Pirmadienis, Gruo 09th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI JO AMŽIAUS IR ISTORIJOS TARPSNIUOSE

ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI JO AMŽIAUS IR ISTORIJOS TARPSNIUOSE - 4. Išgyvenimo atsiradimas

4. Išgyvenimo atsiradimas 

Vystantis kūnui, žmogus įgyja laiko ir erdvės pojūtį, kuris jam reiškia naują buvimo rūšį — buvimą lyg kokiame apvalkale. Į šį apvalkalą, t. y. į jo kūną, iš visų pusių atsimuša visos erdvėje ir laike veikiančios būties galios. Tos galios yra nevienodos. Kai kurios jų veikia tik kūną. Kitos — atskirus pojūčius ir sukelia jų dirginimus, pasiekiančius gilesnius klodus, dar kitos — tiesiogiai veikia asmenybės vidų.

Šių laikų didžiosios žmonijos dalies žmogus retai susimąsto apie šiuos įvairaus lygio poveikius. Indai apie tai kalbėjo jau prieš tūkstančius metų. O juk būtų galima pamatyti tuos poveikius, jei tik susimąstytume apie kai kuriuos nuostabius reiškinius nuotaikų bei minčių gyvenimo srityse. Su visais tais įvairiausiais reiškiniais susiduria žmogaus esmė. Ko gero, labiausiai žinomas dalykas yra tai, ką paprastai vadiname dėmesio atkreipimu.

Tuomet žmogaus asmenybėje tam tikra prasme vyksta kažkas panašaus į tai, kas vyksta, kai saulės spinduliai atsimuša į planetą. Ant žemės atsiranda tai, ką žmogus išgyvena kaip šviesą ir šilumą, o kosmoso erdvė lieka tamsi ir šalta. Taip nušvinta ir žmogaus esmė. kai jis reaguoja į jo pojūčius palietusius išorės poveikius ir susiduria su jais. Kaip sakoma, jis suvokia tuos poveikius.

Dažnai tikima, kad be šitų išorės poveikių žmogus nebūtų sąmoningas. Tačiau pačia savo esme jis yra sąmonė. Tai pasidaro visiškai aišku, kai jis susimąsto apie save. Kas to nedaro, tas nieko ir neišmano apie žmogaus {252} esmę. Tam egzistuoju tik tai, kam jis atsiduoda, kieno akivaizdoje jis tampa sąmoningas.

Savo jutimo organais gaudamas duomenų, žmogus įgyja pojūčių, jutimų. Iš pastarųjų jam kyla įvairios vidinės būsenos, susikuria įvairaus vidinio turinio vaizdiniai, mintys, sąvokos ir kt. Tada žmogus tiesiog kūrybiškai veikia savo viduje, didina savyje gyvybiškumą. Jeigu jis savo sąmone labiau atsiduoda jutimams, vaizdiniams, vidinėms būsenoms, pojūčiams, tai jie tampa lyg tam tikromis sudvasintomis būtybėmis ir savo ruožtu pradeda veikti jį.

Jeigu jis užtrunka savo vidinėse būsenose, tai patiria tai, ką vadina jausmais. Kai jis vaizdinius, mintis susieja vienus su kitais, atranda juose tą bendrumą, kuris sudaro sąvokas, taip jis kuriasi savo mąstymą. Jeigu visas savo asmens gyvenimo sritis persmelkiantį gyvenimo troškimą mintimis jis stengiasi padaryti reikšmingą laike ir erdvėje, tai jis susikuria tai, kas vadinama valia. Bet jo esmė vis dėlto viešpatauja kaip sąmonė, nors ne visuomet yra pakankamai ryški. Dauguma žmonių paklūsta jų pačių susikurtiems vidiniams dariniams ir netgi tampa jų vergais. Dažnai kalbama apie žmogaus laisvę. O tikrai laisvų žmonių tėra visai maža. Juk laisvi žmones yra tik tie, kurie iš vidaus, iš savo esmės, vadovauja visiems dalykams kaip asmenybės ir nulemia tuos dalykus. Tik tuomet Jie tikrai realizuoja savo esmę ir todėl yra dorovingi žmonės.

Šitai jie pasiekia, kai savo asmenybe visiškai nepasiduoda nei aplinkos įtakoms, nei tų įtakų rezultatams, o visą laiką susilaiko ir išlieka blaivūs. Tuomet jie ne tik tampa laisvesni savo esme, bet ir turi naujų išgyvenimo galimybių. Užuot atsidavęs tam, kas jį veikia, žmogus tą dalyką stebi ir apmąsto. Taip jis patiria tą savotišką išgyvenimą, kurį reikėtų pavadinti žiūra. Bet vis dėlto sąmonės šviesumo lygis visada turi lemiamą reikšmę. Jis, kaip jau matyta atskirų žmonių būna skirtingas ir iš karto yra gaunamas kaip įgimtas dalykas. Tačiau vienokia ar kitokia vidinė laikysena gali jį padidinti ar sumažinti.

Labai didelę reikšmę čia turi tai, į kokias gyvenimo sritis ir kokia savo esmės dalimi atsigręžia žmogus. {253} Tiesa, tai priklauso ir nuo žmogaus amžiaus. Naujagimio ši esme dar nėra visai užvaldžiusi kūno. Todėl savo vidumi jis susijęs tik su pačiomis subtiliausiomis aplinkos galiomis ir labai neaiškiai suvokia poveikius jo pojūčiams. Pamažu tai keičiasi. Vidiniai išgyvenimai sumažėja, o padidėja tie, kuriuos sukelia pojūčiai.

Tačiau tuomet labai svarbu tai, kaip stipriai žmogus atsiduoda aplinkos poveikiams, ypač tiems, kurie sukelia jo pojūčius. Nors jo sąmonė būtų ir labai šviesi, jeigu jis visiškai atsiduos pojūčių poveikiams, tai gelminiai, vidiniai išgyvenimai jam bus nesuvokiami. Visai kitaip bus, jeigu jis neapsistos daiktų pasaulyje.

Pasinerdamas į vidinius reiškinius, jis dažnai patiria ypatingą išgyvenimą. Tada jis vienodai aprėpia ir gilumas, ir platumas. Jo būties suvokimas tampa ypač turiningas ir labai artimas tikrenybei. Žmonės tai dažnai parodo. Apie tokius žmones kalbama kaip apie genijus, o apie jų veiklą — kaip apie išimtinų. Taip pastaruoju metu dažnai buvo manoma apie J. W. Goethe.

Bet tokiems žmonėms reikšmingas yra ne tiek pasinėrimas į jutimų sritį, kiek atsigręžimas į tai, kas yra už laiko ir erdvės ribų, į tikrąją būtį. Tuomet tokių žmonių esmingumas yra reikšmingesnis ir pasaulyje, o veikimas, kylantis iš jo, pažadina ir kitų žmonių tikrąjį esmingumą.

Tai visais laikais labai gerai buvo žinoma religinių apreiškimų skelbėjams. Dažnai jie šimtmečius ir tūkstantmečius labai daug reikšdavo didžiulės daugybes žmonių žmoniškumui. Visuomet pasaulyje kartkartėmis išryškėdavo žmoniškumo pakilimas.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI JO AMŽIAUS IR ISTORIJOS TARPSNIUOSE