Sekmadienis, Rugp 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS

RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS - PANAŠIOS ĮVAIRIŲ TAUTŲ ŠVENTŲJŲ RAŠTŲ PAGRINDINĖS MINTYS

IV 

PANAŠIOS ĮVAIRIŲ TAUTŲ ŠVENTŲJŲ RAŠTŲ PAGRINDINĖS MINTYS 

Itin reikšminga žmonijos bendrumo jausmui turbūt turėtų būti pažintis su garsiausių senovės tautų Šventraščiais. Juose jau galima įžvelgti ryškų žmonių dvasinį {133} gyvenimą. Jis padeda žmonėms subręsti vieningam bendrumui.

Jau XVIII a. antroje pusėje žymiausiajai žmonijos daliai buvo žinoma persų Avesta, indų Bagavadgita, XIX a. pradžioje — senųjų egiptiečių Šventieji Raštai, o XIX a. viduryje — šumerų, akadų ir babiloniečių, vėliau — kinų ir japonų Šventraščiai.

Iki tol šis tas tikslesnio žinota tik apie vėlesnius Šventuosius Raštus, t. y. apie žydu, krikščioniškų tautų ir arabų. Juose matyta religija. Tai, ką kitos tautos skelbė iš religijos, vargu ar buvo verta dėmesio. Bet pagaliau tapo galima ir į tai atsižvelgti, o greitai — ir įvertinti.

Be Šventraščių, svarbus buvo taip pat ir įvairių tautų padavimai. Tai, ką iš religijos skelbdavo graikai, romėnai ir kitos mažesnės tautos, atrodė vis dėlto ne itin svarbu. Nusigręžimas nuo būties slėpiningumo apsunkino šių religinių padavimų turinio suvokimą.

Dabar, kai jiems skiriama daugiau dėmesio, paaiškėjo, kad jie skelbia daugiau, negu atrodė iš pirmo žvilgsnio. Taip ir juose buvo greitai įžvelgta didesnė prasmė. Jie taip pat išreiškia tai, kas susiję su visą pasaulį apimančio būties slėpiningumo išgyvenimu.

Tai. kad tokius apreiškimus nelengva suprasti, paaiškėja pamąsčius, jog sąmonės nuostata šiandien visai kitokia, negu buvo senaisiais laikais. Nūdienos žmogaus sąmonė per daug tvirtai laikosi daiktiškumo ir iš jo susikuria minčių pasaulį, pagal kuri sprendžiama apie viską, kas perduodama iš senų laikų. Kad įvertintume tų laikų žmonėms tekusius religinius apreiškimus, turime juos pasitikti ne įgytomis ir susikurtomis mintimis, o aukštesniu sąmoningumu.

Tai ypač svarbu norint suvokti senųjų laikų Šventųjų Raštų turinį. Ką liudija senųjų egiptiečių Šventieji Raštai, dažnai gailima tik nuspėti. Daug kas čia yra tiesiog mįslinga. Jų dieviškojo Toto mokymai, randami ant papirusų sarkofaguose, atrodo, skelbia apie visai kitaip sutvarkytą gyvenimą negu mums pažįstamą.

Įsigilinus į prasmę to, kas čia skelbiama, taip pat paaiškėja, kad egiptiečiai savo žmones mokydavo atsižvelgdami į jų sąmonės šviesumo lygį. Menko sąmoningumo ir nesistengia kilti aukštyn žmonės būdavo pamokomi {134} tik regimam gyvenimui. Tik budresniems žmonėms atverdavo žvilgsnį į būties gelmes.

Egiptiečiai, kaip ir kai kurios kitos senos tautos, turėjo savo slaptų švenčių, misterijų. Jose būdavo greičiausiai kalbama apie skatinimą siekti dieviškumo patyrimo galių. Žmogus turėtų mokytis subręsti šitam.

Piramidės tikriausiai buvo šventos buveinės švęsti dieviškumui atsidavusio žmogaus gyvenimą, kančią, mirti ir prisikėlimą. Kapo kambarėlis piramidės viduje ir rytuose užtekančią saulę pasitinkantis koridorius akivaizdžiai tai liudija. Vis dėlto labai abejotina mintis, kad piramidės skirtos tik karalių kapams. Piramidės Amerikoje labai aiškiai iškyla kaip šventos buveinės.

Egiptiečių Šventuosiuose Raštuose taip pat visuomet kalbama apie dievo Ozirio gyvenimą, kančią, mirtį ir prisikėlimą. Ir deivė Izidė, kuri dažnai vaizduojama su savo vaiku Horu ant rankų, turi savo kopiją Mariją su vaikeliu Jėzumi. Kai kuriose šventose buveinėse netgi paprasčiausiai pastatytas egiptiečių prototipas, pavyzdžiui, krikščioniškas, nepaisant tamsaus veido.

Nūdienos žmogų susimąstyti ypač skatina tai, ką egiptiečiai skelbia apie mirtį, po jos vykstantį teismą, kapą ir prisikėlimą. Žmogus po mirties tikrą gyvenimą pasiekia tik tada, jei jis savo esme į ji patenka per kūniškumą. Todėl kūniškas gyvenimas turi dažnai kartotis.

Taip pat labai svarbūs yra sfinksai, kurie kelyje prie piramidės žvelgia į keliautoją iš abiejų pusių kupinu paslapties, kaip ir pats gyvenimas, žvilgsniu. Sfinksas, besiilsinčio žvėries pavidalas, turintis žmogaus veidą, labai aiškiai liudija tai, ką mąstydavo egiptiečiai apie gyvenimą ir žmogaus esmę. Todėl Šventraščiuose sakoma, kad žmogus esąs mineralas, augalas, žvėris ir kartu žmogus. Gyvenimas turįs būti įspėjamas kaip mįslė. Jei šita neįstengiama vienu gyvenimu, tai reikėsią sugrįžti.

Senieji graikai jausmų pasaulyje su jo pavieniais reiškiniais įžvelgdavo nepaaiškinamos paslapties ir begalybės atsivėrimą. Jų veikiančios galios jiems buvo tarsi dievai, kilę iš dievų Tėvo. Jis pats kilęs iš begalybės, kuri buvo kaip padarinys. Buvo kalbama apie Uraną ir Kroną [1].

Su dievais buvo susiję ir žmonės. Dievai vis įsikišdavo į žmonių reikalus ir lemdavo sėkmę ar nelaimes, atvesdavo {135} į palaimingas būsenas arba nugramzdindavo į tamsiąją požemiu karalystę. Graikai turėjo Eliziejų ir Tartarą [2]. Žmogus vis turėdavęs grįžti į žemiškąjį gyvenimą, kol šis jį subrandindavo. Tai ypač pabrėždavo Pitagoras.

Graikai taip pat turėjo slaptų iškilmių, misterijų. Jos būdavo įvairiopos reikšmės ir kreipdavo dalyvių žvilgsnius į vidinio gyvenimo sritis. Šiose iškilmėse apskritai būdavo elgiamasi tarsi vaidinant, kaip žmogus pasiekia aukštesnį, esmingesnį gyvenimą. Kam tai pavykdavo, tas būdavo Kristus. Būdavo skiriamos dioniziškos, orfejiškos, elėjiškos ir delfiniškos misterijos.

Šumerai, kurie prieš tūkstantmečius gyveno Eufrato ir Tigro šalyje, suvokė visą gyvenimą kaip nuolatinį vyksmą, sukeltą dieviškųjų genijų. Kai kurie iš jų pasiekdavo daiktiškumą ir ten nugabendavo taip pat ir žmogaus esmę. Tačiau tuomet jie vėlei pradėdavo savo kūrimą nuo pradžių pradžios.

Iš šumerų daug perėmė po jų atėję semitų akadai, o toliau perdavė babiloniečiams, kurių valdžion pateko. Jie švęsdavo dieviškumo džiaugsmus ir kančias. Šis iškildavo jiems įvairiai — tai iškilniai, tai slegiančiai. Ir žmonės paklusdavo tai vienoms, tai kitoms galioms. Babiloniečiai vis labiau juto poveiki malonumų, kuriuos galėdavo lemti tik tamsiosios ir naikinančios jėgos. Jie tuomet siekdavo valdžios įvairiausiose gyvenimo srityse — tiek jausmų, tiek ir aukštesnio pasaulio.

Iš babiloniečių daug ką. o kai ką ir iš egiptiečių perėmė senovės žydai. Sakoma, noras uždrausti atvedęs į palaimingo gyvenimo praradimą ir į atskyrimą nuo Dievo. Santykiai buvo reguliuojami susitarimais, už kurių vykdymą buvo apdovanojama, o nevykdymą — baudžiama.

Babiloniečių supratimo įtaka labai akivaizdi mintyje apie pasaulio sukūrimą, kurios laikėsi daugelis, taip pat ir Elohimas, kai sakoma: Tebūnie! Vis dėlto pasigesta minties, kad pasaulio kūrimasis tebevyksta, kad yra neužbaigtas. Žydai taip pat mokė, kad turėtų būti meldžiamasi tik jų Dievui kaip tikrajam ir jokiems kitiems.

Senovės Indijoje ypač krinta į akis dieviškumo trejybiškumas. Kūrėjas, globėjas ir griovėjas — Brahma, Višnus ir Šyva [3] — buvo ir dar šiandien tebėra garbinami {136} indų. Vis dėlto su kiekvienu iš jų susijusi moteriška dievybė. Tik ji laikoma jo šakti. t. y. jo jėga. Lygiai taip pat viena su kita susijusios ir šio trejybiškumo dievybės. Tik jos veikia skirtingai ir savitai.

Tačiau apie žmogaus esmę buvo kalbama, tai daroma dar ir šiandien. Kūrybos vyksmo metu ji esanti įtraukta į nuolatinio grįžimo, Samsaros [4], grandinę. Ji ateinanti į gyvenimų, į žemiškąjį pasaulį, vėlei jį apleidžianti ir jame iš naujo pasirodanti priklausomai nuo to, kaip žmogus gyveno anksčiau, kiek jo esmė subrendo ar kiek sunyko.

Šis pasikartojantis gimimas vykstąs tol, kol žmogus pabunda gyvenimui dieviškume, Amžinoje Visatos Priežastyje. Šitai žmogus pasiekia, kai jo esmė ima valdyti visą kūniškąjį gyvenimą, ir jis pasijaučia Amžinybės esmėje, nirvanos amžinybės tyloje.

Reikia paminėti indų mokymą apie antrąjį, dvasinį, žmogaus gimimą. Krikščionybė skelbia naująjį gimimą — atėjimą į Dievo karalystę.

Senovės Persijoje pasaulis reiškė kovą tarp šviesos dievybės — Ahūros Mazdos ir tamsos — Angros Mainjaus [5]. Žmogus pašauktas išpažinti šviesos dievą, būti jo sąjungininku, pasiuntiniu ir tarnu. Jis turįs dalyvauti kūrimo vyksme, kad viskas sugrįžtų į begalinę, neaprėpiamą šviesą.

Vėliau paplitęs mitraizmas [6] ypač išryškino idėjas apie Dievo gyvenimą, kentėjimą, mirimą ir prisikėlimą. Dievo pasiaukojimas atvedąs žmogų į tobulybę. Jis, išvaduojamas iš daiktiškumo varžtų ir patenkąs iš žemiškojo į dvasini gyvenimą.

Apie Dievo gyvenimą, kentėjimą, mirimą ir prisikėlimą taip pat kalbėjo mažosios Azijos tautos — frygai, sirijiečiai ir finikiečiai. Jie taip pat Dievo auką suprato kaip žmonijos išganymą.

Apie dievų tarpusavio kovas mokėjo pasakoti senosios germanų tautos. Žmonės buvo susieti su dievais ir todėl dažniausiai daugiau ar mažiau buvo laikomi dieviškais. Po netekties skausmų, ypač po tam tikro išbandymo jiems atiteksiąs palaimingas gyvenimas dieviškume. Tačiau galiausiai visas gyvenimas išsisklaido Ir atsiveria naujas pasaulis. {137}

Romėnų religijoje ypač pabrėžiama mintis, kad gyvieji ir mirusieji vieni su kitais lieka susiję. Jie visi nuolat gaubiami dieviškumo, kuris turįs pasireikšti nuolatiniu teisingumo vykdymu. Vadovavimų visam žmogaus gyvenimui turinti nulemti jo esmė.

Susietumą su pasaulio Kūrėju labai įsakmiai pabrėžia arabai savo pranašo Mahometo mokyme. Jie kalba apie visos būties Dievą kaip apie tikrąjį Dievą, taigi nelaiko jo vien savo tautos Dievu, kaip tai viduramžiais darydavo kai kurios tautos, ir tai kai kurioms iš jų tebėra reikšminga dar šiandien.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS