Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas GYVENIMO PRASMĖ

GYVENIMO PRASMĖ

GYVENIMO PRASMĖ

Nors kiek išsamiau susimąstęs apie gyvenimų, suvoki, jog jis yra slėpinys. Dažniausiai žmonės to nejaučia. Jiems gyvenimas yra toks kasdieniškas ir visiškai savaime suprantamas dalykas, jog jie dėl to visai nesuka sau galvos.

Ir vis dėlto kiekvienas turėtų pajausti, koks nuostabus dalykas yra, kad jis turi esima, kad jis yra save suvokianti esybė, nors ir negali sau pasakyti, kaip jis ja tapo: ar jis atsirado iš tėvų, ar iš savo kūno, ar apskritai jį reikėtų laikyti tikruoju žmogumi.

Bet, nors šiek tiek pamąstęs, jis visiškai aiškiai pamato, jog kaip žmogus jis vis dėlto yra kažkas kita negu jo kūniškumas, jog jis negali būti kilęs iš jo, o išsilaiko jis todėl, kad yra kitokios rūšies esenybė negu daiktiškumas.

Kad žmogaus gyvenimas yra slėpinys, įrodo jau tat, jog žodis „gyvenimas“ yra daugiareikšmis. Jį tariant, paprastai turima galvoje tik laiko eiga, kai reiškiasi gyvybės kupinas reiškinys. Atrodo, jog gyvenimu dar laikomos visokios patirtys ir atsitikimai.

Tik retai susimąstoma apie tai, kas tą gyvybės kupiną reiškinį sukėlė. Beveik nenumanoma. Žmogui tai yra tarsi nesuvokiamas dalykas. Kiek aiškiau būna, tik kai kalbama apie gyvenimą kaip sąmonę, kaip tai daro kai kurie mąstytojai. Bet, paklausus apie gyvenimo prasmę, žvilgsnis beveik visada krypsta tik į gyvenimo bėgsmą, į įvairius potyrius, į supantį pasaulį ir visokius atsitikimus bei savo paties apraiškas. {163} 

——   ——   —— 

Stengiantis suprasti mums rūpimą prasmę, itin svarbu pažvelgti į visą gyvenimo pasaulį. Jame išryškėja nuolatinis vyksmas, nepertraukiamas tapsmas ir nykimas. Gyvybės kupini reiškiniai išauga iš vos pastebimų pradmenų, be paliovos keičiasi, atsinaujina, vysta, nunyksta ir ištirpsta. Visa tai pasakytina ir apie juslėmis apčiuopiama žmogų. Jis savo kūniškumu yra įtrauktas į šį tapsmą ir nykimą kaip to rezultatas.

Bet yra labai svarbu niekada nepamiršti, kas sukelia šį nuostabų vyksmą. Juk tai negali būti dalykas, kylantis su reiškiniais ir su jais praeinantis. Tai turėtų būti bent jau suvokiama kaip dalykas, sukuriantis tuos reiškinius, kad jais galėtų apsireikšti. Juk tai būtų tikrasis gyvenimas.

Kaip kažkas esmiška, jis priklauso kitai negu erdvės ir laiko sąlygotų būties reiškinių sričiai, tuo tarpu pats gyvenimas pasirodo veikiąs iš anapus visokios juslinės pagavos, iš erdvės ir laiko neapibrėžtų sričių,

Reikšmingų išvadų apie gyvenimo prasmę vis dėlto galima padaryti taip pat ir iš gyvybės kupinų reiškinių. Nuolatinis jų tapsmas ir nykimas tarsi rodo rungimąsi dėl gyvybės pasaulio gausinimo. Slėpiningasis gyvenimas skinasi čia kelią lyg kylantis potvynis.

Atkreipęs dėmesį į kilimą, iškart aiškiai supranti, jog gyvenimas pakyla iki įvairaus lygio. Todėl gyvybės pasaulyje egzistuoja gyvenimo pakopos. Gyvenimas siekia pakilti.

Vadinasi, viso vyksmo gyvybės pasaulyje prasmė būtų gyvenimo išplėtimas ir išryškinimas. 

——   ——   —— 

Geriau gyvenimo prasmę galima suvokti žmogui apmąstant save. Greičiausiai jis pastebi gyvybę kaip veikiančią galią jau pačiuose mažiausiuose medžiagos trupinėliuose, aiškiau ją pamato kaip kuriančią galią augmenijoje, o dar ryškiau — gyvūnijoje. Bet gyvūnuose, be kuriančiosios, jis pamato dar kitą gyvybę, kaip tik tokią, kuri savo apsireiškimui pasitelkia gyvą formavimą. Gyvūnui užmigus, lieka tik gyvasis kūniškumas. Gyvūnui {164} pabudus, jo kūną tiesiog užlieja ir užvaldo gyvesnis gyvenimas.

Visiškai panašius potyrius jaučia žmogus. Bet, jam pabundant, jo kūniškumą užtvindanti gyvata jau yra daugeriopa. Greičiausiai, kaip ir gyvūnas, jis pirmiausia išgyvena visokias malonumo ir nemalonumo būsenas, smagumą ir sielvartą, džiaugsmą ir skausmą, geidulį ir pasibjaurėjimą, drąsumą ir neviltį ir dar kitokius dalykus. Bet virš viso to sklando minčių pasaulis su įvairiais jutimais, vaizdiniais, sąvokomis, nuolat plastėdamas lyg nepaliaujamas atėjimas ir plūsmas.

Ir visa tai žmogus žino. Vadinasi, jis yra dar kažkas daugiau. Savo vidujiškumu abi minėtąsias gyvenimo sritis jis persmelkia esmiškai, taip pat ir savo kūniškumą, įausdamas tai kaip savo savastį, kuri dažniausiai vadinama dvasia-siela ir pasirodo esanti kūrybinė sąmonė.

Viską, ką jai pateikia juslės, ji suvokia, viskam suteikia gyvasties ir abiejose vidinėse srityse paverčia jas atitinkančiais turiniais.

Daugumai žmonių jų esmė, jų sąmonė, gyvenimui bėgant, vis labiau suauga su žemosiomis gyvenimo sritimis. Ir šios tada ima dominuoti jų gyvenime. Bet čia išryškėja esminiai skirtumai.

Kai kuriems žmonėms kūniškasis gyvenimas yra svarbiausias dalykas. Ir tai aiškiai atsispindi ir jų veide. Kitus valdo nuotaikų gyvenimas su savo plastėjimais, troškimais ir aistromis. Ir tai taip pat atsispindi jų veide. O vyraujantis minčių gyvenimas suteikia jam dar kitokią išvaizdą. Tai taip pat puikiai matyti. Bet, kur lemiantis dalykas yra dvasingumas, žmogaus esmiškumas, ten tai matyti dar aiškiau negu palaimingumas.

Turbūt nedvejodami galėsime sutikti, jog žmogaus esmė jo asmenybei turėtų būti svarbiausias dalykas. Jeigu taip būtų iš tikrųjų, tai tam tikru mastu išsipildytų jo gyvenimo prasmė. Tik tada kiltų klausimas, kaip žmogaus esmiškumas užvaldo jo asmenybę? 

——   ——   —— 

Jeigu žmogaus gyvenime svarbu, kad vyrautų žmogaus esmiškumas, tai juk reikėtų pagalvoti ir apie tai, kad žemosiose jo asmenybės gyvenimo srityse taip pat turi {165} išsipildyti gyvenimo prasmė. Ir į tai taip pat būtina atsižvelgti. Pažmoniškumas taip pat yra sudėtinė kūrybos tapsmo žmogaus gyvenime dalis. Ir žmogus, kaip dvasinga būtybė, yra įpareigotas jame dalyvauti.

Kiekviename gyvame žmogiškame pavidale vyksta tas pats, ką veikiausiai galima matyti augale: augimas iš daigo, maisto vartojimas, syvų srūvimas pamažu tobulėjančiu pavidalu, po to daigų formavimasis naujų reiškinių skleidimuisi, o šiame procese kaip stimulas būtinas dvilytiškumas.

Taip jau šioje pakopoje skleidžiasi gyvenimo prasmė. Čia itin svarbi ta aplinkybė, jog, sunaikinus augalų dalis, pavyzdžiui, nukirtus medžio šakas, nupjovus alyvos žiedus, gyvybė juose ima tiesiog kunkuliuoti.

Žmoguje tai ypač aiškiai matyti. Jaunystėje gyvybės procesas kūniškume jaučiamas labai gyvai ir stipriai. Juk, augant kūnui, žmogus vis labiau įsitraukia į čia-būtį.

Subrendus kūnui, susiformavę daigai sukelia visiškai naują potyrį. Priešinga lytis sukelia tiesiog troškimą sujungti su ja savo gyvenimą. Taip gali atsirasti naujas žmogiškas pavidalas. Tad šioje srityje žmogaus gyvenimo prasmė išsipildo tokiu pačiu būdu kaip ir visame gyvajame pasaulyje.

Taip pat čia išryškėja dalykas, primenantis atitinkamą vyksmą augmenijos bei gyvūnijos pasaulyje. Tokiais laikais, kai, pavyzdžiui, per karus, sunaikinama daug žmonių gyvybių, su nesutramdoma jėga sustiprėja veržimasis gyventi lytinio instinkto forma, todėl dažni stebėtino nuosmukio atvejai, tiesa, lytinį gyvenimą taip pat žadina įvairus nervų sistemą stimuliuojantys produktai, kaip alkoholis, nikotinas, tam tikri prieskoniai, taip pat ir mėsa. Vartojant augalinį maistą, ypač vaisius, jis išlieka veikiau natūralus ir sveikas ir gali buti nulemtas iš vidaus. 

——   ——   —— 

Visai kas kita, negu kūniškumo gyvenimas, yra jausmų-geismų gyvenimas. Čia veržimasis gyventi reiškiasi visiškai kitaip. Taip pat ir čia siekia įvykti įvairūs dalykai. Jau dėl daigų susidarymo kūniškume žmogaus sąmonė susikuria ypatingas būsenas. Tada jį apima ir labai {166} stiprus malonumų troškimas. Jo patenkinimas žmogui įgyja prasmę, gal net jo gyvenimo prasmę, todėl jis visiškai eliminuoja netgi daigų formavimosi tikslą. Jis ima gyventi tik malonumų troškimais. Jo žmoniškumas tampa bejėgis. Taip būna su abiem lytimis. Ir tada kyla klausimas, ar gyvenimo prasmė dar ką nors reiškia.

Bet dėl to, kas vyksta kūniškume ir ką juslės duoda patirti žmogui, jausmų-geismų gyvenimo vyksta dar daugiau dalykų. Mat žmogus su kūniškumo gyvenimu nori įgauti taip pat ir turtingesnį vidinį gyvumą. Jis laiko tai, ką tokiu būdu pasiekia, gyvenimo kilimu, jo gyvenimo paaukštinimu. Dažnai ir atrodo, lyg taip ir būtų.

Įvairių nervų sistemą stimuliuojančių produktų, kurie dirgina kūniškumą, vartojimas leidžia pasiekti daugiau ar mažiau gyvas vidines būsenas. Bet netrukus dėl kūniškumo paralyžiaus, sukelto alkoholio, nikotino, morfijaus bei kitų produktų, jos pavirsta kvaituliu, visiškai išstumiančiu žmogaus dvasingumą. Vadinasi, po trumpo pakilimo vidinis žmogaus gyvenimas ima staigiai smukti. Toks gyvenimo pakilimas ir šioje srityje negali būti gyvenimo prasmė.

Bet čia labai svarbūs yra visi kitokie potyriai, sukeliantys džiaugsmą ir skausmą, linkimą ir neapykantą, malonius ir nemalonius bei dar daug kitokių pojūčių. Šitaip vidinis jausmų-geismų gyvenimas turtinamas. Jis žmoguje auga. Bet šios būsenos būna įvairios. Kai kurios išgyvenamos kaip skaidrinančios, kitos kaip niaukiančios.

Bet vidinės būsenos veikia ir žmogaus sąmonę, todėl jis turi susitaikyti su jomis, joms atsiduoti arba jas atmesti. Ir šioje srityje jis tik tada pasieks savo gyvenimo tikslą, kai be paliovos sieks tokių būsenų, kurių sukėlėjai, taip pat ir jos pačios, nekenks kūno gyvenimo ir neapniauks sąmonės, t. y. žmogaus esmės.

Šioje gyvenimo srityje ypatingą reikšmę turi dar vienas dalykas, apie kurį dažniausiai nesusimąstomą. Mat jausmų-geismų gyvenimas taip pat gauna stimulų iš subtilesnių pasaulio galių, kurios juslėmis nepagaunamos ir kūniškumo akivaizdžiai lyg ir neveikia. Jos pažadina nuotaikų gyvenimo įvairiausias būsenas, kurios kartais visiškai užvaldo žmogų ir nulemia visą jo gyvenseną. Tam tikrais laikotarpiais jos užtvindo net visą žmoniją. {167}

Kartais dėl to gali prasidėti nepaprasti dalykai. Kai kurie žmonės patiria tokį nuostabų vidinį skaidrumą, tarsi palaiminimą. Tačiau kitus apima tarsi niūksmas ir prievartos jausmas. Tada kartais kalbama apie žmoguje slypinti demoniškumą.

Ką tąsyk toks žmogus pridaro, kartais yra tiesiog siaubinga. Gali būti ir kas nors labai gera, bet dažniau jis atneša nelaimę ir kartu daug kančių žmonijai. Tik prisiminkime, koks stiprus kai kurių žmonių valdžios troškimas ir kiek milijonų žmonių gyvenimų jis sunaikino. Tada žmogus turbūt klausia, ar gyvenimas dar turi prasmės.

Gana didelę reikšmę žmogui turi jo minčių gyvenimas. Juo žmogus visame gyvajame pasaulyje atskleidžia savo žmoniškumą. Įgijus visokių žinių, supratimo ir sugebėjimų, šita jo asmenybės gyvenimo sritis pasidaro turtingesnė. Vienos mintys ugdo, kitos trukdo ir stabdo vidinį gyvumą.

Jeigu žmogus visiškai sąmoningai priima skaidrias mintis, tai jo vidus nušvinta, jeigu jis suglobia suraizgytas mintis, tai jis savo vidų sudrumsčia ir aptemdo. Jeigu jis, pavyzdžiui, meluoja, o melas juk yra priešingybė to, ką jis suvokia esant teisinga, tai jis tuo paneigia savo sąmonę, atsigręžia tiesiog prieš savo paties esybę. Iš viso to išplaukia, kad šioje gyvenimo srityje yra gyvenimo prasmė.

Čia išryškėja taip pat ir kūrybos vyksmas, kuriuo žmogaus esmė įnešama į būtį. Jausmą, kurį jis iš to pajunta savo viduje ir kuris įeina į tam tikras mintis, žmogus identifikuoja kaip savo valią. Ši gali sustiprėti, taip pat ir sumenkėti. Žiūrint, kaip ji pripildoma. Pavyzdžiui, ištesėjus duotą pažadą, valia sustiprėja, jeigu jis išeina iš galvos, tai valia susilpnėja. Ir valia būna tik tada laisva, kai ji iškyla iš žmogaus esmės, iš kūrybos vyksmo. Tik prisiminkime Bažnyčios Tėvo Augustino žodžius: „Deo servire summa libertas“ (Tarnauti Dievui yra didžiausia laisvė). Taip ir čia paaiškėja gyvenimo prasmė. 

——   ——   —— 

Žmogaus esmė visose jo asmenybės gyvenimo srityse turi būti lemiamas dalykas. Ji turi vis labiau skleistis. Tai būtų esmingiausias žmogaus gyvenimo prasmės {168} įsikūnijimas. Kaip žmonių vaikas, kiekvienas žmogus yra pašauktas savo gyvenimu į būtį įnešti vis daugiau tikro, kilnaus žmoniškumo.

Tai darydamas, jis, aišku, laikytųsi gyvenimo įstatymų visose savo asmenybės srityse. Jis visur leistų skleistis savo sveikam, tikram natūralumui, niekada nepasielgtų žiauriai, nesukeltų ir nepalaikytų jokių blogio išsikerojimų ar netgi gašlybių. Reikia labai gerbti kūrybos vyksmą visose asmenybės srityse. Esmiškas žmoniškumas turi persmelkti jas visas ir rūpintis jomis.

Šitaip skleistųsi tikras dorovingumas, būtų girdimas sąžinės balsas, būtų paklūstama kategoriškajam imperatyvui, apie kuri kalba I. Kantas. Žmogus pats jaustųsi tada lyg nešamas kūrėjo valios, lyg ryškiausias jo apsireiškimas. Juk apie jį sakoma, kad jis esąs Dievo atvaizdas. O vienas labai iškilnus žodis ragina: „Bukite tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis tėvas yra tobulas“.

Tikriausiai paklausime save, kaipgi žmogus gali būti Dievo atvaizdas. Čia reikia turėti galvoje žmogaus dvasingumą, o ne asmenybę ar netgi kūniškąjį pavidalą. „Dievas yra dvasia“ ir tikrasis Vienis visoje esamybėje. Dėl jo žmogus yra dvasinga būtybė ir su savo sąmone Vienis netgi visiškoje vienumoje, jeigu jis dar neatrado savęs Dievuje.

Vadovaujantis šiuo dvasingumu, turėtų buti apibūdinami ne tik visi asmenybės gyvenimo sričių plastėjimai, bet dvasingumas taip pat tiesiog turėtų reikštis kaip visų žmonių ir netgi visko, kas gyva, jautimas, tikriausia prasme kaip gėris ir meilė, kaip tiesa ir gera valia. Juk pasakyta: „Dievas yra meilė“. Tai žmogus būtų Dievo apreiškimo kūrinys esamybėje. Ir būtų įrodyta, jog jis yra Dievo atvaizdas.

Bet čia turbūt taip pat jau reikia pasakyti, kas toliau dar kitaip bus pabrėžta, jog žmogus niekada negali būti atskirtas nuo visur esančio Dievo. Vadinasi, jis niekada negali pasidaryti bedievis, jis tik dar neturi pajautimo, jog gyvena ir esti Dievuje arba jį vėl prarado. Kai šis pajautimas gyvas, tada žmogus yra pasiekęs pilnatvę, tada jis tobulas. {169} 

——   ——   —— 

Bet gyvenimo prasmė turi išsipildyti ne tik žmogaus asmenybėje, bet ir jo santykiuose su aplinkuma. Jis yra organas kūrimo vyksme, juo ima veikti Kūrėjo išmintis. Ir tada būtina pamąstyti apie tai, ką žmogus su visais savo pasireiškimais įneša į būtį. Iš visų jo asmenybės gyvenimo sričių kažkas patenka į aplinką. Kiekviena daiktiška esybė, kurią žmogus formuoja, arba tai, ką tik jis naudoja, turi kažką iš jo gyvumo, kaip tai matyti kad ir iš pėdsekio šuns.

Bet aplinkumai atsiduoda ne tik kūniškumas, į ją dvelkia taip pat ir nuotaikos gyvenimo kvėpavimas. Visos jo vidinės būsenos pripildo jo aplinkumą lyg aromatas. O mintiškumas veikia lyg spinduliuojanti galia virš erdvės ir laiko. Bet iš anapus ir iš virš viso to lyg šviesa į būtį sklinda žmogaus esmė kaip sąmonė.

Iš to jam iškyla įvairių uždavinių ir pareigų. Žmogus visa savo esme, visa savo veikla turi būtį aukštinti žmoniškumu. Tačiau tai turės skirtingą reikšmę priklausomai nuo to, kiek žmogus yra žmogus. Jau dirbdamas darže ir lauke, jis veikia savo aplinką. Augalai ir gyviai turi daug tikėtis iš žmogaus. Netgi negyvasis daiktų pasaulis patiria jo reikšmę. Bet didžiausia reikšmė yra kitiems žmonėms.

Iš to įtikinamai ir būtinai išplaukia, jog žmogus turėtų pateikti būčiai aukščiausias savo gyvenimo vertybes. Jis turėtų jai atsidėti ne tik savo kūniškumo galiomis, taip pat ir ne tik savo sielos, mąstymo ir norėjimo galiomis, bet visa savo esme. Tam kūrėjo valia įnešė jį į būtį, ir tuo jis įgyvendina savo gyvenimo prasmę.

Bet žmonės tai nevienodu mastu pajėgia daryti. Jų esmė skleidžiasi labai įvairiai. Dauguma dažniausiai gali reikštis tik pamėgdžiodama. Veikiantys iš savo esmės yra retenybės. Dažnai jie įvertinami kaip kūrybingi žmonės. Pamėgdžiojantys yra tarsi dar tik vaikai jų esmės atsiskleidimo atžvilgiu.

Tarp šių dviejų savitų rūšių dar esti visokių įvairenybių. Kai kurie gali reikštis kūrybiškai, ir vis dėlto jie taip pat daug ką pamėgdžioja. Mat ir pamėgdžiojimas gali pasidaryti reikšmingas pačiam žmogui ir jo aplinkumai, gausinti ir aukštinti gyvenimo skleidimąsi. Tai, kad {170} moterys nepaprastai dažnai pamėgdžioja, susiję visai ne su menkesniu esmės atsiskleidimu, o su moteriškosios lyties uždaviniais, priverčiančiais sąmonę laikytis vidujiškumo.

Tai, kas išreiškiama kuriant ir pamėgdžiojant, paskui turi būti įvertinta, ar to proceso metu gyvenimas pakyla ar smunka. Atrodo, kad pasiekta kažkas didelio, kad iš negyvo daiktą pasaulio gali būti sukeltos didžiulės galios. Bet tai, kad jos iš esmės panaudojamos nepaprastai vertingo gyvenimo griovimui ir netgi naikinimui, negali būti gyvenimo prasmės išsipildymas šioje srityje.

Taip pat ir žmogaus santykyje su aplinkuma, nuo negyvojo iki žmonių pasaulio, reikia siekti to, kas gyvenimą aukština. Tik šitaip ir šiuo požiūriu būtų įgyvendinta gyvenimo prasmė. 

——   ——   —— 

Po visų šių paaiškinimų pagaliau kyla klausimas, kas vis dėlto yra besąlygiškai būtina, kad skleistųsi tikrasis žmoniškumas. Jeigu žmogus žino, jog jis yra įtrauktas į pasaulio kūrimo vyksmą, jeigu jis kartoja išmintingą žodį: „Iš jo, per jį ir jam yra visa“, tai jam be viso, kas minėta, tenka dar vienas ypatingas uždavinys. Jis savo esme turi pasiaukoti ir atsiduoti dieviškam kūrybos laukimui, dvasiškai nusigręžti nuo būties.

Jeigu žmogus ir būtų įgijęs deramą, jo žmoniškumo vertą santykį su savo gyvenimo pažmoniškumu, tai jam vis dėlto nevalia visiškai užsimiršti. Net ir žinodamas apie savo žmoniškumo pašaukimą būčiai, jis niekada neturėtų pamiršti, jog jis yra kažkas aukščiau jos. Ir vis dėlto ne­pakanka prisiminti tik save patį, bet dar reikia prisiminti ir Didįjį Slėpinį, iš kurio ir kuriame yra visa jo esmė.

Jam vėl ir vėl turi rūpėti Didysis Slėpinys. Ir nors jis mano jo nematęs, nors jam atrodo, kad visa visata yra tarsi nieke, vis dėlto reikia būti atkakliam. Juk širdingas raginimas byloja: „Visuomet džiaukitės! Nuolat melskitės!“ Tai turi įsikūnyti atsidavimu ir pasiaukojimu.

Šitaip patiriamas visiškai naujas, labai nuostabus išgyvenimas. Žmogui paskelbiamas Dievo apreiškimas žmonijoje. Kristus pasirodo paties žmogaus esmėje. Ir jis {171} įgyvendina žmoguje svarbiausią žmogaus gyvenimo prasmę. Žmogus tampa kitoks. Užuot buvęs tik žmogaus vaiku, jis tada tampa Dievo vaiku.

Visa tai padaro tas dieviškasis pradas, linkstantis į žmogų, kai tik šis atsigręžia į jį ir jam atsideda. Jeigu šis pradas tik jam vienam sukuria esmišką gyvenimą, tai žmogus vis dėlto turi uždavinį prasmingai elgtis būtyje.

Visada buvo žmonių, kurie siekia tobulesnio gyvenimo, mažindami kūniškumo gyvenimą arba net stengdamiesi jį nutrauki. Bet tai šitaip nepasieksi gyvenimo prasmės. Vienintelis naudingas elgesys yra pasiaukoti ir atsiduoti dieviškumui.

Taip elgiantis, savaime gali būti atsisakyta kūniško gyvenimo prasmės išsipildymo, gali nutrūkti ryšys su lytiškumu, taip pat gali būti atsisakyta gyvinti jausmų-geismų gyvenimą, įvairių vidinių plastėjimų, netgi ypatingo žinojimo ir sugebėjimo. Bet vien tik atsisakymas naujo nesukuria. Tai galima pasiekti tik atsiduodant Dievo apsireiškimui žmoniškume. Tik juo ir per jį pasiekiamas esmiškas gyvenimas. Tik šitaip žmogus tampa dieviškas, tikras antžmogis. Jeigu Kristus tapo žmogaus gyvenimu, tai iš tikrųjų bus išsipildžiusi svarbiausia jo gyvenimo prasmė.

Iš čia išplaukia išganymas ne tik tam žmogui, bet ir jo artimiesiems, be to, ir visam gyvenimo pasauliui bei visai būčiai. „Kristus viską atnaujina.“ ir jeigu žmogus ir šiaip jau dažnai keliamas į padanges kaip Dievo kūrinys, tai jo šlovinimas tik tada pateisinamas, kai jis atsidės galutinei ir aukščiausiai savo būties prasmei.

 

GYVENIMO   PRASMĖ 

Originalo pavadinimas „Der Sinn des Lebens“. Mašinraštis gautas iš B. Kviklio. Pirmame lape viršuje Vydūno ranka pažymėti metai 1947. Mašinraščio paskutiniame lape nurodomas adresas: „Dr. Wilhelm Storost—Vydūnas. Detmold, Moltkestr. 36 prt.“ Prof. V. Falkenhano padovanotas kitas mašinraščio egzempliorius yra Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Inv. nr. 10307). Vertė Asta Tvaskūnaitė.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas GYVENIMO PRASMĖ