Šeštadienis, Gruo 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas PRŪSIJOS LIETUVIŲ LIKIMAS IR UŽDAVINYS

PRŪSIJOS LIETUVIŲ LIKIMAS IR UŽDAVINYS

PRŪSIJOS LIETUVIŲ LIKIMAS IR UŽDAVINYS 

Sukrečiantys dabarties Įvykiai tiesiog priverčia susimąstyti apie tai, ką jie reiškia žmogui. Suardomi bendri gyvenimai, jų nariai vieni nuo kitų atplėšiami ir dažnai labai skausmingu būdu sunaikinami. Daugelį tai itin veikia. Jie pajunta prasmingesnio gyvenimo ilgesį ir norą glaudžiau bendrauti su namiškiais, su savo gentainiais.

Visame tame vyksme, nors vis dar šėlsta priešiškumas gyvenimui, galima pažinti paskatą suvokti gyvenimo prasmę. Gyvasties kilimas matyti iš to, kad gyvybės apraiškos visame gyvajame pasaulyje dauginasi, jos darosi vis savitesnės ir vis dėlto net jungiasi į simbiozes. 

*    *    *

Visa tai ypač gyvai jaučia taip pat prūsų lietuviai, kurie, dabar taip išsibarstę, turi gyventi svetur. Pabunda jų įvairūs atsiminimai, kas jie iš tikrųjų yra. Tada ir žymiausios baltų gentys: prūsai, lietuviai ir latviai atsimenamos. Jų likimas vėl atgyja. Bėgant amžiams, jie vis patirdavo, jog juos užvaldo didesnių tautų galybė, kad asimiliuotų.

Daug prūsų šitaip ištirpo vokiškume. Tačiau jų vardus vokiečiai pasiėmė sau. Vis dėlto verta dėmesio yra tai, kad prūsų savitumas išryškėja Rytprūsių vokiečiuose. Jie yra ramesni, paprastesni, prisirišę prie gimtos vietos, labiau negu kitų sričių žmonės įsiklauso į vidinį gyvenimą.

Lietuviai Rytprūsiuose išlaikė daugumą savo ypatumų. Tačiau vokiečių įtaka vis dėlto akivaizdi. Kai kurie iš jų gali susišnekėti tik vokiškai. {173}

Taip pat latviams šimtmečiais įtaką darė vokiečiai ir kitos germanų gentys, dar anksčiau — suomiai ir vėliau rusai.

Lietuviai Lietuvoje pateko į lenkų įtaką. Bet jiems reikšmės turėjo taip pat ir rusai. Taip likimas išskyrė baltų gentis, o lietuvius netgi suskaldė. 

*    *     *

Vokiečių įtaka Prūsijos lietuviams pamažu vis didėjo. Beveik iki XVIII šimtmečio vidurio jie gyveno daugiausia atskirose vietovėse, neturėdami artimesnių ryšių su vokiečiais ir kitais ateiviais. Jų vaikai buvo mokomi nuo 1732 iki 1872 metų beveik visuomet lietuvių kalba, išskyrus laikotarpį po išsivadavimo karų. Vėliau iki pat Pirmojo pasaulinio karo šia kalba buvo mokoma tik tikybos ir tik kai kuriuose kaimuose.

Bet dauguma Prūsijos lietuvių siekė išlaikyti savo savitumą. Jie puoselėjo savitą gyvenimo pajautimą, prisirišimą prie savo gentainių, savitarpio paslaugumą. Be abejo, tarp jų pasitaikydavo ir tokių, kurie viską, kas lietuviška, niekino ir jautėsi esą ypač svarbūs tik tarp vokiečių. Tai galima būtų paaiškinti tuo, kad jie kalbėjo tik vokiškai.

Čia reikia pažymėti, kad savo vertės pajautimas dažniausiai vis dėlto yra duotas kartu su įgimtu tautiškumu. Tautiškumas visada yra žmogaus esmės savita apraiška. Todėl savo žmonišką vertę kiekvienas ir tegali taip pajausti.

Vokiečiai darė įtaką ir Prūsijos lietuvių kalbai. Bet šie geriau negu Lietuvos lietuviai savo kalboje išlaikė daug senų laikų bruožų. Šito išlaikymo pavyzdžiai yra moteriška tokių žodžių kaip „dantis“, „debesis“ giminė, dviskaitos vartojimas, daiktavardžio linksnių didesnis skaičius, pilnesnės veiksmažodžio kaitymo formos ir daugelis kitų dalykų. Be to, jie vartoja tokius žodžius kaip „apstabas“, „dirgnis“, „nakviša“, „padaira“, „svetnauda“, „žiedeklė“ ir kitus, kurie šiaip jau beveik nežinomi. Taip pat išliko kai kurių žodžių senas tarimas, pavyzdžiui: gin-šyti, gin-šas, o ne gin-čas, gin-čyti. Į akis krinta ir daug slaviškų žodžių, kuriuos vartojo Prūsijos lietuviai. {174}

Jie lapo jiems savi iš religinių raštų, kurie į lietuvių kalbą buvo verčiami remiantis lenkų kalba,

Ypač reikia pažymėti, kad jie tvirtai laikosi senų tradicijų, senų papročių, atsimena senas sakmes, ypač apie sugriautus dvarus. Taip pat dėmesį patraukia kai kurie prūsų lietuvių savitumai, pavyzdžiui: jausmų švelnumas, gebėjimas pažvelgti į save. Apie moteris pasakomi tokie dalykai, kurių paprastai negali suvokti protas. Augalai, žvėrys ir žmonės dėl jų vidinio savitumo vertinami kaip kažkas nuostabaus. Kartais kalbama apie tų lietuvių prietaringumą. Ir vis dėlto į jutimų pasauli negalima žiūrėti kaip į visą tikrovę.

*    *     *

Dėl tokių savitumų Prūsijos lietuviai tapo neišvengiamai kitokiais žmonėmis. Jie parodo tarpusavio dvasinį ryšį ir sudaro ypatingą etninę grupę, kurios savitumą lėmė ir dėl svetimųjų įtakos, ir išlaikyti savi ypatingumai. Vis dėlto tarp jos ir tarp pagrindinės tautos dalies per šimtmečius išliko ryšiai. Viena rėmė kitą puoselėdamos lietuvišką savitumą.

Skirtumas tarp abiejų dalių kartais paaiškinamas religiniais įsitikinimais. Dauguma lietuvių Didžiojoje Lietuvoje yra katalikai, Prūsijos lietuviai — daugiausia evangelikai. Pirmieji pripažįsta religines apeigas, antrieji — labiau religinius pamokymus. Bet tiek vieni, tiek kiti siekia suvokti tikresnę tikėjimo prasmę, o ne vien tik laikosi išoriškumo.

Taigi dvasinė laikysena abiejų lietuvių tautos dalių yra tokia pat. Likimas, atskyręs vieną nuo kitos, vėl taikosi į jų suvienijimą. Tai aiškiai parodo kančios kupinas dabarties vyksmas. Jeigu jis visų pirma nori priminti, kad visi žmonės turi vis labiau tapti žmonėmis, tai jis visuomet kuo stipriau žadina ir bendro gyvenimo bendroje tėvynėje ilgesį. 

*    *     *

Iš tokio ilgesio išplaukia ypatingas uždavinys tiems, kuriuos iš abiejų tėvynės dalių karas atvijo į Vokietiją. {175} Jie nūnai gyvena išsibarstę tarp vokiečių. Jiems skubiai reikia užmegzti ir stiprinti ryšius su savaisiais. Ryšiai turi tapti šiltesni, ir reikia pasiekti didesnę abipusę pagarbą.

Todėl labai svarbu ugdyti tikrą savo asmenybės žmoniškumą. Tiktai taip lietuviškumas taps gyvybingesnis. Dar niekada žmonijos istorijoje sunkus lietuvių likimas nebuvo taip žinomas visame pasaulyje kaip dabar. Taip yra ir čia, Vokietijoje. Lietuviai laimi jau vien todėl, kad pasirodė esą orūs žmonės ir vertina tokią pat vokiečių savybę. Būtų labai sveikintina, jeigu vokiečiai suvoktų lietuvių žmoniškąją vertę, ją įvertintų ir pagal tai elgtųsi. Didžioji kančia, ištikusi žmoniją, atves prie to, kad kiekvienas žmogus, kiekviena tauta suvoks ir gerbs tikrą žmoniškumą, kad ir kaip savitai jis skleistųsi.

Kur taip atsitinka, ten žmonės jau žmoniškesni. Ko likimas norėjo iš jų, pasiekta. Lietuvius, vienos seniausių Europos tautų narius, apėmęs itin skausmingas tėvynės ilgesys. Šis ilgesys jau malšinamas tuo, kad kuo daugiau žmonės, užmiršdami skirtingumą, atsideda vienijimuisi vidiniam brandumui. Kūrėjo malonė suteiks jiems tada ir bendrą gyvenimą laisvoje Tėvynėje.

 

PRŪSIJOS LIETUVIŲ LIKIMAS IR UŽDAVINYS 

Versta iš: Vydūnas. SchicksaI und Aufgabe der Preussischen Litauer // Krivulė — Detmold, 1948.— P. 69—70. Vertė Grasilda Blažienė.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas PRŪSIJOS LIETUVIŲ LIKIMAS IR UŽDAVINYS