Ketvirtadienis, Lie 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS

SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS - SVARBIAUSIA, KO REIKIA ŠIUOLAIKINIAM ŽMOGUI

XII 

SVARBIAUSIA, KO REIKIA ŠIUOLAIKINIAM ŽMOGUI 

Visuotinai tikima, kad žmonija šiuo metu yra pasiekusi aukštą žmoniškumo susiformavimo lygį. Juk negalima nuneigti, kad individualiai sąmonei būdinga kažkas ypatingo, t. y. didesnis sutelktumas ir skvarbumas.

Tačiau daug esmingo žmogus ir prarado. Ypač aiškiai tai parodo šiandien praktikuojamas gydymo būdas. Senovėje gydydavo dvasiniai žmonių vadovai. O po to pradėta šalinti ligos reiškinius, ypač atkakliai tai darė didysis Hipokratas, kaip jį savo raštuose vadina Hansas Muchas. {202} Šitaip, tik dar stipriau, gydoma iki šio laiko, šiuo tikslu net daromi mechaniški įšvirkštimai į gyva organizmą, o jie, nors tariamai ir stimuliuoja gyvybinius procesus, iš esmės paralyžiuojamai veikia labiau negu gaivinamai.

Senovės gydymo meno kitoniškumą sudaro tai, jog anuomet buvo siekiama dvasinio brendimo, aukštesnio žmogaus esmės sąmoningumo tam, kad žmogus, tinkamai gyvendamas, išvengtų galimų susirgimų, šiuo metu tik tarp kitko nurodoma į tai, kas būtina norint išsaugoti kūno ir sielos sveikatą. Apie tai, kaip pasiekti savo esmės reikšmingumą, visai nemąstoma. Vadinamoji savitaiga yra tik neaiškus bandymas padėti sau pačiam. Labai liūdna, kai tokiems, kurie siela kenčia, kartais netgi patariama griebtis narkotikų, pvz., rūkymo ir pan. Aiškiai neturima jokio supratimo apie tai, kas turėtų būti svarbiausia žmogaus gyvenime.

Toks nesupratimas būdingas net šiuolaikiniam auklėjimui ir lavinimui. Beveik išimtinai stengiamasi suteikti tik įspūdžių ir žinių. Jaunimui tai primetama dažnai labai smarkiai, Žmogus paverčiamas indu visokiems turiniams, kuriuos, patekęs į visuomenę, turi vėliau išpilti. Nemanoma, kad kiekvienas žmogus su aplinka turėtų santykiauti kaip kūrybos galia. Jaunimas visiškai nemokomas prasmingo gyvenimo būdo, kurio negali pakeisti tam tikri įkalami „įsakymai“. Religiniai raginimai bažnyčioje taip pat yra ne daugiau kaip visokių, nors ir labai gerų, žodžių kartojimas.

Apie tokį žmogaus esmės atsiskleidimą, kokio buvo siekiama senųjų tautų misterijose, apie kokį buvo kalbama evangelijose kaip apie žmogaus naująjį gimimą iš vandens ir Dvasios (Jn 3, 5) ir koks apibūdinamas kaip vidinis nuskaidrėjimas ir sąmoningumas, rimčiau vos tepamąstoma. Juk tik šitoks atsiskleidimas ir sudaro žmogaus būties prasmę. Tačiau žmogus pats privalo prisidėti prie jos įgyvendinimo.

Šis įgyvendinimas prasideda tada, kai žmogus prieš reikšdamasis parimsta savyje. Kūrėjo gerumas ir galios šito laukia. Žmogaus savimonės buvimas jas įgalina veikti. Šiose galiose žmogus gyvena. Jis gali jas jausti, suvokti savo gyvenimo prasmę ir pasirengti saviraiškai. {203}

Tada jau ypač aiškus tampa jo būties išskirtinumas. Jis pastebi, kad, gyvendamas kūnu, kartu jis yra ir įvairiose kitose gyvenimo srityse. Kūniškumas jam padeda skleisti patyrimą. Tačiau daugiausia jis gyvena jausmų ir minčių srityse. Gyvenimą kiekvienoje iš šių sričių reguliuoja tam tikri dėsniai. Šiems dėsniams pavaldus ir žmogus su savo esme. Jis neturi neribotos laisvės. Jam reikia ją įgyti. Tam jis turi paisyti dėsnių ir pagal juos veikti. Jeigu jis jiems priešinsis, turės kentėti arba net bus išstumtas iš jų veikimo sričių ir jam reikės mirti.

Kiekviena iš šių sričių turi jai būdingą paskirtį. Kūniškumu didinamas ir stiprinamas gyvybiškumas, o kai susidaro gemalai, dauginami gyvybės reiškiniai. Jausmų gyvenime ši paskirtis slypi įvairių nuotaikos būsenų svyravimuose, mąstymo srityje — aiškiose, sąmonės nušviestose mintyse, kurios juslių pasaulyje turi virsti tikslingais veiksmais.

Žmogus jaučiasi esąs kuo glaudžiausiai susijęs su šių paskirčių vykdymu. Tačiau, be jų, žmogui labai svarbu dar yra padaryti kuo reikšmingesnę savo esmės reiškimosi būtyje prasmę. Bet apie tai labai retai mąstoma. Dauguma žmonių, kad ir skirtingai, yra dar pernelyg pavergti jų asmenybėse veikiančių gyvenimo sričių, nors kiekvienas savaip ir stengiasi joms priešintis.

Todėl jie dažnai patenka į tokią padėtį, kai jų esmę užvaldo pažmoniškumo sričių jėgos. Kas per daug atsiduoda kūniško gyvenimo paskatoms, tą jos nugali, šiam beveik nenutuokiant, kad jis pats tam jas įgalino. Žmogui tada atrodo, kad visos būties turinį sudaro kūno gyvenimas. Kūno gyvenimas vyrauja ir ne tik dėl valgymo ar gėrimo. Kūniški gyvybiškumo procesai, kurie gamina gyvybės daigus, padidina ir kūno gyvybingumą. O tai žmogų veikia taip, kad intymūs santykiai su kita lytimi jam teikia aukščiausio gyvenimo pojūtį. Vartojant įvairius skanėstus, nenatūraliai maitinantis, irgi pažeidžiamas gamtiškumas.

Žmogus dažniausiai būna pavergiamas tik todėl, kad pats sukuria tam prielaidas, kai sąmonę kreipia į kūniškus poreikius ir paskatas ir taip juos stiprina. Prie jų nuolat prisišlieja jausmai ir net mintys. Taigi prieš žmogų stoja visa pažmoniškumo jėgų armija. {204}

Jausmai ir mintys yra saviti žmogaus, kaip tik jo sąmonės, kūriniai. Aplinkos jogos, kurios veikia jusles, sukelia tam tikras paskatas. Jas žmogus sutinku savo sąmone vidinėse gyvenimo srityse ir susikuria visokias naujas didesnio gyvumo būsenas bei bangavimus. Taip kyla norai, troškimai, aistros. Taip žmogus susikuria ir vaizdinius bei mintis.

Kaip jau minėta, kiekvienoje iš šių sričių veikia tam tikri dėsniai, nuo kurių priklauso visa žmogaus raiška ir kurie ją riboja. Dabar nuo jo priklauso, kaip jis išsivaduos iš šios priklausomybės. Jis gali sustiprinti šių dėsnių veikimą, pasiduodamas jo asmenybėje glūdinčių gyvenimo sričių reikalavimams, o susilaikydamas gali visa palikti natūralios būsenos.

Kai kurie mąstytojai kalba apie žmogaus valios laisvę ir net tiki, kad gyvūnas esąs nelaisvas. Tačiau gyvūnas gyvena ir veikia visiškai išskleisdamas savo rūšies esmę. Tuo tarpu žmogus leidžia save pavergti tai kūniškumo reikmėms bei impulsams, tai jausmų gyvenimo sukeltoms būsenoms, tai net kieno nors primestoms mintims. Visiems šiems dalykams egzistuojant, pats žmoniškumas atrodo kaip jų šešėlis.

Žmogaus valią reikėtų suprasti kaip nuo tam tikros minties priklausanti jo esmės veržimąsi gyventi. Tačiau kai į priekį ryškiai prasiveržia kūniškumo bei jausmų gyvybė, iš žmogaus valios nieko nebelieka.

Žmogaus esmė su jos veržimusi gyventi į būtį patenka Kūrėjo valia ir turi persmelkti ir peršviesti visas jo asmenybės gyvenimo sritis. Kūniškumas su savo gyvenimu lieka žmogui iš tikrųjų visuomet lyg paslėptas už šydo. Vis dėlto kūnas yra Kūrėjo dovana, ir jis žmogui turi būti įvairių patirčių ir reiškimosi priemonė. Todėl jį reikia iš tikrųjų žmoniškai prižiūrėti.

Kūno nereikėtų nei lepinti, nei kankinti. Įvairūs skanėstai bei nuodai sukelia liguistas būsenas. Šitaip pažadintas jaudulys patiriamas kaip pagyvinimas, po kurio būna ir jausmų gyvenimo pakilimas. Tačiau visa tai, pasirodo, apgaulė. Greitai ateina persisotinimas, kuris jaučiamas kaip didesnis ar mažesnis nemalonumas. Kūno gyvenimo srityje naudingiausia yra tai, kas paprasčiausia ir natūraliausia. {205}

Jausmų gyvenime žmogus jau aiškiau reiškiasi kaip kūrėjas. Aplinkos veikiamas, jis susikuria įvairiausias būsenas, bet jis turi taip daryti, kad galėtų būti savo kūrinių valdovu ir nebūtų jų, kaip ir savo norų bei geismų, pavergiamas. Jis visuomet turėtų rūpintis skaidriomis, šviesiomis būsenomis ir vengti tamsiųjų, kurioms užsibuvus šios įgyja pavergimo galią.

Ypatingos reikšmės žmogui turi jo minčių gyvenimas. Čia jis aiškiausiai atskleidžia savo kūrybinę veiklų. Kiekviena žmogaus sukurta mintis yra tarsi strėlė, nešanti jo liepsną į aplinkinį pasaulį. Ir kai ši veikla dar yra apsunkinta jausmų būsenų ir kūniško gyvenimo ypatumų, ji tuo geriau pavyksta, kuo stipriau sąmonė apšviečia mintis. Kad tai pasisektų, reikia stengtis. Perimant kitų sukurtas mintis, reikėtų jas gerai permąstyti, kad jos neįgautų visa nulemiančios galios.

Iš visų šitų aiškinimų aiškėja, kad žmogus privalo valdyti visų jo asmenybėje veikiančių gyvenimo sričių apraiškas. Visada jis turi veikti labai sąmoningai ir labai atidžiai. O tai geriausiai pavyksta esant kiek įmanoma budresnei savimonei. Tada žmogus būna susivaldęs ir gabesnis.

Tačiau esant kaip tik tokiai dvasinei būsenai, labai svarbu yra įtvirtinti esmės ryšį su Didžiuoju Slėpiniu. Tik tada jo reiškimasis žmoniškume bus gyvas ir darys žmogų tikrai esmingą. Žmogus tada galės skleistis savo esme ir bus laisvas nepaisant visų jo asmenybės suvaržymų. Jo pasakymai bus tokie, kaip pataria žodžiai: „Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms!“ (Kol 3, 23) [2].

Taip jis pasiektų šį tą ne tik sau, bet ir savo artimiesiems ir net aplinkiniam pasauliui. Kadangi jau iš kiekvieno žmogaus kažkas kaip kokie burtai sklinda į aplinkinį pasaulį, tai ypač didelį poveikį šiam pasauliui daro tokie žmonės, kurių žmoniškumo esmė yra labiau atsiskleidusi. Jų pavyzdys patvirtina teisingumą žodžių: „Kas mane tiki,— kaip Raštas sako,— iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės“ (Jn 7, 38).

Ši mintis bus aiškesnė, jei pasakysime, kad iš kiekvieno žmogaus, kuris savo esme atsiduoda Dievo apreiškimui ir Jame gyvena, į aplinką spinduliuoja dvasios šiluma {206} ir dvasios šviesa. Ne tik jo išorinis taurumas, ne tik žvalumo teikianti jo nuotaika ar kerinti jo minčių šviesa, bet ir tylus jo esmės švytėjimas veikia žmogų, kuris su juo bendrauja.

Iš žmogaus, kurio žmoniškumas pakankamai atsiskleidęs, visuomet sklinda kažkas, kas žadina kitų esmingumą, verčiantį kiekvieną vis daugiau žmogumi tapti. Ir veikia čia ne tiek pasakytas žodis, ne sergėjimas nuo pikto ar raginimas daryti gera, bet pats esmingo žmogaus buvimas. Jis yra tarytum šventykla su niekad negęstančia šviesa, paslaptingai skleidžiančia galias, kurios, lyg gaivinantis gėlės aromatas, gyvina kitų dvasingumą.

Pamokymai, kurių laukiama iš tokių žmonių, niekados nebus peikimai ar net ryšių su velniu atskleidimai, bet jie padės atsiduoti Dievui, iš kurio visa yra ir kuris teikia palaimą kiekvienam jam atsidavusiajam. Taip kiekviena karta išreiškiama žmogaus gyvenimo prasmė. Apie tai turi nuolatos mąstyti ypač tas, kuris turi ypatingų uždavinių visuomenėje. Jis turi padaryti viską, kad taptų kuo esmingesnis.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS