Šeštadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI JO AMŽIAUS IR ISTORIJOS TARPSNIUOSE

ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI JO AMŽIAUS IR ISTORIJOS TARPSNIUOSE

ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI JO AMŽIAUS IR ISTORIJOS TARPSNIUOSE

(Samprotavimai atsižvelgiant į mūsų dieną patirtį)

Įžanga

Pakankamai dažnai mąstoma apie tai, kokią reikšmę galėtų turėti sukrečiantys dabarties įvykiai žmonijos istorijoje, ypač tada, kai atgijo mintis apie žmonijos raidą. Taip pat kalbama apie krizę žmonijos gyvenime, apie jame pasireiškiantį demoniškumą, kai norima išvengti žodžio „velniava“. Atrodo, jog aiškumo galima pasiekti žiūrint į atskiro žmogaus formavimąsi kaip į visumos formavimosi atspindį. Tai ir bus bandoma padaryti šiame darbe. 

Detmoldas, 1950 m. vidurys. D r. Vilhelmas Storosta-Vydūnas


A. ŽMOGUS IR JO APRAIŠKOS


1. Samprotavimai apie žmogaus esme 

Visuotinai ir be abejonių yra tikima, kad žmogus atsiranda, egzistuoja ir išnyksta, t. y. gimsta, gyvena ir miršta. Dėl šios prielaidos buvo pripažinta ir klaidinga teorija apie žmogaus kilmę iš gyvulio. Mat yra manoma, kad žmogus — tai matomas pavidalas. Beveik niekas nesistengia susimąstyti apie jo esmę. Aklai tikima, kad toji esmė yra kilusi iš daiktų pasaulio. Niekas nepamąsto, kaip tai būtų galėję atsitikti. O juk turėtų būti visiškai aišku, kad žmogus, net ir toks, kokį matome, nėra toks jau paprastas dalykas.

Vien tiktai skirtumas tarp nemiegančio ir miegančio žmogaus turėtų atkreipti mūsų dėmesį. Pabudusiame žmoguje galime įžvelgti visai ką kita negu miegančiame. Čia {245} glūdi visiškai kitoks gyvybiškumas. Todėl reikėtų pasiaiškinti, kas vyksta, kai žmogus užmiega ir kai jis pabunda.

Su gyvūnu yra visai taip pat. Tik gal dar aiškiau galima pamatyti, kad, jam pabudus, jo gyvąjį kūną užplūsta visai kitokia gyvybė, kuri naudojasi tuo kūnu kaip priemone reikštis ir pasirodo kaip malonumas ir kančia, džiaugsmas ir skausmas, troškimas ir pasišlykštėjimas, susijaudinimas ir atsipalaidavimas ar dar kas nors panašaus. Ši aktyvi gyvybė yra gyvūno esmė, kitaip sakant, tikrasis gyvūnas,

Pats jo kūnas turi visus augalo požymius. Jis išsivysto iš sėklos. Jame esanti gyvybė ima vartoti vis daugiau medžiagų ir iš jų sukuria pavidalą, po kurį visą laiką pulsuoja skysčiai. Per lapus augalas įtraukia į save gyvybės elementą iš oro ir išskiria suvartotas medžiagas. Atrodo, kad jo vystimosi prasmė — subrandinti sėklas, kurios duoda pradžią naujiems augalams. Šiame procese itin svarbus yra dvilytiškumas.

Šis vystimasis priklauso ir nuo savybių tos Žemės rutulio dedies, kurioje augalas auga. Dirvožemio, aplinkos ir Visatos jėgos dalyvauja šiame procese ir leidžia atsirasti įvairiems augalų pavidalams. Tas pat yra ir gyvūnų be, žmonių pasaulyje: kiekviename Žemės rutulio kampelyje jie, kaip ir augalai, taip pat yra saviti. Srityse, kurios jiems yra svetimos, jie pasikeičia, dažniausiai susilpnėja, nors tai nelabai krinta į akis ir išryškėja tik vėlesnėse kartose.

Čia pirmiausia turimas galvoje kūniškasis pavidalas, kuris jau kvėpavimu įrodo, kad gyvena savaip ir negali būti naikinamas. Visame gyvajame pasaulyje tai reikėtų laikyti auguliškumu, kurį gyvūnų pasaulyje užplūsta ir paveikia nauja gyvybės banga, padidinanti jo gyvybiškumą, jo pavidalą padaranti tinkamesnį naujai veiklai.

Panašiai yra ir su žmogumi. Pabudus iš miego, ir jį užplūsta nauja gyvybė. Bet tai vyksta ne taip paprastai, kaip su gyvūnu, nes žmogų užplūsta viena iš įvairių bangų. Pirmiausia jo kūną paliečia toks pat gyvybiškumas kaip ir gyvūno. Žmogui tai yra žinoma kaip jo nuotaikos. Jomis žmogaus asmenybėje reiškiasi gyvūniškumas. Kūniškumas dar nėra žmogaus gyvūniškumo išraiška. {246}

Aukštesnė gyvybės pakopa, užplūstanti žmogaus kūną, yra jo minčių pasaulis, kuris gaivinančiai veikia ne tik jo nuotaikas, bet ir kūną. Minčių pasaulis dažnai jau ir laikomas tikruoju žmogumi. Tačiau, taip manant, neatkreipiamas dėmesys į tokį esminį dalyką, kad žmoguje yra kažkas, kas pažįsta visas jame esančias gyvybės sritis. Tas žinantysis ir yra tikrasis žmogus. Į tai ir reikėtų daugiau atkreipti dėmesį.

Paprastai kalbama apie žmogaus dvasią, sielą, sąmonę. Bet dažniausiai taip ir neaišku, ką šie dalykai reiškia žmogui. Tikruoju žmogumi dažniausiai laikomas kūnas, nors iš tiesioginio patyrimo mes mažiausiai žinome, kas jame dedasi. Kur kas aiškesni žmogui jo nuotaikų virpesiai, o dar ryškesni — jo minčių pasaulio svyravimai, pasireiškiantys taip pat kalboje, su kuria susijusios ir nuotaikos.

Tiksliausių žinių žmogus turėtų gauti apie patį save. apie tai, kas aprėpia visas jo asmenybės gyvybiškumo sritis. Bet tokiam mūsų žvilgsniui dar trūksta šviesos. Tikroji esmė daugeliui žmonių yra paslaptis. Jie dar daug dėmesio skiria išoriniam pavidalui, nors iš tikrųjų žmogaus esmė suvienija visas asmenybės gyvybiškumo sritis. Todėl senovės egiptiečių išminčius Totas, kurį graikai vadino Hermiu Trismegistu, ir sakė, kad žmogus vienu metu yra ir mineralas, ir augalas, ir gyvūnas, ir žmogus. Tačiau ypač reikėtų pabrėžti, kad žmogus yra pažįstančioji jo asmenybės esmė. Ši esmė netgi laikytina asmenybės tapsmo bei visų jos gyvybiškumo sričių reiškimosi pamatinis taškas. Todėl jau seniausiais laikais buvo žinomas šūkis „Pažink save!“

Nuolat augant ir išnykstant kūnui, nuolat keičiantis nuotaikoms, nuolat sušvintant bei užtemstant minčių pasauliui, žmogus išlieka tas pats. Toks jis būna visą gyvenimą. Nors jam ir atrodo, kad kūnas yra pastovus dalykas, kad vidaus pasaulis yra sąlygojamas įvairių išorės vyksmų, vis dėlto jis turi pripažinti, jog kūnas išnyksta, nors jo akimi ir nepastebimai, jog tas kūnas dabar jau pripažintas kaip nuolat kintantis. O juk žmogus žino, kad jis pats yra tas, kuris gali apie save pasakyti: ,,Aš esu:“ {247}


2. Žmogaus esmės būties formos 

Mėginant aiškiau suvokti savo esmę, paaiškėja skirtumas tarp tikrosios esmės ir jos tariamojo laike ir erdvėje egzistuojančio pavidalo. Šiuolaikiniai žmonės apie tai nepamąsto. Jie laiko tikrai esančiu dalyku tai, kas tėra vyksmas ir kas tik tariamai baigiasi daiktų pasaulyje, kūne.

Daiktų pasaulis tokiems žmonėms tampa pačia realiausia tikrove. Savo ir kitų tikrenybę jie mato tik daiktiškame pavidale. O tai yra nulemta tam tikrų išgyvenimo sugebėjimų, kurie ilgainiui darėsi žmonėms vis būdingesni. Todėl pati tikrenybė jiems būna paslaptis, o tariamoji tikrovė — faktas. Pastarajai priskiriama ir žmogaus esmė. O juk ji turi egzistuoti dar prieš susiformuojant kūnui.

Kad žmonių supratimas yra ribotas, matyti ir iš tokio pavyzdžio. Penkerių metų berniuką jau kamavo mintis, kodėl jis negali mąstyti apie erdvę nei kaip apie ribotą, nei kaip apie beribę, o apie laiką — nei kaip apie turintį pradžią ir pabaigą, nei kaip apie neturintį. Tėvo paskatintas, jis žiūrėjo pro didelį žiūroną į žvaigždes ir taip tarsi aiškiau pajautė erdvę bei laiką. Tačiau tėvo žodžiai, kad jis, būdamas žmogus, tik tokiu būdu gali šį tą sužinoti, atrodo, menkai jį tepagundė.

Tapęs jaunuoliu, jis sužinojo, jog Immanuelis Kantas erdvę, laiką ir priežastingumą aiškino kaip žmogaus dvasioje esančias pažinimo formas, ir suprato, jog žmogui su visais jo sugebėjimais tėra prieinami tik išgyvenimai, o pati tikrovė yra kitokia nepriklausanti nuo laiko ir erdvės.

Vėliau vaikinas taip pat sužinojo, kad I. Kantas stengėsi tiksliai nustatyti, kiek ir ką gali pažinti žmogus. Mąstytojas kruopščiai tikrino savo paties minčių pasaulį. Tačiau, atrodo, jis nepamąstė apie tai, jog žmogaus esmė ne visada vienodai sugeba išgyventi, nes nevienodas yra šviesumo lygis, kuris gali didėti ar mažėti priklausomai nuo žmogaus dvasinės pozicijos.

Atrodo, žmogus nesugeba taip lengvai suprasti, jog yra dalykų, nepriklausančių nuo laiko ir erdvės. Daugelis mąstytojų, pradedant Renė Descartes ir baigiant {248} Martinu Heideggeriu, pastangų tam buvo per maža. Dažniausiai nesuprantama, kad savoji esybė nepriklauso nuo erdvės ir laiko. Todėl žmogus paprastai suvokia save kaip kūną, kaip asmenį. Apie tai jis tuomet ir kalba. Taip kalba net ir religinių doktrinų skelbėjai.

Vis dėlto žmogus ir savyje išgyvena dalykus, nepriklausančius nuo laiko ir erdvės. Jau net ir impulsas, sukeliantis sąnarių judėjimą, turi būti pripažintas nedaiktišku, taigi nepriklausančiu nuo erdvės. Miegodamas žmogus nejaučia nei laiko, nei erdvės. Sapnuojant per kelias minutes išgyvenama tai, kas nemiegant įvyktų tik per kelias valandas ar net dienas. Miegantis žmogus su savo išgyvenimais yra visai kitoje vidinėje būties srityje negu nemiegantis. Atsiminimai žmogui dažnai išlieka gyvi ištisus dešimtmečius. Jie atsiranda ir vėl išnyksta, taigi jie yra, bet jų negalime suvokti nei laike, nei erdvėje.

Vykstant kokiam veiksmui, kurio metu savo viduje į ką nors kitą susitelkiama, nebėra laiko jautimo. Tolimas kelias, kurį reikia nueiti pėsčiomis, tampa visai nesunkus, jeigu pasineriama į kokias nors mintis. Dažnai nelauktai kyląs pažįstamo, taip pat ir nepažįstamo žmogaus artumo pojūtis aiškiai nesiejamas nei su erdve, nei su laiku. Taip pat žinoma ir apie minties perdavimą, apie televiziją bei artėjančių įvykių numatymą, kur erdvė ir laikas nevaidina jokio vaidmens. Pavykęs ketinimas užmigus pabusti po pusvalandžio ar po valandos irgi reiškia žmogaus pergalę prieš laiką.

Kas pastebi, kaip, bėgant metams, keičiasi jo kūnas, kas stebi savo nuotaikų ir minčių permainas, tas žino, kad jis pats, nepaisant visko, yra tai, kas pačioje gelmėje išlieka pastovus. Žmogaus esmė — tai, kas jo asmenybėje pažįsta ir suvokia save patį, — visuotinio kitimo procese išryškėja kaip nuolat esantis dalykas, kuriam negalima taikyti laiko ir erdvės kategorijų. Todėl J. F. Herbertas (1775—1841) sakė: „Sielai netinka klausimai „Kur?“ ir „Kada?“

Žmogus, t. y. jo esmė, yra nesusijęs nei su erdve, nei su laiku, tačiau jis yra neginčijama tikrenybė, kuri priklauso viso pasaulio pagrindą sudarančiai Pirmajai Priežasčiai kaip tikrajai būčiai. Senovės išmintis apie žmogaus sielą kalbėjo kaip apie kūrėjo kvapą, kaip apie {249} spindulį iš Amžinosios Šviesos, nesusijusios nei su erdve, nei su laiku. Su ja būna ir visuomet lieka žmogaus esmė, nes kitaip negali būti. Nereikia manyti, jog ji susijusi su kūniškumu. Tik esant tam tikram sąmoningumui, galima apie ją kalbėti.

Iš Kūrėjo, iš Amžinosios Šviesos kyla viskas, ką žmogus laiko esamybe, tikrąja realybe, tėra tik praeinamybė, kaip ir kiekvienas žmogaus pasireiškimas, su kuriuo jis pats negali būti sutapatinamas. Tikroji esamybė yra Amžinoji ramybė, iš kurios kyla visi reiškiniai, kaip ir tai. ką išgyvena žmogus, yra jo paties pasireiškimai.

Dėl vyksmų, atsiskleidžiančių išorinėmis apraiškomis, atsiranda laiko sąvoka. O kai šie vyksmai tariamai sustingsta ir tampa daiktais, žmogus pajaučia erdvę. Tačiau save patį jis turėtų suvokti kaip tai, kas įvairiose jo asmenybės gyvenimo srityse pasirodo kaip nekintama realybė. Kaip visoje būtyje kūrimo proceso metu susidaro laiko ir erdvės turinys, taip ir žmogaus esmė, veikdama būtyje, sukelia vyksmus — savo apraiškas laike ir erdvėje. Jas žmogus dažniausiai ir laiko tikrąja būtimi.

Tačiau žmogus savo esme lieka tikrojoje realybėje nepriklausomai nuo to, ar jis sąmoningai suvokia ją, ar ne. Jis apie ją ima žinoti tuo mažiau, kuo labiau jis atsigręžia į apraiškas ir įgyja tuo aiškesni sąmoningumą, kuo labiau atsidavęs ir kuo tvirčiau jis susitelkęs savo esmėje bei pagrinde — Didžiajame slėpinyje, Dievuje.


3. Žmogaus susitapatinimas su besiformuojančiu pavidalu 

Daugeliui atrodo akivaizdu, kad žmogus atsiranda kartu su kūnu. Tik retai matoma, kad jo dvasios, jo sąmonės ir kūno savybės yra visiškai skirtingos. Žmonės žiūri į augantį kūną ir mano, kad dvasia, pasireiškianti šiuo kūnu, tėra to augimo rezultatas.

Galbūt aiškiau tai suprasti padės senųjų šumerų pažiūra, kad kūrimo procesas vyksta kūrimo galios bangomis, kurios, pasiekusios daiktų būseną, vėl grįžta į pirmykštę vietą. Šį nuolat augantį procesą galima stebėti jau visose gyvybės srityse — pradedant pirmuonimis, augalais ir gyvūnais ir baigiant pačia žmonija. {250}

Kiekviena aukštesnioji banga naudojasi žemesniosios rezultatais. Nuo negyvų daiktų pereinama prie pirmuonių, o nuo pastarųjų — prie augalų. Dar gyvesnis yra gyvūno kūnas. Ir visai kitaip tai reiškiasi žmoguje.

Šių bangų veikimas labai išryškėja vystantis žmogaus vaisiui motinos kūne. Čia matyti visos gyvybės pakopos — pradedant pirmuonimis — lytinėmis ląstelėmis bei įvairiais gyvuniškais pavidalais ir baigiant žmogumi. Kai pasiekiama žmogaus pakopa, kūdikis atsiskiria nuo motinos kūno. Žmogaus esmė tada jį dar labai trumpam teapima.

Pamažu tai tęsiasi vis ilgiau, o pagaliau ir visą šviesųjį laiką, t. y. visą dieną. Tada ypač aiškiai matyti, kaip žmogaus esmė stengiasi užvaldyti kūną. Laikui bėgant, ji vis labiau apima jį. Tačiau vaikas vis dar jaučia save kaip kažką, kas skiriasi nuo kūno. Todėl, kai jau gali kalbėti, jis sako: „Mano burna nori valgyti, mano ranka nori paimti“ ir pan. Save patį jis suvokia kaip vardą, o pagaliau pradeda vartoti ir žodį ,,Aš" siekdamas išreikšti savo būties esmę.

Augant ir įsigalint kūniškumui, dvasinė esmė vis labiau suauga su juo. Tačiau tuo pačiu ir asmenybės vidaus sritys tampa gyvesnės, reikšmingesnės, turiningesnės ir įvairesnės. Išvaizda įgauna vis aiškesnius žmogaus sąmonės bruožus. Tačiau, vis labiau atsiduodant kūniškumui, įsigali įsakmūs reikalavimai. Tai labiau susiję su vyresnio amžiaus berniukais negu su to paties amžiaus mergaitėmis. Vyrų žmoniškumas labiau negu moterų yra nukreiptas į jusnis ir protavimą.

Tai atitinka ir išgyvenimai. Žmogaus esmė moteriškame prade yra atviresnė vidiniams vyksmams, o vyriškume ji daugiau orientuota į tai, kas veikia jutimus ir kam ji čia gali duoti atsaką. Todėl abiejų lyčių žmoniškumas reiškiasi taip skirtingai. Tačiau, kai žmogaus esmė abiejose lytyse per gyvenimą vis labiau pasiduoda kūniškumo reiškiniams, praranda save pačią ir netgi dėl tų reiškinių patirtus išgyvenimus, jeigu tam nesukliudo ypatinga vidinė laikysena.

Tad reikia aiškiai suprasti, kad žmogaus esmė, atsigręždama į būtį — į laiką ir erdvę, iš pradžių pasiekia tik vietinius, subtiliuosius besiformuojančio pavidalo {251} klodus ir tik tarsi per kokius postūmius pasiekia kūno išorę. Ji visą laiką palengva artėja prie daiktų pasaulio ir pagaliau savo žmoniškumu daugiau ar mažiau apima visą kūną. įvairių rūšių ir įvairaus lygio gyvybiškumo reiškiniai yra įmanomi, kol prasideda apribojimai, susiję su kūniškosios gyvybės nykimu, ir kol jų visiškai nenutraukia pastarosios išnykimas. 


B. ŽMOGUS IR JO IŠGYVENIMAI


4. Išgyvenimo atsiradimas 

Vystantis kūnui, žmogus įgyja laiko ir erdvės pojūtį, kuris jam reiškia naują buvimo rūšį — buvimą lyg kokiame apvalkale. Į šį apvalkalą, t. y. į jo kūną, iš visų pusių atsimuša visos erdvėje ir laike veikiančios būties galios. Tos galios yra nevienodos. Kai kurios jų veikia tik kūną. Kitos — atskirus pojūčius ir sukelia jų dirginimus, pasiekiančius gilesnius klodus, dar kitos — tiesiogiai veikia asmenybės vidų.

Šių laikų didžiosios žmonijos dalies žmogus retai susimąsto apie šiuos įvairaus lygio poveikius. Indai apie tai kalbėjo jau prieš tūkstančius metų. O juk būtų galima pamatyti tuos poveikius, jei tik susimąstytume apie kai kuriuos nuostabius reiškinius nuotaikų bei minčių gyvenimo srityse. Su visais tais įvairiausiais reiškiniais susiduria žmogaus esmė. Ko gero, labiausiai žinomas dalykas yra tai, ką paprastai vadiname dėmesio atkreipimu.

Tuomet žmogaus asmenybėje tam tikra prasme vyksta kažkas panašaus į tai, kas vyksta, kai saulės spinduliai atsimuša į planetą. Ant žemės atsiranda tai, ką žmogus išgyvena kaip šviesą ir šilumą, o kosmoso erdvė lieka tamsi ir šalta. Taip nušvinta ir žmogaus esmė. kai jis reaguoja į jo pojūčius palietusius išorės poveikius ir susiduria su jais. Kaip sakoma, jis suvokia tuos poveikius.

Dažnai tikima, kad be šitų išorės poveikių žmogus nebūtų sąmoningas. Tačiau pačia savo esme jis yra sąmonė. Tai pasidaro visiškai aišku, kai jis susimąsto apie save. Kas to nedaro, tas nieko ir neišmano apie žmogaus {252} esmę. Tam egzistuoju tik tai, kam jis atsiduoda, kieno akivaizdoje jis tampa sąmoningas.

Savo jutimo organais gaudamas duomenų, žmogus įgyja pojūčių, jutimų. Iš pastarųjų jam kyla įvairios vidinės būsenos, susikuria įvairaus vidinio turinio vaizdiniai, mintys, sąvokos ir kt. Tada žmogus tiesiog kūrybiškai veikia savo viduje, didina savyje gyvybiškumą. Jeigu jis savo sąmone labiau atsiduoda jutimams, vaizdiniams, vidinėms būsenoms, pojūčiams, tai jie tampa lyg tam tikromis sudvasintomis būtybėmis ir savo ruožtu pradeda veikti jį.

Jeigu jis užtrunka savo vidinėse būsenose, tai patiria tai, ką vadina jausmais. Kai jis vaizdinius, mintis susieja vienus su kitais, atranda juose tą bendrumą, kuris sudaro sąvokas, taip jis kuriasi savo mąstymą. Jeigu visas savo asmens gyvenimo sritis persmelkiantį gyvenimo troškimą mintimis jis stengiasi padaryti reikšmingą laike ir erdvėje, tai jis susikuria tai, kas vadinama valia. Bet jo esmė vis dėlto viešpatauja kaip sąmonė, nors ne visuomet yra pakankamai ryški. Dauguma žmonių paklūsta jų pačių susikurtiems vidiniams dariniams ir netgi tampa jų vergais. Dažnai kalbama apie žmogaus laisvę. O tikrai laisvų žmonių tėra visai maža. Juk laisvi žmones yra tik tie, kurie iš vidaus, iš savo esmės, vadovauja visiems dalykams kaip asmenybės ir nulemia tuos dalykus. Tik tuomet Jie tikrai realizuoja savo esmę ir todėl yra dorovingi žmonės.

Šitai jie pasiekia, kai savo asmenybe visiškai nepasiduoda nei aplinkos įtakoms, nei tų įtakų rezultatams, o visą laiką susilaiko ir išlieka blaivūs. Tuomet jie ne tik tampa laisvesni savo esme, bet ir turi naujų išgyvenimo galimybių. Užuot atsidavęs tam, kas jį veikia, žmogus tą dalyką stebi ir apmąsto. Taip jis patiria tą savotišką išgyvenimą, kurį reikėtų pavadinti žiūra. Bet vis dėlto sąmonės šviesumo lygis visada turi lemiamą reikšmę. Jis, kaip jau matyta atskirų žmonių būna skirtingas ir iš karto yra gaunamas kaip įgimtas dalykas. Tačiau vienokia ar kitokia vidinė laikysena gali jį padidinti ar sumažinti.

Labai didelę reikšmę čia turi tai, į kokias gyvenimo sritis ir kokia savo esmės dalimi atsigręžia žmogus. {253} Tiesa, tai priklauso ir nuo žmogaus amžiaus. Naujagimio ši esme dar nėra visai užvaldžiusi kūno. Todėl savo vidumi jis susijęs tik su pačiomis subtiliausiomis aplinkos galiomis ir labai neaiškiai suvokia poveikius jo pojūčiams. Pamažu tai keičiasi. Vidiniai išgyvenimai sumažėja, o padidėja tie, kuriuos sukelia pojūčiai.

Tačiau tuomet labai svarbu tai, kaip stipriai žmogus atsiduoda aplinkos poveikiams, ypač tiems, kurie sukelia jo pojūčius. Nors jo sąmonė būtų ir labai šviesi, jeigu jis visiškai atsiduos pojūčių poveikiams, tai gelminiai, vidiniai išgyvenimai jam bus nesuvokiami. Visai kitaip bus, jeigu jis neapsistos daiktų pasaulyje.

Pasinerdamas į vidinius reiškinius, jis dažnai patiria ypatingą išgyvenimą. Tada jis vienodai aprėpia ir gilumas, ir platumas. Jo būties suvokimas tampa ypač turiningas ir labai artimas tikrenybei. Žmonės tai dažnai parodo. Apie tokius žmones kalbama kaip apie genijus, o apie jų veiklą — kaip apie išimtinų. Taip pastaruoju metu dažnai buvo manoma apie J. W. Goethe.

Bet tokiems žmonėms reikšmingas yra ne tiek pasinėrimas į jutimų sritį, kiek atsigręžimas į tai, kas yra už laiko ir erdvės ribų, į tikrąją būtį. Tuomet tokių žmonių esmingumas yra reikšmingesnis ir pasaulyje, o veikimas, kylantis iš jo, pažadina ir kitų žmonių tikrąjį esmingumą.

Tai visais laikais labai gerai buvo žinoma religinių apreiškimų skelbėjams. Dažnai jie šimtmečius ir tūkstantmečius labai daug reikšdavo didžiulės daugybes žmonių žmoniškumui. Visuomet pasaulyje kartkartėmis išryškėdavo žmoniškumo pakilimas.


5. Vidinis kilimas bręstant, gyvenant ir nykstant kūnui 

Metams bėgant, naujagimio kūnas užima vis daugiau vietos. Sakoma, kad jis auga. Tik beveik niekas nesusimąsto, kaip tai vyksta. Daugumai žmonių tai ir lieka paslaptimi. Galbūt į tai dar žiūrima kaip į žemėje vykstantį kūrimo procesą, iš kurio atsiranda reiškiniai.

Ypatingą reikšmę žmogui turi septynmečiai. Juk yra nustatyta, kad kas septyneri metai kūnas tampa visai kitas, {254} atsinaujina. Jame vyksta nuolatinis nykimas ir užsimezgimas, irimas ir kūrimasis, nuolatinis mirimas ir atgimimas.

——   ——   —— 

Tačiau, kalbant apie žmogų, yra dar reikšmingesnis dalykas. Jo esmė iš pat pradžių stengiasi užvaldyti kūną. Tačiau iš pradžių ji siekia tik vidines kūno būsenas ir susiduria tik su silpnesnėmis būties galiomis, kurios ten veikia.

Todėl vaikas gali patirti ir tai, kas jau lyg ir nebepatiriama suaugusiam. Tarsi aprėptas kūrimo proceso, jis atsiveria visiems vidiniams vyksmams, yra tiesiog budrus tiems reiškiniams ir dalykams, kurių senesni žmonės beveik nepastebi, laikydami juos tik nuotaikų virpesiais ir netikėtomis mintimis. Tačiau ir aplinkoje vaiko dėmesį patraukia visokiausi dalykai, pro kuriuos suaugusieji praeina nepastebėdami jų.

Vidiniai išgyvenimai verčia vaiką ir reikštis. Bet tai iš pradžių gali vykti tik atskirais postūmiais. Žmoniškumas dar nėra apėmęs kūno, todėl, norėdamas kaip nors reikštis, yra priverstas labai stengtis jį užvaldyti, lyg ir gerokai pastūmėti.

Tai matyti ir iš to, kaip vaikai vaizduoja ką nors matyta. Iš pradžių jie tai perteikia šviesa ir tamsa, spalvomis, vėliau — jau linijomis ir savotiškomis erdvinėmis figūromis. Bet prasmė to, kas pavaizduota, jiems yra lyg ir nematoma. Panašiai yra ir su kitomis išraiškos formomis.

Ypatingu dalyku reikia laikyti išraišką garsais. Net ir visai maži vaikai sukuria dėmesio vertų naujadarų, kurie aiškiai rodo, kad vaiko vidinis išgyvenimas, sudarantis kalbos turinį, skiriasi nuo suaugusio žmogaus išgyvenimų. Tačiau visuomet reikia prisiminti, kad vaikas, ką nors išreikšdamas, perteikia tik prasmės nuojautą, turinčią simbolinį pobūdi.

Reikėtų taip pat suprasti, kad maži vaikai nereiškia minčių, o kalba tik apie tai, ką išgyvena, kitaip sakant, tarsi pakartoja tai, ką mato. Jie dar nėra labai susiję su būties įspūdžiais ir negali iš jų susikurti aiškių vidinių būsenų, turinių bei vaizdinių. Todėl jie dar negali atlikti tikslingų veiksmų, kurių eiga yra iš anksto numatyta. {255} Jie nesiekia nieko kito, kaip tik perteikti pačius save, susilieti su būtimi.

Skirtumo tarp budėjimo ir miego, tarp gyvenimo ir mirties jie taip pat beveik nejaučia. Todėl vaikai nebijo mirti. Pasakojama, kad vienas trejų metų berniukas netgi pasakęs savo motinai: „Mama, juk mirti yra lengviau, negu būti pagimdytam“.

——   ——   —— 

Antrajame septynmetyje daug kas keičiasi. Tada žmogus labiau negu kada nors stengiasi perimti viską, ką tik įmanoma, iš aplinkos, viską pamatyti, išgirsti, paragauti, pauostyti, paliesti. Šiuo atveju kalbama apie ryšio tarp žmogaus esmės ir būties užmezgimą. Tačiau to nereikėtų aiškinti dėl kūno išsivystymo padidėjusiu sąmoningumu. Sąmonės šviesa duota kartu su esme, kuri mėgina užvaldyti kūną ir suteikti jam gyvybę. Toji esmė pati turi turėti tam tikrą sąmoningumo lygį.

Tik sąmonės santykis su procesais, vykstančiais besivystančioje asmenybėje, pakinta dėl ją veikiančių būties galių. Žmogaus esmė vis labiau atsiduoda tam, ką pateikia pojūčiai, ir atitolsta nuo to, ką sužadina vidiniai virpesiai, kai atsidavimas kūnui yra dar nedidelis.

Taip įgyti nauji išgyvenimai yra geriau suvokiami ir išlaikomi, jie tampa lyg kokiu nekintančiu, pasiliekančiu dalyku, lygiai kaip ir kūniškasis pavidalas užima daugiau erdvės ir tampa daiktiškesnis. O vidiniai išgyvenimai darosi vis panašesni į pro šalį pralekiančius šūksnius.

Todėl vaikai antrajame septynmetyje negali mąstyti, ir veltui mėginama primesti jiems mąstymą mokymu. Perduotos mintys jiems dar nesužadina mąstymo. Kaip daiktai pojūčių pasaulyje, taip mintys viduje dar yra sustingusios, neapimtos sąmonės. Tai galima apibūdinti kaip fiksaciją atmintyje.

Todėl labiau išsilavinę ir „subrendę“ žmones išreiškia save tik tuo, ką jie išmoko, o ne tuo, ką pažino. Taip teigė ir J. W. Goethe. Samprotavimus, grindžiamus tik išmoktais dalykais, girdime ir iš senesnių žmonių, ypač iš tų, kurie baigė aukštąsias mokyklas. Dažniausiai jie įnirtingai priešinasi naujam, išsamesniam pažinimui. {256}

Žinoma, ir vaikai antrajame septynmetyje, remdamiesi tuo, ką jie gauna per pojūčius, jau kuriasi kažką panašaus į vaizdinius, tačiau šie iš pradžių tėra neryškūs vidiniai turiniai. Pamažu jų kontūrai ryškėja. Jie pradeda sietis vieni su kitais ir stengiasi reikštis aplinkoje. Mąstymas pradeda veikti ir ima skatinti valios reiškimąsi.

Visa tai dar labiau išryškėja trečiajame septynmetyje. Tačiau tada vidurio Europos žmoguje išryškėja dar vienas naujas dalykas. Prasideda lytinis kūno brendimas. Į jį ypač pakrypsta žmogaus esmė. Kūniškumas žmogaus gyvenime ima reikalauti tam tikros pirmenybės. Šiltosiose Žemės rutulio dalyse, kur lytinis brendimas yra ankstyvas, visokių vidinio formavimosi sutrikimų pastebima daugiau negu vidutinio klimato zonose.

Kūno lytinis brendimas turi didele reikšmę ir vėlesniame amžiuje. Žmogaus esmė tampa pavaldesnė kūnui. Lyčių susijungimas bendram gyvenimui, iš jo kylantys išgyvenimai, atsiradusi šeima — visa tai sustiprina kūno reikšmę. Tiesa, visuomet buvo žmonių, kurie patys atsisakydavo lytinio gyvenimo arba tam tikrų gyvenimo aplinkybių būdavo priversti jo atsisakyti. Taip dar būna ir šiandien.

Tačiau vėlesniais septynmečiais kūnas tampa reikšmingas dar ir dėl kitų priežasčių. Labiau subrendęs kūnas yra tinkamesnė priemonė įvairiems pasireiškimams. Naudojant kūną, žmoniškosios esmės santykis su juo savaime pasidaro glaudesnis. Bet dar reikšmingesnis yra žmogaus gyvenimo būdas, ypač tai, kiek jis atitinka kūno ir dvasios poreikius bei siekinius.

Polinkis Įvairiems malonumams, ypač visokiems svaiginantiems nuodams, sukelia tikrą sąmyšį gyvenimo procese ir gyvenimo suvokime. Žmoniškumas, užuot didėjęs, pradeda smukti. Žmogus tampa tiesiog kūno, o dar daugiau — geismų, įvairiausių nuotaikų vergu. Žvilgsnis į gyvūniją turėtų tiesiog gėdą sukelti. Ten nėra tokių paklydimų ir kvailysčių. Reikia tik pagalvoti apie mitybos būdus vadinamojo kultūros žmogaus bei gyvūno, kuris tenkinasi tuo, ką duoda gamta.

Dėl tokio gyvenimo būdo žmogus visiškai pasineria į daiktų pasaulį. Vidinis pasaulis, kiekvienas esmingesnis išgyvenimas netenka reikšmės. Žmogus tampa aklas {257} dvasiniams dalykams, o dažnai ir pojūčių pasauliui. Visai negyvais daiktais tikimasi atgaivinti kūną, ir tiesiog beprasmiškai taikomos įvairios maisto bei gydymo priemonės. 

——   ——   —— 

Gyvenant protingai, prasmingai, viskas yra kitaip. Jeigu ir išnyksta suaugusio žmogaus esminio, vidinio, išgyvenimo sugebėjimas, tai jis bent tampa aktyvesnis toje būtyje, kurią galima suvokti pojūčiais. Tuomet jis stengiasi išlaikyti savo vidinio gyvenimo aiškumą, geriau suvokti visas mintis ir, remdamasis savo esme, lemti visus poelgius, kuriems jį paskatina aplinka ir jo minčių pasaulis. Tai matyti jau iš jo veiklos. Ji visuomet tikslinga. O jei turi dar kokį nors ypatingą sugebėjimą, tai jis visuomet panaudojamas prasmingai. Pavyzdžiui, žmogus kuria meną.

Žmogui taip reiškiantis, jo esmė ima viešpatauti asmenybėje. Tuomet jis tampa tikrai dorovingas. Dėl tokios vidines laikysenos bei iš jo kylančio susikaupimo jis pasiekia ir sąmonės nušvitimą. Smarkiai padidėja sugebėjimas aiškiau suprasti laike ir erdvėje apribotos būties, egzistencijos, turinį. Žmogus tampa brandesnis ne tik kūnu, bet ir savo esme.

Juk čia svarbu ne galutinis kūno užaugimas, kaip augalui, o susiformavimas esminio žmoniškumo, kuris stengiasi išreikšti save per asmenybę, tai turėtų būti matyti kiekviename žmoguje. Tačiau atrodo, lyg daugybė žmonių nepasiektų to brandumo. Nepaisant daugybės mokymų, jie nieko apie tą brandumą nežino. Ir kai tam tikrame amžiuje kūno atsinaujinimas sulėtėja, atrodo, kad ir esmė ima nykti, ypač tuomet, kai išnyksta lytinė funkcija.

Kūnas tampa šiurkštesnis, lyg jis būtų pasidaręs mažiau gyvas, panašesnis į daiktą. Tai savo ruožtu veikia ir žmogaus esmę. Ji tarsi nukrypsta pati į save, nors tai ir nepastebima, atitrūksta nuo to, ką perteikia pojūčiai. Žmogus bijo kokios nors naujovės, sunkiai gali apsispręsti, visą laiką yra neryžtingas, vis renkasi tai viena, tai kita. Daugeliui senesnio amžiaus žmonių susilpnėja regėjimas ir klausa, ir jie nebegali taip gerai, kaip anksčiau, {258} palaikyti ryšių su kitais žmonėmis bei su visa aplinka. 

——   ——   —— 

Prasmingai tvarkydamas savo gyvenimą, žmogus, esant ir šioms sunkinančioms aplinkybėms, daugiau sužino apie patį save. Tačiau senatvėje pasikartoja kai kas iš to, kas buvo būdinga vaikui. Ir kūniška veikla atsiranda dažnai visai netikėtai. Bet ji užmirštama taip pat greitai, kaip ir vaikystėje. Žmogaus esmė tuo metu yra truputėlį lyg ir atitolusi nuo kūno.

Kai šneka senyvo amžiaus, bet viduje subrendę žmonės, mes tada kalbame apie senatvės išmintį. Tačiau visuomet reikia prisiminti, kad toji išmintis nušvinta tik tuomet, kai gyvenimas buvo prasmingai tvarkomas. Tik tuomet pasiseka atitrūkti nuo prisirišimo prie išgyvenimų iš pojūčių pasaulio ir sąmonė pasidaro laisvesnė ir šviesesne. Žmogus, tarsi nusigręždamas nuo savo kūno į vidų. daugiau grįžta pats į save, ir jo esmė tampa gyvybingesnė.

Ypač labai svarbu tai, ar žmogus nuo pat vaikystės yra pamokomas atiduoti Didžiajam Slėpiniui, kuriame jis ir visa esamybė būna. Vaikai tam turi vidinį prielankumą. Jeigu tas prielankumas išlaikomas visą gyvenimą, tai žmogus vis daugiau ima gyventi savo esmėje, darosi esmingesnis ir nesileidžia suvaržomas kūniškumo ir pojūčių pasaulio. Tada jis taip pat pamato, kad jo esmė yra sąmonė ir ji tampa tuo šviesesnė, kuo ryžtingiau stengiasi surasti savosios kilmės priežastį.

Tokiam žmogui gilioje senatvėje visa būtis atrodo visai kitaip negu daugeliui kitų žmonių. Visi įvykiai jam yra labai susiję, ir jų priežasčių jis neieško pavieniuose reiškiniuose. Jam tinka J. W. Goethe's žodžiai: „Kas mato dalelę visumos, tas ir dalelėje mato visumą“. Todėl žmogui, brandžiam savo esme, visa, kas vyksta gyvenime, atrodo dar nuostabiau negu vaikui. Jis pastebi daug ką, ko taip ir nemato vidutinio amžiaus žmonės. O nuo nuostabos, kaip suprato jau senovės graikai, prasideda pažinimas.

Paminėtina, kad moteriškajai lyčiai daug kas atrodo kitaip. Kūno lytinis subrendimas verčia ypač atkreipti dėmesį į subtiliuosius aplinkos poveikius, į paslaptingas {259} jėgas. Kūniškai subrendusi mergaitė, jauna moteris, jaučiasi dažnai kaip paslaptinga, palaiminta esybė. Todėl ji kartais pasisako: „Aš norėčiau turėti vaikutį“. Tokia žiūra į vidinius išgyvenimus atitinka moteriškąjį proto ir minčių gyvenimo savitumą.

Dabar atrodo, tarsi moterų pasaulis vyraujančioje žmonijos dalyje būtų nukreiptas Į tobulesnį žmoniškumą. Iš tikrųjų pirmiausia turimas galvoje lik prisiderinimas prie vyro savitumo. Bet vyresnio amžiaus moteriai žmoniškumas atsiskleidžia kaip gyvas patyrimas kartu su visais ir kaip dalyvavimas visame, kas gyvena.

Taip pat yra aišku, kad tam svarbiausia sąlyga yra vidinis atsidavimas Didžiajam Slėpiniui; jis yra lengvesnis moteriai negu vyrui. Tuo paaiškinamas ir akivaizdžiai matomas gyvesnis moters religingumas negu vyro.


C. ŽMONIJOS RAIDA ISTORIJOS PROCESE


6. Žmogaus esmė ir apraiškos istorijos procese

Tai, ką mes matome šių laikų pavienio žmogaus gyvenime, atrodo lyg procesas, vykęs žmonijos istorijoje ištisus amžius. Per milijonus metų žmoniškoji esmė vis labiau apėmė kūniškąjį pavidalą. Tai pasidarė netgi visai aiškiai matoma. Tas pavidalas pradėjo įgauti vis žmogiškesnę, išvaizdą. Didžiojoje žmonijos dalyje dabarties žmogaus išvaizda turi daug aiškesnių žmoniškumo bruožų negu pirmykštis žmogus, net ir neandertalietis.

Tačiau reikia atkreipti dėmesį ir į vis didėjantį atskirų žmonių pavidalų įvairumą. Žmogaus esmei vis labiau susisiejant su kūnu. vis geriau buvo matyti pastarojo nepakartojamumas. Tiesa, tai vyko ne vienu metu visoje žmonijoje. Vienos jos dalys nuskubėdavo į priekį, o kitos — trumpam sustodavo.

Čia daug reiškė ir aplinka, Žemės rutulio dalis su įvairiausiais jos savitumais. Tai ypač matyti augmenijoje. O žmogaus kūnas priklauso jai. Todėl įvairiose Žemes dalyse žmonių veidai yra įvairių formų, o jų oda — įvairaus atspalvio. {260}

Vykstant kūniškojo pavidalo sužmogėjimui, jame vis labiau reiškiasi sąmonė, tikrasis žmoniškumas. Tai, kas mūsų dienomis atskirame žmoguje įvyksta per keletą metų, žmonijoje atsiskleidė tik labai iš lėto, per ištisus tūkstantmečius ar net milijonus metų.

Tačiau tai, kas vyko atskirame žmoguje, visuomet turėjo reikšmės ir masei. Kai kurių žmonių esmė greičiau užkariauja kūną, ir tai yra aiškiau pastebima. Toks žmogus turi ir didesnį poveikį kitiems. Taip buvo visuomet, taip yra ir dabar. Atskirų žmonių dvasingumas tarsi šaukia kitų žmonių dvasią gyvesniam gyvenimui, ryškesniam jų žmoniškumo reiškimuisi.

Jeigu neretai tai būna tik kaip blankūs pamėgdžiojimai, kuriuos dažnai rekomenduoja kiti. tai ir jie yra paskatos, kurios anksčiau ar vėliau atves į esminio žmoniškumo pasireiškimą. Kūrybos banga, pasirodanti kartu su žmoniškumu, Kūrėjo valia veikia ir atskirus žmones.

Taip buvo visais amžiais. Bet padariniai pasidarė matomi tik per tūkstantmečius. Istoriškai juos galima pamatyti tik lyginant dabarties žmogaus pavidalą su vadinamojo pirmykščio žmogaus išvaizda. Mažiau matoma esmės, kaip galios, veikiančios kūniškajame pavidale, susiformavimo lygis. Visur kalbama apie polinkius Ir gabumus. Tuo tarpu čia kalbama apie erdvėje ir laike egzistuojančio pavidalo prisisunkimą esmės ir apie to pavidalo užvaldymą.


7. Sąmonės atbudimas ankstyvaisiais amžiais 

Pirmykščiai amžiai dažnai vadinami žmonijos vaikyste. Tačiau dažniausiai niekam neateina į galvą, kad tuo pabrėžiamas ir tiems laikams būdingas savitas išgyvenimo būdas. Kaip vaikai yra jautresni subtilesnėms būties jėgoms, taip tais laikais buvo jautresni ir visi žmonės. Tačiau paprastai jiems priskiriamas menkesnis ribotesnis sugebėjimas išgyventi. Vis dėlto daugybė liudijimų iš seniausių laikų rodo tokius sugebėjimus ir tokį pažinimą, kuris mūsų laikų žmogui yra visai svetimas ar tiesiog neįsivaizduojamas. {261}

Matyt, buvo patiriama visokiausių dalykų, kurių nepažįsta šių dienų žmogus. Visa būtis, visas kosmosas tų laikų žmonėms atrodė kaip gyvų, sąmoningų jėgų sankaupa. Visos jos netgi priklausė nuo vieno pirmykščio prado, nuo Didžiosios Paslapties. Ir save patį žmogus jautė kaip priklausantį toms jėgoms. Pasaulio galios buvo suvokiamos kaip galingos ir aktyvios, o žmogus buvo laikomas viena kūrimo galios rūšių, Bet kūnas buvo laikomas labiau su ja susijęs. Todėl moteris buvo gyvosios bendruomenes pagrindas. Kalbama apie tuomet viešpatavusį matriarchatą.

Visi mūsų laikus pasiekę senieji piešimai bei simboliai rodo labai savotiškas žmonių galias. Žmonės manė galį pavergti savo valiai kitas gyvas būtybes bei aplinkinius žmones, taigi juos užburti. Šiandien, šiaip ar taip, kalbama apie įtaką. Kitų gyvų būtybių esmė pirmykščiams žmonėms buvo tokia aiški, kad jie tiesiog sugebėjo ją jausti. Prasmingas pavaizdavimas, nesvarbu, kokia kita jo vertė, buvo tik esmės palydovas. Todėl visa, ką išgyvendavo ir patirdavo, jie pažymėdavo tiktai simboliais.

Tų laikų žmonės viską, kas konkretu, laikė tik kažkuo, kas tėra užuomina apie reikšmingąją tikrovę. Tarp jų buvo neįmanomas dievų, kaip daiktiškų pavidalų, garbinimas. Tai, kas didžiojoje žmonijos dalyje šių laikų žmogui yra negyvos gamtos jėgos, pirmykščiam žmogui buvo sąmoningos kūrybinės galios, kurių veikimas pasiekė ir daiktų pasaulį. Todėl ir buvo kuriami simboliai kaip ženklai, nurodantys į kažką, kas labai reikšminga.

Visi iki dabarties išlikę senieji žymženkliai yra tokios pat rūšies. Visuotinai žmonijoje yra žinomas kryžius. Jis simbolizuoja daiktiškumo skverbimąsi per dvasingumą. Jis taip pat yra tarsi nuoroda į žmogaus asmenį, kurio vienintelio iš visų gyvų būtybių pavidalas ištiestomis rankomis yra kryžiaus formos. Senovės egiptiečių Crux ansata tai parodo ypač aiškiai. Egiptietiškai jis vadinasi Anch, t. y. gyvenimas.

Labai simboliškai žmogaus pažinimas vaizduojamas senajame Egipte, ypač tuo, kas pažymėta hieroglifais. Kai kuriuos dalykus iš Senovės Egipto ir jam artimų majų bei inkų kultūrų, matyt, galima laikyti vėliausiomis pirmykštės žmonijos apraiškomis. Kaip kryžius, taip, matyt, {262} ir senovės germanų runos paprastu būdu atskleidė tai, kas išgyventa esmingiau.

Be to, būtina atkreipti dėmesį ir į iki mūsų dienų išlikusius žmogaus atvaizdus statulose. Dažnai tai yra užuomina apie žmogaus ryšį su subtilesnėmis būties galiomis. Egiptiečių statulos su nepaprastai plačia krūtine ir siaura apatine kūno dalimi verčia manyti, kad svarbiausias gyvybinis elementas jiems buvo oras.

O tai, kas mums dar žinoma apie pirmykščius laikus, rodo. kad santykis su pojūčių pasauliu buvo labai neaiškus. Erdvės suvokimas buvo labai netikslus, Žemės forma beveik nebuvo aiškiai suprasta, užtat labiau buvo suvokiama jos priklausomybė nuo slapto žvaigždynų poveikio, kurio pojūčiai beveik nesugeba pajausti.

Ankstyvųjų laikų žmonės buvo daug atviresni paslaptingoms pasaulio jėgoms ir esmingesniems gyvenimo vyksmams, bet kaip per sapną suvokė jusnis pasiekiančių gamtos jėgų poveikį. Jutiminė čia-būtis dar neatrodė verta ypatingo dėmesio. Todėl nebuvo jaučiama tokia didelė, kaip dabar, gyvenimo ir mirties priešprieša.


8. Atbudimas išoriniam pasauliui 

Vis intensyvesnis kūniškojo pavidalo sužmoginimas vyko tik pamažu, iš vienos kartos į kitą. todėl tai nebuvo pastebima. Dar ir šiandien tai galime laikyti kūrybiniu procesu. Bet kai kuriuose žmonėse tai išryškėja anksčiau ir pamažu vis aiškėjo tam tikrose žmonijos dalyse.

Kuo labiau žmogaus esmė buvo atsidavusi kūnui, tuo įdėmiau ji žiūrėjo kas jame dedasi. O paskui buvo stengiamasi susikurti iš aplinkos poveikio pojūčiams visokių vidinių būsenų ir turinių. Tačiau iš pradžių tam nebuvo visiškai atsiduodama, o buvo pasitenkinama tuo, kas susiformuodavo žmogaus viduje iš paviršutiniškų sugebėjimų. Vis dar tebebuvo puoselėjamas stipresnių poveikių jutimas.

Visa tai galime aiškiai pamatyti iš to, ką skelbė senovės indų, persų, kinų ir dar kitų tautų mokymai ir kas iš jų išliko iki mūsų dienų. O indams stimulą, matyt, davė dravidai. Vakarams ypatingą reikšmę turėjo šumerai, gyvenę Eufrato ir Tigro tarpupyje. Tai, ką jie pasiekė, panaudojo {263} akadai, o paskui ir babiloniečiai, iš ten viskas buvo perduota toliau į vakarus gyvenančioms tautoms, per Palestiną pasiekė net ir Egiptą, kuris savo ruožtu jau ir pats buvo gerokai pažengęs ta pačia kryptimi.

Jeigu Azijos vakarinėje dalyje pirmiausia taip buvo veikiamos semitų gentys, tai, antra vertus, ypatingą reikšmę turėjo tai, ką indai ir persai perdavė graikams. Žinoma, daug kas čia gyva buvo iš Mikėnų laikų. Tačiau tokie graikų mąstytojai iš Azijos vakarinių pakraščių kaip Talis Miletietis (apie 840 prieš Kristų), Anaksimandras Miletietis (610— 547 prieš Kristų), Anaksimenas Miletietis (588—525 prieš Kristų), Heraklitas (apie 544—apie 483 prieš Kristų) buvo kaip nors paveikti Indijos ir Persijos. Aišku, iš jų kiekvienas savaip skelbė, kaip pabundama čia-būčiai: per vandenį, begalybę, orą ir ugnį.

Kiti, kaip Solonas (apie 600 prieš Kristų), Pitagoras (apie 582—507 prieš Kristų), daug ką perėmė ir iš Egipto, bet jau daugiau per orientaciją į jusnių pasaulį. Pitagoras, kaip žinoma, buvo buvęs ir Indijoje ir ten daugeliui išmintingu tapęs.

Šito rezultatas buvo tas, kad Graikija savo dvasine laikysena įgijo lemiamą reikšmę didžiajai žmonijos daliai, o jos įtakos atgarsių dažnai pasitaiko dar ir šiandien. Svarbu buvo ir tai, kas atsirado žydų kultūroje dėl Egipto ir Babilono kultūrų tarpusavio sąveikos.

Semitų gentyse turbūt anksčiausiai buvo galima pamatyti žmonijos polinkį į daiktų pasaulį. Jų atstovai labiau už kitas tautas buvo atsidavę procesams, vykstantiems kūne, instinktams ir kūno malonumams. Tai rodo jau ir Gilgamešo epas, taip pat žydų Šventieji raštai, Senasis testamentas. Tai matyti ir iš krikščionių šventųjų raštų, evangelijų bei laiškų.

Visur atsispindi ypatingas daiktiškumo, gyvenimo juslių pasaulyje vertinimas. Prieš jį pakilo balsai, kuriuos tarp žydų sukėlė egiptiečiai, o dar daugiau — graikai. Bet, nepaisant to, dvasiniai reikalai buvo labai varžomi daiktiškumo. Taip dar yra ir šiandien, tai, ką, pavyzdžiui, apie Dievą pasakoja istoriniai Senojo Testamento raštai, yra nepaprastai ribota. Dievas tiesiog pavaizduotas kaip būtybė, nenumatanti nuolatinių klaidų, turinti daryti visokius bandymus, kad pasiektų norimą rezultatą, kuris vis {264} taip ir nepasiekiamas. Jis mąsto tik apie klaidingą, visiškai nepavykusį pasaulio kūrimą, apie uždavinius, kuriuos jis kelia žmonėms, norėdamas patirti, kokios jie rūšies, kam jie tinkami ir dar daug ką kita.

Žmoniškumo raidai toks prisirišimas prie daiktų pasaulio turi ypatingą, savitą reikšmę. Nors šio proceso metu žmogaus sąmonė ir pasidaro ribotesnė, tačiau jo esmė darosi konkretesnė, jo sąmonė skvarbesnė, o jis pats. kaip apibūdinama tarptautiniu žodžiu, — individualesnis. O tai reiškia prasmės įsitvirtinimą žmonijos kūrybiniame procese.

Vis platėjantys ryšiai tarp tautų padarė tą dvasinį ypatumą bendra tautų nuosavybe. Jis darėsi vis reikšmingesnis didžiajai žmonijos daliai. Tačiau jis lėmė ir savotišką gyvenimo jausmą. Žmonės su aukštesne sąmone pateko netgi į neviltį. Užtenka prisiminti graikų sofistus, skeptikus Gorgijų ir Protagorą (apie 450 m. pr. m. e.).

Jų dvasingumas vis labiau darėsi grynų minčių žaidimu. Tai tęsėsi ištisus šimtmečius ir būna dar ir šiandien. Vadinamaisiais viduramžiais rimtesnio turinio buvo scholastų samprotavimai. Vėliau reikšmingos tapo įvairių filosofų mintys. Tačiau žmogaus esmės atsidavimo pojūčių pasauliui kūrybinis procesas buvo vis spartesnis.

Pamažu žmogaus dvasia vis labiau skendo daiktų pasaulyje. Buvo kalbama ir tebekalbama apie materialistinį požiūrį į gyvenimą ir pasaulį. Kartais jis laikomas žmogaus paklydimu. O juk jo dėka buvo padaryta nepaprastai nuostabių atradimų ir sukurta kūrinių, kurie tapo netgi labai reikšmingi visos žmonijos susijungimui. Nepaliaujamai gerėja susisiekimo galimybės. Bet iš to kyla ir lemtingi prieštaravimai, kurie lemia vis baisesnius karus. Ir kaip tik jie primygtinai reikalingi viso žmonių pasaulio bendrumo.

Prie viso to prieita dėl to, kad žmonės vis labiau atsiduodavo daiktų pasauliui. Žmoniškumas tame pasaulyje ėmė veikti tarsi kokia stimuliuojanti jėga ir sukėlė jame baisių dalykų. Todėl visuomet reikia turėti galvoje, kad visa tai priklauso prie kūrybos proceso žmonijoje ir visoje būtyje.

XIX a. viduryje prisirišimas prie daiktiškumo pasiekė apogėjų. Daiktų pasaulis tada atrodė esąs tikroji realybė. {265}

Ši žmogiškojo mąstymo nuostata vyraujančioje žmonijos dalyje yra labai jaučiama ir dabar. Tai tapo ypač aišku iš Rytų ir Vakarų pasaulio jėgų. Esmingesnis čia-būties turinys bus vos nujaučiamas, jeigu pasirodys bekylą kiti siekimai.

Iš visko, kas čia išdėstyta, bus turbūt aišku, kad žmonija tampa vis aktyvesnė, juslių pasaulio, kuris, deja, tėra tik vyksmas, atžvilgiu ir kaip į sapną ar visai nesąmoningai žvelgia į tikrąją realybę — dvasinę būtį. Daugumai žmonių sunku suprasti, kad visi čia-būties vyksmai kyla ne iš erdvės ir laiko, o iš anapusio pasaulio. Kaip visiškai akli, daugelis mano, jog visas gyvenimas bei dvasingumas atsiranda iš daiktiškumo. Tačiau dėl sąryšio su kūniškumu žmogus atėjo prie žinojimo apie save kaip esantį visiškai atskirai. Šitai iki šiol dar nebuvo taip jaučiama.

Ypatingas šios būklės padarinys yra didžiulė mirties baimė, kuri nebūdinga ankstyviesiems laikams, žmonijos vaikystės amžiui. Apie mirtį galvojama kaip apie baisią paslaptį, o religinių mokymų skelbėjai tik ir tekalba apie išsigelbėjimą nuo mirties ir nemato, kad pats gyvenimas yra paslaptis, kuri atsiskleidžia žmogui ir kurios dėka jis turėtų nubusti tam, kad susirastų save dieviškajame gyvenime.


D. REZULTATAI IR NAUJI REIŠKINIAI


9. Dabarties, kaip žmonijos istorijos laikotarpio, savitumas 

Iš to, ką jau išdėstėme, galima suprasti, kad tai, kas išryškėja vieno žmogaus gyvenime, žmonijoje skleidžiasi ištisus amžius. Bet visuomet buvo ir tarsi per ankstyvų žmogaus esmės susiformavimo reiškinių. Šie reiškiniai pamažu tapdavo visuotiniškesni.

Tačiau, turint galvoje visą žmoniją, toje raidoje galima įžvelgti ypatingą dalyką. Atskiro žmogaus gyvenime, jeigu jis gyvenamas tvarkingai, po vis didėjančio atsidavimo pojūčių pasauliui vėlesniame amžiuje matyti grįžimas {266} prie gyvybės ištakų, tai žmonija pasiekė dar tik visiško atsidavimo daiktų pasauliui pakopą. Kaip atskiras vienetas, žmogus, pajutęs vienatvę, mano esąs vienintelis visų savo gyvybės apraiškų, savo mąstymo ir veiklos šaltinis. Tačiau jis ieško ir ryšių su kilų žmonių gyvenimu, taip pat ir visos gyvybės ištakų.

Visais laikais kai kurie žmonės turėjo gyvybinę reikšmę kitiems. Taip yra dar ir šiandien. Tais laikais, kai žmonės dar buvo atviri tikrajam būties turiniui, tikrajai būčiai, minios patarėjai ir vadovai buvo patys dvasingiausi žmonės. Vėliau ilgiems laikams jais tapo tokie žmonės, kurie geriau mokėjo tvarkytis pojūčių pasaulyje. Tačiau tuomet tarp tokių vadų atsirado ir prieštaravimu, kurie vedė prie vis didesnių ir žiauresnių karų. taigi prie žmonių gyvybių panaudojimo saviems tikslams.

Tačiau visais laikais buvo ir tokių žmonių, kurie norėjo savaip tvarkyti savo gyvenimo sąlygas. Bėgant amžiams, kiekvienoje žmonių bendruomenėje, kiekvienoje tautoje jų vis daugėjo. Mūsų dienomis tai tam tikru atžvilgiu pasiekė savo viršūnę. Labai garsiai kalbama apie žmogaus laisvę ir orumą. O juk net ir mąstytojams dažnai nėra visai aišku, ką reiškia žmogaus laisvė ir orumas. Spėjama, kad tai yra žmogaus laisvė nuo ko nors ir kam nors. Dažniausiai laisve laikomas nevaržomas įvairių poreikių asmenybės gyvenime patenkinimas. Bet žmogaus esmė tuo metu tebelieka priklausoma.

Vaikantis tokios netikros laisvės, kai kuriems žmonėms pabunda godulys tapti viską lemiančia galia bendruomenės gyvenime. Mūsų dienomis mes pasiekėme tai, kas grasina pražudyti visą žmoniškumą. O tai įmanoma kaip tik dėl tų laimėjimų, kurių žmonėms pavyko pasiekti atsidavus daiktų pasauliui. Tos nuostabios jėgos, kurios buvo sukurtos, yra tarsi parengtos žmonijai pavergti ar net sunaikinti, ir pirmiausia tai matyti labiausiai išsivysčiusioje žmonijos dalyje. Todėl daugumos žmonių gyvenimo pajautime atsirado tokia įtampa, kokios nebuvo žmonijos istorijoje.

Tačiau kaip atkirtis valdovų mėginimams pavergti žmones vis labiau juntamas laisvės ilgesys — ir ne tik atskiro žmogaus, bet ir ištisų tautų laisvės. Tas ilgesys kaip niekad apėmė visą žmoniją. Nors ir buvo prisirišta {267} prie išgyvenimų ir pojūčių pasaulio, vis dėlto atgijo slaptas žmoniškumo jausmas. Jau stiprėja nuojauta, kas yra laisve. Žmogaus esmė darosi ryškesnė. O tikroji laisvė ir yra visiškas, nevaržomas žmogaus esmės išreiškimas.

Vis dėlto apsvaigimas, atsidavus daiktų pasauliui, yra labai akivaizdus. Visi akivaizdžiai vylingi, netikri pažadai apie laisvę ir gerovę, nepaisant priešingų, o dažnai netgi žiaurių faktų, laikomi tikrais ir vertais padėkos. Nors ir jaučiamas šioks toks pabudimas tiesai ir laisvei, daugelis nieko negalvodami parsiduoda į sunkią vergiją. Jie dar gerai nesuvokia savo žmoniškumo. Vis dėlto mūsų laikų žmonės daiktų pasaulyje sukūrė tokių dalykų, kokių niekad anksčiau nebuvo sukurta. Yra sukurta prietaisų, kurie, kaip instrumentai, nuostabiai dirba. Buvo sukurtos mašinos, kuriomis galima atlikti neįtikėtinus dalykus. Tačiau tuo pačiu metu ir patys žmonės pavirto mašinomis, tarsi ištirpo daiktų pasaulyje. O jeigu dar prisiminsime, kokios jo jėgos sukeliamos, tai galima betgi sakyti, kad žmogus paaukojo savo esmę daiktų pasaulio esmei.

Todėl mąslūs žmonės nuolat galvoja, ką galima būtų padaryti norint išsivaduoti iš šios sumaišties, iš šių aplinkybių, kurios tiesiog apkurtina žmoniją. Jie supranta, kad į baisingus vaidus žmonija atėjo, nukrypusi į daiktiškumą. Tačiau į tai jie žiūri kaip į kūrybos vyksmo dali. Sukrečiantys baisingų karų padariniai, siaubingas žmonių vertimas būti įrankiais smurtininkų rankose negali išvengti padarinių žmonijos gyvenimui ir jos sąmonei.

Juk dažnai jau yra suprantama, kad kiekvienas vyksmas būtyje turi savo prasmę. Ją reikia atrasti ir čia. Matyt, vyksta žmonijos atbudimas, kurio metu paliečiamas kiekvienas žmogus. Tai įžvelgiama, nors ir įvairiais būdais. Tačiau kiekvienas Kūrėjo valia yra įpareigotas visa savo esme stengtis būti budriam.

Tas nepaprastas procesas žmonijoje yra labai garsus raginimas pabusti. Todėl jis negali būti neišgirstas. Žmonija, kaip ir atskiras brandaus amžiaus žmogus, įžengė į apsisprendimo epochą. {268}


10. Žadinantis šauksmas per amžius 

Vyksmai žmonijoje per šimtmečius iki dabarties Įdėmesniam žvilgsniui atsiveria kaip didėjantis žmoniškumo esmės pasidavimas daiktiškumui ir visuotinu tampantis nusigręžimas nuo savo pradžios, nuo tikrosios būties, nuo dvasingumo. Tačiau žmonijoje visuomet esama ir tam priešingų siekimų, kurie veda į žmoniškumo esmės pradžia, į visos būties atsidavimą. Pirmajai Priežasčiai, Didžiajam Slėpiniui, Dievui. Būdavo skelbiami apreiškimai, kurie darydavo labai didelį poveikį. Turimos galvoje kuriamos naujos religijos arba atnaujintos senosios.

Nuo seniausių laikų vis atsirasdavo žmonių su ypatingais apreiškimais. Jie buvo laikomi Dievo pasiuntiniais arba Dievo sūnumis. Indai dar ir šiandien garbina Jisną Krišną kaip prieš keletą tūkstančių metų apsireiškusį Dievą. Taip pat yra žinomi žydų religijos įstatymų leidėjas Mozė (apie 1300 prieš Kristų), persų išminčius Zaratustra (7 šimtm. prieš Kristų), kinas Lao Dzė (6 šimtm. prieš Kristų), graikas Pitagoras (apie 581—507 prieš Kristų), kinas Konfucijus (551—478 prieš Kristų), indas Gautama Sidharta Buda (apie 480 prieš Kristų), arabas Mohametas (580—632 po Kristaus) ir kiti.

Svarbu yra tai, kad kai kurie iš jų įvairiose tautose pasirodė tik per keletą šimtmečių apimantį laikotarpį tarsi jie būtų tos pačios kūrybos bangos atnešti į žmonijos gyvenimą. Jų veikimas dar ir šiandien tebeatrodo kaip raginimas keistis, kaip kvietimas atsiduoti dvasinei būties priežasčiai.

Ypač aiškus ir itin savitos rūšies buvo graikų raginimas. Sokrato (469—399 prieš Kristų) ir Platono (427—347 prieš Kristų) raginimas suvokti save gyvavo šimtmečius, tačiau Platono mokinio Aristotelio (384—322 prieš Kristų) dėka jis pasidarė tik minčių supratimo dalyku. Jis atsinaujino Amono Sako (175—250 po Kristaus) ir Plotino (205—270 po Kristaus) neoplatonizme ir dabar yra reikšmingas, nors ir neryškus, kaip idealizmas.

Tuo tarpu pasigirdo naujas žadinantis šauksmas. Tai buvo krikščionybės mokymas. Į jį, kaip į šaltinį, suplaukė viskas, kas buvo atkeliavę į Indiją, Persiją ir Mesopotamiją iš šumerų ir per akadus tekę babiloniečiams bei {269} žydams. Ypač reikšminga krikščionybei buvo Egipto ir Graikijos išmintis. Taip tada Palestina šalia Graikijos ir kartu su ja tapo išsamesnio pažinimo ugdymo vieta. Žydai visuomet iš visų pasiekiamų kraštų į savo šalį gabendavo visa, kas turi ne tik daiktinę, bet ir dvasinę vertę. Čia taip pat buvo išminčių, kurie tarsi pranašai kovodavo su pasidavimu daiktiškumui.

Tačiau buvo atkreiptas dėmesys į vieną žmoniškumo reiškinį, kai visi žmonijos sunkumai buvo prisiimami sau, kad žmonija būtų nuo jų išvaduota. Iš šio reiškinio kilo iki tol žmonijoje dar nežinota šventinimo jėga, kuri leido žmonėms vaduotis iš visų dvasinių sutrikimų ir negalavimų. Itin įsakmiai buvo kviečiama į naująjį dieviškumo gyvumą žmoguje, kuris tą gyvumą pasiektų, jeigu jam visiškai atsiduotų.

Taip paskata iš Didžiosios kūrybos gelmės sukilo prieš žmonijos pasidavimą daiktiškumui ir siekė, kad toji žmonija taptų atvira tikrajai realybei, t. y. Dievo karalystei, kaip sakoma šiame mokyme. Taip buvo skelbiamas mokymas paremtas tokiu aukštu sąmoningumo lygiu, koks anksčiau dar nebuvo žinomas. Glaustai simboliškai jis tvirtina: „(...) aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“ (Lk 7, 22—23).

Per daugelį šimtmečių ir šitas mokymas, parodant realią žmoniją, buvo apgaubtas šešėliu daiktiškai interpretuojant visus įvykius. Taip pat, aiškinant Evangeliją, žmogus laikomas materialiu pradu, o naujai atsirandantis iš žemės skelbiamas kaip Išganytojo darbas.

Yra vos nujaučiama, kad Dievo apsireiškimas žmonijoje, t. y. Kristus, iš tikrųjų yra žadinimas žmogaus esmės, susijusios su žemiškuoju gyvenimu, pabusti Dievuje, visos būties priežastyje. Tai įmanoma, kai pats žmogus jai atsiduoda. Visi Biblijos žodžiai paprastai be apmąstymo kartojami paraidžiui ir laikomi neliečiama tiesa. Pavyzdžiui, vadinamoji sukūrimo istorija laikoma tikėjimo pagrindu. Tačiau iš jos, kaip jau minėta, yra visiškai aišku, kad kiekvienam Kūrėjo sumanymui trūkdavo aiškios įžvalgos ir jam darbas nepasisekdavo, todėl Jis būdavo {270} priverstas sunaikinti savo darbo vaisius ir tenkintis tik likučiais.

Išsamesnio supratimo visiškai nėra ir kalbant apie pirmosios žmonių poros ir visų jos palikuonių nuopuolį, nuo kurio išgelbėti gali tik žmogumi tapdamas ir sunkiai mirdamas ant mediniu kryžiaus Dievas. Kad šis pasakojimas simbolizuoja kūrybos vyksmą, lieka visiškai nepripažinta.

Labai rimtai tebėra traktuojamas nepaliaujamai tebeskelbiamas aiškinimas apie bevaisį Dievo ginčą su savo priešininku velniu, nors nuolat yra kartojami žodžiai: „Iš jo, per jį ir jam yra visa“ (Rom 11, 3d). Apie Dievą. Didįjį Slėpinį, mąstoma pagal Senajame Testamente pateiktą į daiktiškumą orientuotą žydų galvoseną, o žodžiai kartojami tarsi sapnuojant.

Šiame krikščionybės užtemime tarsi besitraukiantys žaibai ir juos lydintys baisiausi griausmai vyksta dabarties įvykiai. Žmonija yra mirtinai sužeista, ir tai sukelia baisų išgąstį. Vis dėlto daugelis žmonių savo viduje surinka. Jie klausia save, kokią prasmę turi gyvenimas. Daugelis susimąsto, ką tai reiškia, kai jie sako patys sau: aš esu. Ši daug kam prieš šimtmečius kilusi mintis, šiandien darosi vis gyvybingesnė. Ir jeigu dauguma nėra į tai radusi aiškaus atsakymo, tai dabar žmonėse pabunda kažkas visiškai naujo.

Daugelis taip pat atsimena nuo seno skelbiamus žodžius, raginančius pabusti tikrojoje realybėje, Dievuje, Didžiajame Slėpinyje. Šia prasme labai reikšmingos tampa ir nekrikščioniškų religijų skelbiamos tiesos. Pažintis su jomis skatina kaip tik išsamiau suprasti krikščioniškos religijos mokymą, žadina siekti prasmingesnio gyvenimo ir skaidresnės sąmonės. Apie tai ligi šiol buvo mažai mąstoma. Religingumas, atrodo, darosi vis gyvesnis.

Tai leidžia įsigalėti požiūriui, kad žmogaus gyvenimo prasmė yra naujos, tobulesnės, dieviškos žmonijos ugdymas. Dieviškoji galia laukia, kad galėtų per žmogų tapti veiksminga čia-būtyje. Kristus žmoguje, kuris, kad ir kaip per amžius keistųsi, yra nukryžiuotas, miręs ir palaidotas, nori žmoguje vėl prisikelti, atgyti ir jį laiminti. Bet žmogus, koks jis dabar yra, turi mirti Kristuje ir tapti nauju.

Taip žmoguje per amžius vyksta tapsmas. Jam suteikiami nauji išgyvenimai. Jo sugebėjimas visa išgyventi {271} didės tol, kol jis galiausiai pasijus esąs kūrybos vyksmo pirmojoje priežastyje ir pasieks tobulybę. Jis tampa budrus tikrajai realybei, kuri veikia visame kame kaip viską persmelkianti šviesa, kaip aukščiausioji išmintis, kaip visus apgobiantis gėris ir meilė, kaip viską nulemianti šventoji valia ir kaip viską veikianti šventoji galia.

 

ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI JO AMŽIAUS IR ISTORIJOS TARPSNIUOSE 

Samprotavimai atsižvelgiant į mūsų dienų patirtį.

Originalo pavadinimas „Der Mensch in seinem Leben und Erleben in den Lebensaltern und in den Zeitaltern (Erwägungen mit Bezung auf das Erleben der Gegenwart“). Mašinraštis gautas iš prof. V. Falkenhano ir saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Inv. nr. 10300). Dalis spausdinta žrn. „Problemos“ (1978.—Nr. 1 (21); 1979.— P. {418} 75—89). Čia pateikiamas visas tekstas. Vertė Antanas Gailius ir Virginija Galvanauskaitė.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS GYVENIMAS IR IŠGYVENIMAI JO AMŽIAUS IR ISTORIJOS TARPSNIUOSE