Sekmadienis, Rugp 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS

RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS - KRIKŠČIONYBĖ

V 

KRIKŠČIONYBĖ 

Dabartis daug kuo panaši į tą laiką, kai pradėjo skleistis krikščionybė. Kaip ir dabar, taip ir tuomet daugelio tautų religija buvo neturininga. Vis dėlto tuomet vis labiau besiplečiančioje Romos imperijoje daugelis tautų užmegzdavo tarpusavio santykius. Šitaip ir jų religijų apreiškimai galėdavo vienas kitą veikti. Tai buvo labai svarbu.

Daugeliui žmonių religija pati savaime pasidarė šviesesnė, gyvesnė. Tai daugiausia dėl paties dvasinio pakilimo pirmiausia atsitiko paribio srityje su graikų, Mažosios Azijos ir žydų religingumu. Egipte tai ypač ryšku tapo Aleksandrijoje. Tai, kas įvairiausiuose religijų mokymuose ir papročiuose buvo pripažinta turininga, veikdavo uždegamai. Krikščionybėje tai įsiliepsnojo. Nepaisant nuomonės skelbti ką nors visai nauja, atgyjanti religija dabar iškilo kaip energingas visuose žinomuose apreiškimuose rusenusios liepsnos kurstymas.

Religija vis aiškiau buvo pripažįstama kaip Dievo pajautimas žmoniškumo reiškinyje, ir ji skleidė Dievo atsivėrimą visiems žmonėms. Prieita prie išsamesnio, negu buvo iki tol skelbta, suvokimo, kad visa, kas esmingiausia, plaukia iš dieviškojo žmogaus, Dievo ir žmogaus sūnaus, gyvenimo ir esybės. {138}

Iki tol religija beveik visuomet atspindėjo tautų savitumą, o krikščionybė atrodė kitaip. Jos religiją sudarė daugelio tautų religinių apreiškimų esmė. Taip ją galėjo lengviau suvokti įvairūs žmonės.

Mažosios Azijos tautų, graikų, persų, indų, žydų, šumerų bei egiptiečių religinės pažiūros įgijo prasmingesnę išraišką, tapo aiškesnės. Tai, ką šios tautos skelbė apie išganytojo išvaduotojo gyvenimą, kančią, mirtį ir prisikėlimą, dabar buvo savaip apibendrinta ir perteikta taip, kad kiekvienas vyksmas atrodė ir galėjo buti aiškinamas kaip vykstąs jusnių pasaulyje. Jį tada pajėgiama lengviau suprasti ir atsiminti. Nors kiekvieno įvykio esmė buvo aiškiai dvasinė, išganytojo stebuklai buvo vaizduojami kaip pagalba įveikiant kūniškas negales.

Tačiau žydų tauta šiuos mokymus panaudojo ne tik dvasiniam atgimimui. Ji vėl pateko į didžiausią kančią ir svajojo apie išgelbėtoją iš šio vargo. Žydų ilgesys tuomet metė šešėlį ir ant krikščionybės skelbiamų dalykų. Čia aiškiai išsiskiria tai, ką sugebėjo skelbti žydas Paulius. Tai, ką jis pripažino ir mokė. visai aiškiai parodo, kiek daug jis perėmė iš graikų ir Mažosios Azijos tautų mąstymo.

Tačiau ne tik įvairių religinių apreiškimų turinys, bet ir visokie šen ar ten plintantys pasakojimai buvo krikščionių perimami ir toliau perduodami. Jau daugelį šimtmečių iki krikščionybės būta pasakojimų apie valdovų įvykdytas vaikų žudynes Egipte ir Indijoje. Apie berniuką, kuris šventoje buveinėje savo klausimais ir .atsakymais sukėlė išminčių nuostabą, jau gerokai iki krikščionybės vieni kitiems pasakodavo indai. Lygiai taip pat jie kalbėdavo ir apie įvairius stebuklus, apie mirusiojo prikėlimą ir apie tai, kad išganytojas pamaitino 500, taigi ne 5000 žmonių.

Tačiau Šių dalykų perteikimas krikščioniškose Evangelijose yra toks gyvas ir įsakmus, kad jie gali buti pajaučiami kaip visai nauji Dievo atsivėrimo skelbimai. Ypač smarkiai paveikdavo mintis apie šio dieviškojo atsivėrimo visuotinumą žmonijoje. Todėl iš jo žmoniškumas galėjo tikėtis būti sugrąžintas į visos būties pradžią, į Didįjį Slėpinį, į Dievą, visų žmonių Tėvą. Visai aišku tapo {139} tai, kad tik dėl šio dieviškojo atsivėrimo žmoniškume būsiąs įmanomas tikrasis Dievo pažinimas.

Taip krikščionybės religija tapo itin labai turininga. Todėl jos skelbimas padarė tokį nepaprastai didelį įspūdį. Galiausiai viskas atrodė taip, lyg visa žmonija per ją atgimsta aukštesniam žmoniškumui. Kad šitai neįvyko, yra įvairių priežasčių.

Čia labai reikšmingas buvo didėjantis žmogaus sąmonės palinkimas į daiktiškumą. Ko gero vargu ar kokiame kitame žmonijos Šventajame Kašte Dievo išgyvenimas net atskiros žmogiškos asmenybės atžvilgiu perteiktas taip jaudinamai kaip krikščioniškame. Tačiau čia kaip tik trūksta naujo žmogaus sąmonės nusistatymo aiškiau išdėstyti, kaip vis dėlto būtų galima siekti tokio išgyvenimo.

Be to, krikščioniško šventojo mokymo skelbėjai vis išraiškingiau kalbėjo apie įvykius gyvenimo, susijusio su daiktiškumu, o ne su dvasingumu. Išganymas vis konkrečiau buvo siejamas su tam tikra vieta ir laiku, o ne su visuotiniu ir nuolat žmonių laukiamu atsivėrimu. Taip tad krikščioniškasis apreiškimas tapo pamažu vis labiau parduotinu ir visos žmonijos atžvilgiu prarado savo turinį ir reikšmę.

Dabar beveik atrodo, kad dabarties pasibaisėtini įvykiai turėtų pažadinti žmogų susimąstyti apie savo gyvenimo prasmę ir taip vėlei atgaivinti religiją. Atrodo, tam turėtų daug reikšmės tas faktas, kad pastaruoju metu įvairių tautų Šventieji Raštai tapo žinomi žmonėms. Jie galės tuo stipriau veikti, kuo neprietaringiau ir kuo ramiau atsidėję su jais susipažinsime.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS