Ketvirtadienis, Lap 14th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS KALBA, JOS SAVITUMAS IR REIKŠMĖ ŽMONIJAI

ŽMOGAUS KALBA, JOS SAVITUMAS IR REIKŠMĖ ŽMONIJAI - KŪNIŠKUMO IR ŽMOGAUS ESMES REIKŠMĖ KALBAI

III 

KŪNIŠKUMO IR ŽMOGAUS ESMES REIKŠMĖ KALBAI 

Tai, kad gyvio kūniškumo savitumas lemia kalbos garsus, ypač aiškiai parodo gyvūnai. Priklausomai nuo rūšies paukščiai gieda, čiulba, švilpia, treliuoja, kukuoja; loja, kniaukia, žviegia, urzgia, riaumoja, kaukia žinduoliai. Kai kurie gyviai, žinoma, neapdovanoti tokia galimybe reikštis. Bet ir tai lemia kūniškumo savitumas.

Be to, visus šiuos skirtingumus lemia taip pat ir gyvūnų gyvumo stiprumas. Jiems visiems būdingos tam tikros vidinės būsenos, kurios ir yra tikrasis gyvūniškumas ir kurias žmogus irgi patiria. Atsižvelgdami į įvairaus stiprumo gyvumą, kalbame apie protingus ir kvailus gyvūnus. {300} Vis dėlto reikia pripažinti, kad visi gyvūnai, taip pat ir vadinami kvailais, visiškai prasmingai stengiasi išlikti.

Tiek gyvūno, tiek ir žmogaus gyvo kūniškumo savitumas turi didžiulę reikšmę kalbai. Priklausomai nuo kūniškumo egzistuoja ir žmonių kalbų įvairumas. Juk dėl savito kūno pavidalo patraukia dėmesį Azijos, Australijos, Afrikos, Amerikos ir Europos žmonės. Bet jis dar skiriasi ir įvairiose žemynų srityse. Matyt, magnetiniai žemės rutulio laukai nulemia ir žmogaus išvaizdos savitumą.

Juk jau žinoma, kad žmonių, persikėlusių į svečias šalis, kitos kartos kūniškai supanašėja su vietiniais gyventojais net ir tada, kai jų nesieja kraujo ryšiai. Tai paveikia taip pat ir kalbą.

Kad kūniškumas nulemia kalbą, matyti taip pat iš to, jog, pradėjus formuotis gemalui, keičiasi kalbos garsų atspalviai. Taip pat yra žinoma, jog moters balso skambesys virpa aukštesniais tonais negu vyro. Tad toks svarbus kalbai yra kūniškumas.

Tačiau jos kilmę reikia sieti su žmogaus esme. Jeigu žmogaus esmė susisieja su besiformuojančiu kūniškumu, ją ima veikti aplinkos jėgos, kurios sukelia visokiausius virpesius. Jie paskatina žmogaus esmę su jais kontaktuoti. Žmogus pasitinka juos savo sąmone, pirmiausia patirdamas tai, kas laikoma sielos išgyvenimu. Jo pagrindu susikuria tam tikri vidiniai pavidalai, prisipildantys sąmonės, ir taip susidaro tai, kas vadinama mintimi.

Taigi nuo poveikio juslėms žmogaus esmės kelias eina toliau į vidų per pojūtį, girdėjimą, jausmą, vaizdinį iki minties. Jeigu atsiranda daugiau minčių, tai jos susiejamos viena su kita ir priešpriešinamos viena kitai. Ši vidinė veikla laikoma mąstymu. Iš to turi išplaukti suvokimas, taigi stebėjimo išgyvenimas.

Taip žmogaus esmė, vadinasi, jo sąmonė, vis dėlto pasirodo esanti lemiamas, svarbiausias esimo ir gyvenimo dalykas. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, jog ši sąmonė sugeba suteikti mintinis nuolatinį patvarumą, todėl jos atsiminimų forma dažnai išsilaiko net šimtmečius, nors ir nebūdamos bet kur ir bet kada apčiuopiamos, o tuo tarpu išgyventos sielos būsenos veikiai visiškai išnyksta. {301}

Bet žmogaus esmė kontaktuoja ne tik su aplinkos poveikiu, bet taip pat veikia ir tai, kas ją paveikė. Ir tuomet impulsas iš pačių dvasinio gyvenimo gelmių eina įvairiomis pakopomis iki daiktiškumo. Kalba yra baigiamasis šio atgalinio veikimo momentas. Kūniškumas nulemia kalbos, vidinio gyvenimo daiktiškumo savitumą, bet turini jai suteikia žmogaus sąmonė.

Pagaliau reikia taip pat neužmiršti, jog žmogaus esmė tik pamažu užvaldo kūniškumą, susiliedama su juo į visumą. Todėl mažiems vaikams kūniškumas atrodo tik kaip kažkas šalia esantis ir todėl jie sako: „Mano burna nori valgyti, mano ranka nori paimti“ ir t. t. Savo esmės jie dar taip nesuvokia, kad galėtų kalbėti apie „aš“, o kalba apie besirutuliojantį vyksmą.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS KALBA, JOS SAVITUMAS IR REIKŠMĖ ŽMONIJAI