Ketvirtadienis, Spa 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas PABUDIMAS

PABUDIMAS

PABUDIMAS

Yra kasdienis vyksmas, vadinamas atbudimu. Miega keičia būsena, kai įmanomas patyrimas. Ypatingas čia dienos Šviesos vaidmuo. Kiekvienas atbudimas atneša naują, turtingesnį išgyvenimą. Šviesa gaivina žmogų. Iš gamtos gyvenimo matyti, kaip susijusios gyvybė ir šviesa.

Gyvybės pakopos ir šviesos stiprumas — įvairūs. Gyvi yra augalai, gyvūnai ir žmonės. Ir gyvūnų gyvybė tarytum dusyk ryškesnė negu augalų. Kai gyvūnas atbunda, jo kūną užvaldo visai kitoks gyvumas, verčias savaip reikštis.

Tas pats tinka ir žmogui. Iš jo plūsta dar gausesnė gyvybė. Be norų ir geismų, kurie būdingi ir gyvuliams, žmogus dar turi minčių, pagaliau sąmonės gyvybę. Sąmonė žmoguje įsižiebia tarsi šviesa, nutvieskianti visus kitus išgyvenimus.

Atrodo, kad dienos šviesa, paliečianti akis, atneša vis turtingesnį patyrimą, tačiau dar yra vidinė šviesa, sąmonė, kuri šiuokart viską lemia. Kuo ji skaidresnė, tuo žmogaus gyvenimas gyvesnis ir gausesnis veiklos, įtakingesnis.

Taip pat žinoma, kad žmogaus sąmonė ne tik auga, bet ir mąžta, nušvinta ir apsiniaukia. Čia viskas reikšminga. Sąmoningumą gali sumažinti įvairios pasitenkinimo priemonės, pririšančios prie kūniškumo, mintys ir sielos būsenos.

Atrodo, kad užmigus viskas, apie ką buvo kalbėta, pranyksta. Bet tuo tiki tik manantys, kad žmogus yra kūnas, kuriame vėliau atsiranda vidinis gyvenimas. Kiti žmogaus esmę įžvelgia jo sąmoningume. Jie mano, kad {281} žmogus jį išlaiko netgi peržengęs sapnų sritį ir paniręs į gilų miega.

Tokiems užmigti — tai atsigręžti į kitokį gyvenimą ir šviesą. Tą patį jiems reiškia ir mirimas. Užmigdami jie išsivaduoja iš kūniškumo, jausmų ir minčių, srities, mirdami taip pat iš viso to išsilaisvina, išeina ten. iš kur sklinda visa šviesa ir tikrasis gyvenimas.

Betgi daugumai tai nepavyksta. Jie pasiekia tik tokią savo esmės susiformavimo pakopą, kokia tik įmanoma žemesniosios gyvybės srity. Sanskrito žodis „sansara“ tai nusako kaip ,.būseną, tapsmo, kelionės sritį“. Kartu su kūno gimimu žmonės pabunda ir proto pasauliui, o užmigdami ir vėl pabusdami tūkstantį kartų iš jo pasitraukia ir vėl sugrįžta. Taip pat gimstama tikrajam gyvenimui ir nubundama tikrajai šviesai.

To paties turėtų siekti žmogus kas dieną nubusdamas. Čia kalbama apie ypatingą sąmonės būseną, jos atsivėrimą. Dabar vis aiškiau suvokiama, kad būtis, prasmės pasaulis, yra nuolatinis vyksmas, kylantis iš ten, kur nėra laiko ir erdvės, besiformuojantis į įvairiausius medžiagos sutankėjimus ir vėl nauju tapsmu iš jų išsivaduojantis. Gamtos mokslai čia kalba apie jėgos virtimą medžiaga ir medžiagos virtimą jėga.

Šį vyksmą žmogus gali stebėti ir savy. Jau pats jo kūnas yra nuolatinis tapsmas ir nykimas. Tas pat, tik daug raiškiau vyksta jo jausmų ir minčių gyvenime. Bet žmogui duota galimybė pakilti virš jų ir pasiekti vidinę rimtį ir šventą tylą. Išvada stulbinanti, net jei vos keletą minučių ten parimstama. Žmogaus esmė tampa gyvesnė ir spindulingesnė. Jis nubunda tam, kas neturi erdvės ir laiko, nubunda Dievuje, tampa nauju žmogum, kuris gaiviai ir prakilniai veikia savo aplinką.

Senovės Indijoje buvo žmogus, kuris šitokiu būdu apsireiškė savo artimiesiems ir buvo pavadintas Buda, o tai reiškia atbudęs. Krikščionys sako, kad žmogus turi gimti iš naujo pakrikštytas vandeniu ir Šventąja Dvasia. Žmogus turįs būti tyras ir šventas kaip Dievui atsidavusi mergelė, kad atsivertų Dievui ir šis apšviesiu žmogų Šventąja Dvasia.

O apie Kristaus gimimą pasakojama, jog tai atsitikę gyvulių garde, apie šį įvykį pranešė įsižiebus dangiškoji {282} šviesa, pasirodė dangaus būtybės, nuostabiais garsais skelbusios Dievo galybę, taiką žemėje ir žmonių gerovę. Po to su dovanomis naujagimį aplankė ir pagarbino žemės galingieji.

Tokie ir panašūs apreiškimai dabar dažniausiai vadinami religija. Tačiau šis žodis kildinamas iš ,,religėre“ arba „religare“, o tai nurodo grįžimą, į save, prie to, kas palikta. Religiją reikėtų suvokti kaip sąmonės atsigręžimą į savo kiltį ir atsivėrimą didžiajai šios kilties paslapčiai. Juk tai reiškia, kad žmogaus siela gyva Kūrėjo alsavimu ir yra Amžinosios Šviesos spindulys.

Šitokiu keliu žmogus grįžta į tikrąjį gyvenimą, grįžta iš mirties, palikęs miego ir pabudimo kaitą, mirimo ir gimimo tapsmą. Toks žmogus tuomet iš tikrųjų yra atbudęs. Jis pasiekia sąmoningumą, krikščionių laiškuose vadinamą Dievo išmintim. Tai primena dabar vis dažniau suskambantis žodis „teosofija“.

Yra žmonių, besistengiančių be mokslo ir žinių išgyventi tikrąjį atbudimą ir pasijusti Dievuje. Ir tokios pastangos visuomet reikšmingos, o juk pasitaiko niekinančių tuos, kurie bando kitaip priartėti prie Dievo. Kas taip elgiasi, to dvasia apsvaigus, kitąsyk netgi apmirus.

Bagavadgitos žodžiai skelbia: „Kokiu tik būdu žmonės Man artinasi, taip Aš juos priimu: Mano yra kiekvienas takas, kuriuo žmonės iš visur atkyla“ [1]. Ir Evangelijoje parašyta: „Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai tikrai liudija už mane, bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą“ (Jn 5, 39 ir 40).

Lemiama atbudimui yra pastanga pasijusti Dievuje ir savyje pajusti Jo apsireiškimą (Jn 14, 20). Tai pavyksta žmonėms, kurie atsidėję parimsta vidinėje tyloje ir ramybėje. Nors tai nelengva, bet taip juk atbundama Tame, „iš Kurio, per Kurį ir Kuriame viskas yra“. {283}

 

PABUDIMAS

Originalo pavadinimas „Das Erwachsen“ Mašinraštis gautas iš Br. Kviklio. Vertė Vita Gaigalaitė.

1. Citata iš paties Vydūno vertimo. (Žr. Vydūnas. Raštai. — V., 1992 — T. 3.— P. 433).

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas PABUDIMAS