Sekmadienis, Rugp 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI JO AMŽIAUS IR ISTORIJOS TARPSNIUOSE

ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI JO AMŽIAUS IR ISTORIJOS TARPSNIUOSE - 2. Žmogaus esmės būties formos

2. Žmogaus esmės būties formos 

Mėginant aiškiau suvokti savo esmę, paaiškėja skirtumas tarp tikrosios esmės ir jos tariamojo laike ir erdvėje egzistuojančio pavidalo. Šiuolaikiniai žmonės apie tai nepamąsto. Jie laiko tikrai esančiu dalyku tai, kas tėra vyksmas ir kas tik tariamai baigiasi daiktų pasaulyje, kūne.

Daiktų pasaulis tokiems žmonėms tampa pačia realiausia tikrove. Savo ir kitų tikrenybę jie mato tik daiktiškame pavidale. O tai yra nulemta tam tikrų išgyvenimo sugebėjimų, kurie ilgainiui darėsi žmonėms vis būdingesni. Todėl pati tikrenybė jiems būna paslaptis, o tariamoji tikrovė — faktas. Pastarajai priskiriama ir žmogaus esmė. O juk ji turi egzistuoti dar prieš susiformuojant kūnui.

Kad žmonių supratimas yra ribotas, matyti ir iš tokio pavyzdžio. Penkerių metų berniuką jau kamavo mintis, kodėl jis negali mąstyti apie erdvę nei kaip apie ribotą, nei kaip apie beribę, o apie laiką — nei kaip apie turintį pradžią ir pabaigą, nei kaip apie neturintį. Tėvo paskatintas, jis žiūrėjo pro didelį žiūroną į žvaigždes ir taip tarsi aiškiau pajautė erdvę bei laiką. Tačiau tėvo žodžiai, kad jis, būdamas žmogus, tik tokiu būdu gali šį tą sužinoti, atrodo, menkai jį tepagundė.

Tapęs jaunuoliu, jis sužinojo, jog Immanuelis Kantas erdvę, laiką ir priežastingumą aiškino kaip žmogaus dvasioje esančias pažinimo formas, ir suprato, jog žmogui su visais jo sugebėjimais tėra prieinami tik išgyvenimai, o pati tikrovė yra kitokia nepriklausanti nuo laiko ir erdvės.

Vėliau vaikinas taip pat sužinojo, kad I. Kantas stengėsi tiksliai nustatyti, kiek ir ką gali pažinti žmogus. Mąstytojas kruopščiai tikrino savo paties minčių pasaulį. Tačiau, atrodo, jis nepamąstė apie tai, jog žmogaus esmė ne visada vienodai sugeba išgyventi, nes nevienodas yra šviesumo lygis, kuris gali didėti ar mažėti priklausomai nuo žmogaus dvasinės pozicijos.

Atrodo, žmogus nesugeba taip lengvai suprasti, jog yra dalykų, nepriklausančių nuo laiko ir erdvės. Daugelis mąstytojų, pradedant Renė Descartes ir baigiant {248} Martinu Heideggeriu, pastangų tam buvo per maža. Dažniausiai nesuprantama, kad savoji esybė nepriklauso nuo erdvės ir laiko. Todėl žmogus paprastai suvokia save kaip kūną, kaip asmenį. Apie tai jis tuomet ir kalba. Taip kalba net ir religinių doktrinų skelbėjai.

Vis dėlto žmogus ir savyje išgyvena dalykus, nepriklausančius nuo laiko ir erdvės. Jau net ir impulsas, sukeliantis sąnarių judėjimą, turi būti pripažintas nedaiktišku, taigi nepriklausančiu nuo erdvės. Miegodamas žmogus nejaučia nei laiko, nei erdvės. Sapnuojant per kelias minutes išgyvenama tai, kas nemiegant įvyktų tik per kelias valandas ar net dienas. Miegantis žmogus su savo išgyvenimais yra visai kitoje vidinėje būties srityje negu nemiegantis. Atsiminimai žmogui dažnai išlieka gyvi ištisus dešimtmečius. Jie atsiranda ir vėl išnyksta, taigi jie yra, bet jų negalime suvokti nei laike, nei erdvėje.

Vykstant kokiam veiksmui, kurio metu savo viduje į ką nors kitą susitelkiama, nebėra laiko jautimo. Tolimas kelias, kurį reikia nueiti pėsčiomis, tampa visai nesunkus, jeigu pasineriama į kokias nors mintis. Dažnai nelauktai kyląs pažįstamo, taip pat ir nepažįstamo žmogaus artumo pojūtis aiškiai nesiejamas nei su erdve, nei su laiku. Taip pat žinoma ir apie minties perdavimą, apie televiziją bei artėjančių įvykių numatymą, kur erdvė ir laikas nevaidina jokio vaidmens. Pavykęs ketinimas užmigus pabusti po pusvalandžio ar po valandos irgi reiškia žmogaus pergalę prieš laiką.

Kas pastebi, kaip, bėgant metams, keičiasi jo kūnas, kas stebi savo nuotaikų ir minčių permainas, tas žino, kad jis pats, nepaisant visko, yra tai, kas pačioje gelmėje išlieka pastovus. Žmogaus esmė — tai, kas jo asmenybėje pažįsta ir suvokia save patį, — visuotinio kitimo procese išryškėja kaip nuolat esantis dalykas, kuriam negalima taikyti laiko ir erdvės kategorijų. Todėl J. F. Herbertas (1775—1841) sakė: „Sielai netinka klausimai „Kur?“ ir „Kada?“

Žmogus, t. y. jo esmė, yra nesusijęs nei su erdve, nei su laiku, tačiau jis yra neginčijama tikrenybė, kuri priklauso viso pasaulio pagrindą sudarančiai Pirmajai Priežasčiai kaip tikrajai būčiai. Senovės išmintis apie žmogaus sielą kalbėjo kaip apie kūrėjo kvapą, kaip apie {249} spindulį iš Amžinosios Šviesos, nesusijusios nei su erdve, nei su laiku. Su ja būna ir visuomet lieka žmogaus esmė, nes kitaip negali būti. Nereikia manyti, jog ji susijusi su kūniškumu. Tik esant tam tikram sąmoningumui, galima apie ją kalbėti.

Iš Kūrėjo, iš Amžinosios Šviesos kyla viskas, ką žmogus laiko esamybe, tikrąja realybe, tėra tik praeinamybė, kaip ir kiekvienas žmogaus pasireiškimas, su kuriuo jis pats negali būti sutapatinamas. Tikroji esamybė yra Amžinoji ramybė, iš kurios kyla visi reiškiniai, kaip ir tai. ką išgyvena žmogus, yra jo paties pasireiškimai.

Dėl vyksmų, atsiskleidžiančių išorinėmis apraiškomis, atsiranda laiko sąvoka. O kai šie vyksmai tariamai sustingsta ir tampa daiktais, žmogus pajaučia erdvę. Tačiau save patį jis turėtų suvokti kaip tai, kas įvairiose jo asmenybės gyvenimo srityse pasirodo kaip nekintama realybė. Kaip visoje būtyje kūrimo proceso metu susidaro laiko ir erdvės turinys, taip ir žmogaus esmė, veikdama būtyje, sukelia vyksmus — savo apraiškas laike ir erdvėje. Jas žmogus dažniausiai ir laiko tikrąja būtimi.

Tačiau žmogus savo esme lieka tikrojoje realybėje nepriklausomai nuo to, ar jis sąmoningai suvokia ją, ar ne. Jis apie ją ima žinoti tuo mažiau, kuo labiau jis atsigręžia į apraiškas ir įgyja tuo aiškesni sąmoningumą, kuo labiau atsidavęs ir kuo tvirčiau jis susitelkęs savo esmėje bei pagrinde — Didžiajame slėpinyje, Dievuje.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI JO AMŽIAUS IR ISTORIJOS TARPSNIUOSE