Sekmadienis, Rugp 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS

SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS - REIKŠMINGOS PASTANGOS SIEKIANT DIDESNIO SĄMONINGUMO

 XIII 

REIKŠMINGOS PASTANGOS SIEKIANT DIDESNIO SĄMONINGUMO 

Iki šiol kalbėjome daugiau dėmesio kreipdami į savęs pažinimą ir atsidavimą Didžiajam Slėpiniui. Tačiau apie tai reikėtų dar šį tą pasakyti. Šiuo metu labiau negu kada nors žmonija stengiasi įsiskverbti į juslių pasaulį, kad jį valdytų. Tačiau tikroji žmogaus gyvenimo prasmė yra tapti gyvam ir sąmoningam dvasingume, Dievo karalystėje, kaip aiškina visi religiniai mokymai, tapti sąmoningam Dieve, Didžiajame Slėpinyje, ,,iš kurio, per kurį ir kuriame yra visa“.

Tačiau atrodo, jog daugelio dabarties žmonių šitai visai nedomina. Todėl reikėtų dažnai ir primygtinai apie tai kalbėti, bet taip, kad kiltų gyvos paskatos šito siekti, {207} kad būtų suprantama šiuolaikiniam mąstymui. Senesniais laikais žmonės tokiems dalykams buvo daug atviresni. Buvo daug pasakyta ir parašyta, ką žmogus turėtų daryti, kad patirtų tokią malonę. Nors kai kas čia jau apie tai pasakyta, norėtųsi dar šį bei tą iš krikščioniškų ir nekrikščioniškų mokymų savaip perteikti.

Pirmiausia pažymėtina, jog iš pat pradžių krikščionybė, o dar anksčiau ir nekrikščioniškos tautos reikalavo labai drausminti save, kas buvo ypač svarbu vidiniam brendimui. Tik reikėtų suprasti, jog tai reiškia, kaip jau buvo kalbėta, visų asmenybės gyvumo apraiškų ribojimą ir valdymą remiantis dvasine esme. Visa, ką žmogus daro, turi būti pradedama apdairiai. Visada būtina susilaikyti, taip pat ir kalbant. Galėjimas tylėti senais laikais buvo vidinio susitvardymo požymis. Esmė žmogaus, kuris gali tylėti, yra nepriklausoma.

Dar labai svarbu, ką nors išgyvenant ar darant, išlaikyti vidinį aiškumą ir šviesumą. Visų pirma tai priklauso nuo sugebėjimo valdyti visokius geismus ir aistras. Jos užtemdo visą vidinį gyvenimą. Žmogus turi pakilti virš jų. Tuomet bus neįmanomas palaidumas. Taip stengiantis, žmogaus esmė, jo Aš, laimi sąmoningumą. Gerai kūno savijautai labai padeda tiesi laikysena. Tokios laikysenos reikia ir dvasiai. Čia ji yra savęs jautimas viską apimančiame ir Visur veikiančiame. Tuomet matome, kad visas vyksmas yra Juo pagrįstas. Visi menkiausi dalykai, visi gyvi reiškiniai suvokiami kaip kylantys iš Kūrėjo valios ir galios. Todėl pradedama gerbti kiekvieną esmę, o ypač žmogaus, nors šis ir pasitiktų su pykčiu bei priešiškumu. Nieko nėra paties savaime, o visuomet viskas yra tik iš Kūrėjo valios. Kuris taip save regi būtyje, tas kartu tampa tvirtesnis bei skaidresnis ir savo esme. Viso vyksmo, kaip kylančio iš Kūrėjo valios, vertinimas žmogų pakelia iki jos.

Žmogus kartu mokosi svarbesnėse už kūniškumą gyvenimo srityse kvėpuoti išvien su savo siela. Prisimintina, kad visos gyvos būtybės gyvena kvėpuodamos tą patį orą ir todėl yra susijusios viena su kita. Ši sąsaja tuo artimesnė, kuo gyviau suvokiama vis esant Kūrėjo valioje. Tačiau kūno kvėpavimas yra daug svarbesnis, negu paprastai manoma. Yra tiesiog nuostabu, kaip netgi tariamos {208} kultūros žmonės, nė kiek nesusimąstydami, šį gyvenimo elementą sau ir kitiems žaloja rūkydami.

Kūno gyvenimas yra visiškai neįmanomas be gryno oro. Kuo giliau jis įkvepiamas ir kuo labiau iškvepiamas, tuo stipriau pats žmogus įsitvirtina, o ne kūniškumas, bet ir šis tampa pajėgesnis tarnauti iš vidaus gelmių kylančioms apraiškoms. Visus mažiau žinomus gyvybiškai svarbius kūniškumo veikimo taškus, giliau kvėpuojanti galima įsiūbuoti. Oras yra visų reikalingiausias kūno gyvybei išlaikyti.

Kad ir kokie svarbūs būtų minėti dalykai, tačiau dar didesnę reikšmę didesnio sąmoningumo tapsmui turi visų vyksmų aiškinimasis mintyse. Kiekvienas bent kiek mąstantis žmogus žino apie nuolatinį daugiau ar mažiau gyvą savo minčių šaltinį. Jos yra beveik nesulaikomos. Bet žmogus turi išmokti jas valdyti. Tai pavyksta, kai sustojama prie vienos vienintelės minties ir ji gerai apmąstoma, kiek galima aiškiau sąmonės peršviečiama. Žinomo čia labai svarbu, kokios rūšies yra mintis. Ta, kuri yra apimta noro, geismo ar baimės, labai greitai žmogų pavergia. Tokios reikia atsikratyti. Prie minčių apie tai, kas nepataisoma, niekada nereikia grįžti. Ilgiau sustoti reikia tik prie didesnės prasmės minčių. Melo reikia apskritai vengti. Jis yra tikrai žinomo dalyko neigimas ir trikdo vidinį aiškumą.

Visi šie dalykai, atrodo, yra nežinomi ir vadinantiesiems pamaldiesiems. Jie beveik dažniau yra apimti minčių apie velnią negu apie Dievą. Todėl jiems patartina tylia malda pamąstyti, kas yra Gėris. Meilė. Tiesa, ką reiškia Dievo ieškojimas, Dievo karalystė, sekimas Kristumi, susitaikymas su Dievu, nuodėmė ir kaltė, atleidimas ir išganymas. Yra ir daugiau panašių į tam tikras mintis nukreipiančių žodžių. Iki šitų minčių kai kurie žmonės neprieina, nes pasitenkina tik nuogais žodžiais. O yra svarbu atskleisti jų turinį. Tai yra įmanoma tik ramiai, tyliai susikaupus. Ir tada pamažu aiškėja vidinis šviesesnis ir didesnis sąmonėjimas.

Pagaliau paminėkime šį tą iš labai senų laikų, kaip tik patarimą atsisieti kuriam laikui nuo visų minčių, pakilti virš jų plūdimo srities. Taip yra pasiekiama vidinė tuštuma, o po jos greitai — nuostabi tyla. Kai pavyksta {209} nuslopinli plūstančių minčių šauksmus ir galimu nurimti tyloje, žmogus tada įgyja daugiau vidinių ramsčių ir tampa sąmoningesnis.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS