Sekmadienis, Rugp 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS

RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS - ŽMONIŲ SĄMONĖS KITIMAS IR PASIKEITIMAS PER TŪKSTANTMEČIUS IR RELIGIJA

VIII 

ŽMONIŲ SĄMONĖS KITIMAS IR PASIKEITIMAS PER TŪKSTANTMEČIUS IR RELIGIJA 

Kiekvienas žmogus, ramiai save patikrinęs, galėtų įžvelgti savo sąmonės šviesos pasikeitimus. Ji, kaip ir apskritai gyvenimas, yra banguojanti. Kiekvienas gyvenimo {145} reiškinys yra tarsi širdies dūžis kūrybos vyksme. Geriau sąmonės šviesos pokytį galima pamatyti tautų gyvenime.

Reikėtų pripažinti, kad pakilimui ir nuosmukiui reikšmės turi vidinė žmogaus elgesio nuostata. Žmogui pačiam reikia jaustis atsakingam už savo gyvenimo vyksmą. Tai turėtų įžvelgti ir kiekviena tauta savyje bei savo likime, nors pastarasis ir įterptas į didįjį pasaulio vyksmą, valdomą Kūrėjo galios.

Daug didesnis už minėtuosius yra sąmonės bangavimas, apimąs jau visą žmoniją ir vykstąs tūkstantmečius. Jis atveda prie visai kitos žmonijos sąmonės nuostatos ir ypač aiškiai eina prieš vyraujančios jos dalies gyvenimo patyrimus, priešingus tiems, kuriais reiškiasi būtis.

Tai, kas iš senovės atėjo iki šių dienų, nekelia jokių abejonių, kad tada visa būtis buvo suvokiama visiškai kitaip negu dabar. Ne taip svarbu, kaip buvo žiūrima į dangų ir žeme, bet tai, kas buvo laikoma tikrove. Buvo patiriama visai kas kita negu dabar. Būties turinys, jo slėpiningoji dalis tuomet žmogui sudarė tikrovę.

O dabar ji dažniausiai tėra tik tai, kas veikia daugiau ar mažiau gyvas jusnis. Taip vadinamasis kultūros žmogus daiktiškumą laiko tikrove. Ši yra jam visos būties amatas. Žmogus nė kiek neabejodamas tiki, kad iš jos kyla visas gyvenimas, visi gyvi reiškiniai. Kaip tai reikėtų įsivaizduoti, apie tai jis, atrodo, neįstengia susimąstyti.

Tačiau tai visai nerodo, kad naujųjų laikų žmogus turi kitą sąmonę. Ši kaip ir senovėje yra žmoniška ir sudaro žmogaus esmę, jo žmoniškumą. Ji, kaip sako kai kurie mąstytojai, yra žmogaus siela.

Pasikeitimas jo sąmonėje įvyksta dėl kitokio nusistatymo ir iš jo išplaukiančių padarinių. Senaisiais laikais sąmonė labiau buvo atsigręžusi į gyvenimą, į tą paslaptį, kuri formuoja ir įsiskverbia į visus reiškinius, o dabar ji pamažu vis daugiau kreipiama į matomus reiškinius, į jutimiškai suvokiamą daiktiškumą ir jo laikosi. Bet žmoniją čia nubloškė kūrimo banga.

Senovėje gyvenimas žmonėms buvo visas pasaulis, lyg gyvų, sąmoningų galių jūra. Tai, kas buvo suvokiama jutimais, buvo mažiau svarbu negu tai, kas jais buvo {146} išgyvenama. Tai buvo suvokta kaip banguojantis potvynis, kaip galia, kuri visus pasaulio reiškinius persmelkia, juos palaiko, o paskui vėl palieka, kol šie išnyksta.

Vyraujančias ir viešpataujančias šio vyksmo galias vadindavo Dievais. Į juos kreiptasi, maldauta jų pritarimo, pagalbos ir globos. Visuomet buvo stengiamasi palaikyti ir nuolat jausti tiesiogini santykį su jais. Norėta įtvirtinti priklausymą jiems, taigi jų giminystę, patekti į jų tarpą, tapti dievais.

Šis žmonių ryšys su dieviškumu padarė galimus ir apreiškimus. Jie buvo ypač reikšmingi tais laikais, kai klestėjo priklausomybės dievybei išgyvenimas. Jie yra labai turiningi, jeigu iš tų laikų galėjo išlikti iki dabar.

Tačiau iš kai kurių pateiktų religinių apreiškimų matoma, kad jie atsirado jau tokiu laiku, kai žmonėms jau reikėjo apraudoti kažkokį praradimą. Dauguma mokymų priešpriešinami jau suklydimams, nusigręžimui nuo to. kas iki tol buvo vertinama. Taigi mėginta kai ką išlaikyti iš to, kas atrodė nyksta. O tai atsitiko ne tik vienoje tautoje, bet visose žmonijos tautose. Žmonės vis labiau linko į daiktiškumą, o tuo pačiu tolo nuo dvasingumo, ant jusliškumo.

Šis nusigręžimas truko tūkstantmečiais, vienoje tautoje jis įvyko anksčiau, kitoje — vėliau priklausomai nuo to, ar daiktiška sąmonės nuostata buvo daugiau ar mažiau ryžtinga. Pagaliau daiktiškumas buvo pripažintas tikrąja ir pagrindine žmogaus gyvenimo vertybe. Kaip augalo išsiskleidimui iš daigo reikia žemės, drėgmės, šilumos ir oro, taip galiausiai patikima, kad tik tokia yra žmogaus gyvenimo raida. Apie žmogaus esmę buvo mąstoma vis mažiau.

Vis dėlto ilgą laiką dvasinis gyvenimas vis dar reiškė daugiau negu kūniškasis. Žinoma, atrodė, jog kiekvienas galės būti pakylėtas jausmų dirginimu. Taip buvo griebtasi visokių malonumų, nepaisant jų kenksmingo poveikio kūniškumui ir gyvenimui. Tačiau sąmonė dar buvo tvirtai susijusi su vidinėmis būsenomis, pojūčiais ir jausmais. Bet po to sąmonė pradėjo kurti vis labiau apsiribodama tuo vidiniu turiniu, kuris kildavo iš jos daiktiškos patirties, t. y. mintimis. Tai lėmė tolesnį pagyvėjimą. Ir čia taip pat įžvelgiamas savojo esmingumo pakilimas. {147}

Ilgą laiką buvo manoma, kad šitaip Žmoniškumas įgyja kažką svarbaus. Tačiau greitai šios pastangos sukeldavo sąmonėje tik minčių žaidimą tarytum uodų spiečių saulės šviesoje. O paskui netgi buvo manoma, kad minčių gyvenime atsiskleidžiąs esminis žmoniškumas.

Prie šito prieita ypač paskutiniaisiais šimtmečiais. Žmoniškoji sąmonė vis labiau siejosi su daiktiškumu, kuris veikia jusles. Greitai jis imtas laikyti tikrąja esamybe. Po to buvo netgi tvirtinama, kad anapus jo nieko nėra. Mintis apie anapusį pasaulį netgi buvo laikoma kvailyste ir suniekinta. Toks ryžtingas tapo nusigręžimas nuo dvasinės, esminės būties ir palinkimas į tikrą paviršutiniškumą.

Tačiau banga kūrimo tapsme šitaip atsimušė į krantą. Kad ir kaip smarkiai žmogaus sąmonė užsisklendė nuo būties gelmių, tačiau ji vis dėlto įgavo kažką tikra. Net ir visiškai paviršutiniškai žiūrint, žmogus matomas kaip žemiškojo gyvenimo viršūnė. Tačiau pastaroji aiškiau reiškiasi jo sąmonėje.

Palinkusi ir galutinai prisirišusi prie daiktiškumo sąmonė nėra tapusi tiktai vienpusiška ar ribotesnė, ji pasidarė skvarbesnė. Sąmonės šviesa virto švytinčiu ryškiu spinduliu, kuris, žinoma, pasirodė ne itin judrus. Jis vos begali atsigręžti į savo kilmę. Būties turinys, o juo labiau tūris jam yra paslėpti.

Todėl taip pat tiesiog stebėtina, kaip pastaruoju šimtmečiu buvo suvokiama būtis. Viskas kildinama iš daiktiškumo, materijos, į augalo daigą daugiau nebuvo žiūrima kaip į paslaptingos ir kuriančiosios gyvybės tikrąjį pagrindą, bet kaip į medžiagos gumulėlį, kuris žemėje, esant tam tikroms sąlygoms, kaip sakoma, „išsivysto“ į augalą.

Gemalas, išsivystantis į gyvulį, privalo užgimti, žinoma, ne žemėje, bet gyvame gyvulio kūne. Tas pats pasakytina ir apie gemalą, iš kurio atsiranda žmogus, Šį vyksmą galima stebėti. Ir tad, visai nesusimąsčius, tikima, jog šitaip paaiškinamas gyvųjų reiškinių tapsmas. Tokie tyrinėtojai, regis, visiškai neįžvelgia, kad pirmiausia vis dėlto turėtų būti susimąstoma apie visa tai sukeliančią jėgą. {148}

Visos formos susidaro taip prasmingai, kad gali sukelti tik nuostabą ir susižavėjimą. Tačiau žmonės tai apeina kaip kažką visai nereikšminga. Mąstytojas Arthuras Schopenhaueris maždaug prieš šimtą metų pradėjo mąstyti, ką reiškia visas gyvenimas, bet kalbėjo tik apie aklą pasaulio valią, o Eduardas von Hartmannas — apie nesąmoningumo reiškimąsi.

Tačiau aiškiausiai atsiskleidžia žmogaus patyrimo religijos srityje pasiekta gelmė. Kalbama vis dėlto apie tai, kad žmogus turįs sielą, tačiau nepamąstoma apie tai, kas iš tikrųjų yra tas žmogus, turintis sielą. Tai, kad žmogus yra siela, sąmonė, kuri reiškiasi kūniškumu, atrodo, tik nedaugeliui krinta į akis.

Netgi manoma, kad mąstoma labai religingai, kai prie atidaryto karsto sakomi žodžiai: „Iš žemės esi Tu, žeme virsi Tu, paskutinę teismo dieną viešpats Kristus prikels Tave iš žemės“. Joks spindėjimas aiškaus žinojimo to, kas žmogus yra iš tikrųjų, nepaliečia mąstymo tų, kurie kartoja Šiuos žodžius. Neretai pripažįstama tai, kad dulkėmis pavirtęs žmogus nustojo juo būti. Taigi jis turi būti ne prikeliamas, bet iš naujo sukuriamas.

Didelį sąmonės skirtumą parodo taip pat ir tai, kaip vertinami požiūriai, atėję iš senų laikų. Tarp kita ko, kalbama apie ankstesniųjų laikų prietarus ir pamąstoma apie tai, kad kita sąmonės kryptis lėmė taip pat visai kitus išgyvenimus. Apie juos dažniausiai buvo pasakojama lygiai taip pat kaip apie procesus jusnių pasaulyje, bet šitų procesų prasmė buvo ta, apie kurią manyta.

Didelis atstumas, kuris skiria šiandieninį gyvenimo požiūrį nuo senovinio, ypač išryškėja tame, kad šiandien į gyvas kūrimo galias žiūrima tik kaip į gamtos jėgas, tuo tarpu jos anais laikais buvo laikomos žinančiais, prasmingai kuriančiais ir veikiančiais dievais.

Todėl šiandien negalima netinkamai vertinti to, kas buvo skelbiama senovėje, nes kiekvienas apreiškimas tik tuomet gali būti deramai suvokiamas, kai sąmonės nusistatymas yra tas pats. Tokia pat analogiška turi būti ir sąmonės šviesa. Tamsesne pasidariusi sąmonė neįstengia priimti, nežino, ką daryti su tuo, kas švyti iš aukštos sąmonės. {149}

Jau gana ilgą laiką yra matoma, kad žmonijos sąmonė įgyja kažką naujo. Čia daug reikšmės turi pažintis su įvairių senų tautų aukščiausių sąmonės apreiškimų turiniu, perteiktu Šventuose jų Raštuose ir religiniuose padavimuose. Aptinkami panašūs arba net visai vienodi visų jų bruožai. Ir visuomet juose iškyla siekimas išsiveržti iš grynai daiktiško pasaulio.

Beveik dar daugiau pasiekė gamtos mokslas. Jis dėjo pastangas sužinoti tai, kas galėtų būti materijoje tikra ir galutina. Jis su didžiausiu užsidegimu susidomėjo daiktiškumu. O kai mokslas, atrodė, priartėjęs prie esminių jo savybių, nieko iš to daiktiško nebeliko. Jis rado tik vietą ir veiksmą. Daiktiškumas iškilo kaip vyksmas. Tai nebuvo pastovus buvimas, kaip teigė jusnys. Energija tampa medžiaga, o medžiaga — vėl energija. Šitaip buvo atsitraukta nuo gryno daiktiškumo.

Tačiau dabar sąmonė vis ryžtingiau brėžė kryptį į antjusliškumą, į būties paslaptingumą. Ir čia turi būti atpažintas tasai sąmonės šviesos tapsmas, kuris gali būti pavadintas religija.

Tačiau kartais jau manoma, kad senasis tikėjimas dievais buvęs daug turiningesnis negu tikėjimas gamtos jėgomis. Jei senaisiais laikais iš dievų prašyta pagalbos, paramos ir globos, tai viso šito buvo ieškoma tariamai negyvose gamtos jėgose.

Bet galiausiai taip pat pripažįstama, kad dievo garbinimas mūsų laikais susijęs tik su minčių vaizdiniu, kuris dar mažiau reikšmingas negu kuris nors senųjų laikų dievas.

Visai nematomą poveikį žmonijos sąmonės pokyčiui vėl turi dabarties išgyvenimas. Didžiuliai ir siaubingi įvykiai sukrečia žmones iki pat jų esmės gelmių. Ir jie kankinasi, kad suvoktų jos prasmę. Po to vėl pradeda giedrėti ir plėstis jų sąmonės šviesos ratas. Religija atgyja. {150}

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS