Sekmadienis, Lap 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS KALBA, JOS SAVITUMAS IR REIKŠMĖ ŽMONIJAI

ŽMOGAUS KALBA, JOS SAVITUMAS IR REIKŠMĖ ŽMONIJAI - ŽMONIŲ KALBOS TURINYS ĮVAIRIAIS AMŽIAIS

XI 

ŽMONIŲ KALBOS TURINYS ĮVAIRIAIS AMŽIAIS 

Pripažįstant, jog kalbos vartojimas turi reikšmės sąmonės nuskaidrinimui. reikia taip pat nepamiršti, jog sąmonės skaidrumo mastas bei jos žvalgos kryptis per kalbą nulemia kalbėjimo turinį. Dėl to atsiranda atitinkamas mąstymo būdas, kuris įvairiais amžiais buvo vis kitoks.

Todėl kiekvienos epochos žmonės kalba ir mąsto savitai. Tai rodo visas žodinis ir rašytinis kalbų palikimas. Jau atskiri žodžiai pamažu įgauna kitą reikšmę. Bet, ypač senaisiais laikais, žodžiais buvo reiškiama ne tik tai, kas per patyrimą buvo įgyta juslėmis, bet labai dažnai ypač tai, kas buvo išgyventa viduje veikiant slėpiningoms Kūrėjo galioms.

Antai yra visokiausių pasakų ir padavimų iš senų laikų. Ir būtina pažymėti, jog daugelio iš jų yra visiškai panašus turinys, nors juos sukūrusios tautos niekada neturėjo jokių ryšių, nes jos gyveno viena nuo kitos labai tolį ir kalbėjo visiškai skirtingomis kalbomis. Todėl pasakos ir padavimai turi būti tam tikros vidinės patirties sąmoningo suvokimo, patirties, kurią jis suvokdavo pagal savo nusistatymą, išraiška. Paprastai manoma, jog šios pasakos ir padavimai yra prasimanymai, o ne tikras gyvenimas. Ir vis dėlto jie išreiškia kažką sudėtingesnio.

Kaip šiandien vaikas jaučia visokiausius dalykus, kurių suaugęs beveik niekada nepatirs, taip senovėje tokią galią turėjo visi žmonės. Mūsų laikais tai galima matyti stebint vadinamąsias primityvias tautas. Savo patiriamais išgyvenimais bei neginčijamais jų įrodymais jos kartais {315} tiesiog priverčia stebėtis žmones, laikančius save civilizuotais.

Kaip šios pirmykščių bendruomenių tautos reiškiasi dabar, taip reikštis senais laikais buvo įprasta visiems žmonėms. Jų įspūdžiai ir supratimas atrodo neįtikėtini, vis dėlto jų reiškimasis dažniausiai yra vidinėse esimo srityse vykstančių procesų vaizdai, kuriems tada žmonės buvo imlesni negu dabar. Pavyzdžiui, pamąstykime kad ir apie tai, jog mūsų laikais šviesa ir tamsa, oras ir žemė, ugnis ir vanduo laikomi tik juslėmis apčiuopiamais dalykais. Senais laikais tai taip pat buvo žinoma, bet taip pat žinota, kad juose veikia slėpiningos jėgos, kurios dažnai netgi rungiasi vienos su kitomis.

Dabar vyraujančioje žmonijos dalyje žmonės apie tai labai retai mąsto. Pasitenkindami vien tik juslėms daromu įspūdžiu, jie atitinkamą pojūtį susieja su žodžiais, kuriuos vartoja apibūdindami šiuos gamtos reiškinius. Savo žodžiais jie neįstengia ką nors daugiau pasakyti. O senais laikais būtent tai buvo laikoma svarbiausiu dalyku. Tai atsiskleisdavo taip pat ir pasakose bei padavimuose. Vadinasi, jie nėra išgalvoti pasakojimai, o vaizdingi vidinių išgyvenimu aprašymai.

Prisiminkime, pavyzdžiui, graikų legendą apie Prometėją, atnešusį ugnį iš dievų valdų į žemą. Bet šiandien dažniausiai galvojama apie juslėmis apčiuopiamą ugnį ir ši legenda laikoma nereikšminga. Ir vis dėlto čia turima galvoje vidinė ugnis, kurios veikimas sukelia sunkias kančias. Visa, kas išlikę iš senų laikų, nuolat stengiamasi interpretuoti siaurai.

Ypač neigiamą poveikį tai turi religijos srityje. Žmogus laikosi Įsikabinęs į išorinį žodžių turinį. Vėl Ir vėl išgirsi: „Tai parašyta!“ O tikėjimas raide yra būtinas religijos reikalavimas. Tik prisiminkime kai kuriuos krikščionių Šventojo Rašto pasakojimus, pavyzdžiui, apie vestuves Kanoje, Čia pasakojama, jog prievaizdas priekaištauja jaunikiui dėl to, kad jis gerąjį vyną svečiams atnešęs tik tada, kai jie jau buvo girti. O nūnai netgi iš sakyklos buvo keliamas į padanges išganytojo gerumas, nes jis patiekęs vestuvininkams šimtus litrų gero vyno. Bet nebuvo nurodyta į dvasinį šio pasakojimo turinį. Paimkime pasakojimą apie Jėzaus ėmimą dangun. {316} Jeigu čia būtų kalbama apie paprasto žmogaus pakilimą į beribe, erdvę, tai būtų paprasčiausiai neapgalvotas pasakojimas. Tačiau šį vyksmų reikėtų suprasti dvasiškai. Bet šiuolaikiniam mąstymui ir jo raiškos būdui tai svetima. Panašiai galima būtų pasakyti apie kitus Evangelijų pasakojimus. Ten skelbiami dalykai visada suvokiami remiantis dabartiniu mąstymo būdu, pagrįstu tik jusliniais išgyvenimais.

Todėl tiesiog jaudina, kaip pasakojimas apie pasaulio sukūrimą suprantamas žydų Šventajame Rašte. Interpretuojant jį tiesiogine prasme, išeitų, jog pasaulio Sukūrėjas savo manymu buvo padaręs klaidą ir jog jo kūriniai prieš ji netgi sukilę. Dabartinio mąstymo ribotumas taip pat išryškėja interpretuojant pirmąją nuodėmę, lyg čia būtų kalbama apie nepaklusimą ištartam draudimui. O juk įtikėtina, kad nuopuolis suprantamas kaip žmogaus esmiškumo atidavimas tam, kas daro neįmanomą dieviškumo patyrimą.

Taip pat ir senųjų egiptiečių, graikų bei kitų tautų misterijos primena pajautą anapus juslinio patyrimo. Tačiau pasakojimams apie tai reikia žodžių, kurių prasmė neatsiejama nuo išorinių įspūdžių.

Atrodo, jog senieji persų, indų bei kiniečių religiniai mokymai mūsų laikų žmonėms yra suprantamesni. Jų vertimai į šiuolaikines kalbas dažnai įstengia visiškai gerai nusakyti jų prasmę. Bet daugelis žmonių juos dažniausiai vertina taip, lyg į juslių pasaulį būtų žiūrima kaip į Dievą, o to reikėtų atsisakyti kaip panteizmo, nes šiuose mokymuose pasaulis suvokiamas kaip nepertraukiamas Sukūrėjo kūrybinis darbas.

Ir didžiausias žmonijos epas, indų „Mahabharata“, beveik visada vertinamas taip, lyg ten būtų aprašomi Istoriniai dalykai. Ir vis dėlto tai ginčytinas dalykas. Garsiausioje šio kūrinio dalyje, Bagavadgitoje, labai aiškiai matyti, jog vaizduojamas vidinis vyksmas.

Po visų šių samprotavimų reikėtų suprasti, jog įvairiais laikais žmonija reiškėsi kalba, vadovaudamasi įvairaus lygio sąmoningumu bei įvairiomis jo nuostatomis. Atskirais žodžiais bei jų junginiais būdavo reiškiama ne tik mintis, kaip mūsų laikais, bet kartu ir stipresnis, vidinis dvasinės apžvalgos išgyvenimas. {317}

Žmonijos istorijos raidoje tai keitėsi, o vis didesne, reikšmę įgaudavo atskirų žodžių prasmės. Jais vis rečiau buvo reiškiamas vidinis išgyvenimas. Religijos srityje atsirado aklas tikėjimas žodžiu, ribotas Rašto aiškinimas. Sąmonė susieta su tuo, ką perteikia juslės, ėmė darytis nors ir kategoriškesni, tačiau ir vis ribotesnė bei trumparegiškesnė.

Todėl kalba yra dažniausiai ne tiek žmonių dvasingumo įrodymas, kiek veikiau iš jo sklindantis aplinkos veikimo atgarsis. Tad, daug kalbant, vis dėlto mažai pasakoma. Tik retai keliais žodžiais daug pasakoma, o jeigu ir pasakoma, tai beveik niekada nieko nesuvokiama.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS KALBA, JOS SAVITUMAS IR REIKŠMĖ ŽMONIJAI