Sekmadienis, Gruo 08th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI JO AMŽIAUS IR ISTORIJOS TARPSNIUOSE

ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI JO AMŽIAUS IR ISTORIJOS TARPSNIUOSE - 10. Žadinantis šauksmas per amžius

10. Žadinantis šauksmas per amžius 

Vyksmai žmonijoje per šimtmečius iki dabarties Įdėmesniam žvilgsniui atsiveria kaip didėjantis žmoniškumo esmės pasidavimas daiktiškumui ir visuotinu tampantis nusigręžimas nuo savo pradžios, nuo tikrosios būties, nuo dvasingumo. Tačiau žmonijoje visuomet esama ir tam priešingų siekimų, kurie veda į žmoniškumo esmės pradžia, į visos būties atsidavimą. Pirmajai Priežasčiai, Didžiajam Slėpiniui, Dievui. Būdavo skelbiami apreiškimai, kurie darydavo labai didelį poveikį. Turimos galvoje kuriamos naujos religijos arba atnaujintos senosios.

Nuo seniausių laikų vis atsirasdavo žmonių su ypatingais apreiškimais. Jie buvo laikomi Dievo pasiuntiniais arba Dievo sūnumis. Indai dar ir šiandien garbina Jisną Krišną kaip prieš keletą tūkstančių metų apsireiškusį Dievą. Taip pat yra žinomi žydų religijos įstatymų leidėjas Mozė (apie 1300 prieš Kristų), persų išminčius Zaratustra (7 šimtm. prieš Kristų), kinas Lao Dzė (6 šimtm. prieš Kristų), graikas Pitagoras (apie 581—507 prieš Kristų), kinas Konfucijus (551—478 prieš Kristų), indas Gautama Sidharta Buda (apie 480 prieš Kristų), arabas Mohametas (580—632 po Kristaus) ir kiti.

Svarbu yra tai, kad kai kurie iš jų įvairiose tautose pasirodė tik per keletą šimtmečių apimantį laikotarpį tarsi jie būtų tos pačios kūrybos bangos atnešti į žmonijos gyvenimą. Jų veikimas dar ir šiandien tebeatrodo kaip raginimas keistis, kaip kvietimas atsiduoti dvasinei būties priežasčiai.

Ypač aiškus ir itin savitos rūšies buvo graikų raginimas. Sokrato (469—399 prieš Kristų) ir Platono (427—347 prieš Kristų) raginimas suvokti save gyvavo šimtmečius, tačiau Platono mokinio Aristotelio (384—322 prieš Kristų) dėka jis pasidarė tik minčių supratimo dalyku. Jis atsinaujino Amono Sako (175—250 po Kristaus) ir Plotino (205—270 po Kristaus) neoplatonizme ir dabar yra reikšmingas, nors ir neryškus, kaip idealizmas.

Tuo tarpu pasigirdo naujas žadinantis šauksmas. Tai buvo krikščionybės mokymas. Į jį, kaip į šaltinį, suplaukė viskas, kas buvo atkeliavę į Indiją, Persiją ir Mesopotamiją iš šumerų ir per akadus tekę babiloniečiams bei {269} žydams. Ypač reikšminga krikščionybei buvo Egipto ir Graikijos išmintis. Taip tada Palestina šalia Graikijos ir kartu su ja tapo išsamesnio pažinimo ugdymo vieta. Žydai visuomet iš visų pasiekiamų kraštų į savo šalį gabendavo visa, kas turi ne tik daiktinę, bet ir dvasinę vertę. Čia taip pat buvo išminčių, kurie tarsi pranašai kovodavo su pasidavimu daiktiškumui.

Tačiau buvo atkreiptas dėmesys į vieną žmoniškumo reiškinį, kai visi žmonijos sunkumai buvo prisiimami sau, kad žmonija būtų nuo jų išvaduota. Iš šio reiškinio kilo iki tol žmonijoje dar nežinota šventinimo jėga, kuri leido žmonėms vaduotis iš visų dvasinių sutrikimų ir negalavimų. Itin įsakmiai buvo kviečiama į naująjį dieviškumo gyvumą žmoguje, kuris tą gyvumą pasiektų, jeigu jam visiškai atsiduotų.

Taip paskata iš Didžiosios kūrybos gelmės sukilo prieš žmonijos pasidavimą daiktiškumui ir siekė, kad toji žmonija taptų atvira tikrajai realybei, t. y. Dievo karalystei, kaip sakoma šiame mokyme. Taip buvo skelbiamas mokymas paremtas tokiu aukštu sąmoningumo lygiu, koks anksčiau dar nebuvo žinomas. Glaustai simboliškai jis tvirtina: „(...) aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“ (Lk 7, 22—23).

Per daugelį šimtmečių ir šitas mokymas, parodant realią žmoniją, buvo apgaubtas šešėliu daiktiškai interpretuojant visus įvykius. Taip pat, aiškinant Evangeliją, žmogus laikomas materialiu pradu, o naujai atsirandantis iš žemės skelbiamas kaip Išganytojo darbas.

Yra vos nujaučiama, kad Dievo apsireiškimas žmonijoje, t. y. Kristus, iš tikrųjų yra žadinimas žmogaus esmės, susijusios su žemiškuoju gyvenimu, pabusti Dievuje, visos būties priežastyje. Tai įmanoma, kai pats žmogus jai atsiduoda. Visi Biblijos žodžiai paprastai be apmąstymo kartojami paraidžiui ir laikomi neliečiama tiesa. Pavyzdžiui, vadinamoji sukūrimo istorija laikoma tikėjimo pagrindu. Tačiau iš jos, kaip jau minėta, yra visiškai aišku, kad kiekvienam Kūrėjo sumanymui trūkdavo aiškios įžvalgos ir jam darbas nepasisekdavo, todėl Jis būdavo {270} priverstas sunaikinti savo darbo vaisius ir tenkintis tik likučiais.

Išsamesnio supratimo visiškai nėra ir kalbant apie pirmosios žmonių poros ir visų jos palikuonių nuopuolį, nuo kurio išgelbėti gali tik žmogumi tapdamas ir sunkiai mirdamas ant mediniu kryžiaus Dievas. Kad šis pasakojimas simbolizuoja kūrybos vyksmą, lieka visiškai nepripažinta.

Labai rimtai tebėra traktuojamas nepaliaujamai tebeskelbiamas aiškinimas apie bevaisį Dievo ginčą su savo priešininku velniu, nors nuolat yra kartojami žodžiai: „Iš jo, per jį ir jam yra visa“ (Rom 11, 3d). Apie Dievą. Didįjį Slėpinį, mąstoma pagal Senajame Testamente pateiktą į daiktiškumą orientuotą žydų galvoseną, o žodžiai kartojami tarsi sapnuojant.

Šiame krikščionybės užtemime tarsi besitraukiantys žaibai ir juos lydintys baisiausi griausmai vyksta dabarties įvykiai. Žmonija yra mirtinai sužeista, ir tai sukelia baisų išgąstį. Vis dėlto daugelis žmonių savo viduje surinka. Jie klausia save, kokią prasmę turi gyvenimas. Daugelis susimąsto, ką tai reiškia, kai jie sako patys sau: aš esu. Ši daug kam prieš šimtmečius kilusi mintis, šiandien darosi vis gyvybingesnė. Ir jeigu dauguma nėra į tai radusi aiškaus atsakymo, tai dabar žmonėse pabunda kažkas visiškai naujo.

Daugelis taip pat atsimena nuo seno skelbiamus žodžius, raginančius pabusti tikrojoje realybėje, Dievuje, Didžiajame Slėpinyje. Šia prasme labai reikšmingos tampa ir nekrikščioniškų religijų skelbiamos tiesos. Pažintis su jomis skatina kaip tik išsamiau suprasti krikščioniškos religijos mokymą, žadina siekti prasmingesnio gyvenimo ir skaidresnės sąmonės. Apie tai ligi šiol buvo mažai mąstoma. Religingumas, atrodo, darosi vis gyvesnis.

Tai leidžia įsigalėti požiūriui, kad žmogaus gyvenimo prasmė yra naujos, tobulesnės, dieviškos žmonijos ugdymas. Dieviškoji galia laukia, kad galėtų per žmogų tapti veiksminga čia-būtyje. Kristus žmoguje, kuris, kad ir kaip per amžius keistųsi, yra nukryžiuotas, miręs ir palaidotas, nori žmoguje vėl prisikelti, atgyti ir jį laiminti. Bet žmogus, koks jis dabar yra, turi mirti Kristuje ir tapti nauju.

Taip žmoguje per amžius vyksta tapsmas. Jam suteikiami nauji išgyvenimai. Jo sugebėjimas visa išgyventi {271} didės tol, kol jis galiausiai pasijus esąs kūrybos vyksmo pirmojoje priežastyje ir pasieks tobulybę. Jis tampa budrus tikrajai realybei, kuri veikia visame kame kaip viską persmelkianti šviesa, kaip aukščiausioji išmintis, kaip visus apgobiantis gėris ir meilė, kaip viską nulemianti šventoji valia ir kaip viską veikianti šventoji galia.

 

ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI JO AMŽIAUS IR ISTORIJOS TARPSNIUOSE 

Samprotavimai atsižvelgiant į mūsų dienų patirtį.

Originalo pavadinimas „Der Mensch in seinem Leben und Erleben in den Lebensaltern und in den Zeitaltern (Erwägungen mit Bezung auf das Erleben der Gegenwart“). Mašinraštis gautas iš prof. V. Falkenhano ir saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Inv. nr. 10300). Dalis spausdinta žrn. „Problemos“ (1978.—Nr. 1 (21); 1979.— P. {418} 75—89). Čia pateikiamas visas tekstas. Vertė Antanas Gailius ir Virginija Galvanauskaitė.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI JO AMŽIAUS IR ISTORIJOS TARPSNIUOSE