Sekmadienis, Rugp 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS

RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS - RELIGINIO NUOSMUKIO PADARINIAI

VII 

RELIGINIO NUOSMUKIO PADARINIAI 

Religija visais laikais buvo akivaizdus ne tik atskiro žmogaus, bet ir visų tautų, galių šaltinis. Ir jei tauta, tokia kaip senieji egiptiečiai, nors ir daugelį kartų užpulti, galėjo tūkstantmečiais išsilaikyti, tai ir jos religija turėjo buti gyvybinga. Tačiau po to vis dėlto prasidėjo žlugimas. Turiningi religijos apreiškimai gali vis dėlto dažniausiai atsirasti jos didžiausio gyvybingumo laikais, bet jie yra tokie saviti, kad jų turinys žlugimo laikotarpiu vargu ar bus deramai suvokiamas.

Kaip tūkstantmečius išsilaikiusią reikėtų paminėti kinų tautą. Jei ji buvo palaikoma religijos, tai ši turėjusi ten būti svarbi. O kai skaitome, ką sako išminčius Lao Dzė, tai matome, kad kinų protas labai uoliai skverbėsi į begalybę ir neaprėpiamumą. O kai šią sielos nuostatą Konfucijus sujungė su įprastu gyvenimu, tai sukūrė tokią jo pusiausvyrą, kuri galėjo laiduoti visos tautos gyvenimą. Tačiau visa tai galiausiai išnyko iš žmonių pojūčių. O pastaruoju metu šitai atvedė prie pakrikimo ir didžiulės vidinės netekties.

Vėlyvuoju laikotarpiu vis daugiau mąstoma apie priešistorines, ypač Amerikos, tautas. Dar išlikusios šventovių liekanos liudija jų gyvą religiją. Tačiau tos liekanos byloja ir apie jos išblėsimą. O tuomet šitaip žlugo ir tautos.

Savitas reiškinys yra žydų tauta. Jau pora tūkstantmečių ji gyvena atplėšta nuo savo tėvų žemės, atskirta nuo savo žemės magnetinės gyvenimo sferos, o vis dėlto egzistuoja kaip tauta. Jos gyvenimas iš tikrųjų jau senaisiais laikais buvo kaip nuolatinė pakilimo ir smukimo {143} kaita. Vis dėlto tautoje išlikdavo labai religingų žmonių, kurie savo nykstančią religiją sugebėdavo iš naujo atgaivinti. Tačiau paskutiniaisiais šimtmečiais, atrodo, ji vis labiau gęsta. Ten beveik labiau, nei kur nors kitur, religija mažai bevertinama arba net visai negerbiama. Šitaip visgi išryškėja akivaizdūs tautos nuosmukio bruožai. Tuomet jie klaidingai vertinami kaip žydų tautos ypatumai.

Panašų nuosmukį galima įžvelgti ir krikščioniškose tautose. Čia taip pat visai aiškiai ryškėja progresuojantis religijos nykimas. Nors apie šių tautų žlugimą dar tiesiogiai nekalbama, bet milžiniškas žmonių praradimas dėl žmonijos istorijoje dar niekada nebuvusių tokių didelių karų kaip paskutiniu laiku yra neatstatomas. Į tai galėtume greičiausiai žiūrėti kaip į skaičiaus, o ne kaip į tautų gyvybingumo sumažėjimą; tačiau tai, kad apskritai galėta prieiti iki tokių karų, yra žlugimo požymis.

Kai dar pamąstoma apie tai, kaip religija, nepaisant jos didelio vertinimo, suvokiama, tada visai aiškiai matyti, kad netgi pašauktųjų skelbti Dievo žodį sąmonėje nyksta krikščioniškos religijos turinys. Kaip tik dėl to religija šioms tautoms tampa vis mažiau turininga, ir jos smunka savo žmoniškumu.

Dar prieš 150 metų garsus vokiečių mąstytojas D. Friedrichas Schleiermacheris savo veikale „Apie religiją“ jautėsi paskatintas užrašyti „Pašnekesius išprususiems tarp jų niekintųjų“. Ir jie šiandien beveik dar svarbesni, negu tuomet.

Tiesiog nepaaiškinama tai, kad net pašventintose vietose sakoma, jog krikščionys randa savo išganytą žemę tik Šventajame Rašte. Šiaip visai nemanoma, kad apie tai primena žodis, o tada tarsi apgailestaujama, jog žmonės tos žemės tik ten ieško, o ne tiesiai į ją ateina. Čia derėtų pasvarstyti, kas Evangelijoje pagal Joną (5, 39 ir 40) pasakyta [7]. Vis dėlto reikėtų suprasti, kad Šventas Raštas privalo būti postūmiu, o išganytos žemės išgyvenimas turi įvykti viduje.

Šitaip labai išoriškai suprantami ir stebuklai, kuriuos skelbia Šventieji Raštai. Tiesiog nustembi, jog netgi berniukai susipeša dėl to, kad Kristus vestuvių metu svečiams duoda ypač gero vyno, nuo kurio jie apsvaigsta. {144}

Atrodo, ne išganytojo reikalas pasigėrusius dar labiau apsvaiginti. Čia kalbama apie vidinį išgyvenimą, kuriame tai, kas anksčiau buvo vertinama kaip vanduo, sukelia žmogaus esmei tikrą atgaivą; o žemiškieji pomėgiai tik apsvaigina — šitai vis dėlto privalu būtų žinoti, o nežinoma.

Taip pat ir kiti stebuklai neturėtų būti vertinami kaip grynai kūniška pagalba. Vis dėlto tai reiškia, kad per ją pasirodo išganytojas. Tačiau tikrąjį išgijimą vis dėlto reikia matyti ne kūno pasveikime, bet dvasiniame tapsme, vidinėje atgaivoje. Kad akli taptų regintys, kurti — girdintys, luoši galėtų eiti — tam nėra atsiųsta išganytoji žemė. Išganytojas nori padėti įveikti dvasinį luošumą. Todėl tokiems vargšams jis skelbia Gerąją naujieną.

Šis gyvosios religijos nuosmukis galėjo suteikti erdvės tik neigimo ir naikinimo jėgoms. Šitaip prieita prie pastarojo laiko baisingos žmonijos audros. Dūstantis žmoniškumas buvo sukrėstas iki vidaus gelmių. Daugeliui jis galėjo visai užgesti, tačiau daugelis taip pat pradeda suvokti save ir Didįjį Slėpinį.

Tai taip pat rodo, kad karai yra sukeliami kosminių jėgų. Tačiau tai galima tik tuomet, kai žmonės jų poveikiams yra atviri. Žmonės tampa tokie, jeigu jie užsisklendžia prieš dieviškąsias galias, jeigu juose nyksta religija.

Dabar jau, regis, šitai suvokiama. Aišku, visuomet būta žmonių, kurie savo sąmonę atveria dieviškumui. Tačiau šiandien, atrodo, ir dideles mases apima tikros būties ilgesys. Šiurpių įvykių poveikis turėjo būti labai stiprus, nes pasibaisėtinai didelis buvo nugrimzdimo mastas. Taip galėtų visos tautos pakilti iki gyvosios religijos ir esmingojo žmoniškumo.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS