Sekmadienis, Lap 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS KALBA, JOS SAVITUMAS IR REIKŠMĖ ŽMONIJAI

ŽMOGAUS KALBA, JOS SAVITUMAS IR REIKŠMĖ ŽMONIJAI - KALBA KAIP VIENYBĘ IR BENDRUMĄ TVIRTINANTI GYVENIMO APRAIŠKA

VII 

KALBA KAIP VIENYBĘ IR BENDRUMĄ TVIRTINANTI GYVENIMO APRAIŠKA 

Turbūt iš tiesų reikėtų susimąstyti, kodėl taip jaudinamai ir pakiliai veikia daina, kurią užtraukia daug susirinkusių žmonių. Tas pats skambesys, ta pati nuotaika sklinda iš kiekvienos dainuojančios asmenybės ir veikia vienydama visus susirinkusius. Atrodo, lyg motorų ir vyrų balsai tiesiog susilieja.

Visi dainuojantieji, negalvodami apie tai, pakyla į bendrą gyvumą. Dainavimo skambesys visus sudvasina. Ypač tai pastebima per iškilmes su pamaldomis, bet taip pat ir susirinkus kitomis progomis, kai norima sustiprinti bendrumo jausmą.

Bet ir tarp gyvūnų yra panašių jų bendrumo apraiškų. Vienodas gyvumas išauga iki tuo pačiu metu girdimų garsų. Kalbėdami apie tai, veikiausiai prisimename tam tikras beždžionių rūšis. Bet panašiai bendrais garsais reiškiasi ir kiti gyvūnai.

Iš viso to peršasi išvada, jog kalba reiškiasi ne tik atskiras gyvis. Ji kyla iš to, kas visiems būdinga kaip tas pats gyvumas. Šitaip išryškėja jų bendrumas. Paaiškėja, kas visiems atskiriems reiškiniams yra bendra. Paprastai manoma, jog kalba todėl vienija, kad galima {307} išsiaiškinti kitų reiškimusi. Ir vis dėlto reikėtų taip pat suprasti, jog kalbant taip pat miklinamas tiesioginis slėpiningas gyvenimo poveikis.

Vertinant kalbą tik pagal girdimus garsus, kas nors gali pamanyti, jog, išmokęs kitos tautos kalbą, gali tapti jos nariu. Nepagalvojama apie tai, jog tautai priklausoma pagal kraują, nulemiantį ir kalbos savitumą. O šis kraujas lieka tas pats net ir nebemokant gimtosios kalbos.

Taip pat labai aiškiai galima pamatyti, jog tos pačios tautos žmonės, bendraudami savo kalba, atrodo vienas kitam artimesni negu kalbėdami savo kalba su kitais, kurie ja gali bendrauti ir net maloniai pasakyti. Vidinių ryšių per prigimtą kalbą neatmesi ir niekuo nepakeisi.

Kalba kaip tik yra aiškiausiai pasireiškiantis tautos gyvenimo ir dvasingumo savitumas. Bet kiekviena kalba turi skirtingumų, kurie tarmių forma trukdo visiems žmonėms suprasti vieniems kitus, o šis supratimas labai pageidautinas, nes yra būtinas norint patvirtinti visos tautos bendrumą. Stengiantis tai pasiekti, iš visų tarmių bendram vartojimui pasirenkama ta, kuri savo turiniu geriausiai stiprina visų tautos narių ryšius.

Bet visų tautų kalbose yra ir naujadarų. Todėl kalbos dažnai pasidaro turiningesnės, tačiau kartais ir nebe tokios turiningos, ir šitokios kalbos mažiau gali pasakyti. Jeigu tautoje gimsta didesnio sąmoningumo žmonės, tai jie esamų žodžių pagrindu susikuria dar naujų ir kalbėdami vartoja kuo įvairesnius žodžius. Todėl ir Shakespeare'o, Goethe's bei kai kurių kitų rašytojų kūryboje žodžių skaičius yra stebėtinai didelis.

Jeigu tautoje tokių žmonių nėra, tai linkstama perimti kitų kalbų, pripažįstamų labai geromis, žodžius, kad galima būtų reikštis turtingu žodynu. Bet tokiais atvejais beveik niekada nepasakomas išsamesnis turinys. Taip kalba pasidaro kitokia savo žodžiais, tačiau dažnai ir jų junginiais bei pasikeitimais, atsirandančiais kaitant formas.

Bet jeigu kalba, nepaisant viso svetimų kalbų poveikio, išlaiko savitumą, tai visų pirma todėl, kad ji išlaiko švarų savitą tautos kraują, taip pat todėl, kad tauta gyviau supranta savo kalbos reikšmę žmoniškumo plėtotei. Čia derėtų priminti lietuvių kalbą, išlaikiusią iki šiol seniausius arijų kalbų bruožus. {308}

Greičiausiai tautos kalba pakinta, kai į ją priplūsta kitų tautų ir ima jungtis gentys. Taip, veikiant suomių, danų, vokiečių ir rusų tautoms, pasikeitė latvių kalba, nors pagrindinis aistiškasis (baltiškasis) turinys išliko.

Pagaliau reikėtų priminti ir tai, jog kalbos kinta, kai žmonės, persikėlę į kitas šalis, ir toliau vartoja savo kalbą. Nauji aplinkos veiksniai sukelia naujas jausmų būsenas, skatina kitaip mąstyti, jie taip pat turi reikšmės kūniškumui. Su vietiniais gyventojais palaikomi ryšiai, kad ir nestiprūs, vis tiek daro savitą poveikį, suteikdami gimtajai kalbai naujų atspalvių. Bet, nepaisant visko, ji lieka atsikėlusios bendruomenės gyvenimo apraiška.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS KALBA, JOS SAVITUMAS IR REIKŠMĖ ŽMONIJAI