Šeštadienis, Gruo 14th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS

RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS

RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS

Įžanginė pastaba 

Šio veikalo skaitytojas prašomas ne itin kreipti dėmesį į tai, kas turi menkesnę vertę, o labiau pasikliauti turiniu. Taip pat galima būtų prisiminti tai, kad kiekvieno žmogaus sąmoningumo šviesos skliautas, priklausąs nuo jo paties šventumo lygio, sklinda savitu atspalviu, kartkartėmis sustiprėja ir vėlei susilpnėja. Galiausiai čia labai svarbios net ir gyvenimo aplinkybės, kurioms esant kas nors išreiškiama.

Eikfyras, Pomeranija, apie Kalėdas, 1945 mAutorius 


I

ESMINGIAUSIAS ŽMONIJOS APREIŠKIMAS 

Iš viso gyvojo pasaulio kūrybinio vyksmo tėkmės žmogus vis labiau išsiskyrė savo išoriniu pavidalu. Ir dar daugiau — viską, kas gyva. jis pranoksta savo sąmone. Gamtiškoji sąmonė turbūt veikia ir žmogaus kūną, kaip ir visą gamtos viešpatiją, tačiau žmogaus sąmonė vis dėlto labai aiškiai skiriasi nuo gamtiškos sąmonės.

Gamtiškoji sąmonė gyvajame pasaulyje pasirodo kaip formos ir rūšies sąmonė, o žmogaus sąmonė neįprastai skleidžiasi pati savaime. Šia savimone daugiau ar mažiau aiškiai nusakoma viskas, kas skleidžiasi žmoguje. Žmogaus tapsmas netgi skatina, kad savimonė kuo labiau {126} atsiskleistų. Taip akivaizdžiai išryškėja jo gyvenimo prasmė būtyje.

Šiai savimonei būdingas ypatingas sugebėjimas. Ji kaip svarstyklių rodyklė gali nusvirti arba būti traukiama į vieną ar į kitą pusę. Tačiau reikšmingiausia yra tai, kad ji gali tiek visiškai pasinerti į daiktiškumą, taigi atsiduoti tam, ką jai perteikia juslės, tiek ir krypti į vidinį, dvasinį gyvenimą. Taigi žmogus gali orientuotis į išorinę regimybę ar ir vėl panirti į būties ir visos esamybės paslaptį.

Šios antrosios sąmonės nuostatos galimybė atskleidžia tai, kaip žmoniškumas ypatingu būdu ėmė reikštis nuo tada, kai tik gyvajame pasaulyje atsirado žmonės. Šį žmoniškumo ypatumą išreiškia religija. Visoje žmonijoje ji egzistuoja nuo seniausių laikų. Apskritai sąmonė yra sugebėjimas išgyventi, o religija yra pasiruošimas atsiverti pačiai būties paslapčiai. Orientacija į šią paslaptį siauresniu požiūriu turėtų būti vadinama tikyba. Tačiau visuomet reikia kreipti dėmesį į nevienodą sąmonės šviesos ryškumą. Esama didesnio bei mažesnio sąmoningumo žmonių. Lygiai taip pat skiriasi ir ištisos tautos. Todėl apskritai kalbama apie pirmykštes ir kultūringas tautas.

Vis dėlto kiekvienam žmogui, kaip ir kiekvienai tautai, būdingas nuolat pasikartojantis sąmonės pragiedrėjimas, o po to — apsiniaukimas.

Tas pats tinka ir religijai. Kartais ji yra reikšmingesnė žmonių gyvenime, o po to vėl išnyksta. Vis dėlto reikia atsižvelgti ir į tai, kad kaip sąmones šviesa turi įvairių atspalviu, taip ir religija įvairiai atsiveria. Tai žinoma tiek iš tautų, tiek iš atskirų žmonių gyvenimo.

Greičiausiai religiją galime apibudinti remdamiesi tuo, kaip ir kuo žmonės per ją išreiškia save. Čia dažniausiai prisimenami religiniai mokymai arba tam tikros idėjos. Daugumai tai atitinka religiją.

Todėl ir sakoma, kad yra daug religijų. Tačiau žmonių sąmonė visuomet suvokiama tik kaip viena, nors pavieniai žmonės skiriasi jos šviesumu ir savitumu.

Taip reikėtų manyti ir apie religiją. Ji lygiai taip pat, kaip ir žmogaus sąmonė, yra kiekvieno žmogaus ypatumas ir savitumas. Todėl galėtume net teigti, kad kiekvienas žmogus turi savo religiją. {127}

Atitinkamai ir religiniai apreiškimai yra įvairių rūšių ir įvairaus turinio. Jie parodo ir tikėjimo įvairovę. Kai kurie apreiškimai yra labai reikšmingi ir smarkiai veikia religijai subrendusius žmones. Tačiau kiti, regis, neturi jokios suvokiamos prasmės ir jokio svarbesnio turinio. Tam tikri religiniai liudijimai netgi vadinami absoliučia religija.

Jeigu religija atsiskleidžia ir žmogaus gyvenimo raiškoje, tai šitai reiktų vadinti religingumu arba pamaldumu. Jis ypač aiškiai parodo, kokio lygio yra žmogaus religija. Esant aukštesniam jos lygiui, žmogus iškyla kaip pašventintas, kaip apimtas šventumo.

Jei žmogus neturi religingumo, tai ir religija nėra jam būdinga, nors jis ir išpažįsta kokį nors religinį mokymą. Tuomet jis yra visiškai pavaldus daiktiškumui ir galbūt jam net trūksta tikro žmoniškumo bruožų. Žmogus skleidžiasi kaip žmogus tik gyvąja religija. Jei ji nyksta, tai menkėja ir žmoniškumas. Daugelio žmonių telkimasis į vieną bendriją dėl kokio nors religinio mokymo turi iš esmės tik abstrakčią reikšmę.

Dabar turbūt yra žmonių, kurie nekalba apie religiją ir taip pat neišpažįsta kokio nors mokymo, bet rūpinasi savo sąmonės šviesėjimu. Jie siekia priartėti prie būties paslapties. Čia vis dėlto jau reiškiasi religijos esamybė. Tokie žmonės tuomet tiki žmoniškumu. Jis tuo gražiau išsiskleidžia, kuo sąmonė su didesne jėga atsiduoda begalybei, neaprėpiamumui, dieviškumui.


II 

AMŽINAI TOS PAČIOS ARBA PANAŠIOS PAMATINĖS VISOS ŽMONIJOS RELIGINĖS PAŽIŪROS 

Visais laikais žmonijai buvo būdingas polėkis susitelkti, susiburti. Jis dažnai skleisdavosi jėga ir troškimu pažinti visą žmoniją, jos narius padaryti reikšmingus vienus kitiems.

Nepaprastai patobulintos susisiekimo priemonės teikė tam vis didesnių galimybių. Jų stebėtinai padaugėjo dėl {128} išradimų, įgalinusių siųsti ir priimti pranešimus eteriu iš viso pasaulio.

Žinoma, visa tai lėmė tik išorinius ryšių laimėjimus. Jie dažnai pažadindavo tik norų prievartos priemonėmis sutelkti žmonija. Paskutiniaisiais šimtmečiais tai buvo vėl mėginama ypatingu mastu. Dėl to dažnai kildavo išoriškai nesušvelninami prieštaravimai. Žmonija susiskaldydavo, o tai atvesdavo prie kruvinų karų.

Nepaisant viso šito, ir vėl išryškėdavo įvairių žmonijos narių pastangos siekti vidinio gyvenimo turinio. Taip žmonijai tapdavo aiškesnė paskata vidiniam gyvenimui. Jo savitumą norėtųsi suvokti visai sąmoningai. Tai geriausiai pavyksta susipažįstant su visais religijos reiškiniais.

Šie reiškiniai beveik visada turi tų pačių arba panašių požymių. Nuo seno visa žmonija pripažįsta šviesą, orą, šilumą, vandenį kaip išganingus visai gyvybei, o kaip nelaimių šaltinį — tamsą, tuštumą, šaltį, sausrą. Visada buvo garbinama šviesa ir jai meldžiamasi. Jos atsiradimas sveikinamas džiūgaujant, jos garbei švenčiamos šventės. Tamsa dažniausiai sukeldavo baimę. Todėl visuomet norėta atsiduoti šviesai.

Vis dėlto šviesa ir tamsa buvo vertinamos ne tik kaip jausmų išgyvenimas. Jos reiškė tam tikrą dvasingumą, o kartu nesuvokiamą paslaptingumą, kuris pasiekia žmogaus vidų iš būties gelmių. Paslaptingumą ypač pranašaudavo tamsa, tik ji atrodydavo vis labiau nesuprantama. Tačiau tiek Šviesa, tiek ir tamsa supa žmogų ir smelkiasi į jo vidų visą gyvenimą.

Čia paaiškėja, kad šviesa sugyvina, sudvasina ir išlaisvina, o tamsa veikia kankinamai, pragaištingai ir žudančiai. Šviesos sritis yra dangus, kuris lenkiasi žmogui iš viršaus, o tamsos valdos traukia į save iš apačios. Žemė yra jos simbolis.

Žmogus privalo siekti abiejų palankumo. Jo priedermė — prašyti to, kas jam atrodo reikalinga arba geidžiama. Vis dėlto jis privalėtų anksčiau atsiduoti Šviesai, nors gali atsiduoti ir tamsai. Priklausomai nuo to, žmogus tuomet yra geras ar blogas. Nuo jo paties pareina jo savitumas.

Taip pat vis aiškiau jaučiama, kad pats žmogus ateina iš šviesos ir gyvenimo slėpinio gelmės, kad ir pats jis {129} yra slėpinys. Jis nenustoja juo buvęs ir tada, kai kūnas atiduodamas ir suyra. Ir tuomet saviesiems žmogus yra dar artimas ir gali jiems teikti gėrį. Tik priešams mirusysis pavojingas. Jis turi daugiau galios negu gyvasis.

Mirusieji gali pasirodyti gyviesiems, nors ir nebeturi kūno. Tai gali atsitikti įvairiais būdais. Jie patys gali įgauti pavidalą, taip pat gali per gyvas būtybes, ypač paukščius, pareikšti apie save, apie savo buvimą praneša netgi per daiktus. Kur ir kaip žmogus gali būti po savo mirties, priklauso nuo to, kaip jis gyveno. Kas atsidavė šviesai, taigi gėriui, tas pakils į ją. Kas pasidavė tamsai, taigi blogiui, nugrimzta į tamsiausias kančios valdas.

Būties paslaptingumas kaip gėris gali taip pat dažnai atsiskleisti gyvuose žmonėse. Jie turi naujai ir kitaip gimusio požymių. Iš jų spindi didesnis žmoniškumas, švyti dieviškumas. Jie pajėgūs padaryti tai, ko neįstengia kiti žmonės. Jie gali išgydyti ligas, padėti visokiuose varguose, tiesiog daryti stebuklus.

Dažnai šie žmonės apgaubti tokios šviesios esaties (Wesenheit), kad jie gali buti pripažinti paslaptingiausio dievo sūnumis. Jų gyvenimą ir mirtį nuolat lydi prisikėlimas. O visa tai padeda su jais susijusiems žmonėms išsilaisvinti iš valdžios, iš tamsos ir viso, kas bloga, pančių.

Vis dėlto esama žmonių, kurie kaip tik iš tamsos perima galią. Tuomet kitiems žmonėms jie daro tik žalą. Jau jų žvilgsnis lemia pavojų, dar daugiau — jų žodžiai ir veiksmai. Žmogus visuomet gali tik pats augti į šviesą arba į tamsą.

Būties slėpinys įvairiomis galiomis atsiskleidžia pasaulyje. Jos yra dievai, kurie iškelia tam tikrus uždavinius pasauliui ir gyvenimui, o labai ypatingus uždavinius — žmogui. Dažnai jiems reikia bausti. Ir vis dėlto jie yra palaimos skleidėjai. Jie gyvena, kenčia, miršta ir vėlei prisikelia žmonių labui.

O žmonės pasidaro dievų simboliu. Jų akivaizdoje žmonės prisimena dievus ir jų galią. Visada jie turi atsiduoti jiems ir svajoti apie išlaisvinimą iš visko, kas žemiška. Tai yra veržimasis iš pasidavimo daiktiškumui į dvasios laisvę.

Išganymo mintis tokia pat sena kaip ir žmonija. Ji {130} labiausiai siejama su gyvenimo Didžiajame Slėpinyje suvokimu. Ir net jei neįstengtume apie tai mąstyti, vis dėlto visuomet žmonija ilgėtųsi tobulesnio gyvenimo.


III 

TIE PATYS ARBA PANAŠŪS SIMBOLINIAI AR AKIVAIZDŪS RELIGINIAI APREIŠKIMAI 

Nors žmonės skiriasi savo išore, dar labiau jie skiriasi savo poelgiais, kurie, laikui bėgant, vis labi.ui keičiasi. Iš to nuolatos aiškėja, kad žmonės taip reiškiasi. Tie, kurie kaip nors pasireiškia iš sielos gelmių, visada turi labai panašių, dažnai net visai tokių pat bruožų.

Tai galima ypač įžvelgti Šventuose pirmykščiuose ženkluose, o vėliau — pasakose, sakmėse, legendose, dainose ir galiausiai visokiuose papročiuose. Apie tai lygiai taip pat skelbia tam tikros gyvenimo pažiūros. Ir pagrindiniai bruožai viso to, ką žmonijoje išreiškia religija, yra nuo seno tie patys.

Beveik visame žmonijos pasaulyje aptinkami tie patys šventieji pirmykščiai ženklai. O jie yra net labai seni. Kryžius, pavyzdžiui, randamas ant akmenų, kurie jį išlaikė per daugelį tūkstantmečių iki nūdienos. Formos kartais būna labai įvairios. Yra kryžių, kurių statmuo ilgesnis. Šitai turbūt reiškia tai, kad buvo prisimenama apie stipresnį daiktiškumo prasiskverbimą per paslaptingumą.

Greičiausiai, norint išreikšti kažką ypatingo, kryžių linijos buvo papildomos atgal pasuktomis trumpomis linijomis. Vienų kryžių jos buvo pasuktos į vieną, kitų — į kitą pusę. Taip tuomet svastikai buvo sumanytas linijos judėjimas žemyn arba aukštyn. Pirmoji kryptis turėjusi greičiausiai priminti apie dvasingumo pakrypimą į daiktiškumą, antroji — į kilimą aukštyn.

Labai seni ženklai yra ir penkiakampė bei šešiakampė žvaigždės. Jos, žinoma, lygiai taip pat turėjusios išreikšti sielos patiriamą paslaptingumo įtaką būtyje. Be šių ženklų, yra dar daug kitų: šviesos aureolė, ąselės {131} kryžius (Crux anstata), kryžius su spinduliais viduryje ir t. t.

Mažau bendri yra ženklai, primenantys žvėrių pavidalus. Tačiau jie jau primena įrašus, kurie taip pat padeda suvokti jų žymimą prasmę. Visada visi šie ženklai buvo naudojami, kad palenktų žmogaus sąmonę prie pasaulio esmės bei prie Didžiojo Slėpinio.

Žmogaus gyvenimo prasmę jau nuo seniausių laikų mėginta išreikšti pasakose, sakmėse, legendose ir dainose. Čia visuomet kas nors pasakojama iš regimo gyvenimo, tačiau iš tikrųjų jame tokių įvykių nebūdavo. Tad šitaip būdavo išreiškiama kažkas ypatinga, kas yra tiesiog stebuklingu. Tuo akivaizdžiai daryta užuomina apie tai, kad pranešama apie kažką, kas vyksta labai užslėptoje srityje, žmogaus sieloje.

Kur tik įsiklausoma į žmoniją, visur esama labai panašių pranešimu apie stebuklingus nutikimus, kurie visada nurodo vyksmą žmogaus sieloje. Kad tai yra religiniai apreiškimai, jau daugiau kaip prieš šimtą metų pabrėždamas tvirtino vokiečių pasakų rinkėjas Wilhelmas Grimmas. Juos tikriausiai nesunku atpažinti pasakose apie miegančiąją gražuolę, apie Snieguolę, apie broliuką ir sesute, bei kitose. Šios pasakos su nežymiais skirtumais būdingos daugeliui, net ir labai viena nuo kitos nutolusių tautų.

Taip pat labai įsidėmėtina, kad pasakojimai žinomuose Šventraščiuose nėra kasdienio gyvenimo istorijos. Tai žinios apie vidinio gyvenimo, vidinio patyrimo ir sielos tapsmo vyksmus. Tai daugeliui galėtų atrodyti keistokai, bet ten irgi yra užuominų, kad mąstoma apie kažką slėpininga.

Tokie pat seni ir bendri, kaip Šventieji pirmykščiai ženklai ir kalbiniai liudijimai, yra taip pat ir kai kurie papročiai bei poelgiai. Tai, kad jie nukreipti ne į matoma, o būtent į paslėptą prasmę, yra turbūt visai aišku. Jų esama labai daug. Čia priminsime tik keletą.

Reikšmingiausios turbūt yra aukos. Jomis grąžinama daiktinė vertė, kažkas regima nematomam, svarbi nauda paslaptingajam. Net ir didžiausia vertybė pasaulyje — žmogaus gyvenimas — kartais turi būti aukojamas. Tai išganingai ir skatinamai veikia gyvuosius. Jei pasiaukoja {132} dieviškas žmogus, tai ir visa žmonija pakyla į aukštesnį gyvenimą.

Ši mintis greičiausiai atėjusi iš ypač seno žinojimo. Dievo atsivėrimas žmoniškume įžvelgiamas kaip Kūrėjo auka, per kurią žmoniškumas pakyla į aukštesni, dieviškąjį gyvenimą.

Su aukojimu susiję ir gavėnia, ir savęs kankinimas, ir atsižadėjimas gyvenime patiriamų malonumų bei džiaugsmų. Visuomet kalbama apie atsisakymą to, kas gyvenime susiję su kūniškumu. Šitaip turbūt pradedamas grįžimas, kopimas į savo žmoniškumo esmę, taigi į visos būties pradžią.

Pagaliau taip pat paminėtinos ir šventės, kurias visos tautos švęsdavo ir dabar švenčia tuo pačiu metu. Žmonės greičiausiai jas dabar sieja beveik tik su šviesos kaita. Tačiau vis dėlto joje visuomet, ypač senovėje, būdavo įžvelgiama dieviškumo, Didžiojo Slėpinio apraiška.

Tai buvo didelių švenčių prasmė. Tačiau būdavo švenčiama ir daug mažesnių švenčių. Jos dažniausiai būdavo akivaizdūs liudijimai to, kad mąstoma ne tik apie tai, kas prieinama jausmams, bet daugiau apie tai, kas visą gyvenimą žmogų gaubia ir persmelkia.

Itin verta paminėti ugnį. Įvairiose tautose ji per tūkstantmečius buvo įspūdingiausias būties paslapties atsivėrimas. Švenčių ir iškilmių metu ji būdavo ypatingai įžiebiama. Tikėta, jog kartu su ja galima pamatyti didesnį dieviškumo priartėjimą. Ji buvo dieviškos ugnies pakilimo simbolis žmogaus sieloje. Senieji graikai kalbėjo apie tai kaip apie Prometėjo, matančio į priekį, ugnies dovaną žmonėms. Sis simbolis daugeliui žmonių, ir šiandien yra labai turiningas.


IV 

PANAŠIOS ĮVAIRIŲ TAUTŲ ŠVENTŲJŲ RAŠTŲ PAGRINDINĖS MINTYS 

Itin reikšminga žmonijos bendrumo jausmui turbūt turėtų būti pažintis su garsiausių senovės tautų Šventraščiais. Juose jau galima įžvelgti ryškų žmonių dvasinį {133} gyvenimą. Jis padeda žmonėms subręsti vieningam bendrumui.

Jau XVIII a. antroje pusėje žymiausiajai žmonijos daliai buvo žinoma persų Avesta, indų Bagavadgita, XIX a. pradžioje — senųjų egiptiečių Šventieji Raštai, o XIX a. viduryje — šumerų, akadų ir babiloniečių, vėliau — kinų ir japonų Šventraščiai.

Iki tol šis tas tikslesnio žinota tik apie vėlesnius Šventuosius Raštus, t. y. apie žydu, krikščioniškų tautų ir arabų. Juose matyta religija. Tai, ką kitos tautos skelbė iš religijos, vargu ar buvo verta dėmesio. Bet pagaliau tapo galima ir į tai atsižvelgti, o greitai — ir įvertinti.

Be Šventraščių, svarbus buvo taip pat ir įvairių tautų padavimai. Tai, ką iš religijos skelbdavo graikai, romėnai ir kitos mažesnės tautos, atrodė vis dėlto ne itin svarbu. Nusigręžimas nuo būties slėpiningumo apsunkino šių religinių padavimų turinio suvokimą.

Dabar, kai jiems skiriama daugiau dėmesio, paaiškėjo, kad jie skelbia daugiau, negu atrodė iš pirmo žvilgsnio. Taip ir juose buvo greitai įžvelgta didesnė prasmė. Jie taip pat išreiškia tai, kas susiję su visą pasaulį apimančio būties slėpiningumo išgyvenimu.

Tai. kad tokius apreiškimus nelengva suprasti, paaiškėja pamąsčius, jog sąmonės nuostata šiandien visai kitokia, negu buvo senaisiais laikais. Nūdienos žmogaus sąmonė per daug tvirtai laikosi daiktiškumo ir iš jo susikuria minčių pasaulį, pagal kuri sprendžiama apie viską, kas perduodama iš senų laikų. Kad įvertintume tų laikų žmonėms tekusius religinius apreiškimus, turime juos pasitikti ne įgytomis ir susikurtomis mintimis, o aukštesniu sąmoningumu.

Tai ypač svarbu norint suvokti senųjų laikų Šventųjų Raštų turinį. Ką liudija senųjų egiptiečių Šventieji Raštai, dažnai gailima tik nuspėti. Daug kas čia yra tiesiog mįslinga. Jų dieviškojo Toto mokymai, randami ant papirusų sarkofaguose, atrodo, skelbia apie visai kitaip sutvarkytą gyvenimą negu mums pažįstamą.

Įsigilinus į prasmę to, kas čia skelbiama, taip pat paaiškėja, kad egiptiečiai savo žmones mokydavo atsižvelgdami į jų sąmonės šviesumo lygį. Menko sąmoningumo ir nesistengia kilti aukštyn žmonės būdavo pamokomi {134} tik regimam gyvenimui. Tik budresniems žmonėms atverdavo žvilgsnį į būties gelmes.

Egiptiečiai, kaip ir kai kurios kitos senos tautos, turėjo savo slaptų švenčių, misterijų. Jose būdavo greičiausiai kalbama apie skatinimą siekti dieviškumo patyrimo galių. Žmogus turėtų mokytis subręsti šitam.

Piramidės tikriausiai buvo šventos buveinės švęsti dieviškumui atsidavusio žmogaus gyvenimą, kančią, mirti ir prisikėlimą. Kapo kambarėlis piramidės viduje ir rytuose užtekančią saulę pasitinkantis koridorius akivaizdžiai tai liudija. Vis dėlto labai abejotina mintis, kad piramidės skirtos tik karalių kapams. Piramidės Amerikoje labai aiškiai iškyla kaip šventos buveinės.

Egiptiečių Šventuosiuose Raštuose taip pat visuomet kalbama apie dievo Ozirio gyvenimą, kančią, mirtį ir prisikėlimą. Ir deivė Izidė, kuri dažnai vaizduojama su savo vaiku Horu ant rankų, turi savo kopiją Mariją su vaikeliu Jėzumi. Kai kuriose šventose buveinėse netgi paprasčiausiai pastatytas egiptiečių prototipas, pavyzdžiui, krikščioniškas, nepaisant tamsaus veido.

Nūdienos žmogų susimąstyti ypač skatina tai, ką egiptiečiai skelbia apie mirtį, po jos vykstantį teismą, kapą ir prisikėlimą. Žmogus po mirties tikrą gyvenimą pasiekia tik tada, jei jis savo esme į ji patenka per kūniškumą. Todėl kūniškas gyvenimas turi dažnai kartotis.

Taip pat labai svarbūs yra sfinksai, kurie kelyje prie piramidės žvelgia į keliautoją iš abiejų pusių kupinu paslapties, kaip ir pats gyvenimas, žvilgsniu. Sfinksas, besiilsinčio žvėries pavidalas, turintis žmogaus veidą, labai aiškiai liudija tai, ką mąstydavo egiptiečiai apie gyvenimą ir žmogaus esmę. Todėl Šventraščiuose sakoma, kad žmogus esąs mineralas, augalas, žvėris ir kartu žmogus. Gyvenimas turįs būti įspėjamas kaip mįslė. Jei šita neįstengiama vienu gyvenimu, tai reikėsią sugrįžti.

Senieji graikai jausmų pasaulyje su jo pavieniais reiškiniais įžvelgdavo nepaaiškinamos paslapties ir begalybės atsivėrimą. Jų veikiančios galios jiems buvo tarsi dievai, kilę iš dievų Tėvo. Jis pats kilęs iš begalybės, kuri buvo kaip padarinys. Buvo kalbama apie Uraną ir Kroną [1].

Su dievais buvo susiję ir žmonės. Dievai vis įsikišdavo į žmonių reikalus ir lemdavo sėkmę ar nelaimes, atvesdavo {135} į palaimingas būsenas arba nugramzdindavo į tamsiąją požemiu karalystę. Graikai turėjo Eliziejų ir Tartarą [2]. Žmogus vis turėdavęs grįžti į žemiškąjį gyvenimą, kol šis jį subrandindavo. Tai ypač pabrėždavo Pitagoras.

Graikai taip pat turėjo slaptų iškilmių, misterijų. Jos būdavo įvairiopos reikšmės ir kreipdavo dalyvių žvilgsnius į vidinio gyvenimo sritis. Šiose iškilmėse apskritai būdavo elgiamasi tarsi vaidinant, kaip žmogus pasiekia aukštesnį, esmingesnį gyvenimą. Kam tai pavykdavo, tas būdavo Kristus. Būdavo skiriamos dioniziškos, orfejiškos, elėjiškos ir delfiniškos misterijos.

Šumerai, kurie prieš tūkstantmečius gyveno Eufrato ir Tigro šalyje, suvokė visą gyvenimą kaip nuolatinį vyksmą, sukeltą dieviškųjų genijų. Kai kurie iš jų pasiekdavo daiktiškumą ir ten nugabendavo taip pat ir žmogaus esmę. Tačiau tuomet jie vėlei pradėdavo savo kūrimą nuo pradžių pradžios.

Iš šumerų daug perėmė po jų atėję semitų akadai, o toliau perdavė babiloniečiams, kurių valdžion pateko. Jie švęsdavo dieviškumo džiaugsmus ir kančias. Šis iškildavo jiems įvairiai — tai iškilniai, tai slegiančiai. Ir žmonės paklusdavo tai vienoms, tai kitoms galioms. Babiloniečiai vis labiau juto poveiki malonumų, kuriuos galėdavo lemti tik tamsiosios ir naikinančios jėgos. Jie tuomet siekdavo valdžios įvairiausiose gyvenimo srityse — tiek jausmų, tiek ir aukštesnio pasaulio.

Iš babiloniečių daug ką. o kai ką ir iš egiptiečių perėmė senovės žydai. Sakoma, noras uždrausti atvedęs į palaimingo gyvenimo praradimą ir į atskyrimą nuo Dievo. Santykiai buvo reguliuojami susitarimais, už kurių vykdymą buvo apdovanojama, o nevykdymą — baudžiama.

Babiloniečių supratimo įtaka labai akivaizdi mintyje apie pasaulio sukūrimą, kurios laikėsi daugelis, taip pat ir Elohimas, kai sakoma: Tebūnie! Vis dėlto pasigesta minties, kad pasaulio kūrimasis tebevyksta, kad yra neužbaigtas. Žydai taip pat mokė, kad turėtų būti meldžiamasi tik jų Dievui kaip tikrajam ir jokiems kitiems.

Senovės Indijoje ypač krinta į akis dieviškumo trejybiškumas. Kūrėjas, globėjas ir griovėjas — Brahma, Višnus ir Šyva [3] — buvo ir dar šiandien tebėra garbinami {136} indų. Vis dėlto su kiekvienu iš jų susijusi moteriška dievybė. Tik ji laikoma jo šakti. t. y. jo jėga. Lygiai taip pat viena su kita susijusios ir šio trejybiškumo dievybės. Tik jos veikia skirtingai ir savitai.

Tačiau apie žmogaus esmę buvo kalbama, tai daroma dar ir šiandien. Kūrybos vyksmo metu ji esanti įtraukta į nuolatinio grįžimo, Samsaros [4], grandinę. Ji ateinanti į gyvenimų, į žemiškąjį pasaulį, vėlei jį apleidžianti ir jame iš naujo pasirodanti priklausomai nuo to, kaip žmogus gyveno anksčiau, kiek jo esmė subrendo ar kiek sunyko.

Šis pasikartojantis gimimas vykstąs tol, kol žmogus pabunda gyvenimui dieviškume, Amžinoje Visatos Priežastyje. Šitai žmogus pasiekia, kai jo esmė ima valdyti visą kūniškąjį gyvenimą, ir jis pasijaučia Amžinybės esmėje, nirvanos amžinybės tyloje.

Reikia paminėti indų mokymą apie antrąjį, dvasinį, žmogaus gimimą. Krikščionybė skelbia naująjį gimimą — atėjimą į Dievo karalystę.

Senovės Persijoje pasaulis reiškė kovą tarp šviesos dievybės — Ahūros Mazdos ir tamsos — Angros Mainjaus [5]. Žmogus pašauktas išpažinti šviesos dievą, būti jo sąjungininku, pasiuntiniu ir tarnu. Jis turįs dalyvauti kūrimo vyksme, kad viskas sugrįžtų į begalinę, neaprėpiamą šviesą.

Vėliau paplitęs mitraizmas [6] ypač išryškino idėjas apie Dievo gyvenimą, kentėjimą, mirimą ir prisikėlimą. Dievo pasiaukojimas atvedąs žmogų į tobulybę. Jis, išvaduojamas iš daiktiškumo varžtų ir patenkąs iš žemiškojo į dvasini gyvenimą.

Apie Dievo gyvenimą, kentėjimą, mirimą ir prisikėlimą taip pat kalbėjo mažosios Azijos tautos — frygai, sirijiečiai ir finikiečiai. Jie taip pat Dievo auką suprato kaip žmonijos išganymą.

Apie dievų tarpusavio kovas mokėjo pasakoti senosios germanų tautos. Žmonės buvo susieti su dievais ir todėl dažniausiai daugiau ar mažiau buvo laikomi dieviškais. Po netekties skausmų, ypač po tam tikro išbandymo jiems atiteksiąs palaimingas gyvenimas dieviškume. Tačiau galiausiai visas gyvenimas išsisklaido Ir atsiveria naujas pasaulis. {137}

Romėnų religijoje ypač pabrėžiama mintis, kad gyvieji ir mirusieji vieni su kitais lieka susiję. Jie visi nuolat gaubiami dieviškumo, kuris turįs pasireikšti nuolatiniu teisingumo vykdymu. Vadovavimų visam žmogaus gyvenimui turinti nulemti jo esmė.

Susietumą su pasaulio Kūrėju labai įsakmiai pabrėžia arabai savo pranašo Mahometo mokyme. Jie kalba apie visos būties Dievą kaip apie tikrąjį Dievą, taigi nelaiko jo vien savo tautos Dievu, kaip tai viduramžiais darydavo kai kurios tautos, ir tai kai kurioms iš jų tebėra reikšminga dar šiandien.


V 

KRIKŠČIONYBĖ 

Dabartis daug kuo panaši į tą laiką, kai pradėjo skleistis krikščionybė. Kaip ir dabar, taip ir tuomet daugelio tautų religija buvo neturininga. Vis dėlto tuomet vis labiau besiplečiančioje Romos imperijoje daugelis tautų užmegzdavo tarpusavio santykius. Šitaip ir jų religijų apreiškimai galėdavo vienas kitą veikti. Tai buvo labai svarbu.

Daugeliui žmonių religija pati savaime pasidarė šviesesnė, gyvesnė. Tai daugiausia dėl paties dvasinio pakilimo pirmiausia atsitiko paribio srityje su graikų, Mažosios Azijos ir žydų religingumu. Egipte tai ypač ryšku tapo Aleksandrijoje. Tai, kas įvairiausiuose religijų mokymuose ir papročiuose buvo pripažinta turininga, veikdavo uždegamai. Krikščionybėje tai įsiliepsnojo. Nepaisant nuomonės skelbti ką nors visai nauja, atgyjanti religija dabar iškilo kaip energingas visuose žinomuose apreiškimuose rusenusios liepsnos kurstymas.

Religija vis aiškiau buvo pripažįstama kaip Dievo pajautimas žmoniškumo reiškinyje, ir ji skleidė Dievo atsivėrimą visiems žmonėms. Prieita prie išsamesnio, negu buvo iki tol skelbta, suvokimo, kad visa, kas esmingiausia, plaukia iš dieviškojo žmogaus, Dievo ir žmogaus sūnaus, gyvenimo ir esybės. {138}

Iki tol religija beveik visuomet atspindėjo tautų savitumą, o krikščionybė atrodė kitaip. Jos religiją sudarė daugelio tautų religinių apreiškimų esmė. Taip ją galėjo lengviau suvokti įvairūs žmonės.

Mažosios Azijos tautų, graikų, persų, indų, žydų, šumerų bei egiptiečių religinės pažiūros įgijo prasmingesnę išraišką, tapo aiškesnės. Tai, ką šios tautos skelbė apie išganytojo išvaduotojo gyvenimą, kančią, mirtį ir prisikėlimą, dabar buvo savaip apibendrinta ir perteikta taip, kad kiekvienas vyksmas atrodė ir galėjo buti aiškinamas kaip vykstąs jusnių pasaulyje. Jį tada pajėgiama lengviau suprasti ir atsiminti. Nors kiekvieno įvykio esmė buvo aiškiai dvasinė, išganytojo stebuklai buvo vaizduojami kaip pagalba įveikiant kūniškas negales.

Tačiau žydų tauta šiuos mokymus panaudojo ne tik dvasiniam atgimimui. Ji vėl pateko į didžiausią kančią ir svajojo apie išgelbėtoją iš šio vargo. Žydų ilgesys tuomet metė šešėlį ir ant krikščionybės skelbiamų dalykų. Čia aiškiai išsiskiria tai, ką sugebėjo skelbti žydas Paulius. Tai, ką jis pripažino ir mokė. visai aiškiai parodo, kiek daug jis perėmė iš graikų ir Mažosios Azijos tautų mąstymo.

Tačiau ne tik įvairių religinių apreiškimų turinys, bet ir visokie šen ar ten plintantys pasakojimai buvo krikščionių perimami ir toliau perduodami. Jau daugelį šimtmečių iki krikščionybės būta pasakojimų apie valdovų įvykdytas vaikų žudynes Egipte ir Indijoje. Apie berniuką, kuris šventoje buveinėje savo klausimais ir .atsakymais sukėlė išminčių nuostabą, jau gerokai iki krikščionybės vieni kitiems pasakodavo indai. Lygiai taip pat jie kalbėdavo ir apie įvairius stebuklus, apie mirusiojo prikėlimą ir apie tai, kad išganytojas pamaitino 500, taigi ne 5000 žmonių.

Tačiau Šių dalykų perteikimas krikščioniškose Evangelijose yra toks gyvas ir įsakmus, kad jie gali buti pajaučiami kaip visai nauji Dievo atsivėrimo skelbimai. Ypač smarkiai paveikdavo mintis apie šio dieviškojo atsivėrimo visuotinumą žmonijoje. Todėl iš jo žmoniškumas galėjo tikėtis būti sugrąžintas į visos būties pradžią, į Didįjį Slėpinį, į Dievą, visų žmonių Tėvą. Visai aišku tapo {139} tai, kad tik dėl šio dieviškojo atsivėrimo žmoniškume būsiąs įmanomas tikrasis Dievo pažinimas.

Taip krikščionybės religija tapo itin labai turininga. Todėl jos skelbimas padarė tokį nepaprastai didelį įspūdį. Galiausiai viskas atrodė taip, lyg visa žmonija per ją atgimsta aukštesniam žmoniškumui. Kad šitai neįvyko, yra įvairių priežasčių.

Čia labai reikšmingas buvo didėjantis žmogaus sąmonės palinkimas į daiktiškumą. Ko gero vargu ar kokiame kitame žmonijos Šventajame Kašte Dievo išgyvenimas net atskiros žmogiškos asmenybės atžvilgiu perteiktas taip jaudinamai kaip krikščioniškame. Tačiau čia kaip tik trūksta naujo žmogaus sąmonės nusistatymo aiškiau išdėstyti, kaip vis dėlto būtų galima siekti tokio išgyvenimo.

Be to, krikščioniško šventojo mokymo skelbėjai vis išraiškingiau kalbėjo apie įvykius gyvenimo, susijusio su daiktiškumu, o ne su dvasingumu. Išganymas vis konkrečiau buvo siejamas su tam tikra vieta ir laiku, o ne su visuotiniu ir nuolat žmonių laukiamu atsivėrimu. Taip tad krikščioniškasis apreiškimas tapo pamažu vis labiau parduotinu ir visos žmonijos atžvilgiu prarado savo turinį ir reikšmę.

Dabar beveik atrodo, kad dabarties pasibaisėtini įvykiai turėtų pažadinti žmogų susimąstyti apie savo gyvenimo prasmę ir taip vėlei atgaivinti religiją. Atrodo, tam turėtų daug reikšmės tas faktas, kad pastaruoju metu įvairių tautų Šventieji Raštai tapo žinomi žmonėms. Jie galės tuo stipriau veikti, kuo neprietaringiau ir kuo ramiau atsidėję su jais susipažinsime.

 


VI 

TAUTŲ GYVENIMAS IR RELIGIJA 

Kalbama apie pranykusias tautas, o tai reiškia, kad kartu su jomis yra pranykusios ir jų religijos. Tautos gyvenimą reikia suvokti kaip susietą su religija. Tvirtai manyta, kad religija kylanti iš tautos gyvenimo, o juk {140} religija visuomet egzistuoja kaip pagrindinė tautos patvarumo sąlyga.

Kai skleidžiasi gyvybė, tai vyksta dideliu kilimu. Kūrybinės galios gamtoje čia veikia labai akivaizdžiai. Norėtųsi tiesiog džiugiai patvirtinti, kad jos siekia gyvybės gausumo ir kilimo. Visa tai rodo ne tik pavieniai reiškiniai, bet taip pat ir ištisos rūšys, tiek atskiri žmonės, tiek ir ištisos tautos.

Tačiau po tam tikro gyvenimo tarpsnio įvyksta lūžis. Kūrybos galios nustoja veikusios, gyvenimas pasitraukia į vidinę sritį, kurios nepasiekia jutimai. Tada reiškiasi kitos galios. Jos panaikina reiškinį ir pasirodo kaip jo paneigimas.

Tai ypač aiškiai matyti žmonėse, taip pat ir tautose. Čia irgi gyvenimas pakyla, o paskui ir smunka. Paprastai kreipiamas dėmesys tik į tai, kas veikia jutimus. Vis dėlto reiktų pažvelgti geriau. Kartu su gyvenimo pakilimu žmoguje nuolat ryškėja didesnis sąmoningumas. Žmonės vis aiškiau suvokia, kad jie visi yra tokie patys gyvybės reiškiniai, ir atpažįsta savo žmoniškumo savitumą.

Tuo pačiu metu žmogus sugeba pastebėti, kad jis yra gimdomas ir persmelkiamas kūrybos galių, kad jis gali jas išgyventi, jei tik jas nukreipia į savo vidinį pasaulį. Kai jis tai daro, jo esmė gyvėja, jo gyvenimas kopia aukštyn ir tampa turiningas. Palinkdamas į dvasinį gyvenimą, jis kviečiasi šį pas save. Kai jis nekreipia į jį dėmesio, tai šis tam tikru atžvilgiu palieka žmogų vieną. Šis būna paslėptas jo sąmonei. Jis suvokia save esant ir vis dėlto nesuvokia, ką tai reiškia. O galiausiai jis pasitraukia iš pasaulio nežinodamas, kas iš tikro su juo atsitinka.

Kažkas panašaus, žinoma, vyksta ir žmoguje, kuris atsigręžia į būties paslaptį. Tačiau vidinis jo gyvenimas plečiasi. Jis tampa sąmoningesnis savo esme ir lieka susijęs su kūrybos galiomis, nors ir pasitraukia iš pasaulio. Sąmonės atvirumas kūrybos paslapčiai, taigi religija, leidžia jai, tai paslapčiai atsiskleisti jo esmėje.

Visai tą patį galima rasti ir tautos gyvenime. Tautų istorija rodo, kad kartu su jų gyvenimo pakilimu gyvėja ir religija. Ir kuo reikšmingesnė ši tampa, tuo turiningesnis yra ir tautos gyvenimas. Jis paskiriamas Kūrėjui ir yra jo palaiminamas. Tautos gyvenimas formuojasi Kūrėjo {141} norimu būdu. Tuomet visada tauta yra valdoma minties, kad gyvenimas ir buvimas puoselėjamas paslaptingų vidaus galių.

Jei tautos žmonės užsisklendžia ir savo esme nebėra atviri Kūrėjo poveikiui, tai šis poveikis tam tikru mastu susilpnėja. Taip visados atsitinka, kai žmonės vis daugiau atsigręžia į daiktiškumą. Jau senovėje buvo žinoma tai, kad žmonės iš kūniškų jų pomėgių tikėdavosi gyvenimo jausmo pakilimo. Šitaip jie kurdavosi visokias vidines būsenas, kurias vertindavo kaip gyvenimo kilimą, bet tai buvo praeinantys pojūčiai, tik stabdantys esminį gyvenimą.

Tada visos jėgos, neigiančios gyvenimą, gavo pirmenybę. Pradėjo klaidžioti naikinimo demonai. Į Didžiąją Paslaptį, į Dievą, linkstąs žmogaus mąstymas tuomet vis dažniau niekinamas kaip paklydimas. O jei dar tebeskelbiama religija, tai ji vis labiau tampa neturininga. Senaisiais laikais kreiptas dėmesys į kiekvieną religinį simbolį ir jo vartojimo prasmę, o vėliau svarbiu buvo laikomas tik atvaizdas ir išorinis veiksmas.

Taip nykstant religijai, sunykdavo ir pačios tautos. Tereikia prisiminti toltekus, inkus, egiptiečius, persus, babiloniečius, graikus, romėnus ir kitus. Jų religija, lygiai taip pat kaip ir visas tautos gyvenimas, vėlesnėse legendose turi jau smukimo žymių.

Tautos, tebegyvenančios sunykusių tautų šalyse, žinoma, dar laiko save palikuonimis tų, kurie gyveno ten prieš tūkstantmečius, tačiau joms būdingi visai kiti esminiai požymiai ir visai kitos religinės pažiūros. Galbūt indai Azijoje dar išlaikė tikrą sąmoningumą Didžiajam Slėpiniui pažinti.

Jėgas, sukeliančias nuosmukį, išryškina istorija. Pasirodo, kad vis daugiau reikšmės įgauna pomėgių gyvenimas ir didėja visuotinis išlepimas. Instinktai ir aistros lieka nevaldomi, susilpnėja dorovinio gyvenimo galia. Nežmoniškumas suaktyvėja, esminis žmoniškumas smunka.

Taip buvo visose žlugusiose tautose. Tereikia prisiminti pasinėrimą į malonumus, išlepimą ir pasileidimą Graikijoje, ypač Atėnuose apie 300 m. pr. m. e., ir tokią pat gyvenimo nuostatą Romoje. Religinių papročių, netgi {142} gana gausių, laikytasi iki pabaigos, tačiau jie tebuvo tik pakartojimai anksčiau deramai vertintų papročių, jau nebesuvokiant jų prasmės. Kartu su jais niekas nesuskambėdavo žmonių sielose. Papročiai ir religiniai mokymai tapo tušti. Žmogaus vidaus gelmės išsisėmė.


VII 

RELIGINIO NUOSMUKIO PADARINIAI 

Religija visais laikais buvo akivaizdus ne tik atskiro žmogaus, bet ir visų tautų, galių šaltinis. Ir jei tauta, tokia kaip senieji egiptiečiai, nors ir daugelį kartų užpulti, galėjo tūkstantmečiais išsilaikyti, tai ir jos religija turėjo buti gyvybinga. Tačiau po to vis dėlto prasidėjo žlugimas. Turiningi religijos apreiškimai gali vis dėlto dažniausiai atsirasti jos didžiausio gyvybingumo laikais, bet jie yra tokie saviti, kad jų turinys žlugimo laikotarpiu vargu ar bus deramai suvokiamas.

Kaip tūkstantmečius išsilaikiusią reikėtų paminėti kinų tautą. Jei ji buvo palaikoma religijos, tai ši turėjusi ten būti svarbi. O kai skaitome, ką sako išminčius Lao Dzė, tai matome, kad kinų protas labai uoliai skverbėsi į begalybę ir neaprėpiamumą. O kai šią sielos nuostatą Konfucijus sujungė su įprastu gyvenimu, tai sukūrė tokią jo pusiausvyrą, kuri galėjo laiduoti visos tautos gyvenimą. Tačiau visa tai galiausiai išnyko iš žmonių pojūčių. O pastaruoju metu šitai atvedė prie pakrikimo ir didžiulės vidinės netekties.

Vėlyvuoju laikotarpiu vis daugiau mąstoma apie priešistorines, ypač Amerikos, tautas. Dar išlikusios šventovių liekanos liudija jų gyvą religiją. Tačiau tos liekanos byloja ir apie jos išblėsimą. O tuomet šitaip žlugo ir tautos.

Savitas reiškinys yra žydų tauta. Jau pora tūkstantmečių ji gyvena atplėšta nuo savo tėvų žemės, atskirta nuo savo žemės magnetinės gyvenimo sferos, o vis dėlto egzistuoja kaip tauta. Jos gyvenimas iš tikrųjų jau senaisiais laikais buvo kaip nuolatinė pakilimo ir smukimo {143} kaita. Vis dėlto tautoje išlikdavo labai religingų žmonių, kurie savo nykstančią religiją sugebėdavo iš naujo atgaivinti. Tačiau paskutiniaisiais šimtmečiais, atrodo, ji vis labiau gęsta. Ten beveik labiau, nei kur nors kitur, religija mažai bevertinama arba net visai negerbiama. Šitaip visgi išryškėja akivaizdūs tautos nuosmukio bruožai. Tuomet jie klaidingai vertinami kaip žydų tautos ypatumai.

Panašų nuosmukį galima įžvelgti ir krikščioniškose tautose. Čia taip pat visai aiškiai ryškėja progresuojantis religijos nykimas. Nors apie šių tautų žlugimą dar tiesiogiai nekalbama, bet milžiniškas žmonių praradimas dėl žmonijos istorijoje dar niekada nebuvusių tokių didelių karų kaip paskutiniu laiku yra neatstatomas. Į tai galėtume greičiausiai žiūrėti kaip į skaičiaus, o ne kaip į tautų gyvybingumo sumažėjimą; tačiau tai, kad apskritai galėta prieiti iki tokių karų, yra žlugimo požymis.

Kai dar pamąstoma apie tai, kaip religija, nepaisant jos didelio vertinimo, suvokiama, tada visai aiškiai matyti, kad netgi pašauktųjų skelbti Dievo žodį sąmonėje nyksta krikščioniškos religijos turinys. Kaip tik dėl to religija šioms tautoms tampa vis mažiau turininga, ir jos smunka savo žmoniškumu.

Dar prieš 150 metų garsus vokiečių mąstytojas D. Friedrichas Schleiermacheris savo veikale „Apie religiją“ jautėsi paskatintas užrašyti „Pašnekesius išprususiems tarp jų niekintųjų“. Ir jie šiandien beveik dar svarbesni, negu tuomet.

Tiesiog nepaaiškinama tai, kad net pašventintose vietose sakoma, jog krikščionys randa savo išganytą žemę tik Šventajame Rašte. Šiaip visai nemanoma, kad apie tai primena žodis, o tada tarsi apgailestaujama, jog žmonės tos žemės tik ten ieško, o ne tiesiai į ją ateina. Čia derėtų pasvarstyti, kas Evangelijoje pagal Joną (5, 39 ir 40) pasakyta [7]. Vis dėlto reikėtų suprasti, kad Šventas Raštas privalo būti postūmiu, o išganytos žemės išgyvenimas turi įvykti viduje.

Šitaip labai išoriškai suprantami ir stebuklai, kuriuos skelbia Šventieji Raštai. Tiesiog nustembi, jog netgi berniukai susipeša dėl to, kad Kristus vestuvių metu svečiams duoda ypač gero vyno, nuo kurio jie apsvaigsta. {144}

Atrodo, ne išganytojo reikalas pasigėrusius dar labiau apsvaiginti. Čia kalbama apie vidinį išgyvenimą, kuriame tai, kas anksčiau buvo vertinama kaip vanduo, sukelia žmogaus esmei tikrą atgaivą; o žemiškieji pomėgiai tik apsvaigina — šitai vis dėlto privalu būtų žinoti, o nežinoma.

Taip pat ir kiti stebuklai neturėtų būti vertinami kaip grynai kūniška pagalba. Vis dėlto tai reiškia, kad per ją pasirodo išganytojas. Tačiau tikrąjį išgijimą vis dėlto reikia matyti ne kūno pasveikime, bet dvasiniame tapsme, vidinėje atgaivoje. Kad akli taptų regintys, kurti — girdintys, luoši galėtų eiti — tam nėra atsiųsta išganytoji žemė. Išganytojas nori padėti įveikti dvasinį luošumą. Todėl tokiems vargšams jis skelbia Gerąją naujieną.

Šis gyvosios religijos nuosmukis galėjo suteikti erdvės tik neigimo ir naikinimo jėgoms. Šitaip prieita prie pastarojo laiko baisingos žmonijos audros. Dūstantis žmoniškumas buvo sukrėstas iki vidaus gelmių. Daugeliui jis galėjo visai užgesti, tačiau daugelis taip pat pradeda suvokti save ir Didįjį Slėpinį.

Tai taip pat rodo, kad karai yra sukeliami kosminių jėgų. Tačiau tai galima tik tuomet, kai žmonės jų poveikiams yra atviri. Žmonės tampa tokie, jeigu jie užsisklendžia prieš dieviškąsias galias, jeigu juose nyksta religija.

Dabar jau, regis, šitai suvokiama. Aišku, visuomet būta žmonių, kurie savo sąmonę atveria dieviškumui. Tačiau šiandien, atrodo, ir dideles mases apima tikros būties ilgesys. Šiurpių įvykių poveikis turėjo būti labai stiprus, nes pasibaisėtinai didelis buvo nugrimzdimo mastas. Taip galėtų visos tautos pakilti iki gyvosios religijos ir esmingojo žmoniškumo.


VIII 

ŽMONIŲ SĄMONĖS KITIMAS IR PASIKEITIMAS PER TŪKSTANTMEČIUS IR RELIGIJA 

Kiekvienas žmogus, ramiai save patikrinęs, galėtų įžvelgti savo sąmonės šviesos pasikeitimus. Ji, kaip ir apskritai gyvenimas, yra banguojanti. Kiekvienas gyvenimo {145} reiškinys yra tarsi širdies dūžis kūrybos vyksme. Geriau sąmonės šviesos pokytį galima pamatyti tautų gyvenime.

Reikėtų pripažinti, kad pakilimui ir nuosmukiui reikšmės turi vidinė žmogaus elgesio nuostata. Žmogui pačiam reikia jaustis atsakingam už savo gyvenimo vyksmą. Tai turėtų įžvelgti ir kiekviena tauta savyje bei savo likime, nors pastarasis ir įterptas į didįjį pasaulio vyksmą, valdomą Kūrėjo galios.

Daug didesnis už minėtuosius yra sąmonės bangavimas, apimąs jau visą žmoniją ir vykstąs tūkstantmečius. Jis atveda prie visai kitos žmonijos sąmonės nuostatos ir ypač aiškiai eina prieš vyraujančios jos dalies gyvenimo patyrimus, priešingus tiems, kuriais reiškiasi būtis.

Tai, kas iš senovės atėjo iki šių dienų, nekelia jokių abejonių, kad tada visa būtis buvo suvokiama visiškai kitaip negu dabar. Ne taip svarbu, kaip buvo žiūrima į dangų ir žeme, bet tai, kas buvo laikoma tikrove. Buvo patiriama visai kas kita negu dabar. Būties turinys, jo slėpiningoji dalis tuomet žmogui sudarė tikrovę.

O dabar ji dažniausiai tėra tik tai, kas veikia daugiau ar mažiau gyvas jusnis. Taip vadinamasis kultūros žmogus daiktiškumą laiko tikrove. Ši yra jam visos būties amatas. Žmogus nė kiek neabejodamas tiki, kad iš jos kyla visas gyvenimas, visi gyvi reiškiniai. Kaip tai reikėtų įsivaizduoti, apie tai jis, atrodo, neįstengia susimąstyti.

Tačiau tai visai nerodo, kad naujųjų laikų žmogus turi kitą sąmonę. Ši kaip ir senovėje yra žmoniška ir sudaro žmogaus esmę, jo žmoniškumą. Ji, kaip sako kai kurie mąstytojai, yra žmogaus siela.

Pasikeitimas jo sąmonėje įvyksta dėl kitokio nusistatymo ir iš jo išplaukiančių padarinių. Senaisiais laikais sąmonė labiau buvo atsigręžusi į gyvenimą, į tą paslaptį, kuri formuoja ir įsiskverbia į visus reiškinius, o dabar ji pamažu vis daugiau kreipiama į matomus reiškinius, į jutimiškai suvokiamą daiktiškumą ir jo laikosi. Bet žmoniją čia nubloškė kūrimo banga.

Senovėje gyvenimas žmonėms buvo visas pasaulis, lyg gyvų, sąmoningų galių jūra. Tai, kas buvo suvokiama jutimais, buvo mažiau svarbu negu tai, kas jais buvo {146} išgyvenama. Tai buvo suvokta kaip banguojantis potvynis, kaip galia, kuri visus pasaulio reiškinius persmelkia, juos palaiko, o paskui vėl palieka, kol šie išnyksta.

Vyraujančias ir viešpataujančias šio vyksmo galias vadindavo Dievais. Į juos kreiptasi, maldauta jų pritarimo, pagalbos ir globos. Visuomet buvo stengiamasi palaikyti ir nuolat jausti tiesiogini santykį su jais. Norėta įtvirtinti priklausymą jiems, taigi jų giminystę, patekti į jų tarpą, tapti dievais.

Šis žmonių ryšys su dieviškumu padarė galimus ir apreiškimus. Jie buvo ypač reikšmingi tais laikais, kai klestėjo priklausomybės dievybei išgyvenimas. Jie yra labai turiningi, jeigu iš tų laikų galėjo išlikti iki dabar.

Tačiau iš kai kurių pateiktų religinių apreiškimų matoma, kad jie atsirado jau tokiu laiku, kai žmonėms jau reikėjo apraudoti kažkokį praradimą. Dauguma mokymų priešpriešinami jau suklydimams, nusigręžimui nuo to. kas iki tol buvo vertinama. Taigi mėginta kai ką išlaikyti iš to, kas atrodė nyksta. O tai atsitiko ne tik vienoje tautoje, bet visose žmonijos tautose. Žmonės vis labiau linko į daiktiškumą, o tuo pačiu tolo nuo dvasingumo, ant jusliškumo.

Šis nusigręžimas truko tūkstantmečiais, vienoje tautoje jis įvyko anksčiau, kitoje — vėliau priklausomai nuo to, ar daiktiška sąmonės nuostata buvo daugiau ar mažiau ryžtinga. Pagaliau daiktiškumas buvo pripažintas tikrąja ir pagrindine žmogaus gyvenimo vertybe. Kaip augalo išsiskleidimui iš daigo reikia žemės, drėgmės, šilumos ir oro, taip galiausiai patikima, kad tik tokia yra žmogaus gyvenimo raida. Apie žmogaus esmę buvo mąstoma vis mažiau.

Vis dėlto ilgą laiką dvasinis gyvenimas vis dar reiškė daugiau negu kūniškasis. Žinoma, atrodė, jog kiekvienas galės būti pakylėtas jausmų dirginimu. Taip buvo griebtasi visokių malonumų, nepaisant jų kenksmingo poveikio kūniškumui ir gyvenimui. Tačiau sąmonė dar buvo tvirtai susijusi su vidinėmis būsenomis, pojūčiais ir jausmais. Bet po to sąmonė pradėjo kurti vis labiau apsiribodama tuo vidiniu turiniu, kuris kildavo iš jos daiktiškos patirties, t. y. mintimis. Tai lėmė tolesnį pagyvėjimą. Ir čia taip pat įžvelgiamas savojo esmingumo pakilimas. {147}

Ilgą laiką buvo manoma, kad šitaip Žmoniškumas įgyja kažką svarbaus. Tačiau greitai šios pastangos sukeldavo sąmonėje tik minčių žaidimą tarytum uodų spiečių saulės šviesoje. O paskui netgi buvo manoma, kad minčių gyvenime atsiskleidžiąs esminis žmoniškumas.

Prie šito prieita ypač paskutiniaisiais šimtmečiais. Žmoniškoji sąmonė vis labiau siejosi su daiktiškumu, kuris veikia jusles. Greitai jis imtas laikyti tikrąja esamybe. Po to buvo netgi tvirtinama, kad anapus jo nieko nėra. Mintis apie anapusį pasaulį netgi buvo laikoma kvailyste ir suniekinta. Toks ryžtingas tapo nusigręžimas nuo dvasinės, esminės būties ir palinkimas į tikrą paviršutiniškumą.

Tačiau banga kūrimo tapsme šitaip atsimušė į krantą. Kad ir kaip smarkiai žmogaus sąmonė užsisklendė nuo būties gelmių, tačiau ji vis dėlto įgavo kažką tikra. Net ir visiškai paviršutiniškai žiūrint, žmogus matomas kaip žemiškojo gyvenimo viršūnė. Tačiau pastaroji aiškiau reiškiasi jo sąmonėje.

Palinkusi ir galutinai prisirišusi prie daiktiškumo sąmonė nėra tapusi tiktai vienpusiška ar ribotesnė, ji pasidarė skvarbesnė. Sąmonės šviesa virto švytinčiu ryškiu spinduliu, kuris, žinoma, pasirodė ne itin judrus. Jis vos begali atsigręžti į savo kilmę. Būties turinys, o juo labiau tūris jam yra paslėpti.

Todėl taip pat tiesiog stebėtina, kaip pastaruoju šimtmečiu buvo suvokiama būtis. Viskas kildinama iš daiktiškumo, materijos, į augalo daigą daugiau nebuvo žiūrima kaip į paslaptingos ir kuriančiosios gyvybės tikrąjį pagrindą, bet kaip į medžiagos gumulėlį, kuris žemėje, esant tam tikroms sąlygoms, kaip sakoma, „išsivysto“ į augalą.

Gemalas, išsivystantis į gyvulį, privalo užgimti, žinoma, ne žemėje, bet gyvame gyvulio kūne. Tas pats pasakytina ir apie gemalą, iš kurio atsiranda žmogus, Šį vyksmą galima stebėti. Ir tad, visai nesusimąsčius, tikima, jog šitaip paaiškinamas gyvųjų reiškinių tapsmas. Tokie tyrinėtojai, regis, visiškai neįžvelgia, kad pirmiausia vis dėlto turėtų būti susimąstoma apie visa tai sukeliančią jėgą. {148}

Visos formos susidaro taip prasmingai, kad gali sukelti tik nuostabą ir susižavėjimą. Tačiau žmonės tai apeina kaip kažką visai nereikšminga. Mąstytojas Arthuras Schopenhaueris maždaug prieš šimtą metų pradėjo mąstyti, ką reiškia visas gyvenimas, bet kalbėjo tik apie aklą pasaulio valią, o Eduardas von Hartmannas — apie nesąmoningumo reiškimąsi.

Tačiau aiškiausiai atsiskleidžia žmogaus patyrimo religijos srityje pasiekta gelmė. Kalbama vis dėlto apie tai, kad žmogus turįs sielą, tačiau nepamąstoma apie tai, kas iš tikrųjų yra tas žmogus, turintis sielą. Tai, kad žmogus yra siela, sąmonė, kuri reiškiasi kūniškumu, atrodo, tik nedaugeliui krinta į akis.

Netgi manoma, kad mąstoma labai religingai, kai prie atidaryto karsto sakomi žodžiai: „Iš žemės esi Tu, žeme virsi Tu, paskutinę teismo dieną viešpats Kristus prikels Tave iš žemės“. Joks spindėjimas aiškaus žinojimo to, kas žmogus yra iš tikrųjų, nepaliečia mąstymo tų, kurie kartoja Šiuos žodžius. Neretai pripažįstama tai, kad dulkėmis pavirtęs žmogus nustojo juo būti. Taigi jis turi būti ne prikeliamas, bet iš naujo sukuriamas.

Didelį sąmonės skirtumą parodo taip pat ir tai, kaip vertinami požiūriai, atėję iš senų laikų. Tarp kita ko, kalbama apie ankstesniųjų laikų prietarus ir pamąstoma apie tai, kad kita sąmonės kryptis lėmė taip pat visai kitus išgyvenimus. Apie juos dažniausiai buvo pasakojama lygiai taip pat kaip apie procesus jusnių pasaulyje, bet šitų procesų prasmė buvo ta, apie kurią manyta.

Didelis atstumas, kuris skiria šiandieninį gyvenimo požiūrį nuo senovinio, ypač išryškėja tame, kad šiandien į gyvas kūrimo galias žiūrima tik kaip į gamtos jėgas, tuo tarpu jos anais laikais buvo laikomos žinančiais, prasmingai kuriančiais ir veikiančiais dievais.

Todėl šiandien negalima netinkamai vertinti to, kas buvo skelbiama senovėje, nes kiekvienas apreiškimas tik tuomet gali būti deramai suvokiamas, kai sąmonės nusistatymas yra tas pats. Tokia pat analogiška turi būti ir sąmonės šviesa. Tamsesne pasidariusi sąmonė neįstengia priimti, nežino, ką daryti su tuo, kas švyti iš aukštos sąmonės. {149}

Jau gana ilgą laiką yra matoma, kad žmonijos sąmonė įgyja kažką naujo. Čia daug reikšmės turi pažintis su įvairių senų tautų aukščiausių sąmonės apreiškimų turiniu, perteiktu Šventuose jų Raštuose ir religiniuose padavimuose. Aptinkami panašūs arba net visai vienodi visų jų bruožai. Ir visuomet juose iškyla siekimas išsiveržti iš grynai daiktiško pasaulio.

Beveik dar daugiau pasiekė gamtos mokslas. Jis dėjo pastangas sužinoti tai, kas galėtų būti materijoje tikra ir galutina. Jis su didžiausiu užsidegimu susidomėjo daiktiškumu. O kai mokslas, atrodė, priartėjęs prie esminių jo savybių, nieko iš to daiktiško nebeliko. Jis rado tik vietą ir veiksmą. Daiktiškumas iškilo kaip vyksmas. Tai nebuvo pastovus buvimas, kaip teigė jusnys. Energija tampa medžiaga, o medžiaga — vėl energija. Šitaip buvo atsitraukta nuo gryno daiktiškumo.

Tačiau dabar sąmonė vis ryžtingiau brėžė kryptį į antjusliškumą, į būties paslaptingumą. Ir čia turi būti atpažintas tasai sąmonės šviesos tapsmas, kuris gali būti pavadintas religija.

Tačiau kartais jau manoma, kad senasis tikėjimas dievais buvęs daug turiningesnis negu tikėjimas gamtos jėgomis. Jei senaisiais laikais iš dievų prašyta pagalbos, paramos ir globos, tai viso šito buvo ieškoma tariamai negyvose gamtos jėgose.

Bet galiausiai taip pat pripažįstama, kad dievo garbinimas mūsų laikais susijęs tik su minčių vaizdiniu, kuris dar mažiau reikšmingas negu kuris nors senųjų laikų dievas.

Visai nematomą poveikį žmonijos sąmonės pokyčiui vėl turi dabarties išgyvenimas. Didžiuliai ir siaubingi įvykiai sukrečia žmones iki pat jų esmės gelmių. Ir jie kankinasi, kad suvoktų jos prasmę. Po to vėl pradeda giedrėti ir plėstis jų sąmonės šviesos ratas. Religija atgyja. {150}


IX 

TAPSMAS ŽEMĖS PLANETOJE, APRAŠYTAS ŽINOMU IR PIRMYKŠČIU RELIGINIU POŽIŪRIU 

Apie pasaulio tapsmą jau pasakoja vėlesnieji Šventieji Raštai, t. y. judaizmo ir krikščionybės. Jo pradžia čia įžvelgiama dvasingume, kurio pasireiškimas, amžinosios kūrybos galios žodis, sukelia tą tapsmą. Pirmiausia atsiranda šviesa ir gyvybė. Jono Evangelijoje šviesa netgi pavadinta žmogaus gyvenimu. Kalbama apie dvasios šviesą.

Čia, berods, Jono Evangelija nutraukia pasakojimą apie kūrimąsi ir pereina prie įvykių, prie žmogaus išgyvenimų pasaulyje reiškinių. Ir vis dėlto vertėtų pažymėti, kad čia turėta galvoje žmoniškumo tapsmas kaip ypač svarbus, net visai pasaulio raidai reikšmingas procesas, t. y. dvasinis tapsmas per dieviškumą žmoniškume.

Žydų Šventajame Rašte, atrodo, daugiau pasakoma. Kūrimasis užsibaigia, pasiekia savo tobulybę, netgi sustoja. Kūrėjas, dvasingumas nutraukia savo veiklą, pasitraukia iš pasaulio gyvenimo, tarsi nurimsta. Kas lemia ir kas veikia tolesnį pasaulio gyvenimą, jo raidą, neaišku. Ir vis dėlto vėliau dažniau prisimenama apie kūrėjo buvimą visur. Pasakojime taip pat išryškėja išsamesnio religinio pažinimo nuosmukis.

Visai kitaip tai aiškina pastarųjų laikų mokslas. Jis mato tik daiktiškumo pasikeitimus. Po ugnies būsenos žemė neva atvėsusi ir sukietėjusi. Vanduo ir tvirtos žemės masė sudarę jos išorinį sluoksnį. Vidinį sluoksnį sudaro uoliena ir metalas su rusenančios liepsnos liekanomis, jo branduolį — geležies nikelis.

Šis būvis esąs pasiektas per milijonus metų po įvairių periodų. Kalbama apie seniausiąjį pirminį periodą, po to ėję antrinis, tretinis ir galiausiai ketvirtinis periodai. Per kiekvieną iš šių periodų sukildavo Žemės rutulio jėgos, kurios, kosminių galių veikiamos jį pertvarkydavo. Kartu visuomet vykdavę milžiniški sukrėtimai. {151}

Po viso to atsirasdavo gyvybė. Kitaip sakant, ji užsimegzdavo ir susiformuodavo į įvairius reiškinius, kurie per tūkstantmečius arba net per milijonus metų imdavo vis labiau skirtis, kol galiausiai tapo augalais, gyvuliais ir galiausiai žmonėmis.

Šis procesas vyksta ir toliau. Šiuolaikinis mokslas įžvelgia Žemės planetoje nuolatinį kūrybos vyksmą. Kad ir labai pasinėręs į grynąjį daiktiškumą, jis vis dėlto Žemės planetoje ir jos turinyje mato nuolatini tapsmą. Tiktai jo pradžią, prasmę ir tikslą jam vis dėlto dar reikia pagristi.

Taip vis labiau išryškėja milžiniškas nuotolis tarp nūdienės pasaulėžiūros ir dar ne taip labai senos religinės pasaulėžiūros. Atsiskleidžia, kad pastarosios žvilgsnis nukreiptas į kuriančiąją galią. Dabarties mokslas tyrinėja tik reiškinius, daiktiškumą. Religinei žiūrai reikšminga yra dvasingumas ir gyvybė, mokslinei — tik materija. Taip paaiškėja, kas, keičiantis laikams, atsitiko su žmogaus sąmone.

Žmogaus sąmonės apšviestas ratas susiaurėjo, o pati jos šviesa buvo nukreipta tik į blankų kūrybos tapsmo rezultatą. Todėl buvo lyg ir nesuvoktos šio tapsmo gelmės, nepažintos kuriančiosios jį sukeliančios jėgos.

Tačiau taip pat ir minėtuose religiniuose apreiškimuose galima įžvelgti tam tikrą trūkumą ir praradimą. Neįstengta toliau eiti kartu su kūrybos galiomis ir pasinerta į išorinius įvykius. Tolesnis kūrybos vyksmas yra lyg ir iškritęs iš religijos žvilgsnio. Plika akis dar nepajėgia jo aiškiai regėti. Ji mato tik išorinius reiškinius ir tai, kas juose yra akivaizdu.

Visai kas kita paaiškėja iš seniausiųjų žmonijos padavimų ir iš Šventųjų Raštų, iš to, kas juose tapo suvokiama. Juose jau dažniau iškeliama tai, ko būta seniausiame šumerų, persų ir indų pažinime. Ten pateiktas religinis požiūris yra tvirtai susijęs su kūrybos galia ir jos įtaka pasaulio tapsmui. Šiame požiūryje šios galios veikimas įžvelgiamas ne tik praeityje, bet ir dabartyje bei ateityje, be to, matoma viso tapsmo kilmė, prasmė ir baigtis.

Taip pat buvo aiškinama, kad Žemė atsirado iš dvasios galių, kad ji yra Jų palaikoma, jų persmelkta ir jų vedama į galutinį tikslą. Gyvybė ir sąmonė pripažįstamos kaip {152} visame kame esančios. Netgi gryname daiktiškume įžvelgiamas prasmingas vyksmas, kuris gali būti suprantamas kaip kilęs iš dvasinių jėgų.

Taip pat ir gyvybė reiškė ne ką nors, kas tik vėliau prasidėjo. Pasak minėto požiūrio, ji jau buvo pačioje planetos tapsmo pradžioje. Seniausiosios Žemės būsenos galėjusios būti tik dvasinės, vėliau, smukdamos žemyn, virto eterinėmis, ugninėmis, dujinėmis ir tankesnėmis medžiaginėmis masėmis. Tačiau visame šiame vyksme visuomet dalyvavo gyvybė ir sąmonė.

Taip ir žmogus buvo traktuojamas kaip šiame vyksme nuolat esantis. Jo esmė yra dvasinė. Todėl ji galinti atsirasti tik iš Kūrėjo dvasios. Nuo pat kūrybos tapsmo pradžios žmogus turėjo būti pripažintas kaip jau esantis. Kartu su juo egzistuojantis visas gyvenimas žemėje buvo kaip žmoniškumo palydovas.

Besikuriančios planetos būvį atitiko ir žmogaus bei viso, kas gyva, būvis. Tuo, kad gyvybė galėjo pradėti skleistis atšalusioje žemėje, galėtume patikėti, jei pripažintume, jog gyvybė kyla iš daiktiškumo. Bet tai yra neįsivaizduojama. Kaip vidinė būsena gyvybė gali taip pat reikštis eteryje ir ugnyje. Taip, matyt, gyvuoja ugnies salamandros. Ir tokiomis sąlygomis galinti išsilaikyti žmogaus esmė, žinoma, turėjo būti aukštesnio dvasingumo.

Žemės planetai tampant daiktiška, kitą būties formą įgavo ir žmogaus dvasinė esmė. Kūrybos tapsme ji turėjo dalyvauti kaip kuriančioji jėga. Tačiau čia žmonės išsiskyrė. Didžioji dauguma prisidėjo krypstant į daiktiškumą. Tačiau daugelis liko labiau susieti su dvasingumu kaip su kūrybos vyksmo galių versme.

Seniausieji padavimai ir Šventieji Raštai nuolat kalba apie dieviškuosius tautų bei žmonijos bendrijų vadus ir vadovus. Šie savo uždaviniu laikė ne užvaldyti kitus žmones, ne prievarta juos pavergti, bet savo esme ir pavyzdžiu šviesinti jų sąmonę dvasinei būčiai. Jie buvo karaliai, o kartu ir šventikai. Taip visai dar neseniai Kinija atspindėjo tai, kas istoriniais laikais buvo Egipte ir Peru.

Įvairūs senųjų padavimų dalykai leidžia daryti išvadą, kad taip jau galėjo būti tretiniu periodu. Jei abejojama dėl žmogaus buvimo tuo periodu, tai reikėtų pamąstyti apie tai, kad žmogaus pavidalas tik pamažu susiformavo {153} iš įvairių gyvų formų ir kad gyvūnų ir augalų pavidalai taip pat tik per ilgą laiką ėmė ryškiai skirtis vieni nuo kitų, kol įgijo savas gyvybės formas. Todėl padavimuose visuomet vis dar minimi mišrūs reiškiniai.

Žmoniškumas visuomet išsiskyrė kaip didelė kūrybinė pasaulio tapsmo banga, tuo tarpu gyvūnų ir augalų pasaulis buvo tik kunkuliuojantis vyksmas. Žmoniškumas pašauktas šitą pasaulio tapsmą versti aukštyn, kaip tik prie aukštesnio sąmoningumo.


X 

GYVENIMO PATYRIMO IR RELIGIJOS REIKŠME ŽMOGUI 

Paprastai kalbama, kad žmogus į gyvenimą įaugąs savo gimimu. Čia turimas galvoje tik jo pasireiškimas. Manyta, kad šitaip jis prisidedąs prie kitų gyvų būtybių. Nėra visiškai aišku, kaip kūniškumas atsiranda iš daiktiškumo arba, kaip net sakoma, iš žemės, kaip šitą atsiradimą lemia paslaptinga jėga, vadinama gyvybe. Taip gyvybe sukuria reiškinį daiktiškumo pasaulyje. Juo tuomet reiškiasi ir žmogaus esmė. Žmogaus esmė kaip tik yra gyvybė, ir jo gyvybė kyla iš gyvybės.

Žmogaus tapsmas, jo formavimasis lygiai kaip ir jo esme yra įtraukti į kūrybos vyksmą. O šis niekada nesibaigia ir vyksta be perstojo. Gyvybės reiškiniai atsiranda, nuolat keičiasi ir išnyksta. Tačiau tai. kas visa šita sukelia, nesiliauja kurti naujų reiškinių. Tai žmogus patiria tiek savo asmeniu, tiek ir savo esme.

Asmuo, taigi kūniškumas, kvėpuoja, maitinasi ir išskiria tai, kas sunaudota. Taip ji nuolat atsinaujina ir pratęsia savo egzistavimą tol, kol šis tapsmas pasibaigia. Visa tai žmogus patiria. Jis pastebi, kad jo kūnas vis labiau gyvėja, nors šį vyksmą ir neaiškiai tesuvokia.

Daug daugiau jis žino apie tai, ką jam praneša aplinkos veikiamos juslės. Tas patirtis jis pasitinka savo esme ir iš jų susikuria visokias būsenas, pojūčius, jausmus, paskatas, džiaugsmus Ir kančias, malonumus ir skausmus.

Bet po to iš savo kūniškųjų patyrimų jis vėl susikuria {154} visokius vidinius darinius. Tai yra vaizdiniai, mintys, sąvokos. Šitokiu būdu žmogaus gyvenime atsiranda antroji gyvenimo sritis, tarsi antrasis pasaulis. Jis atrodo kaip atsirandąs kūniškume. Tačiau per kūniškumą tas pasaulis veržiasi ir išorėn. Čia žmogus jaučiasi kaip kūrėjas.

Šiuo kūrimu įsitvirtina jo esmė, jo sąmonė. Ji suteikia įvairiausioms būsenoms gyvumą, o mintims — dar ir sielą. Kiekvienoje iš jų, nors ir nevienodai stipriai šviesdama, tarsi žėrinti kibirkštis veikia žmogaus sąmonė.

Dažniausiai žmogaus pasireiškimas jau laikomas pačiu žmogumi. Tačiau beveik kiekvienas taip pat tiki, kad jo kuriamas vidinis gyvenimas, jo būdas ir jo mąstymas sudaro jo esmę. Tačiau šitas vidinis gyvenimas yra lik antrasis gyvybes pasireiškimas, kilęs iš pirmojo, t. y. iš kūniškumo. Abi gyvenimo sritys teikia visokių patyrimų, dėt kurių gali įsitvirtinti ir bręsti žmogaus esmė.

Tačiau šis vidinis gyvenimas dar nėra žmogaus esmė. Tai turi būti gerai žinoma, nes antrais reiškiamasi tik šituo vidiniu gyvenimu ir tikimasi pagausinus jo turinį, tapti gyvesniam. Tačiau tai pasiekiama ne šitaip, o priešingai — tik tada, kai žmogus tampa viso šio vidinio gyvenimo pasireiškimus lemiančia jėga. Jo esmė privalo valdyti visą vidinį gyvenimą. Tada žmogus tampa doresnis. Jo esmė įgauna jėgos.

Jei jis vis dėlto be jokio nusistatymo pasiduoda vidinio gyvenimo paskatoms, jo esmė vis labiau silpsta. Tada gaunami patyrimai jį prievartauja. Jo žmoniškumas lieka neatsiskleidęs. Gali augti jo kūniškumas, turtingėti jo vidinis gyvenimas, bet jo esmę apima sustingimas.

Tačiau žmogaus esmė tikrojo gyvumo ir brandumo taip pat nepasiekia ir tada, kai visiškai yra valdomas savos vidinio gyvenimo paskatos. Dorovingumas tėra vien žmoniškumo įtvirtinimas, pirmas esminis jo pasireiškimas regimajame pasaulyje. Tačiau Kūrėjo valia siekia kažko dar aukštesnio.

Save suvokiantis žmogus, atverdamas sąmonę visos būties gelmėms ir aukštumoms, privalo sutelkti kūrybos jėgas, kad siektų savo tapsmo tobulumo. Jis privalo savo esme tapti sąmoningas žemiškame gyvenime, jame išaugti, atsiverti Didžiajam Slėpiniui ir įgyti tokį sugebėjimą, kuris vadinamas gyvąja religija. Tuomet žmogus įstengia {155} pajusti Dievą. Jis pasiekia tobuląjį žmoniškumą, tampa dieviškuoju žmogumi.

Šitai skatina visi gyvenimo pasaulyje patyrimai. Viskas šiame vyksme yra reikšminga. Tai pasakytina ir apie kūniškumo bei vidinio gyvenimo patyrimus. Jie gali būti tik tada prasmingi, kai žmogus pasirodo esąs už juos tvirtesnis ir būna nuolat atsigręžęs į Amžinybę ir Begalybę ir jų požiūriu stebi ir vertina viską pasaulyje.

Šitai, žinoma, nėra lengva. Patyrimai dažnai suvaržo sąmonę, netgi sukausto ją ir aptemdo. Tačiau kartais atrodo priešingai — lyg jie sąmonę praplėstų, išlaisvintų ir nuskaidrintų. Bet tai yra tik trumpi ir dažnai labai klaidinantys poveikiai. Tikrąjį sąmonės, žmogaus esmės nušvitimą suteikia tik dieviškumas, jei žmogus jam atsiduoda.

Kiekvienas besistengiantis sulaukia iš dieviškumo visokeriopos pagalbos. Net didžiulė nelaimė, kuri užklumpa žmoniją, irgi reiškia ją. Tik nereikėtų svyruoti ir nusiminti, nes tada sukils vidinis pasaulis, ir žmogus nebeįstengs atsilaikyti.

Tada galima išgirsti netgi religingus žmones sakant, kad jie nebegalį daugiau melstis, nes Dievas jų nė neišklausęs. Jiems Dievas lieka kurčias kaip tas Dievo paveikslas, kurį jo garbintojas sudaužo, kad jo neišklauso, ir yra nepajudinamas visų šauksmų, kaip ir akmeninis gyvūno atvaizdas senajam egiptiečiui, kuris iš nusiminimo raitosi, nes anas sustingęs žvelgia pro šalį.

Kūrėjo viešpatijai priklauso ir siaubingi dabarties įvykiai. Jie tokie sukrečiantys yra todėl, kad žmogus per daug atsidavė daiktiškumui. Šitų sukrėtimų dėka daugelis žmonių vėl ima suvokti savo esmę bei savo dievišką prigimtį.

Jie išsilaisvina iš savo pančių ir atsigręžia į dar nesuvoktą pasaulį, kurį stengiasi surasti per savo vidinį pasaulį, siekia jame tapti gyvi, sąmoningi. Tada žmogaus smukimas sustoja. Gali prasidėti kilimas, žmogus gali tapti esmingu žmogumi. {156}


XI 

PASAULINĖ ŽMONIŠKUMO REIKŠMĖ RELIGIJOS DĖKA 

Įvairioms senųjų tautų religijoms būdingas požiūris, kad žmoniškumas reiškia kūrybos vyksmo bangą. Tai, regis, ypač aiškiai yra išreiškę šumerai. Bet tokią mintį yra išsakę ir indai. Lygiai tokia pat mintis randama pas egiptiečius ir persus. Indai ją vėl suformulavo tada, kai skelbė, kad žmoguje regi Dievo atvaizdą.

Kiekviena kūrybos vyksmo banga turi reikšmės kitoms, visu pirma žemesniosioms. Šitai žmonės suvokė senovėje. Jie žvelgdavo iš begalybės į atskirybes, į reiškinius. Šiuose reiškiasi tam tikros jėgos, kurios savo ruožtu veikia žemesniąsias bangas.

Tai gali įžvelgti ir dabarties žmogus. Jis jaučiasi taip, tarsi įvairiausi poveikiai sklistų iš jo. Šie visuomet krypsta į aplinką, į artimus žmones, į gyvūnus ir augalus, o šiuo metu — ypač stipriai — į negyvą daiktų pasaulį. Dabarties žmogui taip pat visiškai aišku, kad šie poveikiai yra tuo reikšmingesni, kuo daugiau aprėpia jo sąmonės šviesos ratas.

Paprastai šitą šviesą jis stengiasi susikurti treniruodamasis, mokydamasis ir veikdamas. Tačiau tai pavyksta, kaip sakoma, tik tam tikru mastu. Žmogus privalo stengtis kilti aukščiau šito. O tai įgalina religija. Kaip tik ji yra savęs suradimas Kūrėjo Išmintyje, Valioje ir Galioje. Čia žmoniškumas įgauna dideli kūrybini pajėgumą.

Religijos dėka žmogus tampa dar tobulesniu kuriančiojo Dievo įrankiu bei organu. Žmogaus esmingumas stiprėja, ir dėl to suaktyvėja visas pasaulio gyvenimas. Žmoniškumu besireiškiąs gyvybės kilimas, kuris matuojamas sąmonės šviesos didėjimu, kartu su savimi kelia aukštyn visą gyvąjį pasaulį.

Dideli sąmonės šviesos svyravimai kai kuriose tautose, o paskui apėmę ir visą žmoniją, turėjo įvairių padarinių. Gyvybės pasaulyje, ypač gyvūnijoje, jie visuomet būdavo aiškūs, nors ir žmoniškumo ryškiau dar nepaveiktas augalų pasaulis jau anksčiau buvo vartojamas gyvybei palaikyti. {157}

Dėl tūkstantmečius vykusio ir nuolat tvirtėjusio žmogaus sąmonės atsigręžimo į daiktiškumą vis stipresnis darėsi visą gyvybės reiškinių sudaiktėjimas ir vis didesnis jų esmės nusiraminimas. Bet žmogus pamatė, kad jis vis tvirčiau gali pasikliauti pats savimi. Šitaip jis mokėsi būti vis sumanesnis ir pajėgesnis veikimui. Galiausiai jis ėmė manyti galis laikyti savo gamtos kūrėju ir viešpačiu.

Nuo visiško pasidavimo daiktiškumui vyraujančiąją žmonijos dalį sulaikė graikų patyrimas. Tereikia tik prisiminti Platono mokslą apie idėjas. Prie šito dar reikšmingiau savo poveikiu prisidėjo krikščionybės mokymai. Ir taip, nepaisant visų atkryčių, žmoniškumas pasauliui darėsi vis reikšmingesnis.

Nuo tada, kai religija žmonijoje nublanko ir žmogus vis labiau ėmė orientuotis į negyvąjį daiktiškumą, iš esmės jis pastarajam ir atsidavė. Dabar žmogus ne labai didžiuodamasis kalba apie kultūrą. Bet ši kaip tik reiškia žmoniškumą šalia daiktiškumo. Įtaisymas ir išradimas visokių padargų ir priemonių, palengvinančių ir praplėsiančių žmogaus ribotas kūrimo galimybes, laikomas pagrindiniu žmogaus uždaviniu. Nuo gyvybės sričių tam tikru mastu atsitraukiama.

Žmogus netgi rodė vis didesnę panieką visam, kas gyva. Paaiškėjo, kad taip buvo daroma ne tik žemesniųjų gyvybės sričių, bet ir žmogaus gyvybės atžvilgiu. Ši panieka didėjo kuo labiau žmogus pasinerdavo į daiktiškumą. Žmogaus gyvybės naikinimas darėsi vis baisesnis. Tapo galimi karai, kainavę daug milijonų žmonių gyvybių.

Silpstant religijai, persvarą pasaulyje įgyja neigimo jėgos. Jos pagauna žmones ir sukrečia juos iki vidaus gelmių. Tada šie apsidairo. Jie pamato, kad, nepaisant visų paklydimų ir žiaurumų, žmonės krikščionybės dėka vis dėlto darėsi žmoniškesni ir apskritai veikdavo viso gyvojo pasaulio atžvilgiu. Bet po to šį vyksmą vėl tarsi apimdavo sąstingis. Religija krikščionybėje prarado savo gyvybingumą ir netapo tuo, ko iš jos buvo tikėtasi.

Dabar, atrodo, yra pasiekta nuosmukio gelmė. Todėl vienas poetas galėjo aimanuoti: „Pasaulis tobulas visur, kur tik nepasirodo žmogus su savo kančia“. Tačiau baisūs {158} dabarties įvykiai, atrodo, vis dėlto skatina žmones apsispręsti. Savo esme jie gali tapti gyvesni, sąmoningesni. Žmoniškumo kilimas tampa galimas. Ir kaip tik tai yra esmingoji kultūra. Religija vėl tampa svarbi. Ir žmogus vėl gali pradėti spręsti savąjį uždavinį pasaulio tapsme.

Bet tam yra būtina vis ryžtingiau sąmonę nukreipti į žmogaus gyvenimo prasmę ir atverti ją dieviškajam gyvenimui. Tada sąmonė nušvinta. Ir veikla, kylanti iš jos, gyvinančiai veikia visą pasaulį. Religijos dėka žmogus tampa esminga kūrybos jėga, keliančia aukštyn viso pasaulio gyvenimą.

Senovėje kalbėta apie dieviškąjį žmogų, krikščionybės apreiškimuose skelbiama, kad tai, kas apie žmones kaip apie dievus pasakyta, vis aiškiau galėtų pasitvirtinti. jeigu religija įgalina ypatingą gyvenimą Dievuje, o kartu ir didžiausią žmoniškumo atsiskleidimą, tai šitai visam gyvam pasauliui gali teikti tik išganymą. Tada ir jo raida yra skatinama. Dėl to galėtume džiugiai sušukti: „Pasaulis visur taps tobulesnis, kur žmogus sušvis kaip dieviškas spindulys“. O tada žmoguje ir visame gyvenime įsigalės tikra kultūra.


XII 

ŽMONIJOS IŠGANYMAS IR RELIGIJA 

Nuo seno kiekvienos tautos religija įdiegdavo gyvenimo pasaulyje kaip nepilnaverčio arba netgi kaip kentėjimo pajautimą. Todėl buvo bandoma pakilti virš jo Dažniausiai šito tikėtasi pasiekti vengiant visokių malonumų. To siekta ir stengiantis visko atsižadėti ir netgi save kankinant. Bet ramiomis valandomis prabusdavo ilgesys, kuris pro visa tai skverbdavosi į regimąjį gyvenimą.

Nepageidaujama pirmiausia atrodė gyvenimo pabaiga. Mirtis laikyta viso to, kas pasiekta per gyvenimą, teismu. Taip buvo senosiose tautose. Tikėta, kad po mirties nusileidžiama į tamsą. Ir taip visi žmonės panoro pakilti į gyvenimą, kuris būtų kupinas šviesos, niekuomet neturėtų baigtis, kurio ypatingumas ir turinys būtų tiesiog neapsakomi. Šis gyvenimas reiškė tobulumą ir išganymą. {159}

Apie tai buvo prikurta visokiausių minčių. Visuomet norėta tvirtai tikėti, kad gyvenimas nenutrūkstąs, kai žmogus miršta. Senovėje žmogaus žvilgsnis buvo nukreiptas ne tiek į žmogų kaip reiškinį, o daugiau į jo gyvenimą. Tikriausiai, kaip ir šiandien, matyta, kaip reiškinys atsiranda, plėtojasi ir išnyksta. Tačiau gyvybė išlikdavo ir galėdavo sukurti naujus pavidalus.

Šiandien žmogus per daug yra įsitvėręs į reiškinį. Gyvybė kaip kuriančioji jėga jam yra sunkiai suvokiama. Į ją vis dar žiūrima tik kaip į procesą. Vienas mokslininkas taip pat tvirtino, kad gyvybė esanti ląstelių veikla. Tik neseniai pripažinta, kad gyvybė yra paslaptis. Kartu su mirtimi gyvybė praranda tik kūniškumą.

Nuolat kalbama, kad žmogus mirdamas paliekąs ši pasaulį. Tačiau dažniausiai sakoma, jog jis pasitraukiąs iš gyvenimo. Taip vėl manyta, kad jis nustoja gyvenęs. Bet senaisiais laikais tvirtinta, kad mirusysis gyvenąs visai kitokį gyvenimą. Tas gyvenimas prasidedąs po mirties. Šiuolaikinis žmogus, matyt, nėra įsisąmoninęs, kad gyvenimas yra kažkoks nuolatinis vyksmas, kuris susikuria reiškinius ir per juos atsiveria kaip kūrėjo apsireiškimas, apie kurį sakoma: „Iš jo, per jį ir jame viskas yra“ [8].

Išmintingieji apie gyvenimą kalba ir kaip apie sąmonę, kurioje glūdi visi reiškiniai. Tai turėtų pajausti kiekvienas žmogus. Vienas vokiečių mąstytojas [9] sake: „Visa, kas yra, tegali būti išmanoma kaip ypatingos sąmonės turinys“. Jei žmogaus sąmonės šviesos ratui pritrūksta skaidrumo, jis mano, kad gyvenimas kyląs kaip daiktiškumo apraiška ir kartu su šia išnyksta.

Žinoma, kalbama taip pat apie žmogaus sielos nemirtingumą. Tačiau gyvenimas vis dėlto dar jaučiamas kaip neišnykstantis dalykas. Tik pritariama mintims apie žmogaus esmės nemirtingumą ir amžinumą. Todėl tokie žmonės, perėję į kitą gyvenimą, nelabai suvokia, kad jie yra gyvi. Ir jei jie vėl atgims jausmų pasaulyje, tat taip nieko ir nežinos apie ankstesnį ir kitus gyvenimus. Tik vaikai kartais apie tai dar pareiškia, kol jų šios rūšies prisiminimai dar neišblaškyti kaip sapnai. Tačiau vis dėlto yra žmonių, kurių sąmonėje šis faktas suvokiamas labai aiškiai. {160}

Nemirtingumas turi būti įgyjamas. Kai tik žmogus savo pastangomis iš esmės suvokia gyvenimą, jis taip pat tampa pajėgus bent šiek tiek prisidėti prie to, kad subręstų nemirtingumui, amžinajam gyvenimui. Bet tai nereiškia, kad jo esmė nėra amžina; jis tik privalo ir gali iškopti iš nesąmoningumo, ir turi šito siekti.

Senieji indai, graikai, ypač Pitagoras, taip pat orfikų misterijos, egiptiečiai ir kiti įvairiais budais kalbėjo apie tai. Jiems visiems rūpėjo išsiveržti iš ankštumos, aklumo ir iš savo menko žmoniškumo į tobulybę, į didelio sąmoningumo šviesą. Šito ir šiandien norėtų daug žmonių, ypač tada, kai juos apima didelis sielvartas.

Šią galimybę suteikia tik religija. Tačiau ją reikia suprasti. Religijos negalima rasti žodžiuose, jį yra vidinis atsivėrimas tam, kas yra amžina, Didžiajam Slėpiniui. Dievui. Bet būtina pabrėžti, kad žmogus šiuo vidiniu nusistatymu ne tik pats vienas kuriasi tobulesnį gyvenimą. Tai įstengia tik šventoji galia, kuri yra pirminis viso išganymo šaltinis. Žmogaus veikimas yra tiktai atsidavimas jai.

Gyvąja religija žmogus gali priartėti prie dieviškojo gyvenimo. Bet šis visuomet priklauso tik nuo kiekvieno asmens žmoniškumo. Visiškai patirti Dievo didingumą ir begalingumą negali joks žmogus. Jam pasiekiamas tik dieviškumo apsireiškimas žmoniškume. Šitokį Dievo apsireiškimą galima patirti. Ir jis tada yra tai, kas žmogaus esmę atveria gelminiam ir galiausiai amžinam gyvenimui. Dievui apsireiškus žmoguje, pastarasis įgyja sąmonę.

Krikščioniškuose religijos mokymuose kalbama apie graikišku Jėzaus Kristaus vardu pavadintą Dievo apsireiškimą žmoniškume. Dažniausiai žmonės apie jį mąsto kaip apie laikiną šio pasaulio reiškinį. Tačiau čia kalbama apie visa apimantį Dievo apsireiškimą, kuris jam pasiaukojusius žmones lydės iki pasaulio pabaigos.

Indų religijoje Dievo apsireiškimas žmoniškume vadinamas Krišna. Ten sakoma, kad jis vėl į žmonių pasaulį atkeliauja tada, kai žmoniškumas praranda savo esmingumą ir kai reikia šį vėl aukštyn iškelti.

Tad visai aiškiai privalu žinoti, jog vien tik Dievo apreiškimas žmonijai teikia išganymą. To apreiškimo dėka žmogus taps sąmoningesnis, jis vis aiškiau suvoks save tikrame, esmingame gyvenime. Jis išsivaduos iš visokiausių {161} apribojimų ir suvaržymų, iš visokių silpnybių ir visų paklydimų, iš mirties ir viso, kas praeina.

Tik dėl Dievo apsireiškimo jo sieloje jis tampa sąmoningas tikram amžinajam gyvenimui. Jo dėka žmogus patiria, kad visuomet yra Dievuje. Jam tampa tiesa šie žodžiai: „Jame mes gyvename, veikiame ir esame“. Tik Išganytojo ir išgelbėtojo dėka žmogus skleidžiasi ir bręsta dieviškajam gyvenimui.

To siekiama Dievo apsireiškimu. Sakoma: „Tai dienai atėjus, jūs suprasite, kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse“ [10]. Ir toliau: „Viešpats laukia, kad galėtų jūsų pasigailėti“. O indų poetas Rabindranatas Tagorė netgi pasakė: „Dievo meilė dieną ir naktį laukia mūsų meilės“. Jai pasiaukoti yra žmogaus uždavinys. Žmogus sugeba tai atlikti, jei jame yra gyva religija.

 

BAIGIAMOSIOS PASTABOS 

Tai, kas aprašyta pateiktame darbe, buvo jaučiama kaip kažkas, prie ko šiandien ypač dažnai krypsta daugelio žmonių mintys. Galbūt tai, kas išdėstyta, ne visai patenkins lūkesčius, tačiau reikia vis dėlto tikėti, kad šis darbas daugeliui galės būti paskata išsamesniam pamąstymu.

O galbūt tie, kurių žinojimas yra išsamesnis, geresnė atmintis bei nuoseklesnis požiūris, įžvelgs paskatinimą dar tobuliau aprašyti tai, kas pateikta šiame darbe. Tada galbūt jau ir nebūtų reikalo taip dažnai pasikartojant, kaip šiame darbe, išryškinti tam tikrų pažiūrų svarbą.

Šios mintys užrašytos Eikfiero bažnytkaimyje, Schlochau apylinkėje, Pomeranijoje, kur tik kelyje į Vakarus iš sugriautos Tilžės buvo lemtas nesavanoriškas penkiolikos mėnesių lankymasis.

 

RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS

Originalo pavadinimas „Die Religlon in Jahrtausenden der Menscheitsgeschichte“. Mašinraštis gautas iš B. Kviklio archyvo. Vienas šio mašinraščio egzempliorius yra ir Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Inv. nr. 10307). Jį muziejui padovanojo Berlyno universiteto profesorius V. Falkenhanas. Vertė Regina Sinkevičienė.

1. Uranas — senovės graikų dangaus dievas, kartu su Gėja (Žeme) davęs pradžią titanams, kiklopams ir šimtarankiams milžinams. Kronas — Urano sūnus titanas, Dzeuso tėvas. Iš pradžių jis buvo garbintas kaip žemdirbystės dievas. Dėl jo vardo panašumo į žodį laikas (gr. chronos) buvo laikomas ir laiko dievu.

2. Eliziejus—graikų raituose vaizduojamas palaimintųjų kraštas, į kurį amžinam gyvenimui patekdavo herojai, teisieji ir dievobaimingieji. Tartaras — bedugnė žemės gelmėse, giliausioji Hado dalis. Čia Olimpo dievai įkalindavę nugalėtuosius titanus. Dažniausiai vaizduojamas kaip pragaras, kuriame amžinas kančias kenčia nuodėmingieji. {416}

3. Brahma. Višnu ir Šyva — dieviškoji trejybė, vyriausieji dievai, brahmanizmo ir induizmo religijose. Ši trejybė reiškia Visatos kūrimą (Brahma — kūrėjas), jos saugojimą ir globą (Višnus — pasaulio tvarkos saugotojas, žmonių globėjas), gyvybės įsikūnijimą bei sunykimą (Šyva — pasaulio griovėjas, baudėjas).

4. Samsara (sanskritiškai — perėjimas per ką nors, naujas gimimas, nuolatinis gimimas) — viena iš pagrindinių indų filosofijos ir religijos sąvokų, reiškianti amžinos, niekada nepranykstančios ir nesunaikinamos sielos persikūnijimų grandinę.

5. Ahūra Mazda (Ormuzdas) — senovės ir ankstyvųjų viduramžių iranėnų aukščiausias dievas, pasaulio, šviesos ir gyvybės kūrėjas, gėrio saugotojas. Angra Mainjus (Arimanas) — jo priešingybė, blogio pradas.

6. Apie mitraizmą žr. „Didžiojo klausimo“ 1 paaiškinimą.

7. Nurodytoje Evangelijos pagal Joną vietoje (5, 39 ir 40) sakoma:

Jūs tyrinėjate Raštus.

nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą.

Tie Raštai tikrai liudija už mane,

bet jus nenorite ateiti pas mane.

kad turėtumėte gyvenimą.

8. Posakis iš Naujojo Testamento (Pauliaus laiškas Romiečiams 11, 36).

9. Šis mąstytojas — Ernstas Troeltschas, 1865—1923.

10. Naujasis Testamentas, Evangelija pagal Joną (14, 20).

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas RELIGIJA PER ŽMONIJOS ISTORIJOS TŪKSTANTMEČIUS