Penktadienis, Lap 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS

RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS - TAUTŲ GYVENIMAS IR RELIGIJA

VI 

TAUTŲ GYVENIMAS IR RELIGIJA 

Kalbama apie pranykusias tautas, o tai reiškia, kad kartu su jomis yra pranykusios ir jų religijos. Tautos gyvenimą reikia suvokti kaip susietą su religija. Tvirtai manyta, kad religija kylanti iš tautos gyvenimo, o juk {140} religija visuomet egzistuoja kaip pagrindinė tautos patvarumo sąlyga.

Kai skleidžiasi gyvybė, tai vyksta dideliu kilimu. Kūrybinės galios gamtoje čia veikia labai akivaizdžiai. Norėtųsi tiesiog džiugiai patvirtinti, kad jos siekia gyvybės gausumo ir kilimo. Visa tai rodo ne tik pavieniai reiškiniai, bet taip pat ir ištisos rūšys, tiek atskiri žmonės, tiek ir ištisos tautos.

Tačiau po tam tikro gyvenimo tarpsnio įvyksta lūžis. Kūrybos galios nustoja veikusios, gyvenimas pasitraukia į vidinę sritį, kurios nepasiekia jutimai. Tada reiškiasi kitos galios. Jos panaikina reiškinį ir pasirodo kaip jo paneigimas.

Tai ypač aiškiai matyti žmonėse, taip pat ir tautose. Čia irgi gyvenimas pakyla, o paskui ir smunka. Paprastai kreipiamas dėmesys tik į tai, kas veikia jutimus. Vis dėlto reiktų pažvelgti geriau. Kartu su gyvenimo pakilimu žmoguje nuolat ryškėja didesnis sąmoningumas. Žmonės vis aiškiau suvokia, kad jie visi yra tokie patys gyvybės reiškiniai, ir atpažįsta savo žmoniškumo savitumą.

Tuo pačiu metu žmogus sugeba pastebėti, kad jis yra gimdomas ir persmelkiamas kūrybos galių, kad jis gali jas išgyventi, jei tik jas nukreipia į savo vidinį pasaulį. Kai jis tai daro, jo esmė gyvėja, jo gyvenimas kopia aukštyn ir tampa turiningas. Palinkdamas į dvasinį gyvenimą, jis kviečiasi šį pas save. Kai jis nekreipia į jį dėmesio, tai šis tam tikru atžvilgiu palieka žmogų vieną. Šis būna paslėptas jo sąmonei. Jis suvokia save esant ir vis dėlto nesuvokia, ką tai reiškia. O galiausiai jis pasitraukia iš pasaulio nežinodamas, kas iš tikro su juo atsitinka.

Kažkas panašaus, žinoma, vyksta ir žmoguje, kuris atsigręžia į būties paslaptį. Tačiau vidinis jo gyvenimas plečiasi. Jis tampa sąmoningesnis savo esme ir lieka susijęs su kūrybos galiomis, nors ir pasitraukia iš pasaulio. Sąmonės atvirumas kūrybos paslapčiai, taigi religija, leidžia jai, tai paslapčiai atsiskleisti jo esmėje.

Visai tą patį galima rasti ir tautos gyvenime. Tautų istorija rodo, kad kartu su jų gyvenimo pakilimu gyvėja ir religija. Ir kuo reikšmingesnė ši tampa, tuo turiningesnis yra ir tautos gyvenimas. Jis paskiriamas Kūrėjui ir yra jo palaiminamas. Tautos gyvenimas formuojasi Kūrėjo {141} norimu būdu. Tuomet visada tauta yra valdoma minties, kad gyvenimas ir buvimas puoselėjamas paslaptingų vidaus galių.

Jei tautos žmonės užsisklendžia ir savo esme nebėra atviri Kūrėjo poveikiui, tai šis poveikis tam tikru mastu susilpnėja. Taip visados atsitinka, kai žmonės vis daugiau atsigręžia į daiktiškumą. Jau senovėje buvo žinoma tai, kad žmonės iš kūniškų jų pomėgių tikėdavosi gyvenimo jausmo pakilimo. Šitaip jie kurdavosi visokias vidines būsenas, kurias vertindavo kaip gyvenimo kilimą, bet tai buvo praeinantys pojūčiai, tik stabdantys esminį gyvenimą.

Tada visos jėgos, neigiančios gyvenimą, gavo pirmenybę. Pradėjo klaidžioti naikinimo demonai. Į Didžiąją Paslaptį, į Dievą, linkstąs žmogaus mąstymas tuomet vis dažniau niekinamas kaip paklydimas. O jei dar tebeskelbiama religija, tai ji vis labiau tampa neturininga. Senaisiais laikais kreiptas dėmesys į kiekvieną religinį simbolį ir jo vartojimo prasmę, o vėliau svarbiu buvo laikomas tik atvaizdas ir išorinis veiksmas.

Taip nykstant religijai, sunykdavo ir pačios tautos. Tereikia prisiminti toltekus, inkus, egiptiečius, persus, babiloniečius, graikus, romėnus ir kitus. Jų religija, lygiai taip pat kaip ir visas tautos gyvenimas, vėlesnėse legendose turi jau smukimo žymių.

Tautos, tebegyvenančios sunykusių tautų šalyse, žinoma, dar laiko save palikuonimis tų, kurie gyveno ten prieš tūkstantmečius, tačiau joms būdingi visai kiti esminiai požymiai ir visai kitos religinės pažiūros. Galbūt indai Azijoje dar išlaikė tikrą sąmoningumą Didžiajam Slėpiniui pažinti.

Jėgas, sukeliančias nuosmukį, išryškina istorija. Pasirodo, kad vis daugiau reikšmės įgauna pomėgių gyvenimas ir didėja visuotinis išlepimas. Instinktai ir aistros lieka nevaldomi, susilpnėja dorovinio gyvenimo galia. Nežmoniškumas suaktyvėja, esminis žmoniškumas smunka.

Taip buvo visose žlugusiose tautose. Tereikia prisiminti pasinėrimą į malonumus, išlepimą ir pasileidimą Graikijoje, ypač Atėnuose apie 300 m. pr. m. e., ir tokią pat gyvenimo nuostatą Romoje. Religinių papročių, netgi {142} gana gausių, laikytasi iki pabaigos, tačiau jie tebuvo tik pakartojimai anksčiau deramai vertintų papročių, jau nebesuvokiant jų prasmės. Kartu su jais niekas nesuskambėdavo žmonių sielose. Papročiai ir religiniai mokymai tapo tušti. Žmogaus vidaus gelmės išsisėmė.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS