Antradienis, Vas 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas NUODĖMĖ, KALTĖ, BAUSMĖ, ATLEIDIMAS, IŠGANYMAS

NUODĖMĖ, KALTĖ, BAUSMĖ, ATLEIDIMAS, IŠGANYMAS

NUODĖMĖ, KALTĖ, BAUSMĖ, ATLEIDIMAS, IŠGANYMAS 

Neramiais laikais taip pat kyla klausimai apie tai, kas įvardyta aukščiau paminėtais žodžiais. Tačiau svarstymai dažniausiai juda keliais, nutiestais žmonių mąstymu išlikusių Šventųjų Raštų pažodinio teksto šnabždesio. Religijos klausimai vis dar nėra aiškiai suvokiami kaip gyvenimo vyksniai.

Žinoma, nuodėmė, kaltė ir t. t. priskiriama vidiniam žmogaus gyvenimui, bet manoma, kad šis patyrimas iškyla santykiaujant su tuo, kas yra už jo ir kas duoda jam savo įsakymus. Apie ką kalbama, lieka neaišku. Tačiau mes priversti susimąstyti, kai R. Otto nuodėmę apibūdina kaip priešpriešą šventumo vertybei ir kaip Dievui nemalonų atsitikimą.

Vis dėlto toks protavimas yra įaustas į jau seniai praėjusių laikų ypatingos kilmės mąstymo būdo audinį. Tačiau žmogaus sąmonė keičiasi bėgant laikui. Dabarties žmogus kuria vis giliau prasiskverbiantį ir plačiau aprėpianti mokslą apie gyvenimą (R. H. France) ir jau stengiasi sukurti sąmonės mokslą (M. Palaygi). Taip pat plečiasi daugelio mąstytojų žvilgsnis į visetą ir į didžiųjų kosminių, gyvenimui svarbių apraiškų sąryšį. Visa tai aiškiai parodo aukštesnį dabarties sąmoningumą, priešingą anam, netolimų dešimtmečių sąmoningumui, arba mažų mažinusiai tinkamumą būti tokiam.

Žmogus matomas su visa jo esatimi, taip pat su jo vidinio gyvenimo ir būties pasaulių visybe. Kūrimo galių rimčiausiai ieškoma taip pat ir čia. Jos prie žmogaus priartėja ne tiek iš išorės, kiek kyla daugiau iš jo paties giliausio vidujiškumo. Vadinasi, negalima įsivaizduoti Kūrėjo išminties ir galių laiko ir erdvės tolybėje, o galima {293} įsivaizduoti tiesiogiai dabartyje, be to, visą jų veikimą ir reikšmes.

Ir žmogus su visu savo žmoniškumu esti šiame kūrybinių įvykių sraute.

Šiek tiek daugiau apie save pamąsčius, gali atpažinti taip pat ir pagrindinį savo vidaus bruožą, apie kurį, kaip apie būdingą visam gyvenimo pasauliui, tiek daug filosofų šneka nuo senų laikų. Kaip visame, kas gyva, taip ir žmoguje skleidžiasi veržimasis siekti daugiau, aukštesnio, tobulesnio, esmingesnio gyvenimo, didesnio sąmoningumo. Bet tai yra, aišku, kūrybos vyksmas.

Visos šio veržimosi kliūtys jaučiamos kaip pavojus savo esybei. Iš čia ir mirties baimė, kuri, nepakankamai suvokiant įsišaknijimą amžinoje būtyje, iš anksto numato egzistencijos pabaigą. Tačiau, nepaisant viso to, kalbama tik apie giliai jaučiamą priešingumą viduje esančiam gyvenimo veržlumui. Šis veržimasis būdingas ne tik žmogui. Jis lygiai taip pat viešpatauja net ir augmenijoje. Visur pasirodo kaip gyvenimo ir egzistencijos prasmė — įgyvendinti troškimą, atskleisti gyvybingumą ir jį pakelti iki vis didėjančio sąmoningumo. Bet šitas siekimas yra mažų mažiausiai prošvaistė kūrybos troškimo, kuris veikia visoje būtyje nepaprasta išmintimi.

Ir tai, kas daugiausia pasiekta, randama žmoguje, lyg tai būtų savaime suprantama. Ir vis dėlto jaučiamas troškimas veržtis dar aukščiau, negu pasiekta. Žinai, jog esi kažkas atskiro, vienintelio, ir kalbi apie esmę, arba save suvokiančią sąmonę. Ir ieškai, kaip ją padidinti ir išplėsti. Pasiekus tam tikrą sąmoningumą, atsisukti į Didįjį Slėpinį, būtent dieviškumą.

Kaip visa, kas gyva, augalus ir gyvius, taip ir žmogų veikia aplinkuma, ir per ją žmogus norėtų mielai savo gyvenimo išsaugojimą ir skatinimą patirti. Žmogaus būties ypatingumas, jo sąmonė leidžia jam šito siekti savitai. Jis turi, kaip sakoma, laisvą valią. Tačiau tai nereiškia, jog bet kokią. Valios laisvei žmogus turi pribręsti. Jis tik tada jaučiasi laisvas, kai iš pačių savo esybės gelmių gali tai pareikšti. Tačiau tai, ką žmonės dažniausiai daro, yra tik aplinkos ar jo pažmoniškumo poveikio aidas. Gryniausias laisvės pajautimas apima žmogų visgi tik tada kai jis giliai savo viduje patiria dieviškumą kaip išmintį {294} ir valią ir atitinkamai gyvena. Pamąstykime apie Augustino žodžius: Deo servire, summa libertas (Dievui tarnauti — aukščiausia laisvė).

Kol žmogus šito dar nėra suvokęs, bando jis linkti į čia-būtį ir turėti esmingesnį bei turtingesnį gyvenimą, naudodamasis tuo, ką jam siūlo aplinka ir kam jį skatina pažmoniškumas. Bet šiaip jis nepasiekia tobulesnio gyvenimo, veikiau atsiduria kūrimo galios priešingybėje, kuri veikia pačioje jo esmėje, bet nuo kurios jis vis dėlto tam tikru mastu atsiriboja. Ir tada tai jau yra tikra nuodėmė. Bet kadangi jis, kaip žmogus, galėtų jos išvengti, tai jo elgesys jau yra kaltė.

To padarinys yra visokie gyveninio sukrėtimai, kurie taip pat dažnai suvokiami kaip bausmės. Visokiais malonumais kenkia jis ir savo kūniškam gyvenimui. Gyvenimui būtinų dalykų besaikis vartojimas susargdina žmogų. Taip žmogus nubaudžia pats save. Tačiau jis tokiame savo elgesyje nemato nieko nuodėmingo. Kai kurie žmonės supranta kaip nuodėmę tik nepaklusnumą tam tikriems Šventųjų Raštų įsakymams.

Apie gyvenimo būdo grįžtamąjį poveikį sielos ir proto gyvenimui, pagaliau sąmonei, svarbiausiajai esmei, jie nesusimąsto. Taip pat beveik nenujaučia, kad dieviškoji valia juose tiesiogiai reiškiasi asmeninės sveikatos atžvilgiu. Ir taip nuolat prasižengiama. Tačiau didžiausia kaltė yra ta, kad jie, taip gyvendami, trukdo tobulo, kilnesnio žmoniškumo brendimui.

Bet atleidimas visada egzistuoja. Kas, pavyzdžiui, vengia to, kas sukelia ligą, vėl atgauna savo sveikatą. Kas saugosi tolesnio vidinio apkvaitimo ir nusiteikia dieviškumo pajautimui savo viduje, tas tampa savo esme sąmoningesnis, brandesnis žmogus. Teigiama jo kūrimo galia jį gydo, pašalina visus jo netinkamų poelgių padarinius ir taip jam leidžia patirti atleidimą.

Vis dėlto negalima kalbėti apie nuodėmingumą kaip apie žmogaus pirminę nuodėmę. Žmogus nėra savo esmės kūrėjas. Jo negalima padaryti atsakingo už tai, kad egzistuoja. Jo esmė yra tik dalis gyvenimo visybėje, kuri susiformuoja iš pirminės būties, iš dieviškumo kaip iš vienovės į įvairovę. Gyvo organizmo ląsteliena taip pat {295} išaugo iš darnaus gemalo gyvenimo ir susideda iš pavienių ląstelių. Juk negalima manyti, kad pasaulis, karta sukurtas, Kūrėjo yra paliktas sau pačiam.

Žmogui priskirti pirminę kaltę reikštų, kad kažkas jau savo egzistavimu yra kaltas. Mintis apie įgimtą nuodėmę yra paimta tikrai iš visai kitos sąmonės, o ne iš tos, kuri yra susieta su pažodiniu tekstu, įgimtą nuodėmę, taip pat ir paveldėtą nuodėmę turbūt reikėtų suprasti kaip žmonijos savitumą kūrimo tapsme, vedančiame į tobulumą. Įdėmiau žvelgiančiam gyvenimą formuojantis kūrybos vyksmas žmonijos pakopoje yra kartu ir išganymo vyksmas.

Kol žmogus yra pavaldus aplinkos dirginimams, kenčia gyvenime, taigi, užuot iškilęs savo esme, yra pasmerktas smukti. Jis vis labiau saistomas su menkumu ir nepastoviu, permainingu daiktiškumo pasauliu. Pagaliau didėjanti patirtis verčia jį atsigręžti į tai, kas jo būdo gelmėse veikia kaip Dievo apsireiškimas žmonijoje. Atsiradus apsireiškimui, jis įgauna žmogaus esmėje atgaivinančią, gydančią ir palaimingą prasmę. Iš netobulybės žmogus išvaduojamas brendimu gyvenimui Pirminėje Priežastyje; Dieve.

Galbūt panašiai samprotaudamas, Ernstas Troeltschas 1910 m. veikale „Religija istorijoje ir dabar M. Schiele's ir L. Larnarcho darbuose“ rašė: „Išganymas yra būtybės kūrimas iškeliant ją iš tam tikro faktinio, pagaliau egoistinio ir kupino prieštaravimų pirmykščio būvio į dvasios laisvę per toje būtybėje veikiantį dievišką gyvenimą“.

Išganymas aiškiai veiksmingas aukščiausioje jau sukurto gyvybės pasaulio pakopoje. Išganymas ir Dievo sukurtas pasaulis lemia vienas kitą ir naudojasi vienas kitu.

Pakilęs į aukštesnę, sąmoningesnę pakopą, žmogus išauga iš visų silpnybių, vargų, ligų ir skausmų ir įauga į gyvenimo aukštumas ir pilnatvę, kurių didybės dažniausiai beveik negalima nujausti. Žodis apie Dievo karalystę ir išganytųjų palaimą pažadina tik lyg iš begalinės tolybės pasiektino tobulumo ir malonės jausmą. Indai tam turi susikūrę žodį „nirvana". Tačiau jo prasmės {296} vakariečiai nesuvokia. Per toli nuo daugelio dar tai, kas yra visų gyvenimo troškimų išsipildymo turinys. Greičiausiai šio žodžio prasmė nujaučiama, kai žmogus, tarnaudamas kūrybinei esaties pilnatvei, kuo daugiau atsiduoda prasmingesnio gyvenimo ugdymui, tada jis daugiau panyra į tobulesnį vidinį gyvenimą.

 

NUODĖMĖ, KALTĖ, BAUSMĖ, ATLEIDIMAS, IŠGANYMAS 

Originalo pavadinimas „Sünde, Schuld, Strafe. Vergebung, Erlösung“. Mašinraštis, gautas iš prof. V. Falkenhano, saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Inv. nr. 10301). Verte Asta Tvaskūnaitė.  

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas NUODĖMĖ, KALTĖ, BAUSMĖ, ATLEIDIMAS, IŠGANYMAS