Sekmadienis, Lap 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS KALBA, JOS SAVITUMAS IR REIKŠMĖ ŽMONIJAI

ŽMOGAUS KALBA, JOS SAVITUMAS IR REIKŠMĖ ŽMONIJAI - PASTANGOS SUARTINTI KELIAS TAUTAS JOMS SUPRANTAMA KALBA

VIII 

PASTANGOS SUARTINTI KELIAS TAUTAS JOMS SUPRANTAMA KALBA 

Vartojant žodį „žmonija“, atrodytų, lyg ji būtų suvokiama kaip specifinis gyvojo pasaulio sutelktumas. Kyla klausimas, ar pamąstoma apie tai, kuo šis sutelktumas pagrįstas. Juk žmonija, kaip žinoma, susideda iš daugybės ir netgi labai skirtingų tautų ir pagaliau netgi iš visiškai atskirų gyvų reiškinių. Žmonijos istorija taip pat rodo, jog vėl ir vėl nuo tautų atsiskiria pavienės dalys.

Bet taip pat vėl ir vėl būdavo siekiama sutelkti keletą tautų, Dažniausiai to bandyta siekti užvaldant jas didelei valstybei. Tada tautas imta ir prievarta versti kalbėti valdančiųjų kalba. Pavergtų tautų kalbas dažnai nutildydavo arba netgi visiškai užmaršindavo, ir jos likdavo tik raštuose, jeigu jau buvo užrašytos.

Tik retai pamąstoma apie tai, jog visą žmoniją vienija žmonių esmė, jų dvasingumas, nors jis būna išplėtotas skirtingai. Jame glūdi žmonijos vienybė. Taip pat pripažįstama, jog ryškiausiai dvasingumą atskleidžia kalba, bet juk visoje žmonijoje ji reiškiasi vis kitaip.

Vis dėlto labai svarbu, kad aukštesnio sąmonės turinio kalbos visada kaip nors išsilaiko. Taip antai graikų kalba išliko ir Romos viešpatavimo laikais, ir dažnai ją labiau vertindavo negu lotynų kalbą. Ir dabar atrodo, {309} lyg jos skleistų stebuklingą žavesį, kviečiantį į nežinomą dvasinį turinį. Panašiai veikia netgi akmenyse iškalti šumerų valdovo Hamurapio įstatymai, kurie beveik niekuo nesiskiria nuo žydams duotų Mozės įstatymų. Bet pastarieji skelbiami kaip Dievo įsakymai. Tai taip pat rodo, jog dvasingumas yra į žodžius įvilktų minčių turinys.

Dvasingumas, besiskleidžiantis daugiau ar mažiau visomis žmonių kalbomis, yra būtent tai, kas patvirtina žmonijos vienybę. Ją vis dažniau reikėtų patirti ir visoje žmonijoje.

Nors apie tai nemąstoma, bet jau daugiau kaip pusę šimtmečio stengiamasi sukurti lengvai išmokstamą kalbą, kurią suprastų įvairiausių tautų žmonės, Šių bandymų rezultatas — dirbtinės tarptautinės kalbos, kurių pirmoji— volapiukas— buvo sukurta 1880 metais, po to — esperanto, kurią 1887 metais sugalvojo Varšuvos žydas Zamenhofas. Vėliau, 1907 metais, buvo sukurta tarptautinė kalba ido, o 1922 metais—interlingva. Jos kūrėju laikomas Pabaltijo kilmės mokslininkas Edgaras de Halis. Savo darbą jis parašė Tautų Sąjungos iniciatyva, talkinant keliems mokslininkams. Šiai dirbtinei kalbai buvo panaudota daug graikiškos ir lotyniškos kilmės žodžių, jau seniai vartojamų daugelio kalbų.

Bet vis dar nereikėtų pamiršti, jog žmonės, gyvenantys įvairiose pasaulio šalyse, savitai kalba savo senąja, taip pat ir išmokta nauja kalba. Prisiminkime kad ir anglų kalbos vartojimą Anglijoje ir Amerikoje. Nors žmonės susikalba, bet vis dėlto jų kalbos turi skirtumų. Taip pat ir milijoninės tautos, pavyzdžiui, kiniečiai ir indai, nepaisant bendrinės kalbos, įvairiose srityse kalba labai skirtingomis tarmėmis.

Kalbos visą laiką kinta, nes, veikiant įvairiems faktoriams, keičiasi patys žmonės. Nors dirbtinę tarptautinę kalbą galima būtų išmokti ir ja plačiai susikalbėti, vis dėlto ji nebūtų veiksnys, paverčiantis žmoniją viena bendrija. Tai gali padaryti tik kalba, reiškianti aukščiausią dvasinį turinį. Tai įstengtų tik labiausiai ištobulintas žmoniškumas. Jis duotų visai žmonijai bendrą kalbą. Bendrinę prokalbę galima įsivaizduoti tik kaip žmoniškumo skleidimąsi nepriklausomai nuo kūniškumo savitumo. {310}

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 4 tomas ŽMOGAUS KALBA, JOS SAVITUMAS IR REIKŠMĖ ŽMONIJAI