Trečiadienis, Spa 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI JO AMŽIAUS IR ISTORIJOS TARPSNIUOSE

ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI JO AMŽIAUS IR ISTORIJOS TARPSNIUOSE - 3. Žmogaus susitapatinimas su besiformuojančiu pavidalu

3. Žmogaus susitapatinimas su besiformuojančiu pavidalu 

Daugeliui atrodo akivaizdu, kad žmogus atsiranda kartu su kūnu. Tik retai matoma, kad jo dvasios, jo sąmonės ir kūno savybės yra visiškai skirtingos. Žmonės žiūri į augantį kūną ir mano, kad dvasia, pasireiškianti šiuo kūnu, tėra to augimo rezultatas.

Galbūt aiškiau tai suprasti padės senųjų šumerų pažiūra, kad kūrimo procesas vyksta kūrimo galios bangomis, kurios, pasiekusios daiktų būseną, vėl grįžta į pirmykštę vietą. Šį nuolat augantį procesą galima stebėti jau visose gyvybės srityse — pradedant pirmuonimis, augalais ir gyvūnais ir baigiant pačia žmonija. {250}

Kiekviena aukštesnioji banga naudojasi žemesniosios rezultatais. Nuo negyvų daiktų pereinama prie pirmuonių, o nuo pastarųjų — prie augalų. Dar gyvesnis yra gyvūno kūnas. Ir visai kitaip tai reiškiasi žmoguje.

Šių bangų veikimas labai išryškėja vystantis žmogaus vaisiui motinos kūne. Čia matyti visos gyvybės pakopos — pradedant pirmuonimis — lytinėmis ląstelėmis bei įvairiais gyvuniškais pavidalais ir baigiant žmogumi. Kai pasiekiama žmogaus pakopa, kūdikis atsiskiria nuo motinos kūno. Žmogaus esmė tada jį dar labai trumpam teapima.

Pamažu tai tęsiasi vis ilgiau, o pagaliau ir visą šviesųjį laiką, t. y. visą dieną. Tada ypač aiškiai matyti, kaip žmogaus esmė stengiasi užvaldyti kūną. Laikui bėgant, ji vis labiau apima jį. Tačiau vaikas vis dar jaučia save kaip kažką, kas skiriasi nuo kūno. Todėl, kai jau gali kalbėti, jis sako: „Mano burna nori valgyti, mano ranka nori paimti“ ir pan. Save patį jis suvokia kaip vardą, o pagaliau pradeda vartoti ir žodį ,,Aš" siekdamas išreikšti savo būties esmę.

Augant ir įsigalint kūniškumui, dvasinė esmė vis labiau suauga su juo. Tačiau tuo pačiu ir asmenybės vidaus sritys tampa gyvesnės, reikšmingesnės, turiningesnės ir įvairesnės. Išvaizda įgauna vis aiškesnius žmogaus sąmonės bruožus. Tačiau, vis labiau atsiduodant kūniškumui, įsigali įsakmūs reikalavimai. Tai labiau susiję su vyresnio amžiaus berniukais negu su to paties amžiaus mergaitėmis. Vyrų žmoniškumas labiau negu moterų yra nukreiptas į jusnis ir protavimą.

Tai atitinka ir išgyvenimai. Žmogaus esmė moteriškame prade yra atviresnė vidiniams vyksmams, o vyriškume ji daugiau orientuota į tai, kas veikia jutimus ir kam ji čia gali duoti atsaką. Todėl abiejų lyčių žmoniškumas reiškiasi taip skirtingai. Tačiau, kai žmogaus esmė abiejose lytyse per gyvenimą vis labiau pasiduoda kūniškumo reiškiniams, praranda save pačią ir netgi dėl tų reiškinių patirtus išgyvenimus, jeigu tam nesukliudo ypatinga vidinė laikysena.

Tad reikia aiškiai suprasti, kad žmogaus esmė, atsigręždama į būtį — į laiką ir erdvę, iš pradžių pasiekia tik vietinius, subtiliuosius besiformuojančio pavidalo {251} klodus ir tik tarsi per kokius postūmius pasiekia kūno išorę. Ji visą laiką palengva artėja prie daiktų pasaulio ir pagaliau savo žmoniškumu daugiau ar mažiau apima visą kūną. įvairių rūšių ir įvairaus lygio gyvybiškumo reiškiniai yra įmanomi, kol prasideda apribojimai, susiję su kūniškosios gyvybės nykimu, ir kol jų visiškai nenutraukia pastarosios išnykimas. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI JO AMŽIAUS IR ISTORIJOS TARPSNIUOSE