Trečiadienis, Spa 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI JO AMŽIAUS IR ISTORIJOS TARPSNIUOSE

ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI JO AMŽIAUS IR ISTORIJOS TARPSNIUOSE - 8. Atbudimas išoriniam pasauliui

8. Atbudimas išoriniam pasauliui 

Vis intensyvesnis kūniškojo pavidalo sužmoginimas vyko tik pamažu, iš vienos kartos į kitą. todėl tai nebuvo pastebima. Dar ir šiandien tai galime laikyti kūrybiniu procesu. Bet kai kuriuose žmonėse tai išryškėja anksčiau ir pamažu vis aiškėjo tam tikrose žmonijos dalyse.

Kuo labiau žmogaus esmė buvo atsidavusi kūnui, tuo įdėmiau ji žiūrėjo kas jame dedasi. O paskui buvo stengiamasi susikurti iš aplinkos poveikio pojūčiams visokių vidinių būsenų ir turinių. Tačiau iš pradžių tam nebuvo visiškai atsiduodama, o buvo pasitenkinama tuo, kas susiformuodavo žmogaus viduje iš paviršutiniškų sugebėjimų. Vis dar tebebuvo puoselėjamas stipresnių poveikių jutimas.

Visa tai galime aiškiai pamatyti iš to, ką skelbė senovės indų, persų, kinų ir dar kitų tautų mokymai ir kas iš jų išliko iki mūsų dienų. O indams stimulą, matyt, davė dravidai. Vakarams ypatingą reikšmę turėjo šumerai, gyvenę Eufrato ir Tigro tarpupyje. Tai, ką jie pasiekė, panaudojo {263} akadai, o paskui ir babiloniečiai, iš ten viskas buvo perduota toliau į vakarus gyvenančioms tautoms, per Palestiną pasiekė net ir Egiptą, kuris savo ruožtu jau ir pats buvo gerokai pažengęs ta pačia kryptimi.

Jeigu Azijos vakarinėje dalyje pirmiausia taip buvo veikiamos semitų gentys, tai, antra vertus, ypatingą reikšmę turėjo tai, ką indai ir persai perdavė graikams. Žinoma, daug kas čia gyva buvo iš Mikėnų laikų. Tačiau tokie graikų mąstytojai iš Azijos vakarinių pakraščių kaip Talis Miletietis (apie 840 prieš Kristų), Anaksimandras Miletietis (610— 547 prieš Kristų), Anaksimenas Miletietis (588—525 prieš Kristų), Heraklitas (apie 544—apie 483 prieš Kristų) buvo kaip nors paveikti Indijos ir Persijos. Aišku, iš jų kiekvienas savaip skelbė, kaip pabundama čia-būčiai: per vandenį, begalybę, orą ir ugnį.

Kiti, kaip Solonas (apie 600 prieš Kristų), Pitagoras (apie 582—507 prieš Kristų), daug ką perėmė ir iš Egipto, bet jau daugiau per orientaciją į jusnių pasaulį. Pitagoras, kaip žinoma, buvo buvęs ir Indijoje ir ten daugeliui išmintingu tapęs.

Šito rezultatas buvo tas, kad Graikija savo dvasine laikysena įgijo lemiamą reikšmę didžiajai žmonijos daliai, o jos įtakos atgarsių dažnai pasitaiko dar ir šiandien. Svarbu buvo ir tai, kas atsirado žydų kultūroje dėl Egipto ir Babilono kultūrų tarpusavio sąveikos.

Semitų gentyse turbūt anksčiausiai buvo galima pamatyti žmonijos polinkį į daiktų pasaulį. Jų atstovai labiau už kitas tautas buvo atsidavę procesams, vykstantiems kūne, instinktams ir kūno malonumams. Tai rodo jau ir Gilgamešo epas, taip pat žydų Šventieji raštai, Senasis testamentas. Tai matyti ir iš krikščionių šventųjų raštų, evangelijų bei laiškų.

Visur atsispindi ypatingas daiktiškumo, gyvenimo juslių pasaulyje vertinimas. Prieš jį pakilo balsai, kuriuos tarp žydų sukėlė egiptiečiai, o dar daugiau — graikai. Bet, nepaisant to, dvasiniai reikalai buvo labai varžomi daiktiškumo. Taip dar yra ir šiandien, tai, ką, pavyzdžiui, apie Dievą pasakoja istoriniai Senojo Testamento raštai, yra nepaprastai ribota. Dievas tiesiog pavaizduotas kaip būtybė, nenumatanti nuolatinių klaidų, turinti daryti visokius bandymus, kad pasiektų norimą rezultatą, kuris vis {264} taip ir nepasiekiamas. Jis mąsto tik apie klaidingą, visiškai nepavykusį pasaulio kūrimą, apie uždavinius, kuriuos jis kelia žmonėms, norėdamas patirti, kokios jie rūšies, kam jie tinkami ir dar daug ką kita.

Žmoniškumo raidai toks prisirišimas prie daiktų pasaulio turi ypatingą, savitą reikšmę. Nors šio proceso metu žmogaus sąmonė ir pasidaro ribotesnė, tačiau jo esmė darosi konkretesnė, jo sąmonė skvarbesnė, o jis pats. kaip apibūdinama tarptautiniu žodžiu, — individualesnis. O tai reiškia prasmės įsitvirtinimą žmonijos kūrybiniame procese.

Vis platėjantys ryšiai tarp tautų padarė tą dvasinį ypatumą bendra tautų nuosavybe. Jis darėsi vis reikšmingesnis didžiajai žmonijos daliai. Tačiau jis lėmė ir savotišką gyvenimo jausmą. Žmonės su aukštesne sąmone pateko netgi į neviltį. Užtenka prisiminti graikų sofistus, skeptikus Gorgijų ir Protagorą (apie 450 m. pr. m. e.).

Jų dvasingumas vis labiau darėsi grynų minčių žaidimu. Tai tęsėsi ištisus šimtmečius ir būna dar ir šiandien. Vadinamaisiais viduramžiais rimtesnio turinio buvo scholastų samprotavimai. Vėliau reikšmingos tapo įvairių filosofų mintys. Tačiau žmogaus esmės atsidavimo pojūčių pasauliui kūrybinis procesas buvo vis spartesnis.

Pamažu žmogaus dvasia vis labiau skendo daiktų pasaulyje. Buvo kalbama ir tebekalbama apie materialistinį požiūrį į gyvenimą ir pasaulį. Kartais jis laikomas žmogaus paklydimu. O juk jo dėka buvo padaryta nepaprastai nuostabių atradimų ir sukurta kūrinių, kurie tapo netgi labai reikšmingi visos žmonijos susijungimui. Nepaliaujamai gerėja susisiekimo galimybės. Bet iš to kyla ir lemtingi prieštaravimai, kurie lemia vis baisesnius karus. Ir kaip tik jie primygtinai reikalingi viso žmonių pasaulio bendrumo.

Prie viso to prieita dėl to, kad žmonės vis labiau atsiduodavo daiktų pasauliui. Žmoniškumas tame pasaulyje ėmė veikti tarsi kokia stimuliuojanti jėga ir sukėlė jame baisių dalykų. Todėl visuomet reikia turėti galvoje, kad visa tai priklauso prie kūrybos proceso žmonijoje ir visoje būtyje.

XIX a. viduryje prisirišimas prie daiktiškumo pasiekė apogėjų. Daiktų pasaulis tada atrodė esąs tikroji realybė. {265}

Ši žmogiškojo mąstymo nuostata vyraujančioje žmonijos dalyje yra labai jaučiama ir dabar. Tai tapo ypač aišku iš Rytų ir Vakarų pasaulio jėgų. Esmingesnis čia-būties turinys bus vos nujaučiamas, jeigu pasirodys bekylą kiti siekimai.

Iš visko, kas čia išdėstyta, bus turbūt aišku, kad žmonija tampa vis aktyvesnė, juslių pasaulio, kuris, deja, tėra tik vyksmas, atžvilgiu ir kaip į sapną ar visai nesąmoningai žvelgia į tikrąją realybę — dvasinę būtį. Daugumai žmonių sunku suprasti, kad visi čia-būties vyksmai kyla ne iš erdvės ir laiko, o iš anapusio pasaulio. Kaip visiškai akli, daugelis mano, jog visas gyvenimas bei dvasingumas atsiranda iš daiktiškumo. Tačiau dėl sąryšio su kūniškumu žmogus atėjo prie žinojimo apie save kaip esantį visiškai atskirai. Šitai iki šiol dar nebuvo taip jaučiama.

Ypatingas šios būklės padarinys yra didžiulė mirties baimė, kuri nebūdinga ankstyviesiems laikams, žmonijos vaikystės amžiui. Apie mirtį galvojama kaip apie baisią paslaptį, o religinių mokymų skelbėjai tik ir tekalba apie išsigelbėjimą nuo mirties ir nemato, kad pats gyvenimas yra paslaptis, kuri atsiskleidžia žmogui ir kurios dėka jis turėtų nubusti tam, kad susirastų save dieviškajame gyvenime.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI JO AMŽIAUS IR ISTORIJOS TARPSNIUOSE