Ketvirtadienis, Spa 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS

SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS - SAVO SĄMONES ŠVIESINIMAS

V 

SAVO SĄMONES ŠVIESINIMAS 

Paprastai manoma, kad žmogus tampa šviesesnis, jei jis įgyja daug žinių. Bet tokiu tampama tik tuomet, kai visą šį žinojimą apima aukštesnis sąmoningumas, kai visa, kas nauja, permąstoma. Bet čia svarbu yra tai, kokiu būdu žinojimas reiškiasi. Kas kartą buvo vertinama kaip galutinė tiesa, po kurio laiko atrodo nepakankama ir pagaliau net klaidinga. Todėl kartą ir pasakė kažkas iš besiveržusiųjų į prašviesėjimą: „Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės“ (1 Kor 13, 9) [1].

Sąmonė gali prašviesėti tik išvydusi savo esmę. Tai vyksta jau atidžiai stebint, laisvai suvokiant juslių pateiktus duomenis, toliau juos dar gerai įvertinant, o ypač mintis paverčiant veiksmais, naudojantis valios pastangomis. Tačiau geriausiai sąmonė šviesėja, kai būna nukreipta į vidinį pasaulį.

Dėl šio nukreipimo tam tikru mastu sukoncentruojama savo esmė, kuri veržiasi į jutimų pasaulį. Jei toks kreipimasis sutampa su tuo, kas vadinama tikėjimu, tai {184} jis yra labai reikšmingas sąmonės šviesinimui. Tik čia neturi būti laikoma esant tikra visa, kas yra nežinoma, nes tai lemia tik dar didesnius paklydimus negu pastangos įgyti žinių, ypač tokių, kai matomi tik žodžiai, kai viskuo tikima paraidžiui. Tai būdinga daugeliui vadinamųjų tikinčiųjų ir netgi religinių mokymų skelbėjų.

Sąmonės pasinėrimas į vidaus gelmes, kitaip sakant, susitelkimas į savo esmę, leidžia ją geriau suvokti, negu stebint, tiriant ir svarstant tai, kas ištirta. Taip padidėja sąmonės šviesumas, ji gali daugiau aprėpti. Žmogus įgyja sugebėjimą stipriau ir turiningiau išgyventi.

Vien tik atsitiktinio nusikreipimo, aišku, nepakanka. Šis nusikreipimas turi tapti nuolatine būsena. Iš to išplaukia atvirumas savo esmės kilmei, t. y. religija. Žmogus tampa galintis patirti Didįjį Slėpinį. Tai neįsivaizduojama, neaprėpiama. Tai dažnai buvo žinoma. Juk sakoma: „Dievo niekas niekada nėra matęs“ (Jn 1, 18). Vienas išmintingas valdovas, atidarydamas šventovę, tarė: ,,Žiūrėk, dangus ir visų dangų dangus negali savęs suvokti“ (2 Kor 6, 18). Tačiau kiti žodžiai primena: „Artinkitės prie Dievo, ir Jis priartės prie jūsų“ (Jn 4, 8).

Šis artėjimas galimas tik nusigręžus nuo viso to, kas daiktiška, nuo visų įvykių, nuo erdviškumo ir laikinumo, nurimus vidujai ir atsidavus Didžiajam Slėpiniui, kuris gelmėje susietas su žmoniškumo esme. Tuomet ši esmė iš tikrųjų gyvai jam atsiveria. Jis patiriamas, aišku, ne gausume, didybėje ir pilnume, betgi apreiškime žmonėms, kuris vėliau ištariamas balsu: „Tai dienai atėjus, jūs suprasite, kad aš esu savo Tėve ir jūs manyje, ir aš jumyse“ (Jn 14, 20). Kas tai iš tikrųjų išgyvena, tam tampa tikrove lai, ką apreiškia šie žodžiai: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duo­da pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jn 14, 27).

Šitai patyręs žmogus iš esmės tampa daug sąmoningesnis. Jis yra tarsi naujai gimęs, bet ne juslių pasauliui, o dvasiniam. Būtis jam įgauna visai kitą turinį, ir jis pats atsiskleidžia būčiai nauju savo reikšmingumu. Visi reiškiniai, visi vyksmai jam atsiskleidžia kaip glaudžiai tarpusavyje susiję. Viską, ir save patį, jis mato Didžiojo Slėpinio vyksme, apie kurį sako žodžiai: „Iš jo, per jį ir jam yra visa“ (Rom 11, 36) {185}. Ir jame atgyja bažnyčios tėvo Auguslino žodžiai: „Tu mus dėl savęs sukūrei, ir mūsų širdys nenurims, kol neatsilsės Tavyje“ (Confessiones).

Kuris pasiekė tokį sąmoningumą, tam viskas iki ma­žiausią smulkmenų būties vyksme yra prasminga. Jis ne­galvoja apie save, nemano esąs ką nors reiškiantis. Viskas jam yra nušviesta viską apimančios išminties, persmelkta begalinio gerumo ir meilės, vedama šventosios valios, vei­kiama šventosios galios.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS