Trečiadienis, Spa 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI JO AMŽIAUS IR ISTORIJOS TARPSNIUOSE

ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI JO AMŽIAUS IR ISTORIJOS TARPSNIUOSE - 9. Dabarties, kaip žmonijos istorijos laikotarpio, savitumas

9. Dabarties, kaip žmonijos istorijos laikotarpio, savitumas 

Iš to, ką jau išdėstėme, galima suprasti, kad tai, kas išryškėja vieno žmogaus gyvenime, žmonijoje skleidžiasi ištisus amžius. Bet visuomet buvo ir tarsi per ankstyvų žmogaus esmės susiformavimo reiškinių. Šie reiškiniai pamažu tapdavo visuotiniškesni.

Tačiau, turint galvoje visą žmoniją, toje raidoje galima įžvelgti ypatingą dalyką. Atskiro žmogaus gyvenime, jeigu jis gyvenamas tvarkingai, po vis didėjančio atsidavimo pojūčių pasauliui vėlesniame amžiuje matyti grįžimas {266} prie gyvybės ištakų, tai žmonija pasiekė dar tik visiško atsidavimo daiktų pasauliui pakopą. Kaip atskiras vienetas, žmogus, pajutęs vienatvę, mano esąs vienintelis visų savo gyvybės apraiškų, savo mąstymo ir veiklos šaltinis. Tačiau jis ieško ir ryšių su kilų žmonių gyvenimu, taip pat ir visos gyvybės ištakų.

Visais laikais kai kurie žmonės turėjo gyvybinę reikšmę kitiems. Taip yra dar ir šiandien. Tais laikais, kai žmonės dar buvo atviri tikrajam būties turiniui, tikrajai būčiai, minios patarėjai ir vadovai buvo patys dvasingiausi žmonės. Vėliau ilgiems laikams jais tapo tokie žmonės, kurie geriau mokėjo tvarkytis pojūčių pasaulyje. Tačiau tuomet tarp tokių vadų atsirado ir prieštaravimu, kurie vedė prie vis didesnių ir žiauresnių karų. taigi prie žmonių gyvybių panaudojimo saviems tikslams.

Tačiau visais laikais buvo ir tokių žmonių, kurie norėjo savaip tvarkyti savo gyvenimo sąlygas. Bėgant amžiams, kiekvienoje žmonių bendruomenėje, kiekvienoje tautoje jų vis daugėjo. Mūsų dienomis tai tam tikru atžvilgiu pasiekė savo viršūnę. Labai garsiai kalbama apie žmogaus laisvę ir orumą. O juk net ir mąstytojams dažnai nėra visai aišku, ką reiškia žmogaus laisvė ir orumas. Spėjama, kad tai yra žmogaus laisvė nuo ko nors ir kam nors. Dažniausiai laisve laikomas nevaržomas įvairių poreikių asmenybės gyvenime patenkinimas. Bet žmogaus esmė tuo metu tebelieka priklausoma.

Vaikantis tokios netikros laisvės, kai kuriems žmonėms pabunda godulys tapti viską lemiančia galia bendruomenės gyvenime. Mūsų dienomis mes pasiekėme tai, kas grasina pražudyti visą žmoniškumą. O tai įmanoma kaip tik dėl tų laimėjimų, kurių žmonėms pavyko pasiekti atsidavus daiktų pasauliui. Tos nuostabios jėgos, kurios buvo sukurtos, yra tarsi parengtos žmonijai pavergti ar net sunaikinti, ir pirmiausia tai matyti labiausiai išsivysčiusioje žmonijos dalyje. Todėl daugumos žmonių gyvenimo pajautime atsirado tokia įtampa, kokios nebuvo žmonijos istorijoje.

Tačiau kaip atkirtis valdovų mėginimams pavergti žmones vis labiau juntamas laisvės ilgesys — ir ne tik atskiro žmogaus, bet ir ištisų tautų laisvės. Tas ilgesys kaip niekad apėmė visą žmoniją. Nors ir buvo prisirišta {267} prie išgyvenimų ir pojūčių pasaulio, vis dėlto atgijo slaptas žmoniškumo jausmas. Jau stiprėja nuojauta, kas yra laisve. Žmogaus esmė darosi ryškesnė. O tikroji laisvė ir yra visiškas, nevaržomas žmogaus esmės išreiškimas.

Vis dėlto apsvaigimas, atsidavus daiktų pasauliui, yra labai akivaizdus. Visi akivaizdžiai vylingi, netikri pažadai apie laisvę ir gerovę, nepaisant priešingų, o dažnai netgi žiaurių faktų, laikomi tikrais ir vertais padėkos. Nors ir jaučiamas šioks toks pabudimas tiesai ir laisvei, daugelis nieko negalvodami parsiduoda į sunkią vergiją. Jie dar gerai nesuvokia savo žmoniškumo. Vis dėlto mūsų laikų žmonės daiktų pasaulyje sukūrė tokių dalykų, kokių niekad anksčiau nebuvo sukurta. Yra sukurta prietaisų, kurie, kaip instrumentai, nuostabiai dirba. Buvo sukurtos mašinos, kuriomis galima atlikti neįtikėtinus dalykus. Tačiau tuo pačiu metu ir patys žmonės pavirto mašinomis, tarsi ištirpo daiktų pasaulyje. O jeigu dar prisiminsime, kokios jo jėgos sukeliamos, tai galima betgi sakyti, kad žmogus paaukojo savo esmę daiktų pasaulio esmei.

Todėl mąslūs žmonės nuolat galvoja, ką galima būtų padaryti norint išsivaduoti iš šios sumaišties, iš šių aplinkybių, kurios tiesiog apkurtina žmoniją. Jie supranta, kad į baisingus vaidus žmonija atėjo, nukrypusi į daiktiškumą. Tačiau į tai jie žiūri kaip į kūrybos vyksmo dali. Sukrečiantys baisingų karų padariniai, siaubingas žmonių vertimas būti įrankiais smurtininkų rankose negali išvengti padarinių žmonijos gyvenimui ir jos sąmonei.

Juk dažnai jau yra suprantama, kad kiekvienas vyksmas būtyje turi savo prasmę. Ją reikia atrasti ir čia. Matyt, vyksta žmonijos atbudimas, kurio metu paliečiamas kiekvienas žmogus. Tai įžvelgiama, nors ir įvairiais būdais. Tačiau kiekvienas Kūrėjo valia yra įpareigotas visa savo esme stengtis būti budriam.

Tas nepaprastas procesas žmonijoje yra labai garsus raginimas pabusti. Todėl jis negali būti neišgirstas. Žmonija, kaip ir atskiras brandaus amžiaus žmogus, įžengė į apsisprendimo epochą. {268}

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI JO AMŽIAUS IR ISTORIJOS TARPSNIUOSE