Sekmadienis, Rugp 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI JO AMŽIAUS IR ISTORIJOS TARPSNIUOSE

ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI JO AMŽIAUS IR ISTORIJOS TARPSNIUOSE - 5. Vidinis kilimas bręstant, gyvenant ir nykstant kūnui

5. Vidinis kilimas bręstant, gyvenant ir nykstant kūnui 

Metams bėgant, naujagimio kūnas užima vis daugiau vietos. Sakoma, kad jis auga. Tik beveik niekas nesusimąsto, kaip tai vyksta. Daugumai žmonių tai ir lieka paslaptimi. Galbūt į tai dar žiūrima kaip į žemėje vykstantį kūrimo procesą, iš kurio atsiranda reiškiniai.

Ypatingą reikšmę žmogui turi septynmečiai. Juk yra nustatyta, kad kas septyneri metai kūnas tampa visai kitas, {254} atsinaujina. Jame vyksta nuolatinis nykimas ir užsimezgimas, irimas ir kūrimasis, nuolatinis mirimas ir atgimimas.

——   ——   —— 

Tačiau, kalbant apie žmogų, yra dar reikšmingesnis dalykas. Jo esmė iš pat pradžių stengiasi užvaldyti kūną. Tačiau iš pradžių ji siekia tik vidines kūno būsenas ir susiduria tik su silpnesnėmis būties galiomis, kurios ten veikia.

Todėl vaikas gali patirti ir tai, kas jau lyg ir nebepatiriama suaugusiam. Tarsi aprėptas kūrimo proceso, jis atsiveria visiems vidiniams vyksmams, yra tiesiog budrus tiems reiškiniams ir dalykams, kurių senesni žmonės beveik nepastebi, laikydami juos tik nuotaikų virpesiais ir netikėtomis mintimis. Tačiau ir aplinkoje vaiko dėmesį patraukia visokiausi dalykai, pro kuriuos suaugusieji praeina nepastebėdami jų.

Vidiniai išgyvenimai verčia vaiką ir reikštis. Bet tai iš pradžių gali vykti tik atskirais postūmiais. Žmoniškumas dar nėra apėmęs kūno, todėl, norėdamas kaip nors reikštis, yra priverstas labai stengtis jį užvaldyti, lyg ir gerokai pastūmėti.

Tai matyti ir iš to, kaip vaikai vaizduoja ką nors matyta. Iš pradžių jie tai perteikia šviesa ir tamsa, spalvomis, vėliau — jau linijomis ir savotiškomis erdvinėmis figūromis. Bet prasmė to, kas pavaizduota, jiems yra lyg ir nematoma. Panašiai yra ir su kitomis išraiškos formomis.

Ypatingu dalyku reikia laikyti išraišką garsais. Net ir visai maži vaikai sukuria dėmesio vertų naujadarų, kurie aiškiai rodo, kad vaiko vidinis išgyvenimas, sudarantis kalbos turinį, skiriasi nuo suaugusio žmogaus išgyvenimų. Tačiau visuomet reikia prisiminti, kad vaikas, ką nors išreikšdamas, perteikia tik prasmės nuojautą, turinčią simbolinį pobūdi.

Reikėtų taip pat suprasti, kad maži vaikai nereiškia minčių, o kalba tik apie tai, ką išgyvena, kitaip sakant, tarsi pakartoja tai, ką mato. Jie dar nėra labai susiję su būties įspūdžiais ir negali iš jų susikurti aiškių vidinių būsenų, turinių bei vaizdinių. Todėl jie dar negali atlikti tikslingų veiksmų, kurių eiga yra iš anksto numatyta. {255} Jie nesiekia nieko kito, kaip tik perteikti pačius save, susilieti su būtimi.

Skirtumo tarp budėjimo ir miego, tarp gyvenimo ir mirties jie taip pat beveik nejaučia. Todėl vaikai nebijo mirti. Pasakojama, kad vienas trejų metų berniukas netgi pasakęs savo motinai: „Mama, juk mirti yra lengviau, negu būti pagimdytam“.

——   ——   —— 

Antrajame septynmetyje daug kas keičiasi. Tada žmogus labiau negu kada nors stengiasi perimti viską, ką tik įmanoma, iš aplinkos, viską pamatyti, išgirsti, paragauti, pauostyti, paliesti. Šiuo atveju kalbama apie ryšio tarp žmogaus esmės ir būties užmezgimą. Tačiau to nereikėtų aiškinti dėl kūno išsivystymo padidėjusiu sąmoningumu. Sąmonės šviesa duota kartu su esme, kuri mėgina užvaldyti kūną ir suteikti jam gyvybę. Toji esmė pati turi turėti tam tikrą sąmoningumo lygį.

Tik sąmonės santykis su procesais, vykstančiais besivystančioje asmenybėje, pakinta dėl ją veikiančių būties galių. Žmogaus esmė vis labiau atsiduoda tam, ką pateikia pojūčiai, ir atitolsta nuo to, ką sužadina vidiniai virpesiai, kai atsidavimas kūnui yra dar nedidelis.

Taip įgyti nauji išgyvenimai yra geriau suvokiami ir išlaikomi, jie tampa lyg kokiu nekintančiu, pasiliekančiu dalyku, lygiai kaip ir kūniškasis pavidalas užima daugiau erdvės ir tampa daiktiškesnis. O vidiniai išgyvenimai darosi vis panašesni į pro šalį pralekiančius šūksnius.

Todėl vaikai antrajame septynmetyje negali mąstyti, ir veltui mėginama primesti jiems mąstymą mokymu. Perduotos mintys jiems dar nesužadina mąstymo. Kaip daiktai pojūčių pasaulyje, taip mintys viduje dar yra sustingusios, neapimtos sąmonės. Tai galima apibūdinti kaip fiksaciją atmintyje.

Todėl labiau išsilavinę ir „subrendę“ žmones išreiškia save tik tuo, ką jie išmoko, o ne tuo, ką pažino. Taip teigė ir J. W. Goethe. Samprotavimus, grindžiamus tik išmoktais dalykais, girdime ir iš senesnių žmonių, ypač iš tų, kurie baigė aukštąsias mokyklas. Dažniausiai jie įnirtingai priešinasi naujam, išsamesniam pažinimui. {256}

Žinoma, ir vaikai antrajame septynmetyje, remdamiesi tuo, ką jie gauna per pojūčius, jau kuriasi kažką panašaus į vaizdinius, tačiau šie iš pradžių tėra neryškūs vidiniai turiniai. Pamažu jų kontūrai ryškėja. Jie pradeda sietis vieni su kitais ir stengiasi reikštis aplinkoje. Mąstymas pradeda veikti ir ima skatinti valios reiškimąsi.

Visa tai dar labiau išryškėja trečiajame septynmetyje. Tačiau tada vidurio Europos žmoguje išryškėja dar vienas naujas dalykas. Prasideda lytinis kūno brendimas. Į jį ypač pakrypsta žmogaus esmė. Kūniškumas žmogaus gyvenime ima reikalauti tam tikros pirmenybės. Šiltosiose Žemės rutulio dalyse, kur lytinis brendimas yra ankstyvas, visokių vidinio formavimosi sutrikimų pastebima daugiau negu vidutinio klimato zonose.

Kūno lytinis brendimas turi didele reikšmę ir vėlesniame amžiuje. Žmogaus esmė tampa pavaldesnė kūnui. Lyčių susijungimas bendram gyvenimui, iš jo kylantys išgyvenimai, atsiradusi šeima — visa tai sustiprina kūno reikšmę. Tiesa, visuomet buvo žmonių, kurie patys atsisakydavo lytinio gyvenimo arba tam tikrų gyvenimo aplinkybių būdavo priversti jo atsisakyti. Taip dar būna ir šiandien.

Tačiau vėlesniais septynmečiais kūnas tampa reikšmingas dar ir dėl kitų priežasčių. Labiau subrendęs kūnas yra tinkamesnė priemonė įvairiems pasireiškimams. Naudojant kūną, žmoniškosios esmės santykis su juo savaime pasidaro glaudesnis. Bet dar reikšmingesnis yra žmogaus gyvenimo būdas, ypač tai, kiek jis atitinka kūno ir dvasios poreikius bei siekinius.

Polinkis Įvairiems malonumams, ypač visokiems svaiginantiems nuodams, sukelia tikrą sąmyšį gyvenimo procese ir gyvenimo suvokime. Žmoniškumas, užuot didėjęs, pradeda smukti. Žmogus tampa tiesiog kūno, o dar daugiau — geismų, įvairiausių nuotaikų vergu. Žvilgsnis į gyvūniją turėtų tiesiog gėdą sukelti. Ten nėra tokių paklydimų ir kvailysčių. Reikia tik pagalvoti apie mitybos būdus vadinamojo kultūros žmogaus bei gyvūno, kuris tenkinasi tuo, ką duoda gamta.

Dėl tokio gyvenimo būdo žmogus visiškai pasineria į daiktų pasaulį. Vidinis pasaulis, kiekvienas esmingesnis išgyvenimas netenka reikšmės. Žmogus tampa aklas {257} dvasiniams dalykams, o dažnai ir pojūčių pasauliui. Visai negyvais daiktais tikimasi atgaivinti kūną, ir tiesiog beprasmiškai taikomos įvairios maisto bei gydymo priemonės. 

——   ——   —— 

Gyvenant protingai, prasmingai, viskas yra kitaip. Jeigu ir išnyksta suaugusio žmogaus esminio, vidinio, išgyvenimo sugebėjimas, tai jis bent tampa aktyvesnis toje būtyje, kurią galima suvokti pojūčiais. Tuomet jis stengiasi išlaikyti savo vidinio gyvenimo aiškumą, geriau suvokti visas mintis ir, remdamasis savo esme, lemti visus poelgius, kuriems jį paskatina aplinka ir jo minčių pasaulis. Tai matyti jau iš jo veiklos. Ji visuomet tikslinga. O jei turi dar kokį nors ypatingą sugebėjimą, tai jis visuomet panaudojamas prasmingai. Pavyzdžiui, žmogus kuria meną.

Žmogui taip reiškiantis, jo esmė ima viešpatauti asmenybėje. Tuomet jis tampa tikrai dorovingas. Dėl tokios vidines laikysenos bei iš jo kylančio susikaupimo jis pasiekia ir sąmonės nušvitimą. Smarkiai padidėja sugebėjimas aiškiau suprasti laike ir erdvėje apribotos būties, egzistencijos, turinį. Žmogus tampa brandesnis ne tik kūnu, bet ir savo esme.

Juk čia svarbu ne galutinis kūno užaugimas, kaip augalui, o susiformavimas esminio žmoniškumo, kuris stengiasi išreikšti save per asmenybę, tai turėtų būti matyti kiekviename žmoguje. Tačiau atrodo, lyg daugybė žmonių nepasiektų to brandumo. Nepaisant daugybės mokymų, jie nieko apie tą brandumą nežino. Ir kai tam tikrame amžiuje kūno atsinaujinimas sulėtėja, atrodo, kad ir esmė ima nykti, ypač tuomet, kai išnyksta lytinė funkcija.

Kūnas tampa šiurkštesnis, lyg jis būtų pasidaręs mažiau gyvas, panašesnis į daiktą. Tai savo ruožtu veikia ir žmogaus esmę. Ji tarsi nukrypsta pati į save, nors tai ir nepastebima, atitrūksta nuo to, ką perteikia pojūčiai. Žmogus bijo kokios nors naujovės, sunkiai gali apsispręsti, visą laiką yra neryžtingas, vis renkasi tai viena, tai kita. Daugeliui senesnio amžiaus žmonių susilpnėja regėjimas ir klausa, ir jie nebegali taip gerai, kaip anksčiau, {258} palaikyti ryšių su kitais žmonėmis bei su visa aplinka. 

——   ——   —— 

Prasmingai tvarkydamas savo gyvenimą, žmogus, esant ir šioms sunkinančioms aplinkybėms, daugiau sužino apie patį save. Tačiau senatvėje pasikartoja kai kas iš to, kas buvo būdinga vaikui. Ir kūniška veikla atsiranda dažnai visai netikėtai. Bet ji užmirštama taip pat greitai, kaip ir vaikystėje. Žmogaus esmė tuo metu yra truputėlį lyg ir atitolusi nuo kūno.

Kai šneka senyvo amžiaus, bet viduje subrendę žmonės, mes tada kalbame apie senatvės išmintį. Tačiau visuomet reikia prisiminti, kad toji išmintis nušvinta tik tuomet, kai gyvenimas buvo prasmingai tvarkomas. Tik tuomet pasiseka atitrūkti nuo prisirišimo prie išgyvenimų iš pojūčių pasaulio ir sąmonė pasidaro laisvesnė ir šviesesne. Žmogus, tarsi nusigręždamas nuo savo kūno į vidų. daugiau grįžta pats į save, ir jo esmė tampa gyvybingesnė.

Ypač labai svarbu tai, ar žmogus nuo pat vaikystės yra pamokomas atiduoti Didžiajam Slėpiniui, kuriame jis ir visa esamybė būna. Vaikai tam turi vidinį prielankumą. Jeigu tas prielankumas išlaikomas visą gyvenimą, tai žmogus vis daugiau ima gyventi savo esmėje, darosi esmingesnis ir nesileidžia suvaržomas kūniškumo ir pojūčių pasaulio. Tada jis taip pat pamato, kad jo esmė yra sąmonė ir ji tampa tuo šviesesnė, kuo ryžtingiau stengiasi surasti savosios kilmės priežastį.

Tokiam žmogui gilioje senatvėje visa būtis atrodo visai kitaip negu daugeliui kitų žmonių. Visi įvykiai jam yra labai susiję, ir jų priežasčių jis neieško pavieniuose reiškiniuose. Jam tinka J. W. Goethe's žodžiai: „Kas mato dalelę visumos, tas ir dalelėje mato visumą“. Todėl žmogui, brandžiam savo esme, visa, kas vyksta gyvenime, atrodo dar nuostabiau negu vaikui. Jis pastebi daug ką, ko taip ir nemato vidutinio amžiaus žmonės. O nuo nuostabos, kaip suprato jau senovės graikai, prasideda pažinimas.

Paminėtina, kad moteriškajai lyčiai daug kas atrodo kitaip. Kūno lytinis subrendimas verčia ypač atkreipti dėmesį į subtiliuosius aplinkos poveikius, į paslaptingas {259} jėgas. Kūniškai subrendusi mergaitė, jauna moteris, jaučiasi dažnai kaip paslaptinga, palaiminta esybė. Todėl ji kartais pasisako: „Aš norėčiau turėti vaikutį“. Tokia žiūra į vidinius išgyvenimus atitinka moteriškąjį proto ir minčių gyvenimo savitumą.

Dabar atrodo, tarsi moterų pasaulis vyraujančioje žmonijos dalyje būtų nukreiptas Į tobulesnį žmoniškumą. Iš tikrųjų pirmiausia turimas galvoje lik prisiderinimas prie vyro savitumo. Bet vyresnio amžiaus moteriai žmoniškumas atsiskleidžia kaip gyvas patyrimas kartu su visais ir kaip dalyvavimas visame, kas gyvena.

Taip pat yra aišku, kad tam svarbiausia sąlyga yra vidinis atsidavimas Didžiajam Slėpiniui; jis yra lengvesnis moteriai negu vyrui. Tuo paaiškinamas ir akivaizdžiai matomas gyvesnis moters religingumas negu vyro.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI JO AMŽIAUS IR ISTORIJOS TARPSNIUOSE