Sekmadienis, Rugp 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS

SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS - IŠSAMESNIO POŽIŪRIO Į ŽMONIJOS RELIGINE RAIŠKĄ BŪTINUMAS

XI 

IŠSAMESNIO POŽIŪRIO Į ŽMONIJOS RELIGINE RAIŠKĄ BŪTINUMAS 

Dažniausiai manoma, kad žydai pirmieji pripažino Vieną Dievą, taigi žmonijai davė monoteizmą. Toks manymas paremtas nežinojimu arba nuvertinimu to, ką kitos tautos jau labai senais laikais manė apie Dievą. Žydai, kurie, kaip ir kitos semitų gentys, jau anksti buvo palinkę į daiktiškumą, Dieve beveik visuomet matė tik kūrėjo jėgą, kuri apima ir išlaiko jų tautą. Išeinant iš Egipto, faraonui vis buvo kalbama tik apie hebrajų Dievo šlovę (2 Moz 2).

Aišku, žydų Šventajame Rašte yra daug tikrų Dievo patyrimo liudijimų. Prisiminkime daugybę nuostabių pranašų žodžių ir psalmių. Tačiau Senajame Testamente vis {198} dėlto į priekį prasibrauna įvairios Dievo sampratos, kurios jam priskiria nelabai kokio žmogiškumo bruožų. Kai kurie iš jų krinta šešėliu ir Naujajame Testamente.

Aiškiau įvertinti tai, kas šiuose raštuose pasakyta, galima geriau susipažinus ir su nekrikščioniškų tautų Šventaisiais Raštais. Anksčiau apie tai niekas nemąstė. Tik XVIII ir XIX a., o ypač pastaraisiais šio amžiaus dešimtmečiais labiau buvo susipažinta ir su nekrikščioniškomis religijomis. Lyginamosios religijos mokslas pamažu tampa vis reikšmingesnis. Jis padeda visai kitaip pradėti vertinti nekrikščioniškų tautų tikėjimus. Tai turėtų skaidrinti ir kai kurių krikščionių pažiūras.

Tapo visai aišku, kad religija, vidinis atvirumas Dievui, laikytina pagrindiniu Žmoniškumo bruožu ir kad tai reiškiamas įvairiais būdais ir yra skirtingo gyvumo. Žinomiausiame indų Šventajame Rašte — Bagavadgitoje — sakoma: „Kokiu tik būdu žmonės Man artinasi, taip aš juos priimu. Mano yra kiekvienas takas, kuriuo žmonės iš visur atkyla“ (4, 11)*. Indų Šventuose Raštuose yra svarbių nurodymų, skirtų šiam artinimuisi prie Dievo. Labai krinta į akis tai, kad, palyginti su Senuoju Testamentu, Bagavadgitoje visai nekalbama apie blogus poelgius.

—————

* Lietuviškas vertimas Vydūno. — Red.

—————

Taip pat labai keistai atrodo, kai Biblijoje kalbama tik apie Dievo žodį, kartu žinant, kad Senajame Testamente pateiktoms istorijos žinioms labai ryški Babilono įtaka, o šis savo ruožtu daug ką perėmė iš šumerų. Aiškinimas, kad pasaulis sukurtas elohimų, taigi daugelio, visiškai atitinka tai, ką skelbė šumerai, kai jie aiškino, kaip dieviškieji genijai sukūrė pasaulį ir jį vis dar tebekuria, kad nuvestų prie paslaptingos jo baigties. Pasakojimas apie pasaulinį tvaną Senajame Testamente pažodžiui paimtas iš babiloniškojo Gilgamešo epo. Tik vardai šiek tiek pakeisti ir nepaminėti kregždžių išskridimas ir grįžimas.

Bet ir Naujajame Testamente yra daug dalykų, apie kuriuos jau kur kas anksčiau buvo skelbiama Egipte ir Indijoje, pvz., pasakojimas apie karaliaus, bijojusio prarasti sostą, įsakymą žudyti kūdikius Betliejuje, senovės indų pasakojimai apie tokius pat stebuklus, kokie aprašomi {199} ir Evangelijose; mergaitės prikėlimas iš numirusiųjų, 500 žmonių pamaitinimas (tačiau ne (!) 5000) keletu kepalų duonos ir dar daug kitų. Evangelijose kai kurie dalykai perimti iš įvairių šalių ir susieti su vienu Išganytoju.

Istorinis įvykis Golgotoje labai primena senojo Egipto misterijas. Šiose norėta simbolizuoti žmoniškumo tapsmo atsiskleidimą. Buvo kalbama apie Dievo apreiškimą gryname, skaisčiame žmoniškume. Apie tai sakoma ir Angelo Sileziečio raginime: „Tu turi buti Marija ir pagimdyti savyje Dievą“. Šis dieviškumas žmoniškume yra pavergiamas smurtu, t. y. prikalamas prie kryžiaus pavidalo žmogaus kūniškumo ir jame miršta. Taip praradęs gyvybę, jis patenka į pragaro būseną, iš kurio po to vėl kyla į dvasios dangų ir iš čia, iš beribio dieviškumo, teisia dvasiškai mirusius ir gyvuosius, kad reikštųsi dieviškasis gyvumas žmonijoje.

Taip butų galima aiškinti paskutinį krikščionių tikybos išpažinimo išdėstymą, kartojamą nuo 869 m. Konstantinopolio susirinkimo. Ten sakoma: „Kentėjo prie Pontijaus Piloto, prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas, nužengė į pragarą, trečią dieną kėlėsi iš numirusių, įžengė į dangų, sėdi Dievo Tėvo dešinėje, iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“.

Kyla klausimas, kas palaidotas ir kas nužengė į pragarą. Palaidotas turėtų būti lavonas, kuris negali nužengti į pragarą ir įžengti į dangų, taigi nuo jo atsiskyrė esybė, dvasingumas. Išganytojas juk negali būti tik lavonas. Jį reikia suvokti kaip Dievo apsireiškimą, dvasinę esybę, kuri galėjo pažadėti: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).

Krikščionių tikybos supratimą nusakančių žodžių aiškinimas remiantis egiptietiška medžiaga gali kam nors kelti abejonių. Tačiau kaip tik šiuo požiūriu šie žodžiai tarsi įgytų prasmę ir turinį ir taip būtų išvengta mechaniško jų kartojimo. Juos tariantys žmonės tada galėtų savo viduje patirti nors rusenantį supratimą. Pranyktų dvasinis apdujimas. Dievo apsireiškimas žmoniškume taptų apčiuopiamas.

Tuomet būtų mažiau galvojama apie Kristų kaip apie laike egzistavusį žmogų, o daugiau — apie jo tiesioginį {200} dvasinį buvimą dabar. Yra graudu, kai kartais bažnyčioje sakoma: „Mes randame Jėzų tik Evangelijose“. Žinoma, tai irgi turi savo prasmę. Bet čia aiškiai neturimi galvoje žodžiai: „Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai tikrai liudija už mane“, ypač kas sakoma toliau: „Bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą“ (Jn 5, 39; 40). Čia reikėtų turėti galvoje, kad atėjimas pas Jį reiškia, kaip tai galėtų įvykti.

Kad egiptietiškas mąstymas ir patyrimas veikė krikščionių Evangeliją, rodo ir kai kurie paveikslai iš ankstyvojo krikščionybės laikotarpio. Pvz., viename vaizduojama, kaip Dievas Tėvas laiko po savimi žmogaus sūnų ant kryžiaus. Katalikybės Marijos kultą dar aiškiau galima pripažinti kaip egiptiečių Izidės kulto tęsinį. Ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu Izidės šventyklos buvo dažnos tiek Romoje, tiek ir kitose Romos imperijos vietose. Krikščioniškuose Marijos paveiksluose, pvz., tapytuose Rafaelio ir kt., aiškiai pakartojama tai, ką vaizdavo egiptiečiai, piešdami Izidę su Horu-vaiku.

Išsamesnis požiūris į žmonijos dvasinį gyvenimą leidžia prasmingiau paaiškinti įvairių tautą dievų kultus. Kalbama, jog šis garbinimas dar Šiandien praktikuojamas ir krikščioniškų tautų, tik, žinoma, tie dievai dabar kitaip vadinami. Kas senais laikais buvo dievai ar tautos dievybės, šiandien yra suprantami kaip gamtos jėgos ar tautai būdingos savybės. Iš jų, kaip anksčiau iš dievų, tikimasi pagalbos, net priešų sunaikinimo, žinoma, kai ir pačių žmonių sugebėjimai daug reiškia. Tik šiandien gamtos jėgos dažniausiai laikomos negyvomis Ir nesąmoningomis, nors jų veikimas yra prasmingas. Anksčiau jas garbino kaip sąmoningai kuriančias būtybes. Tačiau kur vyrauja išsamesnis požiūris, galima jas ir pažinti.

Geriau susipažinus su senųjų tautų religiniais mokymais, daugiau ar mažiau paaiškėja, kad juslių pasaulyje veikiantys dievai visur traktuojami kaip vienas dievas, kaip jų tėvas. Žmonija visuomet ilgėjos Vieno, iš Kurio ir Kuriame viskas yra.

Apie tai būtų galima daug kalbėti. Bet reikia pasitenkinti mažu, tuo, kas vis dėlto yra reikšminga. Aisčiai, taip pat vadinti ir baltais, buvo paskutinė iš Europos tautų, {201} kurios pripažino krikščionių mokymą ir papročius. Tačiau jie nesipriešino jų skelbimui. Todėl ir lietuvių valdovo Gedimino dvare apie 1330 metus galėjo būti popiežiaus nuncijus iš Romos. Šis nuncijus rašė apie valdovą, jog jis atsisakęs krikštytis motyvuodamas tuo. kad kiekviena tauta garbina Dievą savaip, tačiau Dievas yra vienas, o tie, kurie save vadina krikščionimis ir net yra dvasiškiai, elgiasi nežmoniškiausiai. Ir visas Vakarų kraštas buvo nustebęs, kad Dievas visur turįs būti tas pats (Schiemann, Rusija).

Amerikoje indėnai vėliausiai „tapo krikščionimis“. Vienas iš jų, Ohiyesa (Charles Alexander Eastman), neseniai rašė apie „indėno sielą“ ir pažymėjo, kad jo tauta garbina Didžiąją Paslaptį kaip Vieną, kaip Galutinybę būtyje.

Išsamesnis ir turiningesnis žvilgsnis į įvairių tautų religinę praktiką galimas tik tada, kai jo nevaržo ir nekliudo išankstinis nusistatymas, o ypač kai suvokiama, kad visa būtis ir visi jos vyksmai yra nulemti dieviškos išminties, gerumo ir galios. Reikia nuolat sau pačiam kartoti, kad tai įmanoma tik dėl vidinio patyrimo, kuris įgyjamas atsidavus Didžiajam Slėpimui, dvasiai, meilei ir valiai.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS