Sekmadienis, Rugp 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas GYVENIMAS, SANTUOKA, MEILĖ IR LAIMĖ

GYVENIMAS, SANTUOKA, MEILĖ IR LAIMĖ

GYVENIMAS, SANTUOKA, MEILĖ IR LAIMĖ

(Apmąstymai apie tai, kaip gyvenimo prasmė tampa tikrove)

Įžanginė pastaba

Pastoriaus Henriko Bödekerio paskaita „Meilės džiaugsmas ir santuokos rūpesčiai“ Detmoldo liaudies universitete šių metų liepos 13 dieną sužadino daug minčių. Turėjau galimybę jas glaustai išsakyti diskusijoje po pranešimo. Tačiau jos pasirodė pakankamai reikšmingos, tad papildytos ir išryškintos galėtų būti pateiktos kaip rašinys. Pirmąsyk tai buvo padaryta liepos 15 dieną. Bet vis dar atrodė būtina geriau jas sudėlioti, kol buvo prieita prie to, kas čia siūloma. Galbūt tai galėtų paskatinti išsamiau į tai pažvelgti. 

Detmoldas, J950 m. rugpjūčio 7 d.

 

1. GYVENIMAS IR JO SKLEIDIMAMS

Gyvenimas patiriamas ir išgyvenamas. Jis skleidžiasi vyksmu: didėja ir kyla, vis tobulėja. Itin tai ryšku dviejų skirtingų lyčių žmonių sąryšyje. Jiems gimsta vaikai. Taip dauginasi žmogiškoji gyvybė. Tai labai paslaptinga, ir mąslūs žmonės nuolat tai jaučia.

Žmonijos gyvenimo vyksme yra dar šis tas reikšmingesnio. Per žmogų gyvenimas turi kilnėti ir gyvėti. Ką tai reiškia — tik retai iš tiesų suvokiama. Bet kai suvokiama, kad gyvenimas yra sąmonė, be to, sąmoninga būtis ir tapsmas, tampa aiškiau. Jau paviršutiniškas žvilgsnis į visą gyvąjį pasaulį padeda suprasti, kad ir visybės atžvilgiu siekiama gyvybės kilninimo, sąmonės šviesėjimo. {273}

Gyvajame pasaulyje iš užuomazgų kyla nauji gyvybės daigai, kuriuos kuria ir palaiko juose slypinčios jėgos. Pasiekus tam tikrą vystimosi pakopą, juose kuriasi naujos gyvybės daigai, o po to ateina laikas išnykti seniesiems pavidalams. Taip atsinaujina ir dauginasi gyvybė. Ir taip yra tiek žemesniųjų gyvų būtybių, tiek ir žmonių pasaulyje.

Žmonių gyvybė ilgisi ypatingo išaukštinimo. Ners žmogus ir apibūdinamas kaip „kūrybos vainikas“, bet tai sakoma daugiau turint minty tolesnį jo tobulėjimą. Žmonija turi esmingėti, žmoniškumas būtyje turi tapti reikšmingesnis. Žmogaus, kaip sąmonės, gyvenimas privalo vis labiau skaidrėti. Tuo pačiu gyvėtų ir visybės gyvenimas, nors tai daugeliui žmonių taip ir lieka neįsivaizduojama.

Jau prieš daugelį šimtmečių žmogus beveik visiškai prarado sąryšio su viskuo, kas gyva, pojūtį. Kaip pamišęs jis žudo gyvas būtybes, jų lavonais stiprindamas savo gyvybę. Gyvūnai dažnai žiauriai kankinami, neva tai būtina žmogaus gyvybei ir gerovei, tačiau tai tik aptemdo žmogaus mastymą, žudymo beprotybe. Išmintį teikia ne nežmoniška medžioklė su varovais, o sąmonės skaidrinamas. Tai neskatina įžvalgos bei dėmesio visiems gyvybės reiškiniams, sąryšio su visa gyvybe pojūčio ir žvilgsnio į gyvybės paslaptį.


2. DVILYTIŠKUMAS GYVAJAME PASAULYJE 

Gyvybės skleidimuisi gyvajame pasaulyje dvilytiškumas yra pagrindas. Tai svarbu jau augalams, bet dar aiškiau, įvairiau ir ypatingiau etsiskleįdžia gyvūnų lytiniame gyvenime. Žmonijai dvilytiškumas duoda ypatingų rezultatų.

Čia kalbama ne tik apie gyvų būtybių dauginimosi, bet, kaip jau sakyta, apie gyvūno didėjimą juose, iškilesnės gyvybės pažadinimą, o ši atpažįstama kaip auganti sąmonės šviesa.

Reikėtų tik įsižiūrėti, kaip vyriškieji augalai veikia moteriškuosius. Žvėrių pasaulyje vyriškosios lyties gyvūnai sužadina moteriškųjų gyvūnų gemalų vystimąsi. Tuomet pradžią įgauna ir vyriškųjų gemalų užuomazgos. Tas pats tinka ir žmonėms. {274}

Tačiau čia yra dar vienas ypatingumas. Žmonės veikia vienas kitą ne tik kūniškai, bet ir vidiniu, aukštesniu gyvumo turiniu, kai tampa reikšmingi dviejų lyčių skirtumai. Vidinis apvaisinimas veikia įvairiausiose žmonių gyvenimo srityse. Atitinkamai jis toks, kokio išsivystymo lygio abi skirtingų giminių būtybės, kurios tampa reikšmingos viena kitai. Bet ir čia, kaip ir kiekvienoje žmonių sąveikoje, galimas vidinio gyvumo menkėjimas, sąmonės šviesos susilpnėjimas.


3. SĄRYŠIS TARP DVIEJŲ ŽMONIŲ LYČIŲ 

Kai vyras ir moteris kartu bendrai gyvena, tai vadinama santuoka. Tai suprantama kaip žmonių giminei derantis garbingas ryšys tarp dviejų skirtingų lyčių. Jį lemia įvairios asmenų paskatos.

Bet yra tautų, kuriose vienas vyras dažnai veda daug žmonų. Visiems žinoma, kad žydų protėviai turėdavo keletą moterų. Jokūbas, pavyzdžiui, keturias. Apie vieną Azijos tautą pasakojama, kad ten, priešingai, viena moteris gyvendavusi su keletu sutuoktinių.

To nebūna gyvūnų pasaulyje, jei nekalbėsime apie išsigimimus. Tiesa, dažnai vienas vyriškosios giminės žvėris sužadina naujų gyvybės užuomazgų vystimąsi daugeliui moteriškosios gimines žvėrių. Bet ne rečiau viena vyriškosios gimines būtybė visą gyvenimą yra susijusi tik su viena moteriškosios giminės būtybe. Tai būdinga gulbėms, gandrams, liūtams ir kitiems gyvūnams.

Vis dėlto labai nuostabu, kad šie gyvi padarai po vieno iš gyvenimo palydovų mirties gyvena vieni. Tai labai svarbu ir turėtų sukelti platesnius apmąstymus. Indijoje našlė gyva sudeginama ir taip tarsi vėl sugrąžinama savo mirusiam sutuoktiniui.

Daugelis žmonių mano būsiant išmintingiau, jei po vieno iš sutuoktinių mirties jis arba ji susiriš su nauju gyvenimo draugu. Ir paskutinį šimtmetį didesnioji žmonijos dalis vis dažniau ardo santuokas ir iš naujo tuokiasi. Sutuoktiniai vienas kito nebegeidžia, visai trumpai kartu pagyvenę, skiriasi ir susiriša su naujais gyvenimo bendrakeleiviais, nuo kurių greitai vėl atsiskiria. {275}

Tai akivaizdus pavyzdys, kad toks ryšys visai paviršutiniškas. Kai gyvenamas ribotas proto ir minčių gyvenimas, siekiama vis stipresnių juslinių įspūdžių, vien tik jutiminių malonumų, tuomet tikrai esminiai išgyvenimai tampa neįmanomi. Gyvas vidinis gyvenimas ryšį tarp žmonių paverčia vidiniu ir todėl ilgesniu bei esmingesnių.


4. DVI ŽMONIŲ LYTIS VIENIJANTIS PRADAS 

Kalbama apie meilę, kai jaučiama trauka tarp dviejų žmonių lyčių. Bet kas iš tiesų yra meilė, daugeliui žmonių taip ir tebėra paslaptis. Kažin ar jie apie tai mąsto. Mąslieji vadina meilę stebuklu arba netgi šventenybe, pažadinančia gelminį gyvenimo jausmą ir aistrą, kurių nuraminimas vadinamas laime.

Šį gyvenimo jausmą įvairūs asmenys suvokia įvairiose gyvenimo srityse. Labai dažnai apsiribojama vien kūniškumu. Tuomet galima kalbėti apie įsimylėjimą, kuriam reikšmingas tik kūno apvaisinimas.

Tačiau nuo seniausių laikų ne vienas žmogus paliko visai aiškų meilės apibūdinimą. Buvo stengiamasi vis daugiau apie ją mąstyti. Jau senovės graikai kalbėjo apie tarpusavio priklausomybės jausmą ir gyvenimo išsipildymo ilgesį. Mistikas dr. F, Hartmannas (1840—1912) šio amžiaus pradžioje viename iš savo veikalų skelbė, kad meilė yra suvokta vienovė su būtimi. Mes sakome: meilė yra Didžiojo Slėpinio veikianti jėga, kai mąstoma apie ją, prisimenamas Dievas; meilė yra visos būties matas, joje prasidėjo gyvybė, joje ji skleidėsi, buvo palaiminta ir pašventinta.

Taigi žmogus, jo savastis yra kažkas labai sudėtinga, kaip tai itin įtaigiai skelbė savo paskaitose kultūros filosofas Ernstas Troeltschas (1865—1923). Nesunku suprasti, kad kūno, sielos ir proto gyvenimai labai skiriasi. Virš jų visų iškilusi žmogaus dvasia, jo sąmonė, persmelkianti šias sritis, nušviečianti ir teikianti žinojimą. Mąsliems žmonėms tai visiškai aišku.

Visas šias gyvenimo sritis užlieja kūrybos vyksmo gyvybinė jėga. Kiekvienoje iš jų nubunda kilnesnio gyvenimo siekimas. Kiekviena žmogaus asmenybės gyvenimo {276} sritis veržiasi išgyventi bendrumą, vienovę. Ir labai svarbu, kad į įvairias gyvenimo sritis besiskverbiančio sąmoningumo asmenybės siekia įvairiais būdais. Yra tokių, kurie visiškai pasinėrę į kūno gyvenimą, kiti — į sielos, o dar kiti — į minčių. Tik labai retai pasitaiko žmonių, suradusių savo esmę ir joje parimusių.

Verta apmąstyti, kad dabar daugelis žmonių meile laiko kūniškąjį patyrimą. O tai, kas turi didesnę prasmę, būna beveik visiškai nesuvokiama. Tuomet meile būtų vadinama tik tai, kas skatina kūniškos gyvybės dauginimąsi.

Dar dažniau skelbiama pažiūra, kad meilė visų pirma teikianti kūnišką malonumą. Tačiau tai tik pasimėgavimo troškulys, kurį malšina lytinis kūno dirginimas, tokių nuodų kaip alkoholis ir nikotinas vartojimas ir kurį stiprina ir skatina įvairūs jausmai ir mintys.

Dažniausiai taip būna vyrams, paviršutiniškesniems žmonėms. Moteris daugiau gelmės žmogus, ji siekia lytiškumo iš natūralaus polinkio atsiduoti naujos gyvybės laukimui, mažiau dėmesio skiria savo pačios kūniškumui, bet susigundo daiktiška nauda. Prie to veda aptemęs sąmoningumas. Ir tuomet neįmanoma meilė tarp sutuoktinių, prieinama prie abipusio nusigręžimo, kartais netgi prie neapykantos.

Meilė išgyvenama įvairiais lygiais. Įprasta juslinė meilė skleidžiasi kūniškumu; gyvinanti, švelni — širdies meilė; nušviesinanti, stiprinanti —-proto meilė, ši iš tiesų yra vienijanti ir laiminanti žmogaus esmę. Kiekviename lygmeny nevienodas meilės stiprumas, kurį skleidžia mylintysis, apimdamas, gyvindamas, gaivindamas ir laimindamas mylimąjį.


5. ĮVAIRIAPAKOPĖ MEILĖ SENŲJŲ GRAIKŲ POŽIŪRIU 

Senovės graikai daug mąstė apie meilę. Pagaliau tai įgavo ypatingą išraišką kalbose apie ją Platono puotose. Čia meilė buvo vaizduojama kaip žemiškas, įprastas Erotas, gundanti, žemiška Afroditė ir kaip dangiškas Erotas, dangiška Afroditė.

Meilė senovės graikų buvo išgyvenama keturiais {277} būdais, juk ji skleidžiasi keturiose asmenybės gyvenimo srityse. Platono puotose visa tai bandyta išsiaiškinti, ypač tai, kaip meilė parodo tikrąją prasmę. Apie meilę įvairiai kalbėta, ji buvo vadinama vienovę kuriančia ir aistrą žadinančia galia. Penkiose savo kalbose Sokratas kartojo, kad pranašė Diotima iš Mantinėjos meilę atpažįsta iš Grožio, Tiesos ir Gėrio.

Po to kalbos buvo nutrauktos. Tuometinis Atėnų žemės prezidentas Alkibiadas girtas įžengė į salę ir kalbėjo bei sklaistėsi išsigandęs, kai šalia savęs išvydo Sokratą. Tai iš jo Alkibiadas sužinojo, kas iš tiesų yra meilė. Ir visuomet meilė per Sokratą stengėsi jame pažadinti gėrį ir kilnumą, o jis visuomet nuo jų nuklysdavęs, kaip ir tąsyk, kai girtas įžengė į tuos namus.

Taigi meilės esme buvo laikoma kažkas dieviška, kas siekia žmoguje pažadinti esminį gyvenimą, paskatina skleisti visą jo dvasią, gyvina tikrąjį jo žmoniškumą. Tokiame pakiliame gyvenime būtų pasiekta didžiausioji laimė.


6. MEILĖ KAIP ESMINGIAUSIOS ŽMOGAUS GYVENIMO PRASMĖS ĮSIGALĖJIMAS 

Ne visuomet aiškiai pasakoma, kad tai žmogaus gyvenime yra tviskantis šviesos šaltinis, iš kurio semiamasi laimės ir netgi palaimingo šventumo. Kaip ir visame gyvajame pasaulyje, taip ir žmonėse per dvilytiškumą dauginasi gyvybė, besiskleidžianti vis gausėjančia šeima. Iš čia laimes pojūtis. Jis didesnis negu žvėrių, gyvesnis, kilnesnis tik esant tam tikroms sąlygoms.

Santuokos ryšys turi skatinti abiejų žmonių dvasinio gyvenimo augimą. Čia ypač reikšminga, kokios yra susijungusiosios asmenybės ir kaip jos bendrauja. Daug prisideda kūno sveikata, jo gaivus kvėpavimas, aromatas, stiprinantis bendrą būtį, priklausomybę vieno nuo kito. Dar paveikesnis yra sielos gyvenimas, per abipusį dviejų gyvenimo bendrakeleivių susiliejimą pažadinantis gilųjį vienas kito pajutimą, išryškėjantį draugiškumu ir širdingumu vienas kitam.

Daug reiškia ir abiejų skaidrios mintys, ir jų išraiška, {278} kurias susieja vienas kito supratimas tarsi koks vidinis nušvitimas. Žinoma, vyro ir moters mąstymas skiriasi. Jo mintys labiau nukreiptos į veiksmą, o moters daugiau užimtos vidiniu išgyvenimu. Bet vidinis skaidrumas teikia vienovės pojūtį, patiriamą kaip sąmonių bendrumas ir abiejų būtybių vienovė.

Abu sutuoktiniai tuomet pasiekia ryškų savo pačių esmingumo suvokimą kaip tobulą, kilnų žmoniškumą. Vidinė vienybė tampa vis didesnė. Iš čia didelė palaima. Abu sužadina vienas kitam aukštesnio gyvenimo ir aukštesnės būties pojūtį. Taip tikrove tampa žmogaus gyvenimo prasmė.

Visa tai įkūnija taip pat ir vaikai, gimę tokiems sutuoktiniams. Juos sieja esmingumas, panašus į žmoniškumą, ugdantis jų žmoniškumo pavidalą. Ir vaikais pratęsiamas ypatingas meilės laimės pojūtis.

Tokio tobulumo žmonės patiria visai ką kita nei visi jų aplinkos žmonės. Juos veikia jų būdas, džiugindamas, pergalėdamas juos pačius, žadindamas gerumą ir meilę. Ir taip iš sutuoktinių meilės, iš jų vaikų į žmones, plačiai pasklidus, į visą pasaulį spinduliuoja meilė didindama žmonių džiaugsmą.


7. PAGRINDINĖ TIKROS MEILĖS IR TIKROS LAIMĖS SĄLYGA 

Taip jau yra, kad gimdamas žmogus patenka į būtį. Tačiau visai aklai tikima, be menkiausio minties krustelėjimo, kad žmogus savaime galįs vystytis iš kūniškumo į dvasingumą. Čia mažų mažiausiai reikėtų pasakyti, kad žmogaus esmę iš Didžiojo Slėpinio į būtį atneša kūrybos valia, kad šioje būtyje įgautų kūnišką pavidalą ir juo apsireikštų.

Nuo seno tikima ir juntama, kad žmogus esmingėja, kai mąsto didžiąją paslaptį — Dievą, visa ko pradžią, ir jai atsiduoda. Tai įvyksta nuolankiai meldžiantis. Kai to išmokstama, besimeldžiančiajame sukyla gyvesnis, esmingesnis ir tobulesnis gyvenimas. Žmogus tampa sąmoningesnis, išaugęs dvasia, geriau ir toliau įžvelgiąs.

Visa tai labai svarbu santuokoje. Todėl abu sutuoktiniai {279} melsdamiesi turi kreiptis į dievybę kiekvienas atskirai, kartu ir su vaikais. Taip per vidinį nuskaidrėjimą ir ramybę ateina bendrumo giliojoje gelmėje, pirminėje būtyje — Dievuje — jausmas.

Abiejuose tuomet nubunda naujas, tiesiog dieviškas žmoniškumas, jie nebėra dvi atskirybės, o pajunta ryšį ir vienovę gelmėje, Vienyje. Dieviškumas, Dievo apsireiškimas žmonijoje — Kristus juos atnaujina dvasinėje vienovėje, taip pasiekiama didžiausia meilės laimė ir jos teikiama palaima.

Tai veikia ir jų vaikus, visus, kurie tik yra netoliese. Jų meilės laimė spinduliuoja šviesą į aplinkinį pasaulį. Aiškiausiai tai matyti iš pačių sutuoktinių. Juose gyvena tobuliausia meilė. Jie jaučiasi esą viena ir susivieniję su Tuo, kuriame ilsisi jų esmė. Jiems tikrove tampa laiminantis žodis: „Dievas yra meilė. Kas pasilieka meilėje, pasilieka Dievuje ir Dievas jame“.

 

GYVENIMAS, SANTUOKA, MEILĖ IR LAIMĖ 

Apmąstymai apie tai, kaip tikrove tampa gyvenimo prasmė

Originalo pavadinimas „Leben, Ehe, Liebe und Glück (Erwagungen darüber, wie der Sinn des Lebens sich verwirklicht)“, Mašinraštis gautas iš Br. Kviklio. Vertė Vita Gaigalaitė.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas GYVENIMAS, SANTUOKA, MEILĖ IR LAIMĖ