Trečiadienis, Birž 26th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS

SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS - ŽMOGAUS GYVENIMO JAUSMO SVYRAVIMAI IR GALIMYBE JĮ SUSTIPRINTI

IX 

ŽMOGAUS GYVENIMO JAUSMO SVYRAVIMAI IR GALIMYBE JĮ SUSTIPRINTI 

Didžiausias žmogaus ilgesys krypsta į pilnesnį gyvumo saiką, kuo geresnį gyvenimo pajautimą. Tai žmogus mano pasieksiąs patenkindamas įvairius kūniškus polinkius, išlaisvindamas visokius jausmus bei geismus, prisikraudamas daug minčių. Jis norėtų gauti visa, kas tik įmanoma: malonumų, pinigų, žinių, valdžią, pripažinimą, garbę. Taip jis tikisi tapti gyvesnis.

Tačiau šitaip didžiausias ilgesys ne numalšinamas, o dažniausiai tik nuslopinamas. Žmogus pamiršta pats save, netampa gyvesnis savo esme, nors ir stengiasi pažadinti įvairias snaudžiančias savo asmenybės jėgas ir jas panaudoti tam tikriems poveikiams, kurie tiesiog tampa kerėjimais.

Todėl labai svarbu perspėti dėl tokių pastangų. Jomis reiškiasi tokia dvasinė būsena, kurią veikiausiai reikėtų apibūdinti kaip prietarą. Kas aplinkoje ieško įvairiausių įmanomų dalykų savo asmenybei tariamai pagyvinti, darosi vis labiau nuo jos priklausomas ir pasimeta. Jis nebejaučia ryšio su Didžiuoju Slėpiniu, iš kurio yra kilęs. Ypač svarbus dalykas yra tada, kai žmogus savo viduje pastebi sąmonės poslinkį, parodantį norą gyventi Dieve. Niekas negali prapulti iš visur esančiojo, bet ne kiekvienas yra pajėgus suvokti, kad gyvena Jame arba kad pabudusioji gyvenimui Dieve sąmonė gali ir išblėsti.

Toks žmoniškumo nuosmukis senaisiais laikais būdavo apibūdinamas kaip ryšio su velniu išdava. Šis ryšys buvo suprantamas kaip atsidavimas tamsai, juodai gyvenimo ir sąmonės raidą slopinančiai jėgai. Tokie aiškinimai paplitę ir šiandien. Bet jie nerodo šio amžiaus mąstymo aiškumo. Būtų daug aiškiau, jeigu butų kalbama apie esminio žmoniškumo nuosmukį ar net ligą. {193}

Esant tokiai sutrikdytai žmoniškumo būsenai, pradedama baimingai rinktis dienas, nedrąsiai vertinti tam tikrus skaičius, baikščiai domėtis visokiais aplinkos reiškiniais. Reiktų perspėti, kad tokių silpnybių būtų vengiama. Bet kad dienos, skaičiai ir kiti panašūs dalykai neturėtų jokios reikšmės, irgi nėra visai teisinga. Kiekviena diena, kiekvienas skaičius, kiekvienas reiškinys yra kuo nors ypatingi patys savaime. Pati būtis kartu su erdve ir laiku sudaro nuostabų vyksmą, kurio prasmę galima tik numanyti. Nuolat besikeičiančias žmogaus patiriamas vidines būsenas, staiga gimstančias idėjas tėra įmanoma paaiškinti kaip kylančias dėl nuolatinio nesuvokiamų visatos jėgų judėjimo, dėl jų smelkimosi į žmogų.

Visai suprantama, kad žmonės, kurie visa tai jaučia, tam tikrų poveikių norėtų išvengti. Tačiau taip žmogus neatskleis savo gyvenimo prasmės. Jis nė kiek nepakils aukščiau, atsitiks priešingai. Jį apims silpnumas, skatinantis visokius paklydimus.

Reikėtų pamąstyti, kad viskas, kas veikia žmogų, taip pat ir slopinimas, turi būti kaip paskata kreiptis į tą, iš Kurio viskas kyla, Kuris žmogų visais įmanomais būdais kviečia prie savęs. Šito vengiant, silpnėja vidinė dvasinė atrama. Dienas ir skaičius reikia suvokti tokius, kokie jie yra, kokie mums tenka, o ne su baime į juos žiūrėti. Jie ateina iš Didžiojo Gėrio, Išmintingos Visagalybės tam, kad kiekvienas, kuriam jie tenka, iš esmės taptų gyvesnis. Nepagalvodami apie tai, rinkdamiesi juos kieno nors patarti, tik silpniname save. Klausinėti pranašautojus ir ženklų aiškintojus rizikos nėra tik tada, kai norima išsiaiškinti jų sugebėjimus. Reikėtų stengtis susidaryti apie juos teisingą nuomonę. Tačiau ir tokį tikslą turėdamas, klausiantysis visuomet privalėtų atsiduoti Šventajai Valiai. kad nebūtų paveiktas to, ką pranašautojas patarė ar išpranašavo. Jo tikėjimas Gėrio vadovavimu turi virsti tvirtu pasitikėjimu.

Kai kurie pranašautojai ir ženklų aiškintojai tikrai pasižymi tam tikrais sugebėjimais, kurių neturi kiti. Todėl jie ir gali ką nors išpranašauti ir nuspėti. Apskritai yra žinoma, kad įvairus gyvūnai iš anksto jaučia (nors šios pajautos tikrumas ir ne visų vienodas) artėjančią audrą ar kitokią negandą, netgi po daugelio valandų kilsiantį gaisrą {194} name, kurį laiku apleidžia. Gyvūnai tokiu pat būdu iš anksto nujaučia, švelni ar atšiauri bus žiema, ir atitinkamai jai pasiruošdami elgiasi. Negalima nuginčyti tokių savybių turint ir žmones.

Visuomet reikia turėti galvoje, kad visą būtį nulemia ne erdvė ir ne laikas. Iš ten, kur jų nėra, ateina visas vyksmas ir visas gyvenimas. Viena iš svarbiausių anapusiškumo apraiškų yra žmoniškumas. Jis skleidžiasi būtyje ir patiria erdvės ir laiko apribojimus. Tačiau žmogus gali tapti budresnis tam, kas yra anapus erdvės ir laiko.

Kad kažkas už jų yra, kai kurie negali net įsivaizduoti. Apie ši buvimą vis dėlto byloja nei erdvės, nei laiko nepaisantys prisiminimai. Anapus erdvės ir laiko yra Didysis Slėpinys, apie kurį kalbama kaip apie Amžinąjį Dievą. Erdvėje ir laike vyksta nuolatiniai pažangos procesai, ir todėl žmogaus noras gyventi čia irgi nuolat svyruoja tol, kol jis pajaučia savo esmę esant tame, kuris, kaip sako Augustinas, visų pirma sukūrė erdvę ir laiką. Noro gyventi tvirtuma galima palenkti tik tada, kai savo kilmė atrandama visoje būtyje.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS