Ketvirtadienis, Spa 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas GYVENIMAS, SANTUOKA, MEILĖ IR LAIMĖ

GYVENIMAS, SANTUOKA, MEILĖ IR LAIMĖ

GYVENIMAS, SANTUOKA, MEILĖ IR LAIMĖ

(Apmąstymai apie tai, kaip gyvenimo prasmė tampa tikrove)

Įžanginė pastaba

Pastoriaus Henriko Bödekerio paskaita „Meilės džiaugsmas ir santuokos rūpesčiai“ Detmoldo liaudies universitete šių metų liepos 13 dieną sužadino daug minčių. Turėjau galimybę jas glaustai išsakyti diskusijoje po pranešimo. Tačiau jos pasirodė pakankamai reikšmingos, tad papildytos ir išryškintos galėtų būti pateiktos kaip rašinys. Pirmąsyk tai buvo padaryta liepos 15 dieną. Bet vis dar atrodė būtina geriau jas sudėlioti, kol buvo prieita prie to, kas čia siūloma. Galbūt tai galėtų paskatinti išsamiau į tai pažvelgti. 

Detmoldas, J950 m. rugpjūčio 7 d.

 

1. GYVENIMAS IR JO SKLEIDIMAMS

Gyvenimas patiriamas ir išgyvenamas. Jis skleidžiasi vyksmu: didėja ir kyla, vis tobulėja. Itin tai ryšku dviejų skirtingų lyčių žmonių sąryšyje. Jiems gimsta vaikai. Taip dauginasi žmogiškoji gyvybė. Tai labai paslaptinga, ir mąslūs žmonės nuolat tai jaučia.

Žmonijos gyvenimo vyksme yra dar šis tas reikšmingesnio. Per žmogų gyvenimas turi kilnėti ir gyvėti. Ką tai reiškia — tik retai iš tiesų suvokiama. Bet kai suvokiama, kad gyvenimas yra sąmonė, be to, sąmoninga būtis ir tapsmas, tampa aiškiau. Jau paviršutiniškas žvilgsnis į visą gyvąjį pasaulį padeda suprasti, kad ir visybės atžvilgiu siekiama gyvybės kilninimo, sąmonės šviesėjimo. {273}

Gyvajame pasaulyje iš užuomazgų kyla nauji gyvybės daigai, kuriuos kuria ir palaiko juose slypinčios jėgos. Pasiekus tam tikrą vystimosi pakopą, juose kuriasi naujos gyvybės daigai, o po to ateina laikas išnykti seniesiems pavidalams. Taip atsinaujina ir dauginasi gyvybė. Ir taip yra tiek žemesniųjų gyvų būtybių, tiek ir žmonių pasaulyje.

Žmonių gyvybė ilgisi ypatingo išaukštinimo. Ners žmogus ir apibūdinamas kaip „kūrybos vainikas“, bet tai sakoma daugiau turint minty tolesnį jo tobulėjimą. Žmonija turi esmingėti, žmoniškumas būtyje turi tapti reikšmingesnis. Žmogaus, kaip sąmonės, gyvenimas privalo vis labiau skaidrėti. Tuo pačiu gyvėtų ir visybės gyvenimas, nors tai daugeliui žmonių taip ir lieka neįsivaizduojama.

Jau prieš daugelį šimtmečių žmogus beveik visiškai prarado sąryšio su viskuo, kas gyva, pojūtį. Kaip pamišęs jis žudo gyvas būtybes, jų lavonais stiprindamas savo gyvybę. Gyvūnai dažnai žiauriai kankinami, neva tai būtina žmogaus gyvybei ir gerovei, tačiau tai tik aptemdo žmogaus mastymą, žudymo beprotybe. Išmintį teikia ne nežmoniška medžioklė su varovais, o sąmonės skaidrinamas. Tai neskatina įžvalgos bei dėmesio visiems gyvybės reiškiniams, sąryšio su visa gyvybe pojūčio ir žvilgsnio į gyvybės paslaptį.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas GYVENIMAS, SANTUOKA, MEILĖ IR LAIMĖ