Sekmadienis, Rugp 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS

RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS - TAPSMAS ŽEMĖS PLANETOJE, APRAŠYTAS ŽINOMU IR PIRMYKŠČIU RELIGINIU POŽIŪRIU

IX 

TAPSMAS ŽEMĖS PLANETOJE, APRAŠYTAS ŽINOMU IR PIRMYKŠČIU RELIGINIU POŽIŪRIU 

Apie pasaulio tapsmą jau pasakoja vėlesnieji Šventieji Raštai, t. y. judaizmo ir krikščionybės. Jo pradžia čia įžvelgiama dvasingume, kurio pasireiškimas, amžinosios kūrybos galios žodis, sukelia tą tapsmą. Pirmiausia atsiranda šviesa ir gyvybė. Jono Evangelijoje šviesa netgi pavadinta žmogaus gyvenimu. Kalbama apie dvasios šviesą.

Čia, berods, Jono Evangelija nutraukia pasakojimą apie kūrimąsi ir pereina prie įvykių, prie žmogaus išgyvenimų pasaulyje reiškinių. Ir vis dėlto vertėtų pažymėti, kad čia turėta galvoje žmoniškumo tapsmas kaip ypač svarbus, net visai pasaulio raidai reikšmingas procesas, t. y. dvasinis tapsmas per dieviškumą žmoniškume.

Žydų Šventajame Rašte, atrodo, daugiau pasakoma. Kūrimasis užsibaigia, pasiekia savo tobulybę, netgi sustoja. Kūrėjas, dvasingumas nutraukia savo veiklą, pasitraukia iš pasaulio gyvenimo, tarsi nurimsta. Kas lemia ir kas veikia tolesnį pasaulio gyvenimą, jo raidą, neaišku. Ir vis dėlto vėliau dažniau prisimenama apie kūrėjo buvimą visur. Pasakojime taip pat išryškėja išsamesnio religinio pažinimo nuosmukis.

Visai kitaip tai aiškina pastarųjų laikų mokslas. Jis mato tik daiktiškumo pasikeitimus. Po ugnies būsenos žemė neva atvėsusi ir sukietėjusi. Vanduo ir tvirtos žemės masė sudarę jos išorinį sluoksnį. Vidinį sluoksnį sudaro uoliena ir metalas su rusenančios liepsnos liekanomis, jo branduolį — geležies nikelis.

Šis būvis esąs pasiektas per milijonus metų po įvairių periodų. Kalbama apie seniausiąjį pirminį periodą, po to ėję antrinis, tretinis ir galiausiai ketvirtinis periodai. Per kiekvieną iš šių periodų sukildavo Žemės rutulio jėgos, kurios, kosminių galių veikiamos jį pertvarkydavo. Kartu visuomet vykdavę milžiniški sukrėtimai. {151}

Po viso to atsirasdavo gyvybė. Kitaip sakant, ji užsimegzdavo ir susiformuodavo į įvairius reiškinius, kurie per tūkstantmečius arba net per milijonus metų imdavo vis labiau skirtis, kol galiausiai tapo augalais, gyvuliais ir galiausiai žmonėmis.

Šis procesas vyksta ir toliau. Šiuolaikinis mokslas įžvelgia Žemės planetoje nuolatinį kūrybos vyksmą. Kad ir labai pasinėręs į grynąjį daiktiškumą, jis vis dėlto Žemės planetoje ir jos turinyje mato nuolatini tapsmą. Tiktai jo pradžią, prasmę ir tikslą jam vis dėlto dar reikia pagristi.

Taip vis labiau išryškėja milžiniškas nuotolis tarp nūdienės pasaulėžiūros ir dar ne taip labai senos religinės pasaulėžiūros. Atsiskleidžia, kad pastarosios žvilgsnis nukreiptas į kuriančiąją galią. Dabarties mokslas tyrinėja tik reiškinius, daiktiškumą. Religinei žiūrai reikšminga yra dvasingumas ir gyvybė, mokslinei — tik materija. Taip paaiškėja, kas, keičiantis laikams, atsitiko su žmogaus sąmone.

Žmogaus sąmonės apšviestas ratas susiaurėjo, o pati jos šviesa buvo nukreipta tik į blankų kūrybos tapsmo rezultatą. Todėl buvo lyg ir nesuvoktos šio tapsmo gelmės, nepažintos kuriančiosios jį sukeliančios jėgos.

Tačiau taip pat ir minėtuose religiniuose apreiškimuose galima įžvelgti tam tikrą trūkumą ir praradimą. Neįstengta toliau eiti kartu su kūrybos galiomis ir pasinerta į išorinius įvykius. Tolesnis kūrybos vyksmas yra lyg ir iškritęs iš religijos žvilgsnio. Plika akis dar nepajėgia jo aiškiai regėti. Ji mato tik išorinius reiškinius ir tai, kas juose yra akivaizdu.

Visai kas kita paaiškėja iš seniausiųjų žmonijos padavimų ir iš Šventųjų Raštų, iš to, kas juose tapo suvokiama. Juose jau dažniau iškeliama tai, ko būta seniausiame šumerų, persų ir indų pažinime. Ten pateiktas religinis požiūris yra tvirtai susijęs su kūrybos galia ir jos įtaka pasaulio tapsmui. Šiame požiūryje šios galios veikimas įžvelgiamas ne tik praeityje, bet ir dabartyje bei ateityje, be to, matoma viso tapsmo kilmė, prasmė ir baigtis.

Taip pat buvo aiškinama, kad Žemė atsirado iš dvasios galių, kad ji yra Jų palaikoma, jų persmelkta ir jų vedama į galutinį tikslą. Gyvybė ir sąmonė pripažįstamos kaip {152} visame kame esančios. Netgi gryname daiktiškume įžvelgiamas prasmingas vyksmas, kuris gali būti suprantamas kaip kilęs iš dvasinių jėgų.

Taip pat ir gyvybė reiškė ne ką nors, kas tik vėliau prasidėjo. Pasak minėto požiūrio, ji jau buvo pačioje planetos tapsmo pradžioje. Seniausiosios Žemės būsenos galėjusios būti tik dvasinės, vėliau, smukdamos žemyn, virto eterinėmis, ugninėmis, dujinėmis ir tankesnėmis medžiaginėmis masėmis. Tačiau visame šiame vyksme visuomet dalyvavo gyvybė ir sąmonė.

Taip ir žmogus buvo traktuojamas kaip šiame vyksme nuolat esantis. Jo esmė yra dvasinė. Todėl ji galinti atsirasti tik iš Kūrėjo dvasios. Nuo pat kūrybos tapsmo pradžios žmogus turėjo būti pripažintas kaip jau esantis. Kartu su juo egzistuojantis visas gyvenimas žemėje buvo kaip žmoniškumo palydovas.

Besikuriančios planetos būvį atitiko ir žmogaus bei viso, kas gyva, būvis. Tuo, kad gyvybė galėjo pradėti skleistis atšalusioje žemėje, galėtume patikėti, jei pripažintume, jog gyvybė kyla iš daiktiškumo. Bet tai yra neįsivaizduojama. Kaip vidinė būsena gyvybė gali taip pat reikštis eteryje ir ugnyje. Taip, matyt, gyvuoja ugnies salamandros. Ir tokiomis sąlygomis galinti išsilaikyti žmogaus esmė, žinoma, turėjo būti aukštesnio dvasingumo.

Žemės planetai tampant daiktiška, kitą būties formą įgavo ir žmogaus dvasinė esmė. Kūrybos tapsme ji turėjo dalyvauti kaip kuriančioji jėga. Tačiau čia žmonės išsiskyrė. Didžioji dauguma prisidėjo krypstant į daiktiškumą. Tačiau daugelis liko labiau susieti su dvasingumu kaip su kūrybos vyksmo galių versme.

Seniausieji padavimai ir Šventieji Raštai nuolat kalba apie dieviškuosius tautų bei žmonijos bendrijų vadus ir vadovus. Šie savo uždaviniu laikė ne užvaldyti kitus žmones, ne prievarta juos pavergti, bet savo esme ir pavyzdžiu šviesinti jų sąmonę dvasinei būčiai. Jie buvo karaliai, o kartu ir šventikai. Taip visai dar neseniai Kinija atspindėjo tai, kas istoriniais laikais buvo Egipte ir Peru.

Įvairūs senųjų padavimų dalykai leidžia daryti išvadą, kad taip jau galėjo būti tretiniu periodu. Jei abejojama dėl žmogaus buvimo tuo periodu, tai reikėtų pamąstyti apie tai, kad žmogaus pavidalas tik pamažu susiformavo {153} iš įvairių gyvų formų ir kad gyvūnų ir augalų pavidalai taip pat tik per ilgą laiką ėmė ryškiai skirtis vieni nuo kitų, kol įgijo savas gyvybės formas. Todėl padavimuose visuomet vis dar minimi mišrūs reiškiniai.

Žmoniškumas visuomet išsiskyrė kaip didelė kūrybinė pasaulio tapsmo banga, tuo tarpu gyvūnų ir augalų pasaulis buvo tik kunkuliuojantis vyksmas. Žmoniškumas pašauktas šitą pasaulio tapsmą versti aukštyn, kaip tik prie aukštesnio sąmoningumo.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS