Ketvirtadienis, Spa 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS

SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS - DABARTIES 2MOGAUS SAVITUMAS

II 

DABARTIES 2MOGAUS SAVITUMAS 

Labiau negu bet kada anksčiau žmogus, ypač vyraujančioje žmonijos dalyje, dabar yra atviras tik toms pasaulio jėgoms, kurias dar galima patirti kūno jutimais. Šitaip visa savo esme jis galų gale susitapatina su daiktiškumu. Jis žmogui atrodo kaip tikroji realybė. Daiktais jis suvokia erdvę, įvykiais — laiką, o daiktais ir įvykiais — priežastingumą. Jų jis neperžengia.

Jis negali suvokti laiko pradžios ir pabaigos, negali įsivaizduoti erdvės kaip ribotos arba neribotos, todėl jis mano esant milžiniškus atstumus ir neapsakomai ilgus laikus, nors ir pačios tolimiausios matomos žvaigždės jam egzistuoja dabar. Ką nors pripažinti esant už erdvės ir laiko jis negali. {179}

Kartu jo dvasingumas, visas jo žmoniškumas yra tarsi sutraukti mėšlungio. Nors ir tikėdamas, kad suvokia būties tikruma ir visiškai moksliškai mąsto, žmogus retai pamano, kad jo patyrimui ir pažinimui lemiamą reikšmę turi jo esmės savitumas, jos atsiskleidimo mastas. Esant visokeriopam vadinamajam „objektyvumui“, jo žinojimas vis dėlto yra visiškai „subjektyvus“.

Beje, gamtos mokslas jau keletą dešimtmečių vis labiau krypsta į paslaptingą daiktų pasaulio pagrindą. Jis netgi peržengia erdvės ir laiko ribas ir pereina į erdvės ir laiko begalybę. Ir kartais jam atrodo, kad nebėra ir priežastingumo.

Bet visa tai daugeliui vyraujančios žmonijos dalies žmonių dar neturi jokios reikšmės. Ši dalis vis dar gyvena kaip ir seniausiais laikais — prilipusi prie daiktiškumo, lyg jis sudarytų visą tikrovę.

Tačiau stulbina tai, kad net tokie žmonės, kurie jaučiasi atsidavę dvasingumui, visai daiktiškai aiškina senuosius apreiškimus. Tariamas jų tikėjimas dažnai pasirodo kaip netikėjimas, jeigu lik jis nėra bent jau prietaras. Visas senąsias žinias, įgytas iš nuoseklaus žvelgimo į esmines gyvenimo ir būties paslaptis, jie irgi suvokia taip, lyg butų kalbama apie įvykius daiktų pasaulyje, ir bando kitus žmones priversti lygiai taip manyti. Jie nemano, jog šitaip griebiasi kerų. Jie kovoja su prietarais ir kerais, nors patys pirmiausia yra jų apimti.

Ypač krinta į akis tai, jog tariami tikintieji vis kalba, kad žmogus turi sielą, lyg iš tikro jis būtų tik kūnas, kuriam siela tebūtų tik blankus šalutinis reiškinys. Apie savo esmės kilmę jis aiškiai nieko nesupranta. Jis yra nuo jos nusigręžęs ir atsidavęs bedvasiškumui. Taip vis labiau jis įtiki daiktais ir tampa netikintis dvasiniu atžvilgiu. Dvasinis jo bukumas daro jį visiškai nepajėgų visuose gyvuose reiškiniuose jausti jungiančią gyvenimo giją. Jis, nė kiek nesusimąstydamas, žudo, nors tai jam ir nemalonu, ne tik uodą, bet net ir žmogų. Ką iš tikrųjų sau tuo užsitrauks, jis nežino. Taip pat miręs ir kai kurių sutuoktinių gyvenimo ryšio jausmas. Vedybos yra ne daugiau kaip nuomos sutartis. O juk gulbių, gandrų ir kai kurių žinduolių vienintelės santuokos neišardomumo {180} jausmas daug gyvesnis. Dėl prisirišimo prie jutimų per daug sunyko žmogaus išgyvenimai ir pažinimas.

O juk būtų įmanoma iš šios būsenos išeiti. Kartais tai pavyksta, kai bandoma pažinti save ir susimąstoma apie tai, kas iš tikrųjų yra žmogus. Yra įeinama į būtį. Žmogus įsikūnija. Kaip tai įvyksta, jis sau negali nieko pasakyti. Kūniškumas atsiranda kaip paslaptis iš paslapties. Tačiau žmogus naudoja jį tam, kad atrastų save ir reikštųsi daiktiškumo pasaulyje. Paprastai dabarties žmogus mano atsiradęs kartu su kūniškumu ar net kilęs iš jo. Ir vis dėlto mintis apie milžinišką atstumą tarp save pažįstančio žmogaus, save suvokiančio Aš, ir kūniškumo žadina ir stiprina savimonę.

Visų laikų išmintis kalba apie dvasios įsiskverbimą į daiktiškumą gimstant ir jos atsiskyrimą mirštant. Žydų šventraštyje netgi sakoma, kad žmogus žemės grumste iš Kūrėjo alsavimo tapo ,,gyva siela“ (1 Moz 2, 7).

Kas stebi į būtį ateinantį žmogų jam atvykstant, gali visai aiškiai pamatyti, kaip naujagimio esybė iš visų jėgų stengiasi persmelkti ir įvaldyti kūniškumą. Iš pradžių kūniškumas suvokiamas tik trumpą laiką — tai vadinama pabudimu, — o po to pamažu pavyksta šį suvokimą pratęsti ilgesnį laiką. Pasidaro visai aišku, kad žmoniškoji esybė norėtų valdyti savo kūniškumą. Tačiau šis siekimas turėtų tapti vis prasmingesnis.

Kam visa tai pasidarė aišku, tas gali taip pat įžvelgti, kad gimdamas žmogus tarsi nuslysta žemyn ir pasiduoda erdvės ir laiko nulemtiems apribojimams, susitapatina su jų turiniu. Kuo labiau atsidėjęs jis tai daro, tuo labiau jis pasiduoda tam, kas gali būti suvokiama tik kūno jutimais. O jam juk yra būtina vėl atsigręžti į dvasingumą, į visos būties Didįjį Slėpinį, iš kurio jis yra kilęs. Šis atsigręžimas būtų pats tikriausias tikėjimas, iš kurio kyla visa kita, kas veda į žmoniškumo esmės atsiskleidimą. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS