Ketvirtadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS

SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS - DVASINGUMO IEŠKANČIO ŽMOGAUS SUGEBĖJIMAS PATIRTI

VI 

DVASINGUMO IEŠKANČIO ŽMOGAUS SUGEBĖJIMAS PATIRTI 

Kai žmogus nors truputį įsigilina į save, jam gana greitai ima atrodyti, kad visa aplinka keičiasi, išeina iš suparalyžiuotos ar net sustingimo būsenos ir tampa gyvesnė, turiningesnė. Visame, ką toks žmogus jaučia ir suvokia, ima nuostabiu būdu įžvelgti daug daugiau negu anksčiau. Viskas jam atrodo paslaptingiau ir reikšmingiau, daug tikriau, ir jis norėtų visa tai įprasminti. Tik jam dažniausiai neaišku, kaip tai reikėtų padaryti.

Taip ir svyruoja kai kurie tarp išorinio stebėjimo ir vidinio patyrimo, tarp to, kas suvokiama juslėmis, ir to, kas patiriama giliai viduje. Taip svyruodamas, žmogus gana lengvai vėl nuslysta į paviršutiniškumą ir praranda vidinę atsvarą. Tuo pat metu įvairios jėgos jį siūbuoja ir mėto į visas puses.

Tada jis nuolat dairosi aplinkui ir stebi, ar kas iš tos aplinkos negalėtų jo užgauti. Jam baugu visokiausių įvykių, paukščio riksmo, perbėgusio kelią negero gyvūno, įvairiausių gamtos reiškinių, tam tikrų dienų ir skaičių ir dar daug ko kito. Ir tuomet jis kreipiasi į būrėją kortomis, pranašautoją, chiromantą, į įvairiausius stebukladarius ir tariamai žinančius tai, kas kitiems paslėpta. Gavęs patarimą, jis dažnai nustemba, kaip tiksliai kartais išsipildo tai, kas buvo išpranašauta. Jam atrodo, kad gautas patarimas buvo išganingas.

Tačiau šitaip gaunama nauda yra labai apgailėtina. {186} Anksčiau ar vėliau dėl to vis labiau prarandama vidinė pusiausvyra. Kartu žmogaus gyvenimas ima prarasti prasmę. Užuot vadovavęsis vidujai, savo esme, žmogus tampa svyruojančia nendre, kuri linksta nuo kiekvieno oro dvelksmo. Galų gale jį vis labiau užvaldo gyvuliškas jo asmenybės pradas, jį taip pat lengvai pavergia kitų primestos mintys.

Šiuo atžvilgiu vadinamasis netikintysis, kuris visai atsiduoda daiktiškumui, yra tvirtesnis, nors jo išgyvenimai yra ir menkesni. Jo nebaido visokie galimumai, jis visuomet veikia pagal savo gyvenimo geismą. Tačiau jis nesuvokia, kas jis yra savo esme. Taip pat jis nejaučia glaudesnio ryšio su aplinkos gyvenimu. Gyvenimą ir dvasingumą jis gali įvertinti tik pagal daiktiškumą ir dažnai visai nesusimąstęs ir beprasmiškai šias vertybes sunaikina. Šitaip jis lieka labai toli nuo savo gyvenimo prasmės įgyvendinimo.

Tačiau kiekvienas žmogus turėtų stengtis šią prasmę suvokti ir pritaikyti gyvendamas. Jis turėtų išsiaiškinti, ką turi reikšti jo asmenybei esmė, sąmonė, dvasingumas. Jis turėtų savo gyvenimo uždaviniu laikyti prasmingą rūpinimąsi kūniškumu, geriausią nuskaidrinimą jausmų ir minčių gyvenimo bei jam vadovavimą. Jam itin reikšmingi galėtų tapti šie žodžiai: „Ką tik darytumėte, darykite iš širdies“ (Kol 3, 23).

Kas stengiasi daugiau pažinti save ir realesnę, gilesnę būtį, tas turi tvirtai pasikliauti Didžiuoju Slėpiniu ir atsisakyti pranašautojų ir ženklų aiškintojų patarimų. Didysis gėris, kuris viską persmelkia, yra arti kiekvieno, kuris jam aukojasi. Ir jo galia lemia viską kuo prasmingiausiu būdu. Iš tikėjimo turi išaugti pasitikėjimas ir tvirtas nuoseklus įsitikinimas.

Bet kai žmogus nėra tam subrendęs ir dar nepasiekęs reikiamo savo esmės budrumo, tada jis kreipiasi į visokiausius stebukladarius, ir taip jam iškyla pavojus nualsinti savo esmę.

Tokiam reikalingi patarimai. Tik jie turėtų būti duodami naudingai. Bloga ryšio su velniu reputacija nieko gera neduoda. Be to, taip patariančiojo savitumo požymiai yra labai abejotini. Net jei ir dažnai kartojami žodžiai: „Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas {187} slankioja aplinkui, tykodamas, ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu...“ (1 Pt 5, 8; 9), reikėtų sau pasakyti, kad peštynės su velniu neturi prasmės. Visuomet lieki su juo susikibęs. Gėris pasiekiamas tik pasiaukojus Dievui. Tik Dievas gali atimti velniui galią. Todėl visai teisingai sakoma dainoje: „Su mūsų galia nieko nenuveiksi“.

Galų gale reikėtų pabandyti aiškiai patirti Dievą ir peržengti tikėjimo dviem jėgomis ribą. Grynasis monoteizmas daugeliui dar atrodo nepasiekiamas, nors jie galbūt ir kartoja žodžius: „Iš jo, per jį ir jam yra visa“ (Rom 11, 36). Blogis, kuris užpuola žmogų, visiškai priklauso kūrybos tapsmui. Vadinamąjį velnio atsimetimą nuo Dievo reikėtų aiškinti išsamiau. Tai tik tamsioji, bet irgi būtina kūrybos galia. Todėl velnias taip pat buvo laikomas vienu iš Dievo vaikų, kaip sako Jobas 1, 6. Todėl reikėtų gerai įsidėmėti šiuos žodžius: „Dievas savo nuožiūra jums įkvepia ir troškimus, ir darbus!“ (Fil 2, 13).

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS