Ketvirtadienis, Lie 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS

SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS - PAČIŲ SUKURIAMOS KLŪTYS SĄMONĖJIMO TAPSME

X 

PAČIŲ SUKURIAMOS KLŪTYS SĄMONĖJIMO TAPSME 

Paprastai manoma, kad sąmoningas išgyvenimas esąs galimas tada, kai visiškai atsiduodama juslių pasauliui. Tačiau iš to plaukia visokie paklydimai. Visi žmogaus instinktai, kūniški poreikiai ir geismai įgauna jėgą ir dažnai nugali žmogų. Tuomet jam tampa visiškai neįmanoma aiškiai suvokti tai, kad jis yra ir iš kur jis yra. Jis negali patirti Didžiojo Slėpinio — Dievo, net jeigu jis ir susitelkia mintyse ir galbūt paskaidrėja.

Kaip tik tuomet jį ištinka ypatingi sunkumai. Jis susidaro nuomonę apie Dievą, mintyse susikuria jo paveikslą ir taip tampa prietaringas ar netgi netikintis. Jo sąmonė tuomet krypsta ne į Visur esančiojo dvasingumą, bet į įsivaizduojamąjį bei į sukurtąsias mintis. Todėl ir toks pasakymas, jog kai kurie „atmeta krikščionių Dievą“, yra {195} labai abejotinos vertės. Jis per daug primena žydų nuolat kartotus teigimus apie savo Dievą kaip apie tikrąjį Dievą, šalia kurio negalėjo būti garbinami kiti dievai, lyg tokių būtų.

Susigalvoti Dievą — vadinasi, atsiskirti nuo Jo ir susitelkti vien į blankias savo mintis. Reikėtų vis atsiminti, kad Dievas yra Didysis Slėpinys, su kuriuo galima susitikti tik atsigręžus į savo vidaus gelmę, kuriai jis apsireiškia. Privalu patirti jo apsireiškimą žmoniškume. Antraip nuslystama į prietarus arba net į netikėjimą.

Vadinamųjų netikinčiųjų aiškinimas, kad Dievo nėra, paremtas dažniausiai tuo, kad vaizdiniai, net nutapyti paveikslai pateikiami kaip tai, kas padėtų suvokti Dievą ir kas vis dėlto tiesiogiai prieštarauja sveikam mąstymui apie pirminę visos būties priežastį. Todėl dėl blogai pagarsėjusios bedievystės kalti ne tik netikintys žmonės, bet netgi dar daugiau — skelbėjai tariamai tikro Dievo, kuris yra ne daugiau kaip jų mąstymo kūrinys, kitiems atrodąs visiškai tuščias.

Krikščioniško mokymo skelbėjai yra per daug prisirišę prie Šventojo Rašto teksto ir nė kiek nepagalvoja, kad yra daug labai nedvasingų dalykų, pavaizduotų žydų Šventajame Rašte, Senajame Testamente. Pasaulio Kūrėjui dažnai priskiriami tokie paklydimai, į kokius pakliūva tik menko žmoniškumo žmonės. Jau vien tai, kad visa jo kūrinija pavaizduota kaip nepavykęs darbas, labai daug pasako.

Tiesiog sukrečianti yra ir dažnai reiškiama žydų tautos neapykanta kitoms tautoms. Jie nuolatos meldžia savo Dievą, kad jas sunaikintų. Tokio meldimo pasitaiko psalmėse, kurių dauguma laikomos šventomis. Pvz., atkreipkime dėmesį į psalmės žodžius: „Laimingas, kurs nutvers ir sudaužys tavo kūdikius į uolą!“ (Iz 37, 9). Tokie žodžiai mechaniškai kartojami kaip šventi, nepamanant, kad taip skatinamas ir pateisinamas blogis žmoguje.

„Teologinis“ bandymas pateikti tokius žodžius kaip turinčius skatinamąją reikšmę yra tiesiog nenuginčijamas taip teigiančiojo pakrikimo įrodymas. Manoma esant tikintį tąjį, kuris laikosi žodžių, kalbančių apie blogį ir kartu žadinančių piktas mintis. Tikrasis Dievo žodis turėtų būti aukščiau už visus žmonių žodžius. Pagaliau būtina {196} suvokti, kad žmogus esmingesnis, sąmoningesnis tampa tik tada, kai aukojasi Dievui, atsiduoda jo apraiškai — žmoniškumui, o ne blogiui.

Krikščionių Šventasis Raštas, Naujasis Testamentas, jau yra iš esmės kitoks. Čia, pvz., sakoma: „Dievas yra Dvasia“ (Jn 4, 24), „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 16), „Mylėkite savo priešus“ (Mt 5, 44), „Kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka Jame” (1 J n 4, 16). Tačiau ir čia yra to, kas verčia susimąstyti.

Norint suprasti evangelijas, kyla keblių prieštaravimų tarp raginimų atsiduoti gėriui ir pasakojimų apie ūmumo protrūkius. Prisiminkime, pvz., figmedžio prakeikimą, dėl to, kad jis buvo be vaisių, nors jiems derėti dar nebuvo atėjęs laikas (Mt 11, 13). Morkaus ir Mato evangelijose aprašytas žemiškos gerovės ir Išganytojo Izraelio laukimas irgi subanalina Linksmąją Naujieną. Tik suvokus, kad, atsižvelgiant į to meto mąstymo būdą, pavaizduoti įvykiai turi daugiausia dvasinę prasmę, jie yra visiškai aiškūs ir suprantami.

Apie tokį suvokimą galima spręsti ir iš to, kaip Jėzus atsako į krikštytojo klausimą: „Aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena“ (Mt 11, 5). Jei čia būtų kalbama tik apie kūno negalių išgydymą, neturtėlių padrąsinimą, tai raginimai atgailauti ir rengtis Dievo karalystei būtų tik tuščios šnekos.

Tačiau dar ir šiandien Jėzaus dieviškumo įrodymu dažniausiai laikomi tik jo daryti kūniški stebuklai, o ne tai, ką jis sukėlė žmogaus sieloje. Atrodo, kad krikščioniškumas pačioje krikščionybėje yra labai apmiręs ar net visai praradęs sąmoningumą. Daugelis šitų požymių išryškėjo jau gana anksti. Šito priežastis buvo galvojimas apie valdžios siekimą. Nors krikščioniškos tautos tapo vadovaujančios žmonijai, bet kaip tik tarp jų įsisiautėjo baisiausi karai.

Krikščionybė yra aptemusi ar net apmirusi. Pažvelgę į gyvenimo būdą žmonių, laikančių save krikščionimis, pamatysime, kad labai daug jų beveik nieko neturi krikščioniško, išskyrus vieną kitą formalumą. O tai neigiamai veikia ir tuos, kurie norėtų tikram krikščioniškumui aukotis. {196} Retai kas besugeba suprasti tikrąjį Šventojo Rašto turinį.

Taip pat per mažai mąstoma apie tai, kaip žmogus turi elgtis, kad įvairialypį jo asmenybės gyvenimą tvarkytų jo esmė ir kad tai lemtų visą jo raišką. Tai, kas, siekiant šio tikslo, dar buvo krikščionių praktikuojama senais laikais, dabar nuvertinama kaip bereikalingas susilaikymas, beprasmė askezė ar net apšaukiama kaip veidmainystė. Tačiau šitie dalykai yra būtinos išankstinės sąlygos tikram religiniam patyrimui. Kai kuriose nekrikščioniškose tautose šitų dalykų dažnai primygtinai reikalaujama.

Tačiau vidiniam skaidrėjimui yra ir kitokių kliūčių, kurias daugiausia lemia labai ribotas savęs suvokimas, išryškėjąs ypač tuo, kad žmogus, sulaukęs tam tikro amžiaus, manosi esąs tobula esybė. Kuris žino, kad gyvena, turėtų stengtis sužinoti, iš kur jis yra ir kam jis yra, sąmoningėti šios paslapties suvokimui. Raginimai būti geram turės padarinių tik tada, kai iš išsivadavusios žmogaus dvasinės esmės, viso jo elgesio bus matyti, jog jis pats jau yra tapęs tobulesniu žmogumi, jog pats skleidžia gerumą, meilę, išmintį, taigi aukštesnę sąmonę ir kūrybos galią.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS