną, kitų — į kitą pusę. Taip tuomet svastikai buvo sumanytas linijos judėjimas žemyn arba aukštyn. Pirmoji kryptis turėjusi greičiausiai priminti apie dvasingumo pakrypimą į daiktiškumą, antroji — į kilimą aukštyn.

Labai seni ženklai yra ir penkiakampė bei šešiakampė žvaigždės. Jos, žinoma, lygiai taip pat turėjusios išreikšti sielos patiriamą paslaptingumo įtaką būtyje. Be šių ženklų, yra dar daug kitų: šviesos aureolė, ąselės {131} kryžius (Crux anstata), kryžius su spinduliais viduryje ir t. t.

Mažau bendri yra ženklai, primenantys žvėrių pavidalus. Tačiau jie jau primena įrašus, kurie taip pat padeda suvokti jų žymimą prasmę. Visada visi šie ženklai buvo naudojami, kad palenktų žmogaus sąmonę prie pasaulio esmės bei prie Didžiojo Slėpinio.

Žmogaus gyvenimo prasmę jau nuo seniausių laikų mėginta išreikšti pasakose, sakmėse, legendose ir dainose. Čia visuomet kas nors pasakojama iš regimo gyvenimo, tačiau iš tikrųjų jame tokių įvykių nebūdavo. Tad šitaip būdavo išreiškiama kažkas ypatinga, kas yra tiesiog stebuklingu. Tuo akivaizdžiai daryta užuomina apie tai, kad pranešama apie kažką, kas vyksta labai užslėptoje srityje, žmogaus sieloje.

Kur tik įsiklausoma į žmoniją, visur esama labai panašių pranešimu apie stebuklingus nutikimus, kurie visada nurodo vyksmą žmogaus sieloje. Kad tai yra religiniai apreiškimai, jau daugiau kaip prieš šimtą metų pabrėždamas tvirtino vokiečių pasakų rinkėjas Wilhelmas Grimmas. Juos tikriausiai nesunku atpažinti pasakose apie miegančiąją gražuolę, apie Snieguolę, apie broliuką ir sesute, bei kitose. Šios pasakos su nežymiais skirtumais būdingos daugeliui, net ir labai viena nuo kitos nutolusių tautų.

Taip pat labai įsidėmėtina, kad pasakojimai žinomuose Šventraščiuose nėra kasdienio gyvenimo istorijos. Tai žinios apie vidinio gyvenimo, vidinio patyrimo ir sielos tapsmo vyksmus. Tai daugeliui galėtų atrodyti keistokai, bet ten irgi yra užuominų, kad mąstoma apie kažką slėpininga.

Tokie pat seni ir bendri, kaip Šventieji pirmykščiai ženklai ir kalbiniai liudijimai, yra taip pat ir kai kurie papročiai bei poelgiai. Tai, kad jie nukreipti ne į matoma, o būtent į paslėptą prasmę, yra turbūt visai aišku. Jų esama labai daug. Čia priminsime tik keletą.

Reikšmingiausios turbūt yra aukos. Jomis grąžinama daiktinė vertė, kažkas regima nematomam, svarbi nauda paslaptingajam. Net ir didžiausia vertybė pasaulyje — žmogaus gyvenimas — kartais turi būti aukojamas. Tai išganingai ir skatinamai veikia gyvuosius. Jei pasiaukoja {132} dieviškas žmogus, tai ir visa žmonija pakyla į aukštesnį gyvenimą.

Ši mintis greičiausiai atėjusi iš ypač seno žinojimo. Dievo atsivėrimas žmoniškume įžvelgiamas kaip Kūrėjo auka, per kurią žmoniškumas pakyla į aukštesni, dieviškąjį gyvenimą.

Su aukojimu susiję ir gavėnia, ir savęs kankinimas, ir atsižadėjimas gyvenime patiriamų malonumų bei džiaugsmų. Visuomet kalbama apie atsisakymą to, kas gyvenime susiję su kūniškumu. Šitaip turbūt pradedamas grįžimas, kopimas į savo žmoniškumo esmę, taigi į visos būties pradžią.

Pagaliau taip pat paminėtinos ir šventės, kurias visos tautos švęsdavo ir dabar švenčia tuo pačiu metu. Žmonės greičiausiai jas dabar sieja beveik tik su šviesos kaita. Tačiau vis dėlto joje visuomet, ypač senovėje, būdavo įžvelgiama dieviškumo, Didžiojo Slėpinio apraiška.

Tai buvo didelių švenčių prasmė. Tačiau būdavo švenčiama ir daug mažesnių švenčių. Jos dažniausiai būdavo akivaizdūs liudijimai to, kad mąstoma ne tik apie tai, kas prieinama jausmams, bet daugiau apie tai, kas visą gyvenimą žmogų gaubia ir persmelkia.

Itin verta paminėti ugnį. Įvairiose tautose ji per tūkstantmečius buvo įspūdingiausias būties paslapties atsivėrimas. Švenčių ir iškilmių metu ji būdavo ypatingai įžiebiama. Tikėta, jog kartu su ja galima pamatyti didesnį dieviškumo priartėjimą. Ji buvo dieviškos ugnies pakilimo simbolis žmogaus sieloje. Senieji graikai kalbėjo apie tai kaip apie Prometėjo, matančio į priekį, ugnies dovaną žmonėms. Sis simbolis daugeliui žmonių, ir šiandien yra labai turiningas.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS