Šeštadienis, Gruo 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽVILGSNIS Į GYVENIMO PASAULIO NUOSTABUMĄ

ŽVILGSNIS Į GYVENIMO PASAULIO NUOSTABUMĄ

ŽVILGSNIS Į GYVENIMO PASAULIO NUOSTABUMĄ

Daugelis žmonių suvokia gyvenimą kaip kasdienybę ir todėl kaip visai žinomą, įprastą dalyką. Tik vaikai dažnai parodo didelį nustebimą, kai pastebi kokį nors naują pasaulio reiškinį, pavyzdžiui, žiedo išsiskleidimą, vabzdžio išsiritimą iš lervos. Tačiau, bėgant metams, ir jie dažniausiai taip pat tampa abejingesni visiems gyvenimo procesams. Atrodo, tarsi jie pamažu prarastų jų akyse nuostabumą, o iš tikrųjų jis vis mažiau atpažįstamas.

Bet taip pat yra žmonių, kurie visą savo dvasingumą nukreipia į gyvenimo vyksmą. Jie stebi gyvenimo reiškinius ir bando visus jų kitimus kiek tik įmanoma aiškiau suvokti. Ir ką tada jie sužino, pasidalija su kitais. Tada atrodo, kad ir aniems taip pat skleidžiasi gyvenimo nuostabumas.

Ypač jaudinančiai juos veikia, kai iš žmonių, augalų ir gyvūnų pasaulio žvilgis nukreipiamas į pasaulį mažųjų būtybių, apie kurias taip retai mąstoma, tačiau kurios vis dėlto, kaip matyti, spiečiasi visoje gyvenimo ruimo srityje ir dalyvauja visų gyvų reiškinių gyvenime padėdamos, skatindamos arba ir trukdydamos, skaudindamos.

Jau tai labai verčia stebėtis, kad šios mažosios būtybės egzistuoja tarsi ant erdviškumo slenksčio ir už kokio nors laikiškumo ir vargu ar gali būti laikomos kažkuo daiktišku, bet vis dėlto jos įneša į erdvę gyvybę, leidžia skleistis gyviems reiškiniams. Tačiau dažniausiai žmonės viso to nepastebi. Tik tyrinėtojai kartais ir apie gyvenimą kalba kaip apie slėpinį.

Daug pažįstamesnis atrodo žmonėms vyksmas augalų, gyvių ir žmonių pasaulyje. Nepaisant to, žmogus labai {284} nustemba, kai kas nors jam pagyvina ir išplečia žvilgį į ši pasaulį.

Iš tikrųjų visuotinai yra žinoma, kad augalas savo būti pradeda daigu, kad jis daigo syvais visokius negyvus dalykus, mineralines medžiagas, prisisunkusias vandens, oro, šilumos ir šviesos, persmelkia savo savitumu, suformuodamas vis didėjantį pavidalą, taigi skatindamas augti. Po tam tikrų rezultatų tuose pavidaluose susidaro nauji daigai, tampantys naujų ir panašių darinių, augalų užuomazgomis. Juk ir tai jau yra nuostabu.

Šiuo požiūriu visai tokie pat procesai vyksta gyvūnijoje ir žmonijoje. Pavidalų vystimasis prasideda taip pat daigu, subrendusiuose dariniuose kyla nauji daigai, kuriais tęsiasi šis vyksmas.

Taigi taip auga visos gyvos formos. Jų augimą veikia nuostabus vidinis srovenimas. Sultys augaluose, sultys ir, be to, dar kraujas gyvūnų ir žmonių kūnuose atlieka nuostabiai prasmingą veiklą, lyg jis turėtų žinoti, ką kūnas turi pasiekti, ką reikia pasiekti.

Įvairių augalų, gyvūnų ir žmonių savitumą nulemia šita gyvybės šaltinio jėga. Kaip ji kyla ir nuslūgsta, labai panašu į vandens giliųjų paslaptingų šaltinių kilimą ir atoslūgį. Bet tokio vyksmo nuostabumas dažniausiai nepajaučiamas.

Bet pažiūrėjus į visų gyvybės reiškinių vidinį suskirstymą, vis paaiškėja kažkas labai nepaprasto. Visur tam tikros dalys, tam tikri nariai turi tuos pačius uždavinius. Augalų šaknys ir šakos svarbios panašiai kaip ir gyvūnų bei žmonių kūno dalys. Vienos padeda gauti maisto medžiagų, kitos — prisitvirtinti prie žemės.

Kas augalams yra lapai, tas gyviams vandenyje yra plaukmenys, plaučiai — žemės paviršiaus gyvūnams ir žmonėms. Žuvų pelekai yra tarsi pirminiai eksperimentiniai paukščių sparnų dariniai.

O žmogus stengiasi gyvūnus visais atžvilgiais pranokti. Jis susikuria bent jau prietaisus, kad visais būdais išnaudotų gyvenimo galimybes ir padarytų veiksmingesnes savo gyvybės apraiškas.

Atrodo, kad jie netgi siekia, jog, kaip individas, ne tik lėktuvais pralenktų paukšti, bet jau ir specialiai sukurtais sparnais. {285}

Bet ypatingą reikšmę šiose visose gyvybės srityse turi dviejų galių poliariškumas, t. y. moteriškosios ir vyriškosios galios. Šis poliariškumas egzistuoja tiek augalų, tiek ir gyvūnų bei žmonių pasaulyje. Didėjant gyvenimo pilnatvei, jis vis daugiau išryškėja. Kartu netgi pasidaro aišku, kad moteriškumas susijęs daugiau su slėpiniu, gyvenimo nuostabumu, o vyriškumas, kaip stipri sužadinanti jėga, turi reikštis atgaliniu veikimu. Po to susidaro augalų, gyvūnų ir žmonių genealoginis medis.

Visas šis gyvenimas yra susietas su žeme, su jos stipriu branduoliu, su jos vandeniu, oru, jos šiluma ir šviesa. Aiškiausiai tai parodo augalai. Jų šaknys — žemėje, tačiau jiems, kaip ir visoms kitoms gyvoms būtybėms, reikia oro. Taip pat ir vandens gyvūnai gauna iš vandens gyvybini oro elementą. Kitos būtybės kvėpuoja oru kaip augalai. Taip pat aišku, kad jūros gyvūnai sudaro tarsi pradines sausumos gyvių pakopas nuo augalo iki žinduolio. Tik žmogus žemėje stovi virš visko. Bet visi jie lyg paslaptingu ryšiu priklauso žemei, nors tam tikru mastu ir galėdami nuo jos atsiskirti.

Be to, reikia pamąstyti apie tai, kad visi gyvi dariniai egzistuoja dažnai visai trumpą, o kartais — labai ilgą laiką. Pamažu iš jų nyksta kurianti jėga, ir tie dariniai tampa negyvi. Bet tai, kas po to lieka iš žmonių, o dažnai ir iš gyvūnų gyvenimo, veikia gyvuosius atstumiančiai, tiesiog nemaloniai.

Visai kitaip yra su augalais. Jie dažniausiai labai naudingi, ypač žmogui. Gyvi augalai teikia maistą, o negyvi — šilumą ir gamina visokių kitokių dalykų.

Tai, kas iš sunykusių augalų nuostabiu būdu gali būti panaudota, yra anglis. Tai ne tik šildymo medžiaga, bet ir labai vertinga žaliava. Visokie mineralai yra prisisunkę augalų gyvybės esmiškumo, o po to pasilikusi negyva masė savo negyvumu tiesiog skelbia gyvybės slėpinį. Iš to, ką augalai iš mineralinių medžiagų sukūrė ir paliko negyva, žmonės gali išgauti aliejų, gumą, dažus, cukrų ir dar daug kitko. Savo gyvumu augalai sukaupė tai, ko reikia. Negyvų medžiagų turinys yra labai nuostabus.

Taip pateiktos žinios yra gamtos tyrinėjimo rezultatas. Mąstantį žmogų jos gali labai smarkiai sujaudinti. Jam atsivertų gyvenimo nuostabumas. Ir vis dėlto jis turėtų sau {286} pasakyti, kad buvo atsižvelgta tik į juslėms prieinamus procesus ir pavidalus. Pasirinktas tik gyvenimo lygmuo, juslinė būtis. Tai, kas mįslinga, kas veikia visus gyvenimo reiškinius, palikta kaip nesuvokiamas slėpinys.

Kaip tik todėl kyla visokie klausimai. Kam gyvojo pasaulio vyksmai atrodo nuostabūs, tas susimąsto, tas norėtų sužinoti, kas iš tikrųjų yra gyvybė. Nepaprasti įvykiai turėtų būti suvokiami remiantis juos sukeliančiomis priežastimis. Už jų visų turi būti kažkas, kas juos sukelia. Juk tai gali būti tikroji gyvata, nors jį yra tokia nesuvokiama ir juslėms nepasiekiama. Tačiau ji kažką, veikia ir daro tai taip paslaptingai, kad iš tikrųjų verčia susimąstyti.

Atrodo, jog neįmanoma manyti, kad gyvybė atsiranda su reiškiniu. Daug įtikinamiau, kad gyvybė gyvąjį reiškinį kuria ir egzistuoja iki jo, nors ir jos neįmanoma suvokti erdvėje ir laike.

Jau mažųjų būtybių pasaulis moko, kaip iš beveik nedaiktiškų užuomazgų susiformuoja maži gyvi dariniai, kurie veikia aplinką ir kartu yra jos ir visatos veikiami. Visa tai dar labiau atsiskleidžia labiau išsivysčiusiuose pavidaluose. Gyvybė augaluose atgaivina mineralines medžiagas, gyvūnų ir žmonių kūno gyvastis apima šias jau gyvas medžiagas ir jas savitai persmelkia esmiškumu. Tačiau visa šita gyvybė priklauso nuo to, kas užpildo erdvę ir kas teikia atgaivą. Oras yra atskirų reiškinių gyvenimo jūra. Aišku, erdvėje svarbu ne tik oras, bet ir drėgmė, šiluma bei šviesa. Su visu tuo kyla gyvybė, visa tai yra gyvas reiškinys. Šis kilimas palaiko ir ima slūgti, kai atsiranda trukumas.

Augalų pasaulyje pavidalas dažnai egzistuoja kelis šimtmečius. Gyvūnų ir žmonių pasaulyje jis tik retai kiek ilgiau išsilaiko. Bet visur yra gyvybiškumo pakilimas ir atoslūgis. Taigi gyvybė į būtį plūsteli lyg bangomis. Nors ir tikima, kad gyvybė taip atsiranda, bet to negalima įsivaizduoti. Atsiranda tik juslėmis apčiuopiamas gyvas reiškinys. Pačią gyvybę galima įsivaizduoti kaip nuolat esančią.

Ir ji yra labai įvairaus lygio. Gyvūnuose ir žmonėse, be kūniškumo gyvybės, yra dar ir kita. Ji apima kūno gyvybę ir naują gyvybę per tai, kas pasirodo pabundant {287} iš miego ir iš jo užmigus vėl pasitraukia. Taigi ši kita gyvybė taip pat banguojančiai kyla ir krinta.

Bet gyvybė, naudodamasi gyvu kūniškumu, apsunkina jo gyvenimo vyksmą, taigi jame veikiančią gyvybę. Tai vargina. Vietoj galinčių gyvinti kaupiasi varginančios medžiagos, druskos, pieno rūgštys ir kt. Jei vidinė gyvastis ima trauktis, tai gyvybė gali nekliudomai reikštis kūniškume. Jis paskui pajėgia ištirpdyti varginančią medžiagą, kai ką iš to panaudoti, o netinkama išskirti.

Vis dėlto žmonėse galima įžvelgti dar kai ką. Kitokia negu gyvybė kūniškume gyvybės banga užliejama dar aukštesnės. Tai žinoma kaip dvasinis ar psichinis gyvenimas, o ši trečia yra mąslumas. O jame veikia dar kažkas tolesnio, t. y. žmogaus sąmonė, žmogaus esmė, suvokianti save kaip aš.

Visose šiose gyvenimo srityse reiškiasi veržimasis iš juslėmis nesuvokiamos būties į proto pasaulį, į erdvę, ir laiką, o paskui — atsitraukimas. Taip visa būtis yra kaip vyksmas, suvokiamas kaip gyvybės potvynis ir atoslūgis. Gyvieji reiškiniai auga ir po to vėl vysta.

Tačiau tokiuose reiškiniuose ypač akivaizdus ir vidinis gyvybės kilimas ir smukimas. Žmonėse tai, kaip jau minėta, kartojasi daug kartų. Ir kiekvienoje iš gyvybės sričių jaučiamas gyvybės veržimasis kaip didesnio gyvybiškumo, gyvybės kilimo siekimas. Šis troškimas reiškiasi ne tik kūniškumo, bet ir dvasios bei minčių gyvenime ir pagaliau pačioje esybėje.

Šį troškimą, kūniškume numalšina turbūt tai, kas vadinama maistu. Tik dažniausiai apie tai negalvojama, kad jau priklauso ne tik kietas ir skystas valgis, bet ir oras. šiluma ir šviesa, o tai yra netgi būtinesni dalykai. Tai turi būti visiškai skirta kūniškumo gyvybei, kad ji augtų ir tvirtėtų, kad galėtų išsilaikyti erdvėje ir laike pagal griežtai apibrėžtus, bet tiesiog nuostabiai veikiančius, taigi slėpiningus įstatymus.

Žmogaus dvasiniam ir minčių gyvenimui taip pat reikia tam tikro maisto. Ir čia didesnio gyvybiškumo troškimas nori būti numaldytas. Žmogus jaučiasi gyvesnis, kai patiria visokius susijaudinimus, džiaugsmus ir kančias. Ir kai jis savo minčių pasaulį plečia ir didina, kai jis įgyja {288} daug žinių, jaučia tai dažnai kaip savo esminės gyvybės pakilimą.

Procesas paminėtame vyksme tam tikru mastu vaizdžiai parodo juslių pasaulyje vykstantį reiškinį. Kosminė energija, ypač Saulės, nukrintanti ant žemės su oro apvalkalu, vandeniu, ugnimi ir savo kieta mase, sukelia tai, ką žmogus, o ir daug būtybių patiria kaip šviesą.

Bet iš šviesos patyrimo būtyje skleidžiasi ne tik fizinė gyvybė, bet ir vidinė. Aplinkai ir toms kosminėms jėgoms veikiant, žmoguje kyla plastėjimai, su kuriais žmogus susiduria savyje savo esme ir sąmone. Iš to atsiranda įvairios nuotaikų būsenos. Jei žmogus būna jose su savo sąmone, blyksteli mintys. Jos, kaip ir sielos plastelėjimai, yra žmogaus esmės kūriniai, jo esmiško gyvenimo sąmonės atspindys. Ir tam jis yra įkvėptas vidinio pasaulio ir kosminių jėgų.

Labai dažnai tvirtinama, kad sąmonė žmoguje atsirandanti jį veikiant, taigi jis pats esąs kažkas nesąmoningo. O juk galėtų būti pripažinta, kad čia ne kas nors sukuriama, o suteikiamas postūmis savęs suvokimui. Poveikiai žmogui yra tam tikru mastu maistingosios medžiagos, iš kurių žmogaus esmė kuria vielinį gyvybės turinį ir tūrį, tuo patvirtindama save pačią, lyg ji tik tada būtų suvokta.

Atrodo, jog manymą, kad šviesa kylanti iš tamsos (pagalvokime, pavyzdžiui, ir apie J. W. Goethe's teiginį), gyvybė — iš negyvo, dar labiau patvirtina sąmoningumo ir nesąmoningumo santykis. Ir vis dėlto tai yra neįsivaizduojama. Visiškai nesuvokiama šviesos, gyvybės ir sąmonės tikrovė, kas neginčijamai juntama kaip reikšmingiausia esamybėje, negali būti tik Fata Morganą, apgaulė be realaus tikroviškumo.

Šviesa, kaip ją suvokia juslės, kyla ne iš tamsos, tačiau abi yra tikrovės jėgų poveikiai, tikrovės, kuri jaučiama kaip slėpininga kurianti pirminė šviesa. Tą patį reikia pasakyti apie gyvenimą, kuris yra toks įvairių lygių kaip juslėms prieinamos šviesos spalvos. Juk negali būti laikoma tiesa, kad sąmonė užgęstanti užmigus ir tik kurį laiką dar sapnuose lyg apmirdama pasirodanti. Ji tik patenka į kitą būties sritį, kur jos tyko dar paslaptingesnės jėgos. Kaip pasiekti išgyvenimai yra tai, kas {289} vadinama sapnais, kurie dažnai nuostabiai visokius gyvenimo dalykus išpranašauja.

Giliai miegant, sąmonė pasiekia dar slaptingesnę būties sritį, kurioje ji gali laikytis be jokio susiaurėjimo, ir taip pat pasiekia nepaprastą tylą ir ramybę, kad ji pabusdama visa tai gali perkelti į būtį ir kūniškumą. Atgaivos jausmą po gero miego patiria didžioji dalis žmonių, bet tik iš vėl susigrąžinto natūralaus gyvybei vyksmo kūniškumo, kuris nugalėjo nuovargį išsklaidydamas varginančias medžiagas.

Žmogaus sąmonės nuskaidrinimui dienos metu svarbią reikšmę turi žmogaus elgimasis. Kalbama ne apie susidūrimą su visokiomis užgriūvančiomis jėgomis, bet apie dvasinės pusiausvyros būvį. Šis prasideda savęs apmąstymu atsiremiant į savo esmę. Iš čia visų pirma kyla vienatvės pojūtis, o paskui imi jausti, jog pats sau esi slėpinys su šia savimąsta savo esmiškume, tam tikra prasme ima tvenktis ir rastis daugiau gyvybės, sąmonė pasiekia didesnį šviesumą ir platesnį regratį. Ir taip pat pasidaro visiškai aišku, kad sąmonė kyla ne iš visokių jėgų, ypač kosminės reikšmės poveikio, bet kad šios skatina ją reikštis. Esmingas sąmonės žibėjimas atsiranda pirmiausiai vidinės pusiausvyros dėka.

Dar aiškiau tai būna, kai žmogus stengiasi patirti Didįjį Slėpinį, išeidamas iš savęs palies, glūdinčio esmėje, ribų. Tada žmogus tarsi naujai gimsta. Jis gyvėja, tarsi būtų surastas ir atvertas paslaptingas šaltinis. Sąmonė tampa atvira būties gelmėms. Ir šis atvirumas yra gyva religija. Bet to atvirumo prielaida yra sąmonės nuostata dėl būties slėpinio, kurį reikia vadinti tikėjimu.

Taip žmogus savo esme išauga iš įprasto gyvenimo rėmų. Jis tampa tikras, esmiškas žmogus. Visus jo minčių, dvasinio ir kūniško gyvenimo veiksmus nulemia ir valdo jo esmė. Jis pasirodo kaip tikrai dorovingas žmogus. Tam tikrų įsakymų vykdymas jam dar joks dorovingumas. Jis reiškiasi tik tada, kai esmiškas žmoniškumas valdo visus asmenybės gyvatos pasireiškimus. Tuo taip pat pasirodo ir laisva valia. Gyvūnų, kurie juk apsisprendžia visiškai pagal savo ypatumus, laisvė yra tik pirmoji žmogaus laisvės pakopa, kur gali būti laisvas kaip atskira esybė. {290}

Gyvojo pasaulio nuostabumas darosi vis akivaizdesnis, kai dar kartą atsimenama, kad gyvybė įvairių aukščių bangomis iš vidinių esaties sričių, iš anterdviško ir antlaikiško įsisiūbuoja ir veržiasi į būtį. Šios bangos susiduria su aplinkos jėgomis, veikia jas ir taip pat patiria jų įtaką. Ši sąveika vyksta kiekviename gyvame reiškinyje. Iš to kiekviename iš jų atsiranda kismas. Kiekvienas reiškinys pasiekia aukščiausią gyvenimo lygį. Tai ypač aiškiai atsiskleidžia žmonių pasaulyje. Žmogaus kūniškumas įgauna tuo žmogiškesnę išvaizdą, kuo labiau atsiskleidžia jo esmė. Tačiau tai vyksta labai pamažu. Tik per tūkstantmečius žmonės subrendo dabartinei išvaizdai.

Visi tie, kurie mąsto apie šį tapsmą, vėl ir vėl iškelia klausimą, iš kurgi kylanti gyvybė. Erdviškumo, laiko ir daiktiškumo suvaržyti žmonės mano, kad ji patekusi į žemę iš kurio nors dangaus kūno arba ji kilusi iš Žemės. Bet yra taip pat žmonių, kurie į visą Visatą žiūri kaip į prisisunkusia, gyvybės esmės ir kurie mano, kad ši gyvybė ten, kur jau atsirado galimybe sukurti gyvus daiktiškus pavidalus, išsilieja bangomis į erdvę ir laiką ir kad gyviausia banga, t. y. žmoniškumo, pastumia į priekį mažesniąsias.

Bet neturi būti tvirtinama, jog žmonija kilo iš gyvūnų. Žmogaus esmė prasiveržia per gyvus pavidalus, kurie egzistuoja gyvūnijoje. Žmogaus išvaizdos formavimosi stebėjimas nuo gemalo per visas formas tai patvirtina. Tai rodo ir įvairios senos sakmės apie turinčius pusiau gyvūno pavidalą žmones.

Mąstant apie kūrimo tapsmą, reikia pagalvoti apie tai, kad kūrimo jėgos kito nuo dvasiškumo iki bešviesio, negyvo, sustingusio daiktiškumo ir kad paskui vėl kylama aukštyn į dvasingumą. Bet čia žmoniškumas reiškia tikrąją gyvybės jėgą. Sis tapsmas taip pat nurodomas žodžiais: „Iš jo, per jį ir jam yra visa“ (Rom 11, 36). 

——   ——   —— 

Reikėtų vėl ir vėl sakyti, kad kūrybos vyksme dabar jau vėl vis labiau įvairaus laipsnio gyvybė skirtingomis bangomis persmelkia daiktiškumą, kad viskas paskui vėl sueina į slėpiningą jos pradžią. Apie tai galima mąstyti {291} tik kaip apie gyvastį, šviesą ir sąmonę. Tuo grindžiamas visos gyvybės nuostabumas, čia galima rasti visą gyvybę, visą dvasingumą.

Kas patiria save šiame Didžiajame Slėpinyje, tas jaučiasi susietas su visa gyvybe ir pastebi savo pilnatvę bei gyvojo pasaulio nuostabumą neįsivaizduojamu stiprumu ir platumu. Tokiam žmogui nėra gyvybės mirties. Suyra tik pavidalai. Tačiau jų gyvybė vėl naujai iškyla.

Vis dėlto visos gyvybės priežasčių priežastis yra drauge dvasingumas ir šviesa, peršviečianti per visas tamsybes tai, kas negyva. Taip žmonės tampa tobulesni, netgi dieviški. Tokių visada buvo. Jie net buvo garbinami kaip dievai ar dievo sūnūs, ir egzistavo jėgos, kurios iš visų sąsajų ir apribojimų išlaisvindavo. Jos buvo tai, kas gyvajame pasauly nuostabiausia.

 

ŽVILGSNIS Į GYVENIMO PASAULIO NUOSTABUMĄ 

Originalo pavadinimas „Ein Blick auf das Wunderbare der Lebenswelt“. Mašinraštis, gautas iš prof. V. Falkenhano. saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Inv. nr- 10303). Vertė Asta Tvaskūnaitė.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽVILGSNIS Į GYVENIMO PASAULIO NUOSTABUMĄ