Sekmadienis, Rugp 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS

SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS

SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS 

Apmąstymai šiuo metu viešpataujančios dvasinės sumaišties akivaizdoje 

Įžanginė pastaba

Sukrečiantys naujausio laiko Įvykiai sukėlė visos žmo­nijos jaudulius ir jėgas, kurių akivaizdus tikslas — išskleisti naujus žmoniškumo bruožus. Ateina nauja žmonijos era. Kokia ji bus, galbūt galėtų paaiškėti aptarus, kokia dabartiniu metu yra žmonijos būsena. Čia pirmiausia apžvelgiami tikėjimo ir prietarų, žinių, kerėjimo ir netikėjimo klausimai. Į juos būtinai reikėtų atsakyti, nors ir nepakankamai. 

Detmoldas, 1949 m. rugpjūčio 28 d. Dr. Vilhelmas Storosta-Vydūnas


I 

ŽMONIŠKUMO ATSISKLEIDIMO SVYRAVIMAI 

Mąstantis žmogus gali lengvai suvokti, kad visa būtis yra nuolatinis vyksmas. Į jį įtraukta ir visa žmonija. O jo gelmėse — žmogaus esmė. Kūrėjo galia neša ją iš laiko ir erdvės begalybės į daiktų pasaulį. Ji suklesti įvairiausiuose žemės kraštuose skirtingu būdu įvairiai atsiskleisdama. Visuomet ji yra įvairaus lygio. Žmoniškumas yra tai mažiau, tai daugiau ryškus. Toks svyravimas visuomet matyti ir kartų atžvilgiu.

Tačiau žmonijos istorijoje į akis krinta, kad viena kuri nors žmonijos dalis nuolat tampa reikšmingiausia visai žmonijai. Taip atsitinka dėl savito kai kurių žmonių sąmoningumo, kuris padeda šiems tam tikrais laikais pradėti vyrauti ir patraukti savo įtakon kitus, kad vienytų žmoniją. {177}

Ši vienybė galima tik esant tokiam žmoniškumo atsiskleidimui, kuris išryškina didžiausia žmogaus sąmonės, esminio žmoniškumo pakilimą. Į būtį besiveržiantis žmogus su kiekviena karta vis labiau kreipė sąmone į daiktiškumą. Tačiau jis turi ir uždavinį surasti ir suprasti save pati, pagaliau surasti savo esmės ištakas.

Toks vyksmas laiko atžvilgiu yra banguotas. Todėl įvairiais laikais žmonėms būdingi vis kitokie savitumai. Vaikai visada rodo turį ką nors naujo, ir tai. laikui bėgant, vis aiškiau išryškina busimos kartos. Tačiau kūrybinės bangos ne tik kyla, bet ir vėl nuslūgsta.

Ypač pažymėtina, kad pakilimas daugiausia išryškėja per žmonijos audras, kurios ypač šėlsta karų metu. Kūrybos vyksmas visuomet skleidžia ugdančias ir slopinančias jėgas, kurias jau prieš tūkstančius metų nurodė persų išminčius Zaratustra ir kurių šiandieniniai vadinamieji tikintieji bijo kaip Dievo ir velnio. Labiau pastebimos kuriančios jėgos, bet greitai prasiveržia ir trukdančios. Nors tuomet ir atrodė, kad žmonija tampa žmoniškesnė, bet ir nežmoniškumai prasiverždavo nauja jėga.

Dabar tai matyti jau iš to, kad net ir po karų siaubingai žudomi žmonės. Tikriausiai niekada žmonijos istorijoje nebuvo tokių žiaurumų kaip dabar. Žinoma, vis iš naujo kildavo karai, kai susitelkusios vienos žmonių masės puldavo kitas siekdamos vienos kitas pavergti ar net sunaikinti, bet niekada nebuvo taip kaip dabar, kai beveik visa žmonija įsivėlė į karą ir tam tikru atžvilgiu tebekariauja net jam pasibaigus.

Ypač reikėtų susimąstyti ir apie tai, jog kartais vieni žmonės žiauriai žudomi kitų dėl to, kad kitaip mąsto Čia reikėtų prisiminti, pvz., pirmųjų krikščionių persekiojimus mūsų eros pradžioje, po to — žiaurų galybę įgijusių tariamųjų krikščionių elgesį su nekrikščionimis, inkvizicijos teismus, vadinamųjų raganų žudynes ir galų gale — kaip šios blogybės aidą — dar šiandien kai kuriems žmonėms pateikiamus kaltinimus dėl prietarų, apžavų ir ryšio su velniu.

Nors visuomet buvo žiauriai elgiamasi su tais žmonėmis, kurių pažiūros į visuomenės gyvenimo tvarką buvo kitokios, tačiau šiandien žiaurumas labai siaubingas. Šiais laikais žūva milijonai žmonių. Senaisiais laikais tai {178} atsitikdavo dėl epidemijų ir gamtos katastrofų. Tai yra liudijimas dabar ryškėjančio žmoniškumo smukimo.

Visa tai būtina išsamiai aptarti. Reikėtų suprasti, ką tokie įvykiai reiškia žmonijos gyvenimui. Jie juk turi savo prasmę. Galima būtų pažymėti, kad visa būtis yra persmelkta vienos, visa lemiančios išminties, vieno, visa kam malonę teikiančio gėrio, vienos, viskam vadovaujančios valios ir viską veikiančios galios.

Tačiau visuomet būna žmonių, kurie klausia save, o kas iš tikrųjų yra žmogus, ką jis tikrai žino ir ko nežino, kuo jis tiki ir kuo netiki, ką jis gali, kaip jis pasiklysta ir skaidrėja. Amžių kaita nuolat teikia naują prasmę žinojimui, tikėjimui ir netikėjimui, kerams ir prietarams, nors ir nėra aiškiai suvokiama, kaip iš tikrųjų reikėtų suprasti visus šiuos reiškinius.

Todėl visose srityse nuolat būna svyravimų. Tai, kas kartą paskelbiama žinojimu, greitai tampa klaida. Ypač tai būdinga dabarčiai. Taip yra ir su visa kuo kitu. Dvasios tamsoje sunkiai žengiama toliau ir nepasiekiama šviesos. Ypač keista yra tai, kad kai kurie žmonės mano esą labai tikintys, bet iš tikrųjų yra pasinėrę į prietarus ir net netikėjimą.


II 

DABARTIES 2MOGAUS SAVITUMAS 

Labiau negu bet kada anksčiau žmogus, ypač vyraujančioje žmonijos dalyje, dabar yra atviras tik toms pasaulio jėgoms, kurias dar galima patirti kūno jutimais. Šitaip visa savo esme jis galų gale susitapatina su daiktiškumu. Jis žmogui atrodo kaip tikroji realybė. Daiktais jis suvokia erdvę, įvykiais — laiką, o daiktais ir įvykiais — priežastingumą. Jų jis neperžengia.

Jis negali suvokti laiko pradžios ir pabaigos, negali įsivaizduoti erdvės kaip ribotos arba neribotos, todėl jis mano esant milžiniškus atstumus ir neapsakomai ilgus laikus, nors ir pačios tolimiausios matomos žvaigždės jam egzistuoja dabar. Ką nors pripažinti esant už erdvės ir laiko jis negali. {179}

Kartu jo dvasingumas, visas jo žmoniškumas yra tarsi sutraukti mėšlungio. Nors ir tikėdamas, kad suvokia būties tikruma ir visiškai moksliškai mąsto, žmogus retai pamano, kad jo patyrimui ir pažinimui lemiamą reikšmę turi jo esmės savitumas, jos atsiskleidimo mastas. Esant visokeriopam vadinamajam „objektyvumui“, jo žinojimas vis dėlto yra visiškai „subjektyvus“.

Beje, gamtos mokslas jau keletą dešimtmečių vis labiau krypsta į paslaptingą daiktų pasaulio pagrindą. Jis netgi peržengia erdvės ir laiko ribas ir pereina į erdvės ir laiko begalybę. Ir kartais jam atrodo, kad nebėra ir priežastingumo.

Bet visa tai daugeliui vyraujančios žmonijos dalies žmonių dar neturi jokios reikšmės. Ši dalis vis dar gyvena kaip ir seniausiais laikais — prilipusi prie daiktiškumo, lyg jis sudarytų visą tikrovę.

Tačiau stulbina tai, kad net tokie žmonės, kurie jaučiasi atsidavę dvasingumui, visai daiktiškai aiškina senuosius apreiškimus. Tariamas jų tikėjimas dažnai pasirodo kaip netikėjimas, jeigu lik jis nėra bent jau prietaras. Visas senąsias žinias, įgytas iš nuoseklaus žvelgimo į esmines gyvenimo ir būties paslaptis, jie irgi suvokia taip, lyg butų kalbama apie įvykius daiktų pasaulyje, ir bando kitus žmones priversti lygiai taip manyti. Jie nemano, jog šitaip griebiasi kerų. Jie kovoja su prietarais ir kerais, nors patys pirmiausia yra jų apimti.

Ypač krinta į akis tai, jog tariami tikintieji vis kalba, kad žmogus turi sielą, lyg iš tikro jis būtų tik kūnas, kuriam siela tebūtų tik blankus šalutinis reiškinys. Apie savo esmės kilmę jis aiškiai nieko nesupranta. Jis yra nuo jos nusigręžęs ir atsidavęs bedvasiškumui. Taip vis labiau jis įtiki daiktais ir tampa netikintis dvasiniu atžvilgiu. Dvasinis jo bukumas daro jį visiškai nepajėgų visuose gyvuose reiškiniuose jausti jungiančią gyvenimo giją. Jis, nė kiek nesusimąstydamas, žudo, nors tai jam ir nemalonu, ne tik uodą, bet net ir žmogų. Ką iš tikrųjų sau tuo užsitrauks, jis nežino. Taip pat miręs ir kai kurių sutuoktinių gyvenimo ryšio jausmas. Vedybos yra ne daugiau kaip nuomos sutartis. O juk gulbių, gandrų ir kai kurių žinduolių vienintelės santuokos neišardomumo {180} jausmas daug gyvesnis. Dėl prisirišimo prie jutimų per daug sunyko žmogaus išgyvenimai ir pažinimas.

O juk būtų įmanoma iš šios būsenos išeiti. Kartais tai pavyksta, kai bandoma pažinti save ir susimąstoma apie tai, kas iš tikrųjų yra žmogus. Yra įeinama į būtį. Žmogus įsikūnija. Kaip tai įvyksta, jis sau negali nieko pasakyti. Kūniškumas atsiranda kaip paslaptis iš paslapties. Tačiau žmogus naudoja jį tam, kad atrastų save ir reikštųsi daiktiškumo pasaulyje. Paprastai dabarties žmogus mano atsiradęs kartu su kūniškumu ar net kilęs iš jo. Ir vis dėlto mintis apie milžinišką atstumą tarp save pažįstančio žmogaus, save suvokiančio Aš, ir kūniškumo žadina ir stiprina savimonę.

Visų laikų išmintis kalba apie dvasios įsiskverbimą į daiktiškumą gimstant ir jos atsiskyrimą mirštant. Žydų šventraštyje netgi sakoma, kad žmogus žemės grumste iš Kūrėjo alsavimo tapo ,,gyva siela“ (1 Moz 2, 7).

Kas stebi į būtį ateinantį žmogų jam atvykstant, gali visai aiškiai pamatyti, kaip naujagimio esybė iš visų jėgų stengiasi persmelkti ir įvaldyti kūniškumą. Iš pradžių kūniškumas suvokiamas tik trumpą laiką — tai vadinama pabudimu, — o po to pamažu pavyksta šį suvokimą pratęsti ilgesnį laiką. Pasidaro visai aišku, kad žmoniškoji esybė norėtų valdyti savo kūniškumą. Tačiau šis siekimas turėtų tapti vis prasmingesnis.

Kam visa tai pasidarė aišku, tas gali taip pat įžvelgti, kad gimdamas žmogus tarsi nuslysta žemyn ir pasiduoda erdvės ir laiko nulemtiems apribojimams, susitapatina su jų turiniu. Kuo labiau atsidėjęs jis tai daro, tuo labiau jis pasiduoda tam, kas gali būti suvokiama tik kūno jutimais. O jam juk yra būtina vėl atsigręžti į dvasingumą, į visos būties Didįjį Slėpinį, iš kurio jis yra kilęs. Šis atsigręžimas būtų pats tikriausias tikėjimas, iš kurio kyla visa kita, kas veda į žmoniškumo esmės atsiskleidimą. 


III 

ŽMOGAUS IŠGYVENIMAI IR KAIP JIE VYKSTA 

Išgyvenimu vadinamas vidinis procesas, vykstąs žmogaus asmenybėje. Aplinkos jėgos veikia žmogų. Tačiau į {181} ši poveiki daugelis reaguoja tik tiek, kiek jį patiria juslės, kurias dirgina šios jėgos. Šie dirginimai toliau perduodami į asmenybės vidų. Į šiuos dirginimus žmogus atsako savo esme, juos savaip peršviečia, susikuria įvairius jutimus, pastebėjimus, jausmus, geismus, sampratas, mintis ir valios paskatas. Visa tai yra žmogaus patyrimas, kurį jis laiko savo gyvenimu ar net savo esme.

Tačiau visuomet dar yra galimybė turtingesniam, paslaptingesniam patyrimui. Visa visata yra milžiniškas gyvų jėgų bangavimas. Ką suvokia juslės, yra tik daugiau ar mažiau sudaiktintų jėgų poveikiai. Bet ir kitų jėgų negalima paneigti. Jos nuolat veikia ir paliečia erdvėje ir laike esantį žmogų.

Jei jis dar ne visai atsidavė kūniškumui, gali geriau pastebėti paslaptingų subtilesnių jėgų veikimą. Tai galima labai aiškiai matyti stebint mažus vaikus. Kuo labiau bręsta jų kūniškumas ir kuo daugiau jie jam skiria dėmesio, tuo labiau jie praranda galimybę patirti šias jėgas. Tačiau kai kurie žmonės sugeba ją išlaikyti arba vėl susigrąžinti, ypač senatvėje, kai žmogaus esmė ima vis labiau atsiskirti nuo kūniško gyvenimo.

Vis dėlto visi žmonės yra veikiami visumos jėgų bangavimo. Tai, ką jie jaučia, junta, galvoja ir daro, apskritai yra visumos jėgų žaismo atspindys. Pamąstykime tik apie įvairias nuolat besikeičiančias vidines būsenas, ypač apie vis naujas idėjas, kurios staiga kyla žmogui. Jų kilimo priežasties beveik neįmanoma aiškiai nustatyti. Jas sukelia kaip tik visumos jėgos, nors aiškiai to ir nesuvokiame.

Dėl glaudesnio ryšio su kūniškumu ir iš to kylančio vis didesnio atsidavimo pojūčiams, žmogų stipriau veikia erdvės ir laiko formos bei objektai. Todėl ką nors suvokti jis gali tik erdvėje ir laike, nors sapnuodamas jis dažnai patiria išgyvenimus ne erdvėje ir ne laike. Taip veikiausiai reikėtų suprasti ir Imanuelio Kanto nuomonę apie erdvę ir laiką — kaip žmogaus dvasioje esančias pažinimo formas. Taigi turi būti egzistavimas ir už erdvės ir laiko ribų. Šita būtis ir yra tikroji realybė. Ji yra priežastis viso to. ką žmogus patiria. Tačiau ir pats žmogus gali įgyti sugebėjimą ją patirti. Tuomet jis visai kitaip pradeda suprasti erdvę ir laiką, visai kitaip su jais santykiauja. {182}


IV 

ŽMOGAUS SAVIVOKA IR TIKĖJIMAS 

Pažinti save kaip esantį ne erdvėje ir ne laike yra vienas esmingiausių žmogaus uždavinių. Jis nėra itin sunkus. Tik reikia pagalvoti apie atsiminimus, kurie žmogui išnyra po daugelio dešimtmečių. Jie išlieka net po aštuoniasdešimties ir daugiau metų. Bet erdviškumo ir laikiškumo jiems negalima priskirti. Žmogus suvokia save esant visą gyvenimą, nors būtų pragyventa ir šimtas metų. Tokiam savęs suvokimui neturi reikšmės nei miego ir budrumo būsenų kaita, nei nuolatinis kūniškumo atsinaujinimas, vykstąs iki pat mirties.

Kai žmogus mąsto apie save patį, jam pasidaro visiškai aišku, kad jis, kaip teigė Arthuras Schopenhaueris, pirmiausia pats sau yra slėpinys. Bet jei toliau mąstoma apie savo esmės kilmę, tai galima tik pasakyti sau, kad ji yra Didžiajame Slėpinyje, kuriame yra visa, kas egzistuoja.

Toks mąstymas apie savo esmę ir savo kilmę jau yra nusigręžimas nuo juslią pasaulio ir posūkis į nedaiktišką, gelminį pagrindą turintį, erdve ir laiku neapribotą vidini gyvenimą ir dvasingumą. Kai šis posūkis tampa atsidavimu Didžiajam Slėpiniui, tuomet prieinama prie gyvo sąmoningo tikėjimo.

Dažnai kartojami žodžiai iš krikščionių Šventojo Rašto: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11, 1). Bet reikėtų geriau išsiaiškinti, kas jis yra. Galbūt padės šis paaiškinimas. Pamąstykime ir apie šiuos žodžius: „Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“ (2 Kor 5, 7). Jais užsimenama apie sielos laikyseną, kuri lemia regėjimą. Tokiu būdu ji yra, sakau dar kartą, sąmonės kreipimas į tai, kas yra anapus jutimų ir randama tik žmogaus gelmėje, kai jis stengiasi šią gelmę pasiekti.

Kai tokio sąmonės nukreipimo trūksta, žmogus nuolat svyruoja. Taip prieinama prie to, kas vadinama prietarais ir kas vis dėlto yra nors ir paviršutiniška pojūčiais nesuvokiamų reiškinių nuojauta. Tačiau tas, kuris yra visiškai atsidavęs daiktiškumui ir todėl visiškai pasinėręs į jutimų pasaulį, negali tikėti ir gyvena netikėjime. {183}

Toks žmogus pripažįsta esant vien tik tai, kas veikia jusles. Tai yra jam reali tikrovė. Ir ji žmonių išgyvenama Įvairiai, pagal jų juslių sugebėjimus. Aptarkime, pavyzdžiui, muzikinių gabumų turinčio žmogaus subtilią klausą. Betgi didelę reikšmę turi sąmonės šviesumas, kuriuo žmones sutinka savo juslių impulsus. Žmogus mano, kad pažįsta, mąsto, sprendžia ,,objektyviai“, tačiau vis dėlto viską suvokia savaip.

Gamtos mokslas jau aiškiai parodė, kad jutimų pasaulis yra ne būsena, o nuolatinis vyksmas, vis naujas atsiradimas ir išnykimas. Kas gali nors kiek mąstyti, pasakys sau, kad šio vyksmo priežastis yra tai, kas negali būti patiriama juslėmis. Taigi kas tiki, kad jutimų pasaulis yra reali tikrovė, visiškai klysta. Nors jis tariasi esąs tikintis, vis dėlto yra apimtas netikėjimo. Ir pirmasis žingsnis, vaduojantis iš šito netikėjimo, yra susimąstymas apie savo esmę, apie save patį.


V 

SAVO SĄMONES ŠVIESINIMAS 

Paprastai manoma, kad žmogus tampa šviesesnis, jei jis įgyja daug žinių. Bet tokiu tampama tik tuomet, kai visą šį žinojimą apima aukštesnis sąmoningumas, kai visa, kas nauja, permąstoma. Bet čia svarbu yra tai, kokiu būdu žinojimas reiškiasi. Kas kartą buvo vertinama kaip galutinė tiesa, po kurio laiko atrodo nepakankama ir pagaliau net klaidinga. Todėl kartą ir pasakė kažkas iš besiveržusiųjų į prašviesėjimą: „Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės“ (1 Kor 13, 9) [1].

Sąmonė gali prašviesėti tik išvydusi savo esmę. Tai vyksta jau atidžiai stebint, laisvai suvokiant juslių pateiktus duomenis, toliau juos dar gerai įvertinant, o ypač mintis paverčiant veiksmais, naudojantis valios pastangomis. Tačiau geriausiai sąmonė šviesėja, kai būna nukreipta į vidinį pasaulį.

Dėl šio nukreipimo tam tikru mastu sukoncentruojama savo esmė, kuri veržiasi į jutimų pasaulį. Jei toks kreipimasis sutampa su tuo, kas vadinama tikėjimu, tai {184} jis yra labai reikšmingas sąmonės šviesinimui. Tik čia neturi būti laikoma esant tikra visa, kas yra nežinoma, nes tai lemia tik dar didesnius paklydimus negu pastangos įgyti žinių, ypač tokių, kai matomi tik žodžiai, kai viskuo tikima paraidžiui. Tai būdinga daugeliui vadinamųjų tikinčiųjų ir netgi religinių mokymų skelbėjų.

Sąmonės pasinėrimas į vidaus gelmes, kitaip sakant, susitelkimas į savo esmę, leidžia ją geriau suvokti, negu stebint, tiriant ir svarstant tai, kas ištirta. Taip padidėja sąmonės šviesumas, ji gali daugiau aprėpti. Žmogus įgyja sugebėjimą stipriau ir turiningiau išgyventi.

Vien tik atsitiktinio nusikreipimo, aišku, nepakanka. Šis nusikreipimas turi tapti nuolatine būsena. Iš to išplaukia atvirumas savo esmės kilmei, t. y. religija. Žmogus tampa galintis patirti Didįjį Slėpinį. Tai neįsivaizduojama, neaprėpiama. Tai dažnai buvo žinoma. Juk sakoma: „Dievo niekas niekada nėra matęs“ (Jn 1, 18). Vienas išmintingas valdovas, atidarydamas šventovę, tarė: ,,Žiūrėk, dangus ir visų dangų dangus negali savęs suvokti“ (2 Kor 6, 18). Tačiau kiti žodžiai primena: „Artinkitės prie Dievo, ir Jis priartės prie jūsų“ (Jn 4, 8).

Šis artėjimas galimas tik nusigręžus nuo viso to, kas daiktiška, nuo visų įvykių, nuo erdviškumo ir laikinumo, nurimus vidujai ir atsidavus Didžiajam Slėpiniui, kuris gelmėje susietas su žmoniškumo esme. Tuomet ši esmė iš tikrųjų gyvai jam atsiveria. Jis patiriamas, aišku, ne gausume, didybėje ir pilnume, betgi apreiškime žmonėms, kuris vėliau ištariamas balsu: „Tai dienai atėjus, jūs suprasite, kad aš esu savo Tėve ir jūs manyje, ir aš jumyse“ (Jn 14, 20). Kas tai iš tikrųjų išgyvena, tam tampa tikrove lai, ką apreiškia šie žodžiai: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duo­da pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jn 14, 27).

Šitai patyręs žmogus iš esmės tampa daug sąmoningesnis. Jis yra tarsi naujai gimęs, bet ne juslių pasauliui, o dvasiniam. Būtis jam įgauna visai kitą turinį, ir jis pats atsiskleidžia būčiai nauju savo reikšmingumu. Visi reiškiniai, visi vyksmai jam atsiskleidžia kaip glaudžiai tarpusavyje susiję. Viską, ir save patį, jis mato Didžiojo Slėpinio vyksme, apie kurį sako žodžiai: „Iš jo, per jį ir jam yra visa“ (Rom 11, 36) {185}. Ir jame atgyja bažnyčios tėvo Auguslino žodžiai: „Tu mus dėl savęs sukūrei, ir mūsų širdys nenurims, kol neatsilsės Tavyje“ (Confessiones).

Kuris pasiekė tokį sąmoningumą, tam viskas iki ma­žiausią smulkmenų būties vyksme yra prasminga. Jis ne­galvoja apie save, nemano esąs ką nors reiškiantis. Viskas jam yra nušviesta viską apimančios išminties, persmelkta begalinio gerumo ir meilės, vedama šventosios valios, vei­kiama šventosios galios.


VI 

DVASINGUMO IEŠKANČIO ŽMOGAUS SUGEBĖJIMAS PATIRTI 

Kai žmogus nors truputį įsigilina į save, jam gana greitai ima atrodyti, kad visa aplinka keičiasi, išeina iš suparalyžiuotos ar net sustingimo būsenos ir tampa gyvesnė, turiningesnė. Visame, ką toks žmogus jaučia ir suvokia, ima nuostabiu būdu įžvelgti daug daugiau negu anksčiau. Viskas jam atrodo paslaptingiau ir reikšmingiau, daug tikriau, ir jis norėtų visa tai įprasminti. Tik jam dažniausiai neaišku, kaip tai reikėtų padaryti.

Taip ir svyruoja kai kurie tarp išorinio stebėjimo ir vidinio patyrimo, tarp to, kas suvokiama juslėmis, ir to, kas patiriama giliai viduje. Taip svyruodamas, žmogus gana lengvai vėl nuslysta į paviršutiniškumą ir praranda vidinę atsvarą. Tuo pat metu įvairios jėgos jį siūbuoja ir mėto į visas puses.

Tada jis nuolat dairosi aplinkui ir stebi, ar kas iš tos aplinkos negalėtų jo užgauti. Jam baugu visokiausių įvykių, paukščio riksmo, perbėgusio kelią negero gyvūno, įvairiausių gamtos reiškinių, tam tikrų dienų ir skaičių ir dar daug ko kito. Ir tuomet jis kreipiasi į būrėją kortomis, pranašautoją, chiromantą, į įvairiausius stebukladarius ir tariamai žinančius tai, kas kitiems paslėpta. Gavęs patarimą, jis dažnai nustemba, kaip tiksliai kartais išsipildo tai, kas buvo išpranašauta. Jam atrodo, kad gautas patarimas buvo išganingas.

Tačiau šitaip gaunama nauda yra labai apgailėtina. {186} Anksčiau ar vėliau dėl to vis labiau prarandama vidinė pusiausvyra. Kartu žmogaus gyvenimas ima prarasti prasmę. Užuot vadovavęsis vidujai, savo esme, žmogus tampa svyruojančia nendre, kuri linksta nuo kiekvieno oro dvelksmo. Galų gale jį vis labiau užvaldo gyvuliškas jo asmenybės pradas, jį taip pat lengvai pavergia kitų primestos mintys.

Šiuo atžvilgiu vadinamasis netikintysis, kuris visai atsiduoda daiktiškumui, yra tvirtesnis, nors jo išgyvenimai yra ir menkesni. Jo nebaido visokie galimumai, jis visuomet veikia pagal savo gyvenimo geismą. Tačiau jis nesuvokia, kas jis yra savo esme. Taip pat jis nejaučia glaudesnio ryšio su aplinkos gyvenimu. Gyvenimą ir dvasingumą jis gali įvertinti tik pagal daiktiškumą ir dažnai visai nesusimąstęs ir beprasmiškai šias vertybes sunaikina. Šitaip jis lieka labai toli nuo savo gyvenimo prasmės įgyvendinimo.

Tačiau kiekvienas žmogus turėtų stengtis šią prasmę suvokti ir pritaikyti gyvendamas. Jis turėtų išsiaiškinti, ką turi reikšti jo asmenybei esmė, sąmonė, dvasingumas. Jis turėtų savo gyvenimo uždaviniu laikyti prasmingą rūpinimąsi kūniškumu, geriausią nuskaidrinimą jausmų ir minčių gyvenimo bei jam vadovavimą. Jam itin reikšmingi galėtų tapti šie žodžiai: „Ką tik darytumėte, darykite iš širdies“ (Kol 3, 23).

Kas stengiasi daugiau pažinti save ir realesnę, gilesnę būtį, tas turi tvirtai pasikliauti Didžiuoju Slėpiniu ir atsisakyti pranašautojų ir ženklų aiškintojų patarimų. Didysis gėris, kuris viską persmelkia, yra arti kiekvieno, kuris jam aukojasi. Ir jo galia lemia viską kuo prasmingiausiu būdu. Iš tikėjimo turi išaugti pasitikėjimas ir tvirtas nuoseklus įsitikinimas.

Bet kai žmogus nėra tam subrendęs ir dar nepasiekęs reikiamo savo esmės budrumo, tada jis kreipiasi į visokiausius stebukladarius, ir taip jam iškyla pavojus nualsinti savo esmę.

Tokiam reikalingi patarimai. Tik jie turėtų būti duodami naudingai. Bloga ryšio su velniu reputacija nieko gera neduoda. Be to, taip patariančiojo savitumo požymiai yra labai abejotini. Net jei ir dažnai kartojami žodžiai: „Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas {187} slankioja aplinkui, tykodamas, ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu...“ (1 Pt 5, 8; 9), reikėtų sau pasakyti, kad peštynės su velniu neturi prasmės. Visuomet lieki su juo susikibęs. Gėris pasiekiamas tik pasiaukojus Dievui. Tik Dievas gali atimti velniui galią. Todėl visai teisingai sakoma dainoje: „Su mūsų galia nieko nenuveiksi“.

Galų gale reikėtų pabandyti aiškiai patirti Dievą ir peržengti tikėjimo dviem jėgomis ribą. Grynasis monoteizmas daugeliui dar atrodo nepasiekiamas, nors jie galbūt ir kartoja žodžius: „Iš jo, per jį ir jam yra visa“ (Rom 11, 36). Blogis, kuris užpuola žmogų, visiškai priklauso kūrybos tapsmui. Vadinamąjį velnio atsimetimą nuo Dievo reikėtų aiškinti išsamiau. Tai tik tamsioji, bet irgi būtina kūrybos galia. Todėl velnias taip pat buvo laikomas vienu iš Dievo vaikų, kaip sako Jobas 1, 6. Todėl reikėtų gerai įsidėmėti šiuos žodžius: „Dievas savo nuožiūra jums įkvepia ir troškimus, ir darbus!“ (Fil 2, 13).


VII 

IŠVENGIAMI KLAIDŽIOJIMAI 

Seniai patirta, kad žmonės, pasirinkę šventąsias tarnybas, yra smarkiau puolami tamsiųjų jėgų negu tie, kurie žengia visiems įprastu gyvenimo keliu. Dažnai atsitinka, kad pirmieji praranda reikalingąją sielos būseną ir susidrumsčia jų dvasingumas. Tai matyti jau iš to, kaip jie vertina Šventąjį Raštą. Viskas čia laikoma neliečiama. O žodžių, kuriais nusakoma didelė neapykanta, beveik labiau paisoma negu tų Biblijos žmonių pasakymų, iš kurių šviečia Dievo žodis.

Taip nusiteikę žmonės labiau žiūri, ką kiti blogai daro. Jie praranda sugebėjimą mąstyti apie tai, kaip žmones turėtų elgtis, kad pasidarytų tobulesni, kad taptų Dievo vaikais. Dabartinės mąstysenos žmogui nepakanka vien tik paminėti „Stebuklingas Dievo lėmimas“, negana pakartoti žodžius: „Kur Jėzus Kristus yra Viešpats, ten visos dienos puikesnės, Jėzus yra nugalėtojas, Jėzaus kraujas atlygina visus nuostolius“, neužtenka paraginimo: „Prašykis kasdien apšlakstymo Jėzaus krauju“. Tokių žodžių prasmė {188} jam turi būti paaiškinta. Tai gali pavykti tik tada, kai pačiam aiškintojui ši prasmė yra visiškai gyva.

Faktas, kad žmonių mąstymo būdas keičiasi amžiams bėgant ir kad tais pačiais žodžiais pasakoma visai kita prasmė. Apie tai reikia pagalvoti, kai imamės Biblijos arba kitų religinių skaitinių. Mąstymo būdas, kuris čia skleidžiasi, yra svetimas dabarties žmogui. Ir ne tik minios žmogui, bet ir tam, kuris paskyręs savo gyvenimą tam, kad suprastų šventuosius žodžius. Pastarasis turi viską padaryti, kad šis supratimas butų įmanomas pačiam ir kad butų galima jį perteikti savo amžininkams.

Bet šitai jam nepavyks, jei visus, kurie šių šventų žodžių nekartoja, ypač vadinamuosius stebukladarius, apšauks velnio apsėstais. Taip juk darė visi inkvizitoriai ir raganų persekiotojai. Jų nereikėtų mėgdžioti. Reikėtų išsiaiškinti, kokia galia šitaip reiškiasi.

Nebūtu teisinga teigti, kad visi stebukladariai yra nelabojo veikiami. Tik prisiminkime žydų šauksmus, kad Jėzus ir jo mokiniai stebuklus darė velnio padedami (Lk 11, 15; Jn 10, 20). Reikėtų susilaikyti nuo tokių kaltinimų, net jeigu kas nors savo tariamą stebuklą būtų padaręs pasiremdamas rašto žodžiais: „Šėtone, aš įsakau tau pasigailėti šios sielos, kol tu ją paimsi į prarają“. Kaipgi jis galėjo su ponu velniu susidėti? Stebuklas, aišku, pasisekė dėl kitokių priežasčių, veikiančių pagal gyvenimo dėsnius.

Apie visus stebukladarius reikėtų visuomet spręsti iš to, kokios jų veiklos paskatos. Kas nori padėti vien iš gerumo, kupinas meilės, tas atitinkamai ir veikia. Tokiam tinka šie žodžiai: „Kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (1 J n 4, 16). Šitoks žmogus negali būti velnio valdomas, nors jis ligonį pūsčiotų, užkalbėtų ir braukytų.

Kitokie, aišku, yra tie žmonės, kurie veikia vadovaudamiesi visokiais išoriniais motyvais, trokšdami pelno, garbės, valdžios ir dar ko nors kito, ypač jei jie tikrai turi įvairių nepaprastų sugebėjimų. Kurie iš tokių atsiduoda aplinkiniam pasauliui, dažnai pasiekia stulbinamų laimėjimų. Po to anksčiau ar vėliau jie žlunga. Aiškiausias pavyzdys yra tie žmonės, kurie tarsi per stebuklą būna įgiję neregėtą galią.

Kaip dažnai aiškiai matyti, tokie žmonės mano, kad {189} savo veikla daro gerą darbą jais pasitikintiems. Juose turėtų būti gyva tai, kas gali būti paaiškinama tik kaip Kūrėjo valios apraiška. Visa, kas vyksta būtyje, reikia suprasti esant Kūrėjo valia. Sėkmingai veikti gali tik tie, kurie gyvena meile ir dėl jos aukojasi žmonėms.

Daug reikšmingiau už kovą su visokiais stebukladariais ir tais. kurie jais tiki, yra prasmingai gyventi atsižvelgiant į kūno, jausmų ir minčių raišką. Daugiausia negalių šiose srityse sukelia įvairus pomėgiai, ypač girtavimas. Visiems žinoma, kad alkoholis, pvz., kenkia dvasiniams sugebėjimams ir po tariamo jų pakilimo net visiškai juos pražudo. Vartojant nikotiną, pamažu ryškėjantys padariniai net nepastebimi. Tačiau jie yra labai sunkūs, nes, kaip jau prieš daugelį metų aiškino L. Schleichas, sukietėja kūno ląstelių, ypač smegenų, apvalkalai.

Atkreipęs dėmesį į dabartinius krikščioniškų apreiškimų aiškinimus, nuovokesnis žmogus gali aiškiai pamatyti esminius skirtumus. Nuolat jis įsitikina tuo, kad rūkantieji šių apreiškimų mokymus aiškina kur kas paviršutiniškiau. Dėl procesų smegenų ląstelėse jie negali atgaivinti pajausto šventųjų žodžių turinio. Jie slopinami ir faktiškai kenčia nuo negalios. Jau vien negalėjimas atsikratyti įpročio rūkyti rodo. kaip labai nikotinas pavergia žmogų. Pagaliau reikėtų pamąstyti ir apie tai, kad Naujojo Testamento laiškuose reikalaujama, jog Dievo Žodžio skelbėjai turį būti be trūkumų ir ydų (Tit 17, 1; Tim 3, 1; 2).

Stipriau negu visa kita svaigalai veikia jausmų ir minčių gyvenimą. Kiekvienas geismas, kiekviena aistra slopina žmoniškumą. Ir visos mintys, visi mokymai, kurie žmogui įbrukami, stabdo jo mąstymą, gožia dvasingumą. Jis tampa tuščia asmenybe, kuri yra labiau palaužta negu asmenybė to, kuris apkvaista nuo kūniškų pomėgių. Tikėtis laukiamos naudos iš skanumynų, ypač iš svaigalų, nepaisant viliojančių paskatų, visada yra tikras prietaras. Tai, kad, juos vartodamas, žmogus praranda esminį žmoniškumą, galima laikyti patekimu blogio ar net velnio įtakon. {190}


VIII 

KERAI IR KERĖJIMAI KASDIENYBĖJE 

Tiesiog stebina, kokie silpnaregiai šiuo metu yru dauguma žmonių. Šis silpnaregiškumas plaukia iš to, kad šie žmonės daugiau ar mažiau yra atsidavę daiktiškumui. Net krikščioniško mokslo skelbėjai nepastebi, koks paslaptingas yra visas gyvasis pasaulis, koks paslaptingas poveikis sklinda nuo visko, kas sudaro aplinkinį pasaulį.

Žmones smerkti už kerėjimą yra tiesiog kvailystė. Vis dėlto reikėtų išsiaiškinti, kas iš tikrųjų yra kerai ir kerėjimas. Akivaizdu, kad tai yra kažkas tokio, kas savotišku, nežinomu, bet veiksmingu būdu sklinda iš daikto ar gyvos būtybės ir patraukia, veikia kitas, visą pirma gyvas, būtybes. Poveikis, aišku, skirtingas, lygiai kaip ir jautrumas kerams.

Reikia pagalvoti, pvz., apie auksą ir brangakmenius. Kaip jie traukia žmones! O ir pabandyk suprasti, ką tai reiškia. Ar tai ne kerai? O kai kuriuose elementuose slypi nepaprasta jėga, kuri sukelta veikia baisiai naikinamai. Viso šito nuostabumo nesuvokia paviršutiniški žmonės, net jei jie yra dvasininkai ar mokslininkai.

Dar gyviau negu iš daiktų sklindą kerai veikia tie, kurie sklinda iš augalų ir gyvūnų. Augalų žiedų spalvos ir jų aromatas, daigai ir vaisiai tiesiog stulbina savo gaivinančiu poveikiu visoms gyvoms būtybėms. O gyvūnai tam tikru mastu sąmoningai apžavi vienas kitą. Jie tai daro tam, kad išlaikytų savo gyvastį, nors ir pražudytų kitą. Per tai, padidėjus veisimuisi, skatinamas gyvybingumas.

Pagalvojus apie žmogų, jei tik turima bent kiek aiškesnės įžvalgos, galima pasakyti, kad nuo kiekvieno sklinda kažkas silpnesnio ar stipresnio ir paveikiančio kitus. Kiek pasiaiškinus, suvokiama, kad iš kiekvieno žmogaus spinduliuoja nematomos jėgos, kurių negalima patirti juslėmis. Ką žmogus paliečia, ką jis kalba ir veikia, tame yra truputis jo esmės.

Tokią pažiūrą gali kas nors laikyti prietaru. Bet pėdsekys šuo tai žino geriau ir nesileidžia suklaidinamas. Nepaisydamas to, kad žmogaus nepažįsta, jis bando sužinoti {191} apie jo savitumą. Jis uostinėja šio žmogaus paliestus daiktus, seka jo pėdomis, kol suranda tą patį savitumą. Ir beveik visada pasiekia tikslą.

Beveik visuomet yra žmonių, kurie aiškiai jaučia, ką kiti iš savo esmės skleidžia į aplinką. Apskritai kalbama apie malonius ir nemalonius, simpatiškus ir nesimpatiškus asmenis, net nepamąsčius, kaip tokius apibūdinimus galima būtų paaiškinti. Tačiau galima pasakyti, kad nuo malonių žmonių sklinda kažkas tokio, kas veikia gaivinamai, nuo nemalonių — slegiamai.

Teigti, kad šitai plaukia iš ryšio su velniu, — vadinasi, buti šališkam, kas irgi yra ne mažiau smerktina. Viską, kas yra ir vyksta, reikėtų suvokti kaip Kūrėjo valios raišką. Todėl kiekvienas žmogus, sąmoningai ar ne, keri savo aplinką, visų pirma savo artimą, taigi užsiima kerėjimu, dažnai net tyčia. Šitaip jis užmezga santykius, kurie skatina susivienijimą, bet kartu ir priešingumus.

Tačiau visuomet yra žmonių, kurie turi ypatingų sugebėjimų. Kai kurie žmonės vien savo žodžiais, balso skambesiu patraukia daugybę žmonių savo įtakon ir kartais padaro juos visiškais savo valios įrankiais. Poetai sugeba taip reikšti savo mintis, kad jų kūriniai šimtmečiais ar net tūkstantmečiais žavi žmones. Visuomet buvo žmonių, kurių savitumas ir mąstymas pažymėdavo ištisą amžių.

Kai kurie žmonės turi tiesiog stulbinamą vidinį sugebėjimą jausti. Todėl kartais žmonės išsigąsta pastebėję, jog kitas tiksliai supranta jų mintis, mėgintas paslėpti po melagingais žodžiais.

Jau kuris laikas kalbama apie įtaigą, minčių perdavimą, savitaigą ir visokius kitokius paslaptingus žmonių veikimus. Tačiau atrodo, jog šie dalykai iš esmės nėra pakankamai aiškiai pažinti. Jie yra didesni kerėjimai negu braukymas, glostymas, užkalbėjimas, kurie dažnai kitaip vadinami (pvz., masažas, padrąsinimas ir kt.).

Visa tai pasmerkti ar apšaukti velnyste, nepaisant kartais tariamo pateisinimo, — vadinasi, parodyti savo paties būdą. Žmonių tarpusavio santykiuose visų pirma yra labai svarbu elgtis su kitu pagarbiai. Kad ir koks kitas būtų, dera žiūrėti į jį kaip į Kūrėjo valios reiškėją. O svarbiausia yra pačiam ugdyti taurųjį žmoniškumą savo {192} asmenybės, kuri vėliau kaip tikri kerai žadintų kitų taurųjį žmoniškumą.


IX 

ŽMOGAUS GYVENIMO JAUSMO SVYRAVIMAI IR GALIMYBE JĮ SUSTIPRINTI 

Didžiausias žmogaus ilgesys krypsta į pilnesnį gyvumo saiką, kuo geresnį gyvenimo pajautimą. Tai žmogus mano pasieksiąs patenkindamas įvairius kūniškus polinkius, išlaisvindamas visokius jausmus bei geismus, prisikraudamas daug minčių. Jis norėtų gauti visa, kas tik įmanoma: malonumų, pinigų, žinių, valdžią, pripažinimą, garbę. Taip jis tikisi tapti gyvesnis.

Tačiau šitaip didžiausias ilgesys ne numalšinamas, o dažniausiai tik nuslopinamas. Žmogus pamiršta pats save, netampa gyvesnis savo esme, nors ir stengiasi pažadinti įvairias snaudžiančias savo asmenybės jėgas ir jas panaudoti tam tikriems poveikiams, kurie tiesiog tampa kerėjimais.

Todėl labai svarbu perspėti dėl tokių pastangų. Jomis reiškiasi tokia dvasinė būsena, kurią veikiausiai reikėtų apibūdinti kaip prietarą. Kas aplinkoje ieško įvairiausių įmanomų dalykų savo asmenybei tariamai pagyvinti, darosi vis labiau nuo jos priklausomas ir pasimeta. Jis nebejaučia ryšio su Didžiuoju Slėpiniu, iš kurio yra kilęs. Ypač svarbus dalykas yra tada, kai žmogus savo viduje pastebi sąmonės poslinkį, parodantį norą gyventi Dieve. Niekas negali prapulti iš visur esančiojo, bet ne kiekvienas yra pajėgus suvokti, kad gyvena Jame arba kad pabudusioji gyvenimui Dieve sąmonė gali ir išblėsti.

Toks žmoniškumo nuosmukis senaisiais laikais būdavo apibūdinamas kaip ryšio su velniu išdava. Šis ryšys buvo suprantamas kaip atsidavimas tamsai, juodai gyvenimo ir sąmonės raidą slopinančiai jėgai. Tokie aiškinimai paplitę ir šiandien. Bet jie nerodo šio amžiaus mąstymo aiškumo. Būtų daug aiškiau, jeigu butų kalbama apie esminio žmoniškumo nuosmukį ar net ligą. {193}

Esant tokiai sutrikdytai žmoniškumo būsenai, pradedama baimingai rinktis dienas, nedrąsiai vertinti tam tikrus skaičius, baikščiai domėtis visokiais aplinkos reiškiniais. Reiktų perspėti, kad tokių silpnybių būtų vengiama. Bet kad dienos, skaičiai ir kiti panašūs dalykai neturėtų jokios reikšmės, irgi nėra visai teisinga. Kiekviena diena, kiekvienas skaičius, kiekvienas reiškinys yra kuo nors ypatingi patys savaime. Pati būtis kartu su erdve ir laiku sudaro nuostabų vyksmą, kurio prasmę galima tik numanyti. Nuolat besikeičiančias žmogaus patiriamas vidines būsenas, staiga gimstančias idėjas tėra įmanoma paaiškinti kaip kylančias dėl nuolatinio nesuvokiamų visatos jėgų judėjimo, dėl jų smelkimosi į žmogų.

Visai suprantama, kad žmonės, kurie visa tai jaučia, tam tikrų poveikių norėtų išvengti. Tačiau taip žmogus neatskleis savo gyvenimo prasmės. Jis nė kiek nepakils aukščiau, atsitiks priešingai. Jį apims silpnumas, skatinantis visokius paklydimus.

Reikėtų pamąstyti, kad viskas, kas veikia žmogų, taip pat ir slopinimas, turi būti kaip paskata kreiptis į tą, iš Kurio viskas kyla, Kuris žmogų visais įmanomais būdais kviečia prie savęs. Šito vengiant, silpnėja vidinė dvasinė atrama. Dienas ir skaičius reikia suvokti tokius, kokie jie yra, kokie mums tenka, o ne su baime į juos žiūrėti. Jie ateina iš Didžiojo Gėrio, Išmintingos Visagalybės tam, kad kiekvienas, kuriam jie tenka, iš esmės taptų gyvesnis. Nepagalvodami apie tai, rinkdamiesi juos kieno nors patarti, tik silpniname save. Klausinėti pranašautojus ir ženklų aiškintojus rizikos nėra tik tada, kai norima išsiaiškinti jų sugebėjimus. Reikėtų stengtis susidaryti apie juos teisingą nuomonę. Tačiau ir tokį tikslą turėdamas, klausiantysis visuomet privalėtų atsiduoti Šventajai Valiai. kad nebūtų paveiktas to, ką pranašautojas patarė ar išpranašavo. Jo tikėjimas Gėrio vadovavimu turi virsti tvirtu pasitikėjimu.

Kai kurie pranašautojai ir ženklų aiškintojai tikrai pasižymi tam tikrais sugebėjimais, kurių neturi kiti. Todėl jie ir gali ką nors išpranašauti ir nuspėti. Apskritai yra žinoma, kad įvairus gyvūnai iš anksto jaučia (nors šios pajautos tikrumas ir ne visų vienodas) artėjančią audrą ar kitokią negandą, netgi po daugelio valandų kilsiantį gaisrą {194} name, kurį laiku apleidžia. Gyvūnai tokiu pat būdu iš anksto nujaučia, švelni ar atšiauri bus žiema, ir atitinkamai jai pasiruošdami elgiasi. Negalima nuginčyti tokių savybių turint ir žmones.

Visuomet reikia turėti galvoje, kad visą būtį nulemia ne erdvė ir ne laikas. Iš ten, kur jų nėra, ateina visas vyksmas ir visas gyvenimas. Viena iš svarbiausių anapusiškumo apraiškų yra žmoniškumas. Jis skleidžiasi būtyje ir patiria erdvės ir laiko apribojimus. Tačiau žmogus gali tapti budresnis tam, kas yra anapus erdvės ir laiko.

Kad kažkas už jų yra, kai kurie negali net įsivaizduoti. Apie ši buvimą vis dėlto byloja nei erdvės, nei laiko nepaisantys prisiminimai. Anapus erdvės ir laiko yra Didysis Slėpinys, apie kurį kalbama kaip apie Amžinąjį Dievą. Erdvėje ir laike vyksta nuolatiniai pažangos procesai, ir todėl žmogaus noras gyventi čia irgi nuolat svyruoja tol, kol jis pajaučia savo esmę esant tame, kuris, kaip sako Augustinas, visų pirma sukūrė erdvę ir laiką. Noro gyventi tvirtuma galima palenkti tik tada, kai savo kilmė atrandama visoje būtyje.


X 

PAČIŲ SUKURIAMOS KLŪTYS SĄMONĖJIMO TAPSME 

Paprastai manoma, kad sąmoningas išgyvenimas esąs galimas tada, kai visiškai atsiduodama juslių pasauliui. Tačiau iš to plaukia visokie paklydimai. Visi žmogaus instinktai, kūniški poreikiai ir geismai įgauna jėgą ir dažnai nugali žmogų. Tuomet jam tampa visiškai neįmanoma aiškiai suvokti tai, kad jis yra ir iš kur jis yra. Jis negali patirti Didžiojo Slėpinio — Dievo, net jeigu jis ir susitelkia mintyse ir galbūt paskaidrėja.

Kaip tik tuomet jį ištinka ypatingi sunkumai. Jis susidaro nuomonę apie Dievą, mintyse susikuria jo paveikslą ir taip tampa prietaringas ar netgi netikintis. Jo sąmonė tuomet krypsta ne į Visur esančiojo dvasingumą, bet į įsivaizduojamąjį bei į sukurtąsias mintis. Todėl ir toks pasakymas, jog kai kurie „atmeta krikščionių Dievą“, yra {195} labai abejotinos vertės. Jis per daug primena žydų nuolat kartotus teigimus apie savo Dievą kaip apie tikrąjį Dievą, šalia kurio negalėjo būti garbinami kiti dievai, lyg tokių būtų.

Susigalvoti Dievą — vadinasi, atsiskirti nuo Jo ir susitelkti vien į blankias savo mintis. Reikėtų vis atsiminti, kad Dievas yra Didysis Slėpinys, su kuriuo galima susitikti tik atsigręžus į savo vidaus gelmę, kuriai jis apsireiškia. Privalu patirti jo apsireiškimą žmoniškume. Antraip nuslystama į prietarus arba net į netikėjimą.

Vadinamųjų netikinčiųjų aiškinimas, kad Dievo nėra, paremtas dažniausiai tuo, kad vaizdiniai, net nutapyti paveikslai pateikiami kaip tai, kas padėtų suvokti Dievą ir kas vis dėlto tiesiogiai prieštarauja sveikam mąstymui apie pirminę visos būties priežastį. Todėl dėl blogai pagarsėjusios bedievystės kalti ne tik netikintys žmonės, bet netgi dar daugiau — skelbėjai tariamai tikro Dievo, kuris yra ne daugiau kaip jų mąstymo kūrinys, kitiems atrodąs visiškai tuščias.

Krikščioniško mokymo skelbėjai yra per daug prisirišę prie Šventojo Rašto teksto ir nė kiek nepagalvoja, kad yra daug labai nedvasingų dalykų, pavaizduotų žydų Šventajame Rašte, Senajame Testamente. Pasaulio Kūrėjui dažnai priskiriami tokie paklydimai, į kokius pakliūva tik menko žmoniškumo žmonės. Jau vien tai, kad visa jo kūrinija pavaizduota kaip nepavykęs darbas, labai daug pasako.

Tiesiog sukrečianti yra ir dažnai reiškiama žydų tautos neapykanta kitoms tautoms. Jie nuolatos meldžia savo Dievą, kad jas sunaikintų. Tokio meldimo pasitaiko psalmėse, kurių dauguma laikomos šventomis. Pvz., atkreipkime dėmesį į psalmės žodžius: „Laimingas, kurs nutvers ir sudaužys tavo kūdikius į uolą!“ (Iz 37, 9). Tokie žodžiai mechaniškai kartojami kaip šventi, nepamanant, kad taip skatinamas ir pateisinamas blogis žmoguje.

„Teologinis“ bandymas pateikti tokius žodžius kaip turinčius skatinamąją reikšmę yra tiesiog nenuginčijamas taip teigiančiojo pakrikimo įrodymas. Manoma esant tikintį tąjį, kuris laikosi žodžių, kalbančių apie blogį ir kartu žadinančių piktas mintis. Tikrasis Dievo žodis turėtų būti aukščiau už visus žmonių žodžius. Pagaliau būtina {196} suvokti, kad žmogus esmingesnis, sąmoningesnis tampa tik tada, kai aukojasi Dievui, atsiduoda jo apraiškai — žmoniškumui, o ne blogiui.

Krikščionių Šventasis Raštas, Naujasis Testamentas, jau yra iš esmės kitoks. Čia, pvz., sakoma: „Dievas yra Dvasia“ (Jn 4, 24), „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 16), „Mylėkite savo priešus“ (Mt 5, 44), „Kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka Jame” (1 J n 4, 16). Tačiau ir čia yra to, kas verčia susimąstyti.

Norint suprasti evangelijas, kyla keblių prieštaravimų tarp raginimų atsiduoti gėriui ir pasakojimų apie ūmumo protrūkius. Prisiminkime, pvz., figmedžio prakeikimą, dėl to, kad jis buvo be vaisių, nors jiems derėti dar nebuvo atėjęs laikas (Mt 11, 13). Morkaus ir Mato evangelijose aprašytas žemiškos gerovės ir Išganytojo Izraelio laukimas irgi subanalina Linksmąją Naujieną. Tik suvokus, kad, atsižvelgiant į to meto mąstymo būdą, pavaizduoti įvykiai turi daugiausia dvasinę prasmę, jie yra visiškai aiškūs ir suprantami.

Apie tokį suvokimą galima spręsti ir iš to, kaip Jėzus atsako į krikštytojo klausimą: „Aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena“ (Mt 11, 5). Jei čia būtų kalbama tik apie kūno negalių išgydymą, neturtėlių padrąsinimą, tai raginimai atgailauti ir rengtis Dievo karalystei būtų tik tuščios šnekos.

Tačiau dar ir šiandien Jėzaus dieviškumo įrodymu dažniausiai laikomi tik jo daryti kūniški stebuklai, o ne tai, ką jis sukėlė žmogaus sieloje. Atrodo, kad krikščioniškumas pačioje krikščionybėje yra labai apmiręs ar net visai praradęs sąmoningumą. Daugelis šitų požymių išryškėjo jau gana anksti. Šito priežastis buvo galvojimas apie valdžios siekimą. Nors krikščioniškos tautos tapo vadovaujančios žmonijai, bet kaip tik tarp jų įsisiautėjo baisiausi karai.

Krikščionybė yra aptemusi ar net apmirusi. Pažvelgę į gyvenimo būdą žmonių, laikančių save krikščionimis, pamatysime, kad labai daug jų beveik nieko neturi krikščioniško, išskyrus vieną kitą formalumą. O tai neigiamai veikia ir tuos, kurie norėtų tikram krikščioniškumui aukotis. {196} Retai kas besugeba suprasti tikrąjį Šventojo Rašto turinį.

Taip pat per mažai mąstoma apie tai, kaip žmogus turi elgtis, kad įvairialypį jo asmenybės gyvenimą tvarkytų jo esmė ir kad tai lemtų visą jo raišką. Tai, kas, siekiant šio tikslo, dar buvo krikščionių praktikuojama senais laikais, dabar nuvertinama kaip bereikalingas susilaikymas, beprasmė askezė ar net apšaukiama kaip veidmainystė. Tačiau šitie dalykai yra būtinos išankstinės sąlygos tikram religiniam patyrimui. Kai kuriose nekrikščioniškose tautose šitų dalykų dažnai primygtinai reikalaujama.

Tačiau vidiniam skaidrėjimui yra ir kitokių kliūčių, kurias daugiausia lemia labai ribotas savęs suvokimas, išryškėjąs ypač tuo, kad žmogus, sulaukęs tam tikro amžiaus, manosi esąs tobula esybė. Kuris žino, kad gyvena, turėtų stengtis sužinoti, iš kur jis yra ir kam jis yra, sąmoningėti šios paslapties suvokimui. Raginimai būti geram turės padarinių tik tada, kai iš išsivadavusios žmogaus dvasinės esmės, viso jo elgesio bus matyti, jog jis pats jau yra tapęs tobulesniu žmogumi, jog pats skleidžia gerumą, meilę, išmintį, taigi aukštesnę sąmonę ir kūrybos galią.


XI 

IŠSAMESNIO POŽIŪRIO Į ŽMONIJOS RELIGINE RAIŠKĄ BŪTINUMAS 

Dažniausiai manoma, kad žydai pirmieji pripažino Vieną Dievą, taigi žmonijai davė monoteizmą. Toks manymas paremtas nežinojimu arba nuvertinimu to, ką kitos tautos jau labai senais laikais manė apie Dievą. Žydai, kurie, kaip ir kitos semitų gentys, jau anksti buvo palinkę į daiktiškumą, Dieve beveik visuomet matė tik kūrėjo jėgą, kuri apima ir išlaiko jų tautą. Išeinant iš Egipto, faraonui vis buvo kalbama tik apie hebrajų Dievo šlovę (2 Moz 2).

Aišku, žydų Šventajame Rašte yra daug tikrų Dievo patyrimo liudijimų. Prisiminkime daugybę nuostabių pranašų žodžių ir psalmių. Tačiau Senajame Testamente vis {198} dėlto į priekį prasibrauna įvairios Dievo sampratos, kurios jam priskiria nelabai kokio žmogiškumo bruožų. Kai kurie iš jų krinta šešėliu ir Naujajame Testamente.

Aiškiau įvertinti tai, kas šiuose raštuose pasakyta, galima geriau susipažinus ir su nekrikščioniškų tautų Šventaisiais Raštais. Anksčiau apie tai niekas nemąstė. Tik XVIII ir XIX a., o ypač pastaraisiais šio amžiaus dešimtmečiais labiau buvo susipažinta ir su nekrikščioniškomis religijomis. Lyginamosios religijos mokslas pamažu tampa vis reikšmingesnis. Jis padeda visai kitaip pradėti vertinti nekrikščioniškų tautų tikėjimus. Tai turėtų skaidrinti ir kai kurių krikščionių pažiūras.

Tapo visai aišku, kad religija, vidinis atvirumas Dievui, laikytina pagrindiniu Žmoniškumo bruožu ir kad tai reiškiamas įvairiais būdais ir yra skirtingo gyvumo. Žinomiausiame indų Šventajame Rašte — Bagavadgitoje — sakoma: „Kokiu tik būdu žmonės Man artinasi, taip aš juos priimu. Mano yra kiekvienas takas, kuriuo žmonės iš visur atkyla“ (4, 11)*. Indų Šventuose Raštuose yra svarbių nurodymų, skirtų šiam artinimuisi prie Dievo. Labai krinta į akis tai, kad, palyginti su Senuoju Testamentu, Bagavadgitoje visai nekalbama apie blogus poelgius.

—————

* Lietuviškas vertimas Vydūno. — Red.

—————

Taip pat labai keistai atrodo, kai Biblijoje kalbama tik apie Dievo žodį, kartu žinant, kad Senajame Testamente pateiktoms istorijos žinioms labai ryški Babilono įtaka, o šis savo ruožtu daug ką perėmė iš šumerų. Aiškinimas, kad pasaulis sukurtas elohimų, taigi daugelio, visiškai atitinka tai, ką skelbė šumerai, kai jie aiškino, kaip dieviškieji genijai sukūrė pasaulį ir jį vis dar tebekuria, kad nuvestų prie paslaptingos jo baigties. Pasakojimas apie pasaulinį tvaną Senajame Testamente pažodžiui paimtas iš babiloniškojo Gilgamešo epo. Tik vardai šiek tiek pakeisti ir nepaminėti kregždžių išskridimas ir grįžimas.

Bet ir Naujajame Testamente yra daug dalykų, apie kuriuos jau kur kas anksčiau buvo skelbiama Egipte ir Indijoje, pvz., pasakojimas apie karaliaus, bijojusio prarasti sostą, įsakymą žudyti kūdikius Betliejuje, senovės indų pasakojimai apie tokius pat stebuklus, kokie aprašomi {199} ir Evangelijose; mergaitės prikėlimas iš numirusiųjų, 500 žmonių pamaitinimas (tačiau ne (!) 5000) keletu kepalų duonos ir dar daug kitų. Evangelijose kai kurie dalykai perimti iš įvairių šalių ir susieti su vienu Išganytoju.

Istorinis įvykis Golgotoje labai primena senojo Egipto misterijas. Šiose norėta simbolizuoti žmoniškumo tapsmo atsiskleidimą. Buvo kalbama apie Dievo apreiškimą gryname, skaisčiame žmoniškume. Apie tai sakoma ir Angelo Sileziečio raginime: „Tu turi buti Marija ir pagimdyti savyje Dievą“. Šis dieviškumas žmoniškume yra pavergiamas smurtu, t. y. prikalamas prie kryžiaus pavidalo žmogaus kūniškumo ir jame miršta. Taip praradęs gyvybę, jis patenka į pragaro būseną, iš kurio po to vėl kyla į dvasios dangų ir iš čia, iš beribio dieviškumo, teisia dvasiškai mirusius ir gyvuosius, kad reikštųsi dieviškasis gyvumas žmonijoje.

Taip butų galima aiškinti paskutinį krikščionių tikybos išpažinimo išdėstymą, kartojamą nuo 869 m. Konstantinopolio susirinkimo. Ten sakoma: „Kentėjo prie Pontijaus Piloto, prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas, nužengė į pragarą, trečią dieną kėlėsi iš numirusių, įžengė į dangų, sėdi Dievo Tėvo dešinėje, iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“.

Kyla klausimas, kas palaidotas ir kas nužengė į pragarą. Palaidotas turėtų būti lavonas, kuris negali nužengti į pragarą ir įžengti į dangų, taigi nuo jo atsiskyrė esybė, dvasingumas. Išganytojas juk negali būti tik lavonas. Jį reikia suvokti kaip Dievo apsireiškimą, dvasinę esybę, kuri galėjo pažadėti: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).

Krikščionių tikybos supratimą nusakančių žodžių aiškinimas remiantis egiptietiška medžiaga gali kam nors kelti abejonių. Tačiau kaip tik šiuo požiūriu šie žodžiai tarsi įgytų prasmę ir turinį ir taip būtų išvengta mechaniško jų kartojimo. Juos tariantys žmonės tada galėtų savo viduje patirti nors rusenantį supratimą. Pranyktų dvasinis apdujimas. Dievo apsireiškimas žmoniškume taptų apčiuopiamas.

Tuomet būtų mažiau galvojama apie Kristų kaip apie laike egzistavusį žmogų, o daugiau — apie jo tiesioginį {200} dvasinį buvimą dabar. Yra graudu, kai kartais bažnyčioje sakoma: „Mes randame Jėzų tik Evangelijose“. Žinoma, tai irgi turi savo prasmę. Bet čia aiškiai neturimi galvoje žodžiai: „Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai tikrai liudija už mane“, ypač kas sakoma toliau: „Bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą“ (Jn 5, 39; 40). Čia reikėtų turėti galvoje, kad atėjimas pas Jį reiškia, kaip tai galėtų įvykti.

Kad egiptietiškas mąstymas ir patyrimas veikė krikščionių Evangeliją, rodo ir kai kurie paveikslai iš ankstyvojo krikščionybės laikotarpio. Pvz., viename vaizduojama, kaip Dievas Tėvas laiko po savimi žmogaus sūnų ant kryžiaus. Katalikybės Marijos kultą dar aiškiau galima pripažinti kaip egiptiečių Izidės kulto tęsinį. Ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu Izidės šventyklos buvo dažnos tiek Romoje, tiek ir kitose Romos imperijos vietose. Krikščioniškuose Marijos paveiksluose, pvz., tapytuose Rafaelio ir kt., aiškiai pakartojama tai, ką vaizdavo egiptiečiai, piešdami Izidę su Horu-vaiku.

Išsamesnis požiūris į žmonijos dvasinį gyvenimą leidžia prasmingiau paaiškinti įvairių tautą dievų kultus. Kalbama, jog šis garbinimas dar Šiandien praktikuojamas ir krikščioniškų tautų, tik, žinoma, tie dievai dabar kitaip vadinami. Kas senais laikais buvo dievai ar tautos dievybės, šiandien yra suprantami kaip gamtos jėgos ar tautai būdingos savybės. Iš jų, kaip anksčiau iš dievų, tikimasi pagalbos, net priešų sunaikinimo, žinoma, kai ir pačių žmonių sugebėjimai daug reiškia. Tik šiandien gamtos jėgos dažniausiai laikomos negyvomis Ir nesąmoningomis, nors jų veikimas yra prasmingas. Anksčiau jas garbino kaip sąmoningai kuriančias būtybes. Tačiau kur vyrauja išsamesnis požiūris, galima jas ir pažinti.

Geriau susipažinus su senųjų tautų religiniais mokymais, daugiau ar mažiau paaiškėja, kad juslių pasaulyje veikiantys dievai visur traktuojami kaip vienas dievas, kaip jų tėvas. Žmonija visuomet ilgėjos Vieno, iš Kurio ir Kuriame viskas yra.

Apie tai būtų galima daug kalbėti. Bet reikia pasitenkinti mažu, tuo, kas vis dėlto yra reikšminga. Aisčiai, taip pat vadinti ir baltais, buvo paskutinė iš Europos tautų, {201} kurios pripažino krikščionių mokymą ir papročius. Tačiau jie nesipriešino jų skelbimui. Todėl ir lietuvių valdovo Gedimino dvare apie 1330 metus galėjo būti popiežiaus nuncijus iš Romos. Šis nuncijus rašė apie valdovą, jog jis atsisakęs krikštytis motyvuodamas tuo. kad kiekviena tauta garbina Dievą savaip, tačiau Dievas yra vienas, o tie, kurie save vadina krikščionimis ir net yra dvasiškiai, elgiasi nežmoniškiausiai. Ir visas Vakarų kraštas buvo nustebęs, kad Dievas visur turįs būti tas pats (Schiemann, Rusija).

Amerikoje indėnai vėliausiai „tapo krikščionimis“. Vienas iš jų, Ohiyesa (Charles Alexander Eastman), neseniai rašė apie „indėno sielą“ ir pažymėjo, kad jo tauta garbina Didžiąją Paslaptį kaip Vieną, kaip Galutinybę būtyje.

Išsamesnis ir turiningesnis žvilgsnis į įvairių tautų religinę praktiką galimas tik tada, kai jo nevaržo ir nekliudo išankstinis nusistatymas, o ypač kai suvokiama, kad visa būtis ir visi jos vyksmai yra nulemti dieviškos išminties, gerumo ir galios. Reikia nuolat sau pačiam kartoti, kad tai įmanoma tik dėl vidinio patyrimo, kuris įgyjamas atsidavus Didžiajam Slėpimui, dvasiai, meilei ir valiai.


XII 

SVARBIAUSIA, KO REIKIA ŠIUOLAIKINIAM ŽMOGUI 

Visuotinai tikima, kad žmonija šiuo metu yra pasiekusi aukštą žmoniškumo susiformavimo lygį. Juk negalima nuneigti, kad individualiai sąmonei būdinga kažkas ypatingo, t. y. didesnis sutelktumas ir skvarbumas.

Tačiau daug esmingo žmogus ir prarado. Ypač aiškiai tai parodo šiandien praktikuojamas gydymo būdas. Senovėje gydydavo dvasiniai žmonių vadovai. O po to pradėta šalinti ligos reiškinius, ypač atkakliai tai darė didysis Hipokratas, kaip jį savo raštuose vadina Hansas Muchas. {202} Šitaip, tik dar stipriau, gydoma iki šio laiko, šiuo tikslu net daromi mechaniški įšvirkštimai į gyva organizmą, o jie, nors tariamai ir stimuliuoja gyvybinius procesus, iš esmės paralyžiuojamai veikia labiau negu gaivinamai.

Senovės gydymo meno kitoniškumą sudaro tai, jog anuomet buvo siekiama dvasinio brendimo, aukštesnio žmogaus esmės sąmoningumo tam, kad žmogus, tinkamai gyvendamas, išvengtų galimų susirgimų, šiuo metu tik tarp kitko nurodoma į tai, kas būtina norint išsaugoti kūno ir sielos sveikatą. Apie tai, kaip pasiekti savo esmės reikšmingumą, visai nemąstoma. Vadinamoji savitaiga yra tik neaiškus bandymas padėti sau pačiam. Labai liūdna, kai tokiems, kurie siela kenčia, kartais netgi patariama griebtis narkotikų, pvz., rūkymo ir pan. Aiškiai neturima jokio supratimo apie tai, kas turėtų būti svarbiausia žmogaus gyvenime.

Toks nesupratimas būdingas net šiuolaikiniam auklėjimui ir lavinimui. Beveik išimtinai stengiamasi suteikti tik įspūdžių ir žinių. Jaunimui tai primetama dažnai labai smarkiai, Žmogus paverčiamas indu visokiems turiniams, kuriuos, patekęs į visuomenę, turi vėliau išpilti. Nemanoma, kad kiekvienas žmogus su aplinka turėtų santykiauti kaip kūrybos galia. Jaunimas visiškai nemokomas prasmingo gyvenimo būdo, kurio negali pakeisti tam tikri įkalami „įsakymai“. Religiniai raginimai bažnyčioje taip pat yra ne daugiau kaip visokių, nors ir labai gerų, žodžių kartojimas.

Apie tokį žmogaus esmės atsiskleidimą, kokio buvo siekiama senųjų tautų misterijose, apie kokį buvo kalbama evangelijose kaip apie žmogaus naująjį gimimą iš vandens ir Dvasios (Jn 3, 5) ir koks apibūdinamas kaip vidinis nuskaidrėjimas ir sąmoningumas, rimčiau vos tepamąstoma. Juk tik šitoks atsiskleidimas ir sudaro žmogaus būties prasmę. Tačiau žmogus pats privalo prisidėti prie jos įgyvendinimo.

Šis įgyvendinimas prasideda tada, kai žmogus prieš reikšdamasis parimsta savyje. Kūrėjo gerumas ir galios šito laukia. Žmogaus savimonės buvimas jas įgalina veikti. Šiose galiose žmogus gyvena. Jis gali jas jausti, suvokti savo gyvenimo prasmę ir pasirengti saviraiškai. {203}

Tada jau ypač aiškus tampa jo būties išskirtinumas. Jis pastebi, kad, gyvendamas kūnu, kartu jis yra ir įvairiose kitose gyvenimo srityse. Kūniškumas jam padeda skleisti patyrimą. Tačiau daugiausia jis gyvena jausmų ir minčių srityse. Gyvenimą kiekvienoje iš šių sričių reguliuoja tam tikri dėsniai. Šiems dėsniams pavaldus ir žmogus su savo esme. Jis neturi neribotos laisvės. Jam reikia ją įgyti. Tam jis turi paisyti dėsnių ir pagal juos veikti. Jeigu jis jiems priešinsis, turės kentėti arba net bus išstumtas iš jų veikimo sričių ir jam reikės mirti.

Kiekviena iš šių sričių turi jai būdingą paskirtį. Kūniškumu didinamas ir stiprinamas gyvybiškumas, o kai susidaro gemalai, dauginami gyvybės reiškiniai. Jausmų gyvenime ši paskirtis slypi įvairių nuotaikos būsenų svyravimuose, mąstymo srityje — aiškiose, sąmonės nušviestose mintyse, kurios juslių pasaulyje turi virsti tikslingais veiksmais.

Žmogus jaučiasi esąs kuo glaudžiausiai susijęs su šių paskirčių vykdymu. Tačiau, be jų, žmogui labai svarbu dar yra padaryti kuo reikšmingesnę savo esmės reiškimosi būtyje prasmę. Bet apie tai labai retai mąstoma. Dauguma žmonių, kad ir skirtingai, yra dar pernelyg pavergti jų asmenybėse veikiančių gyvenimo sričių, nors kiekvienas savaip ir stengiasi joms priešintis.

Todėl jie dažnai patenka į tokią padėtį, kai jų esmę užvaldo pažmoniškumo sričių jėgos. Kas per daug atsiduoda kūniško gyvenimo paskatoms, tą jos nugali, šiam beveik nenutuokiant, kad jis pats tam jas įgalino. Žmogui tada atrodo, kad visos būties turinį sudaro kūno gyvenimas. Kūno gyvenimas vyrauja ir ne tik dėl valgymo ar gėrimo. Kūniški gyvybiškumo procesai, kurie gamina gyvybės daigus, padidina ir kūno gyvybingumą. O tai žmogų veikia taip, kad intymūs santykiai su kita lytimi jam teikia aukščiausio gyvenimo pojūtį. Vartojant įvairius skanėstus, nenatūraliai maitinantis, irgi pažeidžiamas gamtiškumas.

Žmogus dažniausiai būna pavergiamas tik todėl, kad pats sukuria tam prielaidas, kai sąmonę kreipia į kūniškus poreikius ir paskatas ir taip juos stiprina. Prie jų nuolat prisišlieja jausmai ir net mintys. Taigi prieš žmogų stoja visa pažmoniškumo jėgų armija. {204}

Jausmai ir mintys yra saviti žmogaus, kaip tik jo sąmonės, kūriniai. Aplinkos jogos, kurios veikia jusles, sukelia tam tikras paskatas. Jas žmogus sutinku savo sąmone vidinėse gyvenimo srityse ir susikuria visokias naujas didesnio gyvumo būsenas bei bangavimus. Taip kyla norai, troškimai, aistros. Taip žmogus susikuria ir vaizdinius bei mintis.

Kaip jau minėta, kiekvienoje iš šių sričių veikia tam tikri dėsniai, nuo kurių priklauso visa žmogaus raiška ir kurie ją riboja. Dabar nuo jo priklauso, kaip jis išsivaduos iš šios priklausomybės. Jis gali sustiprinti šių dėsnių veikimą, pasiduodamas jo asmenybėje glūdinčių gyvenimo sričių reikalavimams, o susilaikydamas gali visa palikti natūralios būsenos.

Kai kurie mąstytojai kalba apie žmogaus valios laisvę ir net tiki, kad gyvūnas esąs nelaisvas. Tačiau gyvūnas gyvena ir veikia visiškai išskleisdamas savo rūšies esmę. Tuo tarpu žmogus leidžia save pavergti tai kūniškumo reikmėms bei impulsams, tai jausmų gyvenimo sukeltoms būsenoms, tai net kieno nors primestoms mintims. Visiems šiems dalykams egzistuojant, pats žmoniškumas atrodo kaip jų šešėlis.

Žmogaus valią reikėtų suprasti kaip nuo tam tikros minties priklausanti jo esmės veržimąsi gyventi. Tačiau kai į priekį ryškiai prasiveržia kūniškumo bei jausmų gyvybė, iš žmogaus valios nieko nebelieka.

Žmogaus esmė su jos veržimusi gyventi į būtį patenka Kūrėjo valia ir turi persmelkti ir peršviesti visas jo asmenybės gyvenimo sritis. Kūniškumas su savo gyvenimu lieka žmogui iš tikrųjų visuomet lyg paslėptas už šydo. Vis dėlto kūnas yra Kūrėjo dovana, ir jis žmogui turi būti įvairių patirčių ir reiškimosi priemonė. Todėl jį reikia iš tikrųjų žmoniškai prižiūrėti.

Kūno nereikėtų nei lepinti, nei kankinti. Įvairūs skanėstai bei nuodai sukelia liguistas būsenas. Šitaip pažadintas jaudulys patiriamas kaip pagyvinimas, po kurio būna ir jausmų gyvenimo pakilimas. Tačiau visa tai, pasirodo, apgaulė. Greitai ateina persisotinimas, kuris jaučiamas kaip didesnis ar mažesnis nemalonumas. Kūno gyvenimo srityje naudingiausia yra tai, kas paprasčiausia ir natūraliausia. {205}

Jausmų gyvenime žmogus jau aiškiau reiškiasi kaip kūrėjas. Aplinkos veikiamas, jis susikuria įvairiausias būsenas, bet jis turi taip daryti, kad galėtų būti savo kūrinių valdovu ir nebūtų jų, kaip ir savo norų bei geismų, pavergiamas. Jis visuomet turėtų rūpintis skaidriomis, šviesiomis būsenomis ir vengti tamsiųjų, kurioms užsibuvus šios įgyja pavergimo galią.

Ypatingos reikšmės žmogui turi jo minčių gyvenimas. Čia jis aiškiausiai atskleidžia savo kūrybinę veiklų. Kiekviena žmogaus sukurta mintis yra tarsi strėlė, nešanti jo liepsną į aplinkinį pasaulį. Ir kai ši veikla dar yra apsunkinta jausmų būsenų ir kūniško gyvenimo ypatumų, ji tuo geriau pavyksta, kuo stipriau sąmonė apšviečia mintis. Kad tai pasisektų, reikia stengtis. Perimant kitų sukurtas mintis, reikėtų jas gerai permąstyti, kad jos neįgautų visa nulemiančios galios.

Iš visų šitų aiškinimų aiškėja, kad žmogus privalo valdyti visų jo asmenybėje veikiančių gyvenimo sričių apraiškas. Visada jis turi veikti labai sąmoningai ir labai atidžiai. O tai geriausiai pavyksta esant kiek įmanoma budresnei savimonei. Tada žmogus būna susivaldęs ir gabesnis.

Tačiau esant kaip tik tokiai dvasinei būsenai, labai svarbu yra įtvirtinti esmės ryšį su Didžiuoju Slėpiniu. Tik tada jo reiškimasis žmoniškume bus gyvas ir darys žmogų tikrai esmingą. Žmogus tada galės skleistis savo esme ir bus laisvas nepaisant visų jo asmenybės suvaržymų. Jo pasakymai bus tokie, kaip pataria žodžiai: „Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms!“ (Kol 3, 23) [2].

Taip jis pasiektų šį tą ne tik sau, bet ir savo artimiesiems ir net aplinkiniam pasauliui. Kadangi jau iš kiekvieno žmogaus kažkas kaip kokie burtai sklinda į aplinkinį pasaulį, tai ypač didelį poveikį šiam pasauliui daro tokie žmonės, kurių žmoniškumo esmė yra labiau atsiskleidusi. Jų pavyzdys patvirtina teisingumą žodžių: „Kas mane tiki,— kaip Raštas sako,— iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės“ (Jn 7, 38).

Ši mintis bus aiškesnė, jei pasakysime, kad iš kiekvieno žmogaus, kuris savo esme atsiduoda Dievo apreiškimui ir Jame gyvena, į aplinką spinduliuoja dvasios šiluma {206} ir dvasios šviesa. Ne tik jo išorinis taurumas, ne tik žvalumo teikianti jo nuotaika ar kerinti jo minčių šviesa, bet ir tylus jo esmės švytėjimas veikia žmogų, kuris su juo bendrauja.

Iš žmogaus, kurio žmoniškumas pakankamai atsiskleidęs, visuomet sklinda kažkas, kas žadina kitų esmingumą, verčiantį kiekvieną vis daugiau žmogumi tapti. Ir veikia čia ne tiek pasakytas žodis, ne sergėjimas nuo pikto ar raginimas daryti gera, bet pats esmingo žmogaus buvimas. Jis yra tarytum šventykla su niekad negęstančia šviesa, paslaptingai skleidžiančia galias, kurios, lyg gaivinantis gėlės aromatas, gyvina kitų dvasingumą.

Pamokymai, kurių laukiama iš tokių žmonių, niekados nebus peikimai ar net ryšių su velniu atskleidimai, bet jie padės atsiduoti Dievui, iš kurio visa yra ir kuris teikia palaimą kiekvienam jam atsidavusiajam. Taip kiekviena karta išreiškiama žmogaus gyvenimo prasmė. Apie tai turi nuolatos mąstyti ypač tas, kuris turi ypatingų uždavinių visuomenėje. Jis turi padaryti viską, kad taptų kuo esmingesnis.


 XIII 

REIKŠMINGOS PASTANGOS SIEKIANT DIDESNIO SĄMONINGUMO 

Iki šiol kalbėjome daugiau dėmesio kreipdami į savęs pažinimą ir atsidavimą Didžiajam Slėpiniui. Tačiau apie tai reikėtų dar šį tą pasakyti. Šiuo metu labiau negu kada nors žmonija stengiasi įsiskverbti į juslių pasaulį, kad jį valdytų. Tačiau tikroji žmogaus gyvenimo prasmė yra tapti gyvam ir sąmoningam dvasingume, Dievo karalystėje, kaip aiškina visi religiniai mokymai, tapti sąmoningam Dieve, Didžiajame Slėpinyje, ,,iš kurio, per kurį ir kuriame yra visa“.

Tačiau atrodo, jog daugelio dabarties žmonių šitai visai nedomina. Todėl reikėtų dažnai ir primygtinai apie tai kalbėti, bet taip, kad kiltų gyvos paskatos šito siekti, {207} kad būtų suprantama šiuolaikiniam mąstymui. Senesniais laikais žmonės tokiems dalykams buvo daug atviresni. Buvo daug pasakyta ir parašyta, ką žmogus turėtų daryti, kad patirtų tokią malonę. Nors kai kas čia jau apie tai pasakyta, norėtųsi dar šį bei tą iš krikščioniškų ir nekrikščioniškų mokymų savaip perteikti.

Pirmiausia pažymėtina, jog iš pat pradžių krikščionybė, o dar anksčiau ir nekrikščioniškos tautos reikalavo labai drausminti save, kas buvo ypač svarbu vidiniam brendimui. Tik reikėtų suprasti, jog tai reiškia, kaip jau buvo kalbėta, visų asmenybės gyvumo apraiškų ribojimą ir valdymą remiantis dvasine esme. Visa, ką žmogus daro, turi būti pradedama apdairiai. Visada būtina susilaikyti, taip pat ir kalbant. Galėjimas tylėti senais laikais buvo vidinio susitvardymo požymis. Esmė žmogaus, kuris gali tylėti, yra nepriklausoma.

Dar labai svarbu, ką nors išgyvenant ar darant, išlaikyti vidinį aiškumą ir šviesumą. Visų pirma tai priklauso nuo sugebėjimo valdyti visokius geismus ir aistras. Jos užtemdo visą vidinį gyvenimą. Žmogus turi pakilti virš jų. Tuomet bus neįmanomas palaidumas. Taip stengiantis, žmogaus esmė, jo Aš, laimi sąmoningumą. Gerai kūno savijautai labai padeda tiesi laikysena. Tokios laikysenos reikia ir dvasiai. Čia ji yra savęs jautimas viską apimančiame ir Visur veikiančiame. Tuomet matome, kad visas vyksmas yra Juo pagrįstas. Visi menkiausi dalykai, visi gyvi reiškiniai suvokiami kaip kylantys iš Kūrėjo valios ir galios. Todėl pradedama gerbti kiekvieną esmę, o ypač žmogaus, nors šis ir pasitiktų su pykčiu bei priešiškumu. Nieko nėra paties savaime, o visuomet viskas yra tik iš Kūrėjo valios. Kuris taip save regi būtyje, tas kartu tampa tvirtesnis bei skaidresnis ir savo esme. Viso vyksmo, kaip kylančio iš Kūrėjo valios, vertinimas žmogų pakelia iki jos.

Žmogus kartu mokosi svarbesnėse už kūniškumą gyvenimo srityse kvėpuoti išvien su savo siela. Prisimintina, kad visos gyvos būtybės gyvena kvėpuodamos tą patį orą ir todėl yra susijusios viena su kita. Ši sąsaja tuo artimesnė, kuo gyviau suvokiama vis esant Kūrėjo valioje. Tačiau kūno kvėpavimas yra daug svarbesnis, negu paprastai manoma. Yra tiesiog nuostabu, kaip netgi tariamos {208} kultūros žmonės, nė kiek nesusimąstydami, šį gyvenimo elementą sau ir kitiems žaloja rūkydami.

Kūno gyvenimas yra visiškai neįmanomas be gryno oro. Kuo giliau jis įkvepiamas ir kuo labiau iškvepiamas, tuo stipriau pats žmogus įsitvirtina, o ne kūniškumas, bet ir šis tampa pajėgesnis tarnauti iš vidaus gelmių kylančioms apraiškoms. Visus mažiau žinomus gyvybiškai svarbius kūniškumo veikimo taškus, giliau kvėpuojanti galima įsiūbuoti. Oras yra visų reikalingiausias kūno gyvybei išlaikyti.

Kad ir kokie svarbūs būtų minėti dalykai, tačiau dar didesnę reikšmę didesnio sąmoningumo tapsmui turi visų vyksmų aiškinimasis mintyse. Kiekvienas bent kiek mąstantis žmogus žino apie nuolatinį daugiau ar mažiau gyvą savo minčių šaltinį. Jos yra beveik nesulaikomos. Bet žmogus turi išmokti jas valdyti. Tai pavyksta, kai sustojama prie vienos vienintelės minties ir ji gerai apmąstoma, kiek galima aiškiau sąmonės peršviečiama. Žinomo čia labai svarbu, kokios rūšies yra mintis. Ta, kuri yra apimta noro, geismo ar baimės, labai greitai žmogų pavergia. Tokios reikia atsikratyti. Prie minčių apie tai, kas nepataisoma, niekada nereikia grįžti. Ilgiau sustoti reikia tik prie didesnės prasmės minčių. Melo reikia apskritai vengti. Jis yra tikrai žinomo dalyko neigimas ir trikdo vidinį aiškumą.

Visi šie dalykai, atrodo, yra nežinomi ir vadinantiesiems pamaldiesiems. Jie beveik dažniau yra apimti minčių apie velnią negu apie Dievą. Todėl jiems patartina tylia malda pamąstyti, kas yra Gėris. Meilė. Tiesa, ką reiškia Dievo ieškojimas, Dievo karalystė, sekimas Kristumi, susitaikymas su Dievu, nuodėmė ir kaltė, atleidimas ir išganymas. Yra ir daugiau panašių į tam tikras mintis nukreipiančių žodžių. Iki šitų minčių kai kurie žmonės neprieina, nes pasitenkina tik nuogais žodžiais. O yra svarbu atskleisti jų turinį. Tai yra įmanoma tik ramiai, tyliai susikaupus. Ir tada pamažu aiškėja vidinis šviesesnis ir didesnis sąmonėjimas.

Pagaliau paminėkime šį tą iš labai senų laikų, kaip tik patarimą atsisieti kuriam laikui nuo visų minčių, pakilti virš jų plūdimo srities. Taip yra pasiekiama vidinė tuštuma, o po jos greitai — nuostabi tyla. Kai pavyksta {209} nuslopinli plūstančių minčių šauksmus ir galimu nurimti tyloje, žmogus tada įgyja daugiau vidinių ramsčių ir tampa sąmoningesnis.


XIV 

NUO SENO VISOS ŽMONIJOS PRAKTIKUOJAMAS ARTINIMASIS PRIE DIEVO MALDA

Žmogaus sąmonėjimas yra tarsi pakartojimas aukštesnėje būties srityje to, kas žemėje sukeliama veikiant saulės jėgoms, t. y. šviesos susidarymui. Tai, kas iš aplinkinio pasaulio paveikia žmogaus jusles, į juslių pasaulį pašaukia jo sąmonę. Tai, kas jį pasitinka iš būties gelmės, daro jį sąmoningą jos atžvilgiu. Tik jis turi būti nuolat į ją atsigręžęs, kad pasiektų aukštesnį sąmoningumo lygi.

Nuo seniausių laikų žmonės praktikuoja tai, kas vadinama malda ir kas buvo suprantama kaip tikėjimo išreiškimas, kaip atsidavimas Didžiajam Slėpiniui, kuriame yra visa būtis. Būtinąjį pamaldumą buvo stengiamasi sukelti prie gamtą pamėgdžiojančio arba prie susigalvoto kūrinio. Įvairios tautos jų turėjo skirtingų — nuo totemizmo iki pat teizmo.

Vienos tautos turėjo tikrus gyvūnų paveikslus, kitos — sukurtas žmonių figūras. Indai turi Brahmos figūrą, kuri iškilusi iš lotoso žiedo. Krikščioniškos tautos jau daugiau kaip tūkstantmetį meldžiasi prie ant kryžiaus prikalto, skausmuose mirštančio žmogaus figūros, o anksčiau, kartais dar ir dabar — prie avinėlio paveikslo. Tačiau dažnai meldžiamasi ir prie moters su vaiku ant rankų, ,,Dievo Motinos“, paveikslo, lygiai taip. kaip meldėsi senieji egiptiečiai prie deivės Izidės su vaiku Horu paveikslo. Žydai pamažu susikūrė simbolinius ženklus.

Visi tokie vaizdiniai kūriniai nepadaro maldos tuo, kuo ji turėtų būti. Palikus nuošalėje juslių vaizdinius, ji turėtų būti kreipimosi į vidų, dvasingumo išraiška. Tai rodo ir žodžiai (Mt 6, 6), kurie ragina melstis „savo Tėvui, esančiam ten, slaptoje“. Tai nėra toks lengvas dalykas. {210} Greitai malda tampu tik žodžių kartojimu. „Širdis lieka toli nuo Dievo“ (Iz 29, 13). Prie Jo priartėjama, kai Jis šlovinamas „dvasia ir tiesa“ (Jn 4, 24). O tai reiškia vidinį susikaupimą ir šventąją tylą.

Tačiau daug priklauso ir nuo to, dėl ko meldžiamasi. Malda gali būti išreikšta padėka, didelė pagarba, taip pat prašymai, kad Dievas patenkintų įvairius lūkesčius, išklausytų skundus dėl vargų ir pagalbos prašymus. Visa tai įvairiais budais ir kūno laikysenomis prakukuojama nuo neatmenamų laikų. Esminis dalykas čia yra visiškas vidinis aukojimasis ir atsidavimas Visagalybės gerumui.

Mato (6, 9—13) ir Luko (11, 2—4) evangelijose pateikta pavyzdinė malda turėtų būti ne tik kalbama ir apmąstoma, bet ir vidujai išgyvenama. Ir ne tik kartais. Ji visuomet turėtų būti sieloje. Pagaliau visas gyvenimas turėtų būti šitokio turinio malda, tai nurodoma ir Pirmajame Laiške Tesalonikiečiams („Be paliovos melskitės!“ 5, 17) [3] ir Laiške Kolosiečianis („Būkite ištvermingi maldoje, budėkite su ja dėkodami“ 4, 2).

Dažnai patiriama, jog malda neišgirstama, nors kartais įvyksta ir stebuklų. Viskam reikėtų pritaikyti žodžius: „Kiek dangus aukštesnis už žemę, tiek ir mano keliai aukščiau už jūsų kelius“ (Iz 55, 9). Kiekviena nuoširdi malda visada ką nors teikia. Be paliovos besimeldžiantis tampa kitoks. Jo esmė tampa turtingesnė ir skaidresnė. Jame tarsi pateka saulė. Vis aiškiau jaučia, kad jis „yra spindulys iš Amžinosios šviesos“. Ir visa būtis bei jos reiškiniai ir vyksmai, visas žmogaus gyvenimas bei jo apraiškos tampa prasmingi.

Sapnus primenantys įsivaizdavimai apie atsiskyrimą nuo Dievo, apie tai, ką reikštų nuodėmė, kaltė, bausme, atleidimas, išganymas. Dievo rūstybė ir susitaikymas, tampa aiškiu pažinimu. Pasidaro aišku, kad nuslydimas į nežinojimą dėl savo buvimo Dieve jau yra atsiskyrimas nuo Jo, kad nuodėmę reikia suprasti kaip vis tvirtesnį prisirišimą prie kūniško gyvenimo ir kartu kaip vis labiau didėjantį nusigręžimą nuo Dievo, kad iš to išplaukia visokie paklydimai ir būties pajautimo sutrikimai, dėl kurių pažeidžiamas ir sukruvinamas tiek vidinis, tiek išorinis žmogaus gyvenimas. Todėl atrodo, lyg žmogus būtų nubaudžiamas. {211}

 

SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS 

Švaistymai šiuo metu viešpataujančios dvasines sumaišties akivaizdoje

Originalo pavadinimas „Befangenes und geläutertes Menschentum (Erwägungen hinsichtlich der gegemvärtig herrschenden geistigen Wirrnisse)“. {417} Versta iš autorinio mašinraščio, gauto iš asmeninio Br. Kviklio archyvo. Verte Janina Andriuškevičiutė.

1. Originale klaidingai nurodomas laiško skyrius: ne 13, o 19.

2. Originale klaidingai nurodomas eilutės numeris: ne 17, o 19.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas SUVARŽYTAS IR NUSKAIDRINTAS SĄMONINGAS ŽMONIŠKUMAS