Sekmadienis, Rugp 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI JO AMŽIAUS IR ISTORIJOS TARPSNIUOSE

ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI JO AMŽIAUS IR ISTORIJOS TARPSNIUOSE - 1. Samprotavimai apie žmogaus esme

1. Samprotavimai apie žmogaus esme 

Visuotinai ir be abejonių yra tikima, kad žmogus atsiranda, egzistuoja ir išnyksta, t. y. gimsta, gyvena ir miršta. Dėl šios prielaidos buvo pripažinta ir klaidinga teorija apie žmogaus kilmę iš gyvulio. Mat yra manoma, kad žmogus — tai matomas pavidalas. Beveik niekas nesistengia susimąstyti apie jo esmę. Aklai tikima, kad toji esmė yra kilusi iš daiktų pasaulio. Niekas nepamąsto, kaip tai būtų galėję atsitikti. O juk turėtų būti visiškai aišku, kad žmogus, net ir toks, kokį matome, nėra toks jau paprastas dalykas.

Vien tiktai skirtumas tarp nemiegančio ir miegančio žmogaus turėtų atkreipti mūsų dėmesį. Pabudusiame žmoguje galime įžvelgti visai ką kita negu miegančiame. Čia {245} glūdi visiškai kitoks gyvybiškumas. Todėl reikėtų pasiaiškinti, kas vyksta, kai žmogus užmiega ir kai jis pabunda.

Su gyvūnu yra visai taip pat. Tik gal dar aiškiau galima pamatyti, kad, jam pabudus, jo gyvąjį kūną užplūsta visai kitokia gyvybė, kuri naudojasi tuo kūnu kaip priemone reikštis ir pasirodo kaip malonumas ir kančia, džiaugsmas ir skausmas, troškimas ir pasišlykštėjimas, susijaudinimas ir atsipalaidavimas ar dar kas nors panašaus. Ši aktyvi gyvybė yra gyvūno esmė, kitaip sakant, tikrasis gyvūnas,

Pats jo kūnas turi visus augalo požymius. Jis išsivysto iš sėklos. Jame esanti gyvybė ima vartoti vis daugiau medžiagų ir iš jų sukuria pavidalą, po kurį visą laiką pulsuoja skysčiai. Per lapus augalas įtraukia į save gyvybės elementą iš oro ir išskiria suvartotas medžiagas. Atrodo, kad jo vystimosi prasmė — subrandinti sėklas, kurios duoda pradžią naujiems augalams. Šiame procese itin svarbus yra dvilytiškumas.

Šis vystimasis priklauso ir nuo savybių tos Žemės rutulio dedies, kurioje augalas auga. Dirvožemio, aplinkos ir Visatos jėgos dalyvauja šiame procese ir leidžia atsirasti įvairiems augalų pavidalams. Tas pat yra ir gyvūnų be, žmonių pasaulyje: kiekviename Žemės rutulio kampelyje jie, kaip ir augalai, taip pat yra saviti. Srityse, kurios jiems yra svetimos, jie pasikeičia, dažniausiai susilpnėja, nors tai nelabai krinta į akis ir išryškėja tik vėlesnėse kartose.

Čia pirmiausia turimas galvoje kūniškasis pavidalas, kuris jau kvėpavimu įrodo, kad gyvena savaip ir negali būti naikinamas. Visame gyvajame pasaulyje tai reikėtų laikyti auguliškumu, kurį gyvūnų pasaulyje užplūsta ir paveikia nauja gyvybės banga, padidinanti jo gyvybiškumą, jo pavidalą padaranti tinkamesnį naujai veiklai.

Panašiai yra ir su žmogumi. Pabudus iš miego, ir jį užplūsta nauja gyvybė. Bet tai vyksta ne taip paprastai, kaip su gyvūnu, nes žmogų užplūsta viena iš įvairių bangų. Pirmiausia jo kūną paliečia toks pat gyvybiškumas kaip ir gyvūno. Žmogui tai yra žinoma kaip jo nuotaikos. Jomis žmogaus asmenybėje reiškiasi gyvūniškumas. Kūniškumas dar nėra žmogaus gyvūniškumo išraiška. {246}

Aukštesnė gyvybės pakopa, užplūstanti žmogaus kūną, yra jo minčių pasaulis, kuris gaivinančiai veikia ne tik jo nuotaikas, bet ir kūną. Minčių pasaulis dažnai jau ir laikomas tikruoju žmogumi. Tačiau, taip manant, neatkreipiamas dėmesys į tokį esminį dalyką, kad žmoguje yra kažkas, kas pažįsta visas jame esančias gyvybės sritis. Tas žinantysis ir yra tikrasis žmogus. Į tai ir reikėtų daugiau atkreipti dėmesį.

Paprastai kalbama apie žmogaus dvasią, sielą, sąmonę. Bet dažniausiai taip ir neaišku, ką šie dalykai reiškia žmogui. Tikruoju žmogumi dažniausiai laikomas kūnas, nors iš tiesioginio patyrimo mes mažiausiai žinome, kas jame dedasi. Kur kas aiškesni žmogui jo nuotaikų virpesiai, o dar ryškesni — jo minčių pasaulio svyravimai, pasireiškiantys taip pat kalboje, su kuria susijusios ir nuotaikos.

Tiksliausių žinių žmogus turėtų gauti apie patį save. apie tai, kas aprėpia visas jo asmenybės gyvybiškumo sritis. Bet tokiam mūsų žvilgsniui dar trūksta šviesos. Tikroji esmė daugeliui žmonių yra paslaptis. Jie dar daug dėmesio skiria išoriniam pavidalui, nors iš tikrųjų žmogaus esmė suvienija visas asmenybės gyvybiškumo sritis. Todėl senovės egiptiečių išminčius Totas, kurį graikai vadino Hermiu Trismegistu, ir sakė, kad žmogus vienu metu yra ir mineralas, ir augalas, ir gyvūnas, ir žmogus. Tačiau ypač reikėtų pabrėžti, kad žmogus yra pažįstančioji jo asmenybės esmė. Ši esmė netgi laikytina asmenybės tapsmo bei visų jos gyvybiškumo sričių reiškimosi pamatinis taškas. Todėl jau seniausiais laikais buvo žinomas šūkis „Pažink save!“

Nuolat augant ir išnykstant kūnui, nuolat keičiantis nuotaikoms, nuolat sušvintant bei užtemstant minčių pasauliui, žmogus išlieka tas pats. Toks jis būna visą gyvenimą. Nors jam ir atrodo, kad kūnas yra pastovus dalykas, kad vidaus pasaulis yra sąlygojamas įvairių išorės vyksmų, vis dėlto jis turi pripažinti, jog kūnas išnyksta, nors jo akimi ir nepastebimai, jog tas kūnas dabar jau pripažintas kaip nuolat kintantis. O juk žmogus žino, kad jis pats yra tas, kuris gali apie save pasakyti: ,,Aš esu:“ {247}

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI JO AMŽIAUS IR ISTORIJOS TARPSNIUOSE