Ketvirtadienis, Spa 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS

SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS - ŽMOGAUS SAVIVOKA IR TIKĖJIMAS

IV 

ŽMOGAUS SAVIVOKA IR TIKĖJIMAS 

Pažinti save kaip esantį ne erdvėje ir ne laike yra vienas esmingiausių žmogaus uždavinių. Jis nėra itin sunkus. Tik reikia pagalvoti apie atsiminimus, kurie žmogui išnyra po daugelio dešimtmečių. Jie išlieka net po aštuoniasdešimties ir daugiau metų. Bet erdviškumo ir laikiškumo jiems negalima priskirti. Žmogus suvokia save esant visą gyvenimą, nors būtų pragyventa ir šimtas metų. Tokiam savęs suvokimui neturi reikšmės nei miego ir budrumo būsenų kaita, nei nuolatinis kūniškumo atsinaujinimas, vykstąs iki pat mirties.

Kai žmogus mąsto apie save patį, jam pasidaro visiškai aišku, kad jis, kaip teigė Arthuras Schopenhaueris, pirmiausia pats sau yra slėpinys. Bet jei toliau mąstoma apie savo esmės kilmę, tai galima tik pasakyti sau, kad ji yra Didžiajame Slėpinyje, kuriame yra visa, kas egzistuoja.

Toks mąstymas apie savo esmę ir savo kilmę jau yra nusigręžimas nuo juslią pasaulio ir posūkis į nedaiktišką, gelminį pagrindą turintį, erdve ir laiku neapribotą vidini gyvenimą ir dvasingumą. Kai šis posūkis tampa atsidavimu Didžiajam Slėpiniui, tuomet prieinama prie gyvo sąmoningo tikėjimo.

Dažnai kartojami žodžiai iš krikščionių Šventojo Rašto: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11, 1). Bet reikėtų geriau išsiaiškinti, kas jis yra. Galbūt padės šis paaiškinimas. Pamąstykime ir apie šiuos žodžius: „Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“ (2 Kor 5, 7). Jais užsimenama apie sielos laikyseną, kuri lemia regėjimą. Tokiu būdu ji yra, sakau dar kartą, sąmonės kreipimas į tai, kas yra anapus jutimų ir randama tik žmogaus gelmėje, kai jis stengiasi šią gelmę pasiekti.

Kai tokio sąmonės nukreipimo trūksta, žmogus nuolat svyruoja. Taip prieinama prie to, kas vadinama prietarais ir kas vis dėlto yra nors ir paviršutiniška pojūčiais nesuvokiamų reiškinių nuojauta. Tačiau tas, kuris yra visiškai atsidavęs daiktiškumui ir todėl visiškai pasinėręs į jutimų pasaulį, negali tikėti ir gyvena netikėjime. {183}

Toks žmogus pripažįsta esant vien tik tai, kas veikia jusles. Tai yra jam reali tikrovė. Ir ji žmonių išgyvenama Įvairiai, pagal jų juslių sugebėjimus. Aptarkime, pavyzdžiui, muzikinių gabumų turinčio žmogaus subtilią klausą. Betgi didelę reikšmę turi sąmonės šviesumas, kuriuo žmones sutinka savo juslių impulsus. Žmogus mano, kad pažįsta, mąsto, sprendžia ,,objektyviai“, tačiau vis dėlto viską suvokia savaip.

Gamtos mokslas jau aiškiai parodė, kad jutimų pasaulis yra ne būsena, o nuolatinis vyksmas, vis naujas atsiradimas ir išnykimas. Kas gali nors kiek mąstyti, pasakys sau, kad šio vyksmo priežastis yra tai, kas negali būti patiriama juslėmis. Taigi kas tiki, kad jutimų pasaulis yra reali tikrovė, visiškai klysta. Nors jis tariasi esąs tikintis, vis dėlto yra apimtas netikėjimo. Ir pirmasis žingsnis, vaduojantis iš šito netikėjimo, yra susimąstymas apie savo esmę, apie save patį.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS