Sekmadienis, Lap 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS KALBA, JOS SAVITUMAS IR REIKŠMĖ ŽMONIJAI

ŽMOGAUS KALBA, JOS SAVITUMAS IR REIKŠMĖ ŽMONIJAI - ŽODŽIŲ DARYBOS KITIMO PER AMŽIUS REIKŠMĖ

XII 

ŽODŽIŲ DARYBOS KITIMO PER AMŽIUS REIKŠMĖ 

Iš žmonijos istorijos žinoma, kad prokalbes sudarė tik žodžiai, susidedantys iš mažų garsų grupių, ir kad ilgainiui kūrėsi žodžiai su keliomis garsų grupėmis, kurios net vartojant keičiasi. Bet vėliau žodžių grupių skaičius vėl pasidarė ribotesnis. Turbūt aišku, jog taip galėjo atsitikti tik dėl kitokios žmonių sąmonės nuostatos.

Tai pasidaro įmanoma, kai paaiškėja žmogaus santykis su kūniškumu. Reikėtų pamąstyti apie tai, kas vyksta, kai žmogus užmiega ir kai jis pabunda. Pirmuoju atveju jo esmiškumas pasitraukia nuo kūniškumo, o pabundant jis vėl jį apima.

Taip pat svarbu yra suprasti, jog nuo pat gimimo, per visą žmogaus gyvenimą, jo esmiškumas vis labiau apima kūniškumą, ir tai vyksta iki tam tikro jo subrendimo lygio. Vėliau santykis su juo pasiekia tam tikrą pasitenkinimą. Bet jeigu kūniškumo gyvenimas ima nukrypti ir kūniškumas vysta, tai su juo galutinai išsiskiriamą.

Stebint naujagimį, labai aiškiai galima pamatyti, kaip jo esmė stengiasi sučiupti kūniškumą ir juo reikštis. Iš pradžių, žinoma, tai yra tik gimstanti paskata, tam tikru atžvilgiu persmelkianti kūną, Bet pamažu ji tampa įvairių kūno dalių tam tikrų judesių miklinimu. Kulminacija {318} pasiekiama tada, kai kalbos garsai naudojami reiškiant vidinį gyvenimą girdimais garsais.

Šie ilgainiui darosi vis įvairesni ir ima jungtis į vis didesnes grupes, kurios vidinį išgyvenimą turi perkelti į juslių pasaulį. Bet vėliau, šiek tiek įsimiklinus, atsiranda polinkis išsiversti mažesniu garsų skaičiumi. Mokantys gerai kalbėti vaikai dažniausiai visada nori ir daug pasakoti, tačiau kartais jie nori tik keliais žodžiais pasakyti ką nors svarbaus.

Iš viso to matyti, jog vaiko esmiškumas iš pradžių veržiasi į išorę, stengdamasis užvaldyti kūniškumą, bet vėliau jis lyg ir traukiasi į save, norėdamas reikštis kaip „aš“, tačiau kūniškumu jis visada nori naudotis kaip saviraiškos bei per jį įgyjamo patyrimo priemone. Kiek paūgėjęs vaikas viską nori matyti, girdėti, pajusti, išgyventi ir po to visa tai išreikšti kalba. Bet vėliau jis pamažu pradeda tenkintis pasirinktomis detalėmis.

Šis vyksmas aiškiai parodo, jog taip besielgiančio žmogaus veidas juo aiškiau pasirodo, kuo daugiau kūniškumui reikšmės turi žmogaus esmiškumas. Veide vis labiau ryškėja nepakartojamumo bruožai.

Tai, kas vyksta atskiro žmogaus gyvenime, tam tikru atžvilgiu yra žmonijoje vykstančio proceso pasikartojimas. Gilioje senovėje žmogaus esmė dar nebuvo taip visiškai apėmusi gyvojo kūniškumo kaip mūsų laikais. Todėl žmogaus veidas tada dar nebuvo toks žmogiškas kaip dabar. Juo didesnę reikšmę žmogaus asmeniui turi esmiškumas, tuo labiau jo veide ryškėja žmoniškumas.

Visa tai paveikia ir kalbą. Žmogaus esmiškumas dar laikosi tam tikros distancijos kūniškumo atžvilgiu, tai žmogaus išgyvenimai yra daugiau vidiniai ir jie atitinkamai reiškiasi. Tam reikia tik siaurų, nedidelių garsų grupių. Todėl mažas vaikas taip ir kalba. Bet tokia yra ir kalba dabartinių tautų, gyvenančių vaikystės stadijoje. Jos kalba nedidelėmis garsų grupėmis.

Labiau susiformavus žmoniškumui ir jausmais apčiuopiamai aplinkai stipriau veikiant gyvą kūniškumą, vartojamos jau didesnės žodžių grupės. Žodžiai darosi daugiaskiemeniai. Žmonės vis labiau pasiduoda išorės poveikiui juslėms, susikurdami vis daugiau diferencijuotų, aiškesnių vidinių būsenų bei turinių, ir tada jiems prireikia {319} daug garsų ir žodžių. Taip atsiranda kalbos, susidedančios iš daugiaskiemenių žodžių, kurių galūnės bei šaknies garsai kinta.

Bet ilgainiui ir tai keičiasi. Tai įvyksta žmonių esmiškumui vis labiau prisirišant prie emocinių išgyvenimų. Atsiranda tikslesnė nuostata dėl detalių ir kalbėjimas, sukeltas diferencijuotų įspūdžių. Kiti ryšiai dar nesuvokiami. Atitinkamai keičiasi ir kalbos. Ima atrodyti, jog kalbėjimui užtenka ir mažesnių garsų grupių, kurioms kitame kontekste suteikiama kitokia prasmė. Kalbos tada tarsi sunyksta. Tai rodo anglų, kinų ir kai kurios kitos kalbos.

O sanskritas jau prieš kelis tūkstantmečius išskyrė žodžių galūnes, kad, sujungiant žodžių kamienus, būtų galima pareikšti primygtiniau veikiančia prasme.

Bet atrodytų, jog žodžių suprastinimas tariant, pavyzdžiui, kalbant anglų bei prancūzų kalbomis, taip pat byloja apie naujų mąstymo būdą. Mažiau laikomasi įsikabinus pasakymo, žodžio, o daugiau paisoma suglaustos prasmės. Bet čia nėra žvilgsnio į tolį, dar labiau — į gelmes. Dominuojančios žmonijos dalies žmonės kaip tik dabar yra labiau negu kada nors pasidavę daiktiškumui. O juk jį galima matyli tik detalėse. Tai paveikia ir kalbą.

Nūnai kalbama apie materializmo amžių, dar dažniau apie technikos, instrumentų amžių. Ir kaip žmogus jais naudojasi savo veikloje, taip jis mintyse elgiasi ir su diferencijuotais vaizdiniais, juos susiedamas su žodžiais, kurie lyg ir turėtų įrodyti šią diferenciaciją. Ir taip jie sutrumpėja, todėl įvairius turinius jie turi reikšti nedidelėmis garsų grupėmis. Tokie žodžiai yra dažnai tarsi kažkas sustingusio, lyg materija, ir jie tik kartu su kitais žodžiais pasako įvairių dalykų.

Taip pat išryškėjo šitaip kalbančių žmonių glaudesnis ryšys su grynu daiktiškumu bei specifinis jo vertinimas. Bet ir tokiais atvejais pastebimas žmogaus sąmoningumo reikšmės pojūtis kalbant. Kalbantysis tikisi būti suprastas, nors vartoja tik trumpus, izoliuotai skambančius žodžius. Vadinasi, daugiau ar mažiau jaučiama, jog žmonių ryšiai, kito žmogaus supratimas pagrįsti viduje, o kalbai tai reikia tik parodyti.

Žmonių kalbos kitimas nuo žodžių, susidedančių iš {320} labai mažų garsų grupių, iki sudėtinių žodžių bei įvairaus jų prasmės aiškinimo vėliau, vėl grįžtant prie vienskiemenių, jau nurodo didėjantį žmonių sąmonės skaidrumą kalbant ir byloja, jog žmonija galėtų turėti vieną bendrą kalbą.

—————

Pastaba. Pagrindini skyrių apie prokalbę, jos augimą bei suvienodėjimą laikyti XII

 

ŽMOGAUS KALBA, JOS SAVITUMAS IR REIKŠMĖ ŽMONIJAI 

Originalo pavadinimas „Die menschliche Sprachc in ihrer Eigenart und Bedeutung in der Menschheit“. Versta iš autorinio mašinraščio, gauto iš asmeninio B. Kviklio archyvo. Vienas prof. V. Falkenhano padovanotas šio mašinraščio egzempliorius yra ir Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Inv. nr. 10309. Vertė Irena Tumavičiutė.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS KALBA, JOS SAVITUMAS IR REIKŠMĖ ŽMONIJAI